Ar turėtumėte tiek drąsos, kiek turi vaikai?
Istorija rodo, kad demografinės krizės nėra vien šių dienų iššūkis. Jau 59 metais pr. Kr. konsulas Cezaris išleido įstatymą, kuriuo įsakė trijų ir daugiau vaikų tėvus apdalyti žeme. Vėliau imperatorius Augustas davė nurodymą daug vaikų auginančius tėvus privilegijuoti, o bevaikėms šeimoms taikyti politines ir finansines sankcijas. Ciceronas buvo užsimojęs šeimos nekūrimą apskritai uždrausti, o imperatorius Trajanas įvedė savotiškas vaikų pašalpas.
Tačiau visa tai nieko negelbėjo - Romos imperijoje vaikų nepadaugėjo. Jau pirmame šimtmetyje graikų-romėnų pasaulis atrodė gerokai apmenkęs, imperija tapo priklausoma nuo imigrantų. Tautos prieaugio gausa nesileido reguliuojama įstatymais, nes vaikų trūkumas visų pirma susidarė ne dėl politinių ar ekonominių priežasčių. Tos priežastys daug labiau pasirodė esančios kultūrinės bei religinės prigimties. Tais laikais šeimos dažniausiai buvo kuriamos dėl būtinybės - legalios galimybės susilaukti teisėtų palikuonių, o nepageidaujamų naujagimių žudymas arba pametimas buvo kasdienybė, normalus ir legalus veiksmas.
Kultūrinis lūžis ir vertybių kaita
Situaciją Romos imperijoje pagerino ne įstatyminės priemonės, bet atėjusi krikščionybė. Vienu iš svarbiausių jos darbų buvo moters orumo ir vertės pakėlimas. Lyčių lygiavertiškumo bei abipusio sutarimo santuokoje principo įvedimas sukėlė tikrą kultūrinę revoliuciją. Krikščionys draudė tiek vyrams, tiek moterims ikisantuokinius ir nesantuokinius lytinius santykius, o abortai, naujagimių žudymas ar pametimas tapo griežtai draudžiami. Svarbiausia, krikščionys laikėsi Dievo įsakymo „Būkite vaisingi ir dauginkitės“, suprasdami tai kaip santuokos principą su iš jo išplaukiančia pareiga susilaukti palikuonių. Ši principinė pareiga kėlė ne būtinybės jausmą, o tikrą norą turėti vaikų.
Dokumentinis filmas „Iš laikinosios į šiuolaikinę“
Šiuolaikinės demografijos dilemos
Persikelkime į šias dienas. Kai valdžia persistengia ir puola remti ne tik stokojančius, bet ir ką tik netingi, užstringa savo užsiaugintuose rėmimų brūzgynuose. Žmonėms būdingas gebėjimas labai greitai ir tvirtai prisirišti prie įvairių lengvatų tiek, kad jos paverčiamos egzistencijos dalimi. Tačiau kyla esminis klausimas: ar tokios priemonės iš esmės gali pagerinti šalies demografinę padėtį? Norimų susilaukti vaikų skaičius beveik visoje Europos valstybių yra mažesnis negu du, ir šis faktorius yra visų pirma veikiamas kultūros bei religijos.
Štai keletas veiksnių, formuojančių šiuolaikinį požiūrį į vaikų auginimą:
- Gyventojų pertekliaus mitas: Plačiai paplitusi nuomonė, kad pasaulyje žmonių jau per daug, todėl gimstamumą būtina stabdyti.
- Nepateisinamas požiūris į daugiavaikes šeimas: Visuomenė skatina tik karjeros siekį, o gausios šeimos dažnai vertinamos neigiamomis klišėmis.
- Vaikams draugiškos aplinkos stoka: Viešosiose erdvėse pasigendama saugių ir gerai prižiūrimų žaidimo aikštelių bei infrastruktūros, pritaikytos šeimoms.
| Sritis | Problemos pobūdis | Siūlomas sprendimas |
|---|---|---|
| Švietimas | Socialinė atskirtis | Investicijos į socialiai remtinų šeimų vaikų išsilavinimą |
| Infrastruktūra | Viešųjų erdvių trūkumas | Šeimoms pritaikytos viešosios erdvės ir muziejai |
Svarbiausia - drąsa kurti gyvenimą
Susilaukti vaiko reikia drąsos ir pasitikėjimo. Antikos laikais, kaip ir šiandien, žmonės susidurdavo su egzistenciniu nesaugumu. F. Schirrmacheris teigia, kad šeima turi būti matomesnė vardan kitų: „Vaikai turi bendrauti su vaikais, kad vėliau patys norėtų turėti vaikų.“ Didžiulė klaida buvo padaryta manant, kad vaiką visko galima daug geriau išmokyti dideliame kolektyve, atskiriant jį nuo tėvų. Kuo bevaikiškesnė aplinka, tuo greičiau žmogus atpranta nuo vaikų. Todėl būtinos erdvės, kuriose susitiktų tėvai ir vaikai, nes meilė vaikams visų pirma formuojasi šeimoje.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
