Augusto Pinocheto šeima ir Šoko doktrina: nuo Čilės iki Irako
Daugiau nei tris dešimtmečius Miltonas Friedmanas ir jo įtakingieji sekėjai tobulino tą pačią strategiją: sulaukti didesnės krizės ar šoko, tada, kol piliečiai dar nespėjo atsigauti po katastrofos, parduoti atskiras valstybės dalis privatiems žaidėjams ir tokiu būdu žaibiškai užtikrinti „reformų“ tęstinumą.
Tai, ką ilgainiui supratau esant šoko doktrina, viename iš svarbiausių savo rašinių Friedmanas įvardijo kaip šiuolaikinio kapitalizmo pagrindinę taktinę panacėją. Jis pastebi, kad „vien tik krizė - faktinė ar įsivaizduojama - lemia tikrus pokyčius. Veiksmai, kurių imamasi kilus tokiai krizei, priklauso nuo aplinkui tarpstančių idėjų. Mano įsitikinimu, mūsų pagrindinė pareiga yra kurti alternatyvas egzistuojančiai politikai bei užtikrinti jų gyvybingumą ir prieinamumą iki to laiko, kol tai, kas politiškai neįmanoma, taps tuo, kas politiškai neišvengiama.“
Kai kurie žmonės ruošdamiesi galimoms katastrofoms kaupia konservuoto maisto ir vandens atsargas, tačiau Friedmanas tam atvejui kaupia laisvosios rinkos idėjas.
Ištikus krizei, Čikagos universiteto profesorius buvo įsitikinęs, jog būtina nedelsiant veikti bei skubiai ir negrįžtamai įgyvendinti pokyčius, kol krizės iškamuota visuomenė neišslydo atgal į „status quo tironiją.“ Jis apskaičiavo, jog „naujoji administracija turi maždaug šešis-devynis mėnesius, per kuriuos reikia pasiekti svarbiausių pokyčių; jei per šį laikotarpį ji nepasinaudos proga veikti ryžtingai, daugiau tokios progos jai niekas nebesuteiks.“
Tam tikra Makiavelio (Machiavelli) patarimo, kad „blogos naujienos“ turėtų būti pranešamos „visos vienu kartu“, variacija pasirodė esanti vienas iš tvariausių Friedmano strateginių priesakų.
Šoko doktrinos pritaikymas Čilėje
To, kaip pasinaudoti stipriu šoku ar didelio masto krize pirmąkart Friedmanas išmoko aštunto dešimtmečio viduryje, kai patarinėjo Čilės diktatoriui generolui Augustui Pinočetui (Augusto Pinochet).
Čilės gyventojai buvo ištikti šoko ne vien dėl kruvino Pinočeto perversmo: šalį niokojo ir žiauri hiperinfliacija.
Friedmanas Pinočetui patarė imtis skubios ūkio pertvarkos: apkarpyti mokesčius, išplėsti laisvą prekybą, privatizuoti paslaugas, mažinti socialines išlaidas ir siaurinti valstybės reguliavimą.
Galiausiai, Čilės gyventojai netgi išvydo, kaip jų valstybinės mokyklos buvo pakeistos privačiomis, finansuojamomis pagal specialią „švietimo čekių“ programą [voucher-funded private schools].
Tai buvo radikaliausia kapitalizmo modifikacija pasaulyje per visus laikus, įgijusi Čikagos mokyklos revoliucijos vardą - daugybė Pinočeto ekonomistų vadovaujami Friedmano studijavo Čikagos universitete.
Friedmanas numanė, kad ekonomikos pokyčių greitis, netikėtumas ir apimtis išprovokuos visuomenės psichologines reakcijas, kurios „palengvins pritaikymą.“
Šiai skausmingai taktikai jis nukalė ir specialų pavadinimą: ekonominė „šoko terapija.“
Paskesniais dešimtmečiais, kai tik vyriausybės imdavo inicijuoti radikalias laisvosios rinkos programas, jos būdavo įgyvendinamos šiuo, visuotinai taikomos „šoko terapijos,“ būdu.
Be kita ko, šių pokyčių pritaikymui palengvinti Pinočetas rado ir savitų šoko priemonių; pastarosios buvo taikomos daugelyje režimo kankinimo kamerų, išmėginamos su besirangančiais žmonių, kurie veikiausiai būtų painiojęsi ant šios kapitalistinės transformacijos kelio, kūnais.
Daugelis Lotynų Amerikoje matė tiesioginį ekonominių šokų, nuskurdinusių milijonus, ryšį su kankinimų epidemija, nuo kurios nukentėjo šimtai tūkstančių žmonių, tikėjusių kitokia visuomenės ateitimi.
Šoko doktrinos pritaikymas Irake
Praėjus lygiai trims dešimtmečiams nuo šių trijų skirtinų šoko formų pasitelkimo Čilėje, ta pati formulė buvo iš naujo, tik nepalyginti smurtingiau, pritaikyta ir Irake.
Pirmiausia buvo pradėtas karas, kuriuo, anot „Šoko ir pagarbos“ karinės doktrinos autorių, siekta „suvaldyti priešininkų valią, įsitikinimus bei nuovoką ir tiesiogine prasme užkirsti priešininkui bet kokią galimybę veikti ar priešintis.“
Vėliau sekė radikali ekonominė šoko terapija - ją, šaliai vis dar tebeskendint liepsnose, primetė vyriausiasis JAV pasiuntinys Polas Brėmeris (L. Paul Bremer) - visuotinė privatizacija, visiškai laisva prekyba, 15 procentų dydžio vieno tarifo neprogresiniai mokesčiai [flat tax], dramatiškai mažinamas valstybinis sektorius.
Tuometinis Irako prekybos ministras, Ali Abdul-Amiras Allawis (Ali Abdul-Amir Allawi), sykį net pareiškė, kad jo tėvynainiams „įsipyko būti eksperimento objektais, jie pavargo. Sistema jau ir taip patyrė pakankamai šoko, tad ši, ūkio šoko terapija, mums nereikalinga.“
Kai irakiečiai pasipriešino, jie buvo suimti ir pasodinti į kalėjimus, kuriuose jų kūnams ir protams teko patirti dar daugiau šoko, tik šįkart pastarasis taikytas kur kas mažiau metaforiška prasme.
Miltono Friedmano įtaka Naujajam Orleanui
Vienas iš tų, kuriuos Naujojo Orleano potvynis įgalino pamatyti naujas galimybes, buvo Miltonas Friedmanas (Milton Friedman), didysis judėjimo už nežabotą kapitalizmą guru, žmogus, apibrėžęs šiuolaikinės hipermobilios globalinės ekonomikos gaires.
Būdamas devyniasdešimt trejų metų ir jau silpnos sveikatos „Dėdė Miltis,“ - taip jį vadino jo mokiniai, - vis dėlto surado jėgų parašyti straipsnį, pasirodžiusį „The Wall Street Journal“ praėjus trims mėnesiams nuo tragedijos pradžios.
„Dauguma Naujojo Orleano mokyklų yra visiškai suniokotos,“ - pastebi Friedmanas, - „kaip ir jas lankiusių vaikų namai. Šie vaikai dabar pasklido po visą šalį. Tai tragedija.
Friedmano radikali mintis buvo ta, kad užuot leidusi milijardus dolerių rekonstravimo darbams skirtų pinigų esamos Naujojo Orleano valdiškų mokyklų sistemos atstatymui ir tobulinimui, vyriausybė šeimoms turėtų skirti „švietimo čekius,“ kuriuos šios galėtų panaudoti privačiose įstaigose, - daugelio jų pagrindinis tikslas yra pelnas, - ir pastarosios taptų subsidijuojamos valstybės.
Dešininės pakraipos smegenų centrų tinklas nusitvėrė šio Friedmano pasiūlymo ir metėsi ant stichijos nusiaubto miesto.
Džordžo W. Bušo (George W. Bush) administracija parėmė jų planus ir skyrė dešimtis milijonų dolerių tam, kad Naujojo Orleano mokyklos būtų paverstos „chartijos mokyklomis“ [“charter schools”] - valdžios finansuojamomis mokyklomis, kurias, vadovaudamosi savo pačių taisyklėmis, valdytų privačios organizacijos.
Jungtinėse Valstijose, o Naujajame Orleane kaip niekur kitur, chartijos mokyklos kelia daug kontroversijų, daugelis afroamerikiečių tėvų į jas žvelgia kaip į žingsnį atgal nuo pilietinių teisių judėjimo laimėjimų, garantavusių visiems vaikams tokį patį išsilavinimo standartą.
Tuo tarpu Miltonui Friedmanui visa valstybės valdomų mokyklų sistemos idėja atsiduoda socializmu. Jo manymu, vienintelės valstybės funkcijos yra „ginti mūsų laisvę tiek nuo išorės priešų, tiek nuo mūsų bendrapiliečių: užtikrinti įstatymų laikymąsi ir tvarką, skatinti privačius sandorius, puoselėti rinkos konkurencingumą.“
Kitais žodžiais tariant, išlaikyti policiją ir kariuomenę - visa kita, net ir nemokamo mokslo užtikrinimas esąs neleistinas kišimasis į rinką.
Ryškiai kontrastuojant su krantinių atstatymo ir elektros tinklo atkūrimo ledynmetiškais darbų tempais, Naujojo Orleano mokyklų sistema buvo parduota žaibišku greičiu ir su karišku preciziškumu.
Per aštuoniolika mėnesių, didžiajai neturtingųjų miesto gyventojų daliai vis dar esant tremtyje, Naujojo Orleano valdiškų mokyklų sistema buvo beveik visiškai pakeista privačiai valdomomis chartijos mokyklomis.
Prieš Katrinos uraganą mokyklų taryba valdė 123 valdiškas mokyklas, šiuo metu ji tevaldo vos keturias.
Prieš audrą mieste buvo 9 chartijos mokyklos, šiuo metu jų yra 30.
Naujojo Orleano mokytojus seniau atstovavo stipri sąjunga, šiuo metu šios sąjungos sutartis paversta skutais, o visi keturi tūkstančiai septyni šimtai jos narių atleisti.
Kai kuriuos jaunesnio amžiaus mokytojus chartijos mokyklos įdarbino iš naujo, tačiau moka jiems mažesnius atlyginimus.
Vis dėlto didžioji mokytojų dalis liko be darbo.
Augusto Pinocheto šeimos teisinės problemos
Čilės teismas išdavė orderį areštuoti penkis buvusio karinio diktatoriaus Augusto Pinocheto vaikus ir našlę, - praneša "BBC". Buvusio Lotynų Amerikos šalies valdytojo šeimos nariai kaltinami pinigų grobstymu.
Be to, bylose dėl korupcijos, susijusios su valstybinės santaupomis, slepiamomis D. Britanijos bankų sąskaitose, išduota dar beveik 20 areštų.
Pasak policijos atstovo Arturo Herreros, jau areštuota generolo našlė Lucia Hiriart, du jo vaikai ir keletas kitų įtariamųjų.
Tarp įtariamųjų yra ir buvusi Pinocheto asmeninė sekretorė Monika Ananias bei jo advokatas Gustavo Collao.
Įtariami ir mažiausiai trys buvę armijos generolai: Jorge Ballerino, Guillermo Garinas ir Hektoras Letelier.
Teisėjas Carlosas Cerda pasakė, kad esama rimtų įrodymų, kad įtariamieji „dalyvavo netinkamai naudojant iždo lėšas“.
Čilės vidaus reikalų ministras Felipe‘as Harboe teigė, kad orderis areštuoti buvo juridinis sprendimas, tačiau nuo tolimesnių komentarų atsisakė.
Teisėjas Cerda tiria bylą, kurioje įtariama, kad generolas Pinochetas nuslėpė 27 mln. dolerių, padedamas Vašingtone esančio „Riggs“ banko.
2004 m. JAV Senato tyrimo metu buvo atrasta šimtai bankų sąskaitų Pinocheto ir jo giminaičių vardu.
Dėl jų buvo vykdomi tyrimai, įtariant mokesčių vengimu, sukčiavimu ir grobstymu.
Pinocheto neliečiamumas baigėsi 2000 m. ir jis imtas kaltinti dėl žmogaus teisių pažeidimo ir mokesčių vengimo.
Pasak jo advokatų, generolas negalėjo apginti savęs dėl sveikatos problemų.
2006 m. Augusto Pinochetas mirė nuo širdies smūgio sulaukęs 91 m., būdamas namų arešte.
L. Hiriat buvo ištekėjusi už A. Pinocheto, kuris nuo 1973 iki 1990 metų valdė šalį geležine ranka. Jo karinės diktatūros metais žuvo arba be žinios dingo mažiausiai 3 200 žmonių, apie 38 000 patyrė kankinimus.
L. Hiriat buvo laikoma įtakinga moterimi. Kai kurie istorikai mano, kad ji buvo karinio perversmo prieš socialistų prezidentą Salvadorą Allendę, po kurios jos vyras 1973-ųjų rugsėjo 11 dieną atėjo į valdžią, varomoji jėga.
A. Pinocheto valdymo metais L. Hiriat buvo artimiausia jo politinė ir asmeninė patarėja.
Pasklidus pirmosioms žinioms apie našlės mirtį, Santjage žmonės džiūgaudami ėmė plūsti į centrinę aikštę. Automobilių vairuotojai spaudė garso signalus.
Praėjusiais mėnesiais L. Hiriat ne kartą buvo gydoma Santjago karinėje ligoninėje.
Yra prieštaringų duomenų apie jos tikrąjį amžių. Remiantis gimimo pažymėjimu, A. Pinocheto našlei gruodžio 10 dieną suėjo 98 metai.
A. Pinochetas ir L. Hiriat susituokė 1943 metais. Pora užaugino penkis vaikus - tris dukteris ir du sūnus.
Buvęs diktatorius mirė 2006 metais, jam buvo 91-eri.
Teisėjų vertinimu, Čilės valstybė neturi teisės ilgiau laikyti turto, nes spėjamas „nusikaltėlis“ jau miręs. Teismo sprendimas dar gali būti skundžiamas.
Procese kalbama apie „Riggs“ aferą. Į sąskaitas Vašingtono banke „Riggs“ buvo pervestos milijoninės sumos, kurias, kaip įtariama, pasisavino A. Pinochetas, jo artimieji bei artimi darbuotojai. 2005 metais „Riggs“ bankas pripažino buvus slaptų sąskaitų ir sumokėjo 16 mln. dolerių baudą.
A. Pinochetas mirė nuo infarkto 2006 metų gruodį prieš tai, kai turėjo stoti prieš teismą dėl korupcijos ir žmogaus teisių pažeidimų. Jis vadovavo šaliai nuo 1973 iki 1990 metų. Tuo laikotarpiu Čilėje buvo nužudyta arba "dingo be žinios" per 3 tūkst. žmonių.
A divided Chile marks 50 years since Pinochet's bloody military coup | The World
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
