Hiperaktyvumas ir disleksija: kaip mokyklos susiduria su vaikų iššūkiais
Augantys vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, skaičius kelia iššūkius švietimo sistemai. Nors daugėja diskusijų apie tai, kaip užtikrinti tinkamą pagalbą kiekvienam vaikui, tėvai ir mokytojai neretai susiduria su sunkumais, ieškodami sprendimų.
Viena iš tokių situacijų - kai vaiko elgesys mokykloje kelia sunkumų, o diagnozė, tokia kaip hiperaktyvumas ar dėmesio trūkumo sutrikimas (ADHD), reikalauja specialaus požiūrio. Jolantos dukra, kuriai buvo diagnozuota lengvos formos epilepsija ir vėliau - hiperaktyvumas, susidūrė su mokyklos nepakantumu. "Mano dukra nesugeba išsėdėti per pamoką, ji vaikščioja, ignoruoja mokytojos prašymus, nedirba, nerašo, iš šalies atrodo, kad vaikas labai neišauklėtas," - pasakoja Jolanta. Mokykla netgi siūlė ieškoti kitos ugdymo įstaigos, nes negalėjo užtikrinti reikiamų specialistų pagalbos.
Situaciją dar labiau apsunkina tai, kad bendraklasių tėvai surinko parašus, reikalaudami pašalinti vaiką iš mokyklos. Jolanta tokius veiksmus laiko ne tik žiauriais, bet ir neteisėtais. Ji kreipėsi į savivaldybės švietimo skyrių ir vaiko teisių specialistus, siekdama išsiaiškinti, ar jos dukros pašalinimas yra galimas.
Atstumas iki kitos mokyklos taip pat tampa svarbiu faktoriumi. Jolanta gyvena priemiestyje, jos dabartinė mokykla yra vos už 500 metrų, o artimiausia alternatyva - už 30 kilometrų. Toks atstumas apsunkina kasdienį vaikų vežiojimą.
Mama stengiasi suprasti mokyklos ir kitų tėvų poziciją, tačiau pabrėžia, kad jos dukra yra serganti ir jai paskirtas gydymas. Ji lygina dukros elgesį su sloguojančio mokinio trukdymu, teigdama, kad svarbu suprasti, jog ne visada tai yra tyčinis elgesys. "Kitiems tėvams yra įdiegta, kad mūsų dukra bloga, bet juk taip nėra," - apgailestauja ji. Dukra yra emocionali, lengvai išprovokuojama, o tai skatina kitus vaikus ją erzinti, o mokykla tai interpretuoja kaip melavimą ir fantazavimą.
Jolanta pasidalijo ir paskutiniu incidentu, kai jos dukra liko be kalėdinių dovanėlių, nes kažką ne taip pasakė auklėtojai, kuri išėmė jos vardą iš bendros krūvos. Tokia atmosfera priverčia mergaitę nebenorėti eiti į pamokas. Nors pašalinti iš mokyklos jos negali, vaiko ekspertė pataria, kad esant tokiam nusistatymui prieš vaiką, gali tekti keisti mokyklą.
Mama pabrėžia, kad šeima gyvena normalų gyvenimą, nesikeikia namuose, o dukros keiksmažodžiai netgi lėmė jos iškvietimą į teismą. Ji supranta mokytojų sunkumus, tačiau klausia, kur dėti tokį vaiką.
Vis dėlto, Jolanta tikina, kad su laiku tokie vaikai išmoksta save valdyti, nukreipdami judrumą tinkama linkme. Šeima deda visas pastangas, dukra nuo rugpjūčio geria vaistus nuo hiperaktyvumo, lankosi pas psichologus ir jaučia skirtumą, tačiau mokykloje susiduria su "uždaromis sienomis".
Kaip mokyklos turėtų elgtis su hiperaktyviais vaikais?
Mokytoja Rasa Jurgelevičienė iš "Šiaurės licėjaus" pabrėžia, kad dirbant su hiperaktyviais vaikais svarbiausia ieškoti jų gerųjų savybių ir įtraukti visą mokyklos bendruomenę. Ji akcentuoja, kad svarbu ne išskirti vaiką, o kalbėtis su juo, mokyti bendravimo kultūros. "Čia turi bendrauti visa bendruomenė: pats vaikas, tėvai, kiti tėvai, mokytojai," - teigia ji.
R. Jurgelevičienė pati dirba mažose grupėse, kur nėra labai ryškių hiperaktyvių vaikų, tačiau net ir esant bendravimo sunkumams, ji stengiasi ieškoti gerųjų savybių ir bendrauti su visa klase. Ji įsitikinusi, kad jei visi padės, vaikas galės keistis į gerąją pusę. Svarbu, kad tėvai norėtų bendradarbiauti. Jei į vaiko trukdymą bus reaguojama pykčiu, tai vaikui sukels didžiulį stresą.
Mokytoja taip pat pažymi, kad elgesys namuose turi didelę įtaką. Jei vaikui nenustatytos ribos, jis elgiasi panašiai ir klasėje. Piktybiškumas gali kilti iš aplinkos, kurioje vaikas gyvena.
Disleksijos iššūkiai
Disleksija, skaitymo ir rašymo sutrikimas, taip pat kelia nemažai sunkumų tiek vaikams, tiek jų tėvams ir mokytojams. Stasė Riškienė, anglų kalbos mokytoja ekspertė, nurodo, kad hiperaktyvių vaikų problema opiausia pradinėse ir 5-6 klasėse, vėliau jie geriau kontroliuoja elgesį.
S. Riškienė siūlo nukreipti energiją kitur: paprašyti padėti išdalinti priemones, pagelbėti draugams, užrašyti ką nors lentoje. Ji pabrėžia, kad hiperaktyviems vaikams netinka įprastas sėdėjimo būdas, svarbu pritaikyti kėdes, leisti rasti patogesnę pozą. Svarbios aiškios klasės taisyklės, tinkamai parinktos užduotys ir priemonės. Trumpesnės užduotys su aiškiomis instrukcijomis gali būti efektyvesnės. Išmaniųjų technologijų taikymas taip pat gali padėti sutelkti dėmesį ir ugdyti savikontrolės įgūdžius.
Svarbiausia tokiam vaikui - mokytojo dėmesys, akių kontaktas, padrąsinimas.
Švietimo sistemos atsakomybė ir tėvų kova
Diana Petkūnienė, Vilniaus miesto savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto departamento laikinoji Bendrojo ugdymo skyriaus vedėja, teigia, kad savivaldybė visuomet ieško priemonių, kaip padėti vaikui, mokyklai ir tėvams. Jei vaikas turi sutrikimų, tai nustato Pedagoginė-psichologinė tarnyba (PPT). Mokyklos privalo pritaikyti ugdymo procesą pagal gautus dokumentus.
Švietimo įstatymas numato drausmines auklėjamojo poveikio priemones už elgesio normų pažeidimą. Mokyklos tarybos sprendimu mokinys, sulaukęs 16 metų, gali būti šalinamas iš mokyklos, paliekant galimybę perėjimo ar perkėlimo į kitą mokyklą.
Gita Mickevičienė susidūrė su disleksija savo sūnui. Nors mokytojai neįžvelgė problemos, kad vaikas neskaito, motina kreipėsi į PPT, kurioje buvo nustatytas skaitymo sutrikimas. Tačiau mokykloje mokytoja nepaisė rekomendacijų, liepdavo skaityti prieš klasę, kas sūnui keldavo didžiulį stresą ir patyčias.
"Aš prašiau tik to, kas parašyta PPT rekomendacijose," - apgailestauja G. Mickevičiūtė. Nors dirbo su vaiku, sulaukė mažai palaikymo. Nuotolinis mokymas tapo išsigelbėjimu, sustiprino motyvaciją ir savivertę.
Gita pabrėžia, kad disleksiją turintiems vaikams sunku suprasti rašytines užduotis, ypač smulkiu šriftu. Jie negali užsirašinėti ir klausytis vienu metu. Tokios nesėkmės ir supratimas, kad negali mokytis kaip kiti, neigiamai veikia pasitikėjimą savimi.
Regionuose disleksijos tema vis dar yra tabu. Vilniuje kuriasi pagalbos centrai, tačiau regionuose trūksta informacijos ir pagalbos.
Inga Bajalytė-Petkuvienė, turinti disleksiją ir diagnozavusi ją savo vaikams, įkūrė disleksijai draugišką mokyklą "D&D School". Ji pastebi, kad didžioji dalis disleksiją turinčių vaikų kenčia nuo nepasitikėjimo savimi, nenoro eiti į mokyklą, save nuvertina.
I. Bajalytė-Petkuvienė teigia, kad Lietuvoje trūksta pagalbos sistemos. PPT išvados dažnai būna formalios ir nepadeda mokyklai suprasti, kokios pagalbos reikia. Ji siūlo sisteminį požiūrį, kurio metu specialieji pedagogai dirbtų klasėje, matytų vaiko sunkumus, o ne už uždarų durų.
Jurgita Pocienė, "Disleksijos centro" įkūrėja, taip pat kritikuoja esamą sistemą. Ji pastebi, kad mokytojai kartais nenori atsižvelgti į specialistų pastabas, skiria užduotis, kurių vaikai negali įveikti, pavyzdžiui, smulkiu šriftu parašytus tekstus.
I. Bajalytė-Petkuvienė supranta ir mokytojų sunkumus, dirbant su didelėmis klasėmis. Ji mano, kad sistema "šlubuoja" ir siūlo didinti supratimą apie šį sutrikimą, įteisinti jo terminą.
Pagalba vaikams su mokymosi sutrikimais
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos teigimu, nuo 2011 m. sąvoka "disleksija" nebevartojama, o sutrikimas priskiriamas prie mokymosi sutrikimų. Tačiau J. Pocienė mano, kad disleksija apima daugiau nei tik rašymo ir skaitymo sutrikimą, įskaitant erdvės suvokimo problemas.
I. Bajalytė-Petkuvienė pabrėžia, kad didelė dalis ugdymo naštos perkeliama ant tėvų, o ne visi gali samdyti privačius specialistus. Ji siūlo keisti požiūrį ministerijoje ir ieškoti būdų, kaip padėti vaikui pačiam skaityti, o ne tik užtikrinti skaitovus per egzaminus.
Ministerija teigia, kad vaikams, turintiems mokymosi sutrikimų, teikiama individualizuota pagalba, pritaikomos ugdymo programos, vertinimas, brandos egzaminų organizavimas. Tačiau specialistų rengimo programose ir PPT išvadose dar trūksta konkrečių metodų ir rekomendacijų.
I. Bajalytė-Petkuvienė teigia, kad universitetai per daug teoriniai, o mokytojai nežino, ką daryti praktiškai. Ji pabrėžia, kad mokytojai turi mokyti vaiką taip, kaip jis mokosi, o ne taip, kaip nori mokytojas.
Virginijus Varkalis, psichologas, pataria tėvams nesijaudinti dėl vaiko pasiruošimo mokyklai, leisti jam patirti įvairius jausmus. Svarbu stebėti vaiko emocijas ir elgesį, o esant reikalui kreiptis į specialistus.
Tėvai turi tvarkytis su savo jausmais ir nerimu, "paleisti" vaiką savarankiškai susitvarkyti. Nereikia perlenkti su vaiko informavimu apie mokyklą, žadant, kad ten bus viskas puiku, ar gąsdinant, kad bus sunku.
Būsimasis pirmokas turėtų mokėti savarankiškai atsikelti, pasirinkti rūbus, nusiprausti, susidėti kuprinę, pažinti raides ir skaičius, vartoti mandagumo žodžius, savarankiškai naudotis tualetu, tinkamai elgtis valgykloje, skirti kryptis, mokėti naudotis klijais, žirklėmis, pažinti pagrindines figūras ir spalvas, būti atsakingas už savo daiktus.
Neverta nerimauti, jei vaikas ko nors nemoka, laikui bėgant išmoks. Tačiau reikėtų sunerimti, jei vaikas neina į kontaktą su mokytoju ir vaikais, jam sunku ryte išsiskirti su tėvais, jis nuolat verkia, laikosi atokiai.
Mokytojas tampa svarbia figūra vaiko ir tėvų gyvenime. Tėvai turėtų pasitikėti mokytoju ir su juo bendrauti.
Priėmimo į mokyklas problema
Mokinių priėmimo į ugdymo įstaigas tvarka kelia nepasitenkinimą tarp tėvų. Dalis vaikų nepateko į norimas mokyklas, dalis vis dar nežino, kur keliaus. Nerimą kelia ir tai, kad mokyklos sparčiai nyksta regionuose, o didmiesčiuose trūksta vietų.
Nuo 2018-2019 mokslo metų Lietuvoje uždaryta net 226 valstybinės mokyklos, nors mokinių skaičius išaugo. Tuo tarpu privačių mokyklų skaičius išaugo daugiau nei pustrečio karto.
R. Karbauskis viešai paskelbė mokyklų sąrašą, kurios esą bus uždaromos dėl reikalavimo turėti 21 vaiką klasėje. Tačiau Švietimo, mokslo ir sporto ministerija paneigė šią informaciją, teigdama, kad išimtys numatytos regionų mokykloms.
Klaipėdos progimnazijos mokiniai ir jų tėvai nerimauja dėl mokinio, kuris sumušė socialinę pedagogę, grįžimo į ugdymo įstaigą. Tėvai baiminasi dėl vaikų saugumo, o pedagogai bijo, kad vaikas gali ką nors padaryti.
Psichologė Naomi Fisher teigia, kad nerimo gydymas neturėtų būti priverstinis susidūrimas su nerimo sukėlėju. Ji pabrėžia, kad mokykla ne visada yra ta vieta, kurioje kiekvienas vaikas gali prasiskleisti.
N. Fisher siūlo klausti, kas vaikams nepatinka mokykloje, išklausyti jų poreikius. Ji ragina nustoti mokyklą aukštinti kaip "Visuomet Teisią ir Teisingą", kai dalis vaikų jaučiasi "Visuomet Klystančiais ir Blogais".
ŠMM viceministras Gražvydas Kazakevičius paaiškino, kad nuo 2019 m. vaikai į priešmokyklines grupes priimami nuo 5 metų, jei tėvai mano, kad vaikas brandus. Tačiau Pedagoginės-psichologinės tarnybos direktorė Roma Vida Pivorienė ragina tėvus atsakingai priimti sprendimus, nes per ankstyvas ugdymas gali pakenkti vaikui.
Virginija Stukaitė-Laniauskienė, lituanistinės mokyklėlės "Bitė" vadovė, sako, kad Jungtinėje Karalystėje vaikai į mokyklą pradeda eiti 4-5 metų, tačiau veikla organizuojama per žaidimus. Skandinavijoje, kur vaikai į mokyklą eina nuo 7 metų, intelektas yra aukštas.
Danutė Laučinskienė, darželio auklėtoja, gailisi, kad savo sūnų į mokyklą išleido 6 metų, nes jam sunkiai sekėsi mokslai. Ji mano, kad svarbiausia vaiko socialinė branda.
Kaip priversti vaiką, turintį ADHD, susikaupti
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
