Šis klausimas kelia daug diskusijų švietimo bendruomenėje ir visuomenėje. Siekiant atsakyti į šį klausimą, svarbu išanalizuoti teisės aktus, švietimo politiką ir pedagogų bei mokinių nuomones. Nors tradicinis ugdymo modelis, kuriame naujus dalykus mokiniai mokosi klasėje, o namuose praktikuojasi ir įtvirtina žinias, įsitvirtino per daugelį dešimtmečių, panašu, kad dėl sudėtingų programų šių dienų mokiniams užduodama daugiau namų darbų nei anksčiau.

Šiaurės Amerikoje, Kanadoje, Australijoje, Vakarų Europos ir Skandinavijos šalyse, pirmiausia Suomijoje, edukologai, psichologai, remdamiesi tyrimais, kelia abejones dėl teigiamos namų darbų įtakos mokymuisi ir rezultatams. Naujausios Vakarų šalių bendrojo ugdymo metodikos yra orientuotos į tai, kad mokiniai per pamokas atlieka visas reikalingas veiklas, o namuose vietoj namų darbų skaito knygas, atlieka kūrybines užduotis.
Akademiniame pasaulyje po truputį įsitvirtina įsitikinimas, kad namų darbų gali būti ir per daug. Iš tiesų galima pasiekti tokį lygį, kai namų darbai tampa nebenaudingi ir pradeda neigiamai veikti mokinių asmeninę bei akademinę gerovę. Nustatyta, kad kuo aukštesnėje klasėje mokinys mokosi, tuo daugiau namų darbų jam skiriama, taip pat pailgėja ir prie namų darbų praleidžiamas laikas.
Pedagogų nuomonės šiuo klausimu išsiskiria. Štai keletas požiūrių:

Nors namų darbai - vaikų, o ne tėvų reikalas, daugumai mokinių reikalinga pagalba ir tėvų palaikymas. Svarbiausia - nedaryti už vaiką to, ką jis gali padaryti pats.
| Veikla | Rekomenduojamas laikas/būdas |
|---|---|
| Mokymosi trukmė (koncentracija) | Kas 30 min. daryti 3 min. pertraukėles |
| Poilsis kas 2 valandas | 20-30 minučių pertrauka |
| Aplinkos tvarkymas | Pašalinti TV, telefonus, triukšmą |
Psichologė-psichoterapeutė V. Austėja Landsbergienė pabrėžia: „Svarbiausia tikėti vaiku, kad jis gali mokytis savarankiškai ir po truputį atiduoti atsakomybę jam už mokslą. Atminkite, kiekvienas vaikas yra unikalus. Vaikai daugiau išmoksta ir įsimena, kai yra geros nuotaikos, o ne pikti ir irzlūs.“