Nėštumo metu atliekami tyrimai ir svarbiausių ligų prevencija
Nėštumo metu įvairios infekcijos kelia pavojų tiek mamai, tiek jos vaisiui. Todėl itin svarbu atlikti profilaktinius tyrimus, kurie padeda laiku diagnozuoti ir gydyti galimas ligas, taip užtikrinant sveikesnį nėštumą ir naujagimio atėjimą į pasaulį.
Kodėl svarbu atlikti infekcijų tyrimus nėščiosioms?
Įvairios infekcijos nėštumo metu kelia pavojų tiek mamai, tiek jos vaisiui. Todėl svarbu atkreipti dėmesį į tyrimus, kurie padeda nustatyti galimus užkratų atvejus ir užkirsti kelią rimtoms komplikacijoms.
Pagrindiniai nėštumo metu atliekami tyrimai ir ligos
Nėštumo metu atliekami tyrimai apima įvairių infekcijų ir būklių diagnostiką, kurios gali turėti įtakos motinos ir vaisiaus sveikatai.
Toksoplazmozė
Toxoplasma gondii IgG ir IgM tyrimai yra svarbūs nustatant toksoplazmozės infekciją. Pagrindiniai toksoplazmozės infekcijos šaltiniai yra užteršta toksoplazmų oocistomis aplinka ir infekuota toksoplazmų cistomis žalia ar nepakankamai termiškai apdorota mėsa. Dažniausiai infekcija pasireiškia švelnia forma, nejaučiant jokių ryškesnių simptomų. Taksoplazmozė itin pavojinga nėščiosioms - serganti motina parazitą gali perduoti per placentą vaisiui, neturinčiam imuniteto. Didžiausias infekcijos pavojus vaisiui yra nėštumo pradžioje - galimas savaiminis persileidimas, o gimusiam kūdikiui - smegenų vandenė, aklumas bei kurtumas. Norint nustatyti, ar naujagimis užsikrėtė toksoplazmoze, svarbu atlikti IgM antikūnų tyrimą, nes ūmi toksoplazmozė rodo, kad vaisius taip pat buvo infekuotas. Siekiant nustatyti, kaip seniai įvyko užsikrėtimas T. gondii, rekomenduojama atlikti IgG avidiškumo tyrimą, kurio metu nustatomas jungties tarp T.gondii antigeno ir IgG antikūno stiprumas.
Raudonukės
Raudonukės viruso IgG tyrimas atliekamas imuniteto prieš raudonukę įvertinimui arba aktyvios ligos diagnozavimui. Raudonukė - infekcinė virusinė liga, pasireiškianti odos bėrimu, padidėjusiais pakaušio bei kaklo limfmazgiais. Susirgus raudonuke nėštumo metu, virusas infekuoja vaisių, o tai lemia didelę apsigimimų tikimybę: smegenų pažeidimus, širdies defektus, aklumą bei kurtumą. Raudonukės infekcija pirmosiomis 20 nėštumo savaičių gali padidinti persileidimo riziką.
Citomegalovirusas (CMV)
Citomegaloviruso infekcija nėščioms moterims yra itin pavojinga, nes gali sukelti įvairių komplikacijų vaisiui, ypač jei užsikrėtimas įvyksta pirmosiomis nėštumo savaitėmis. Naujagimių CMV infekcija pasireiškia per kelias dienas nuo gimimo. Citomegaloviruso infekcijai būdingas kūno pageltimas, kepenų ir blužnies padidėjimas, bėrimas bei centrinės nervų sistemos pažeidimai. CMV IgG ir IgM tyrimų rezultatai leidžia įvertinti infekcijos eigą: IgG+/IgM- reiškia latentinę būseną ir motinos imunitetą, IgG-/IgM+ gali reikšti pirminę infekciją, o IgG+/IgM+ po dviejų savaičių - patvirtina pirminę CMV infekciją, kuri gali būti perduota vaisiui. IgG-/IgM- rodo, kad nėščioji nebuvo užsikrėtusi arba infekcija yra latentinėje fazėje su labai žemu IgG lygiu.
Chlamidijos
Chlamydia trachomatis infekcija - lytiniu keliu plintanti liga, dažnai diagnozuojama nėštumo metu. Daugeliu atvejų ji yra besimptomė, tačiau gali sukelti įvairių komplikacijų, tokių kaip priešlaikinį gimdymą ar vaisiaus dangalų ankstyvąjį plyšimą. Literatūros duomenimis, 30-50 % naujagimių, kurių motinos turi aktyvią, negydytą C. trachomatis infekciją, išsivysto konjunktyvitas (akies junginės uždegimas), o 5-10 % atvejų gali išsivystyti aspiracinė pneumonija, dažniausiai pasireiškianti kūdikiams nuo 6 savaičių iki 6 mėnesių amžiaus.
B grupės beta hemolizinis streptokokas (GBS)
Ši infekcija gali pasireikšti sepsiu, pneumonija ar meningitu. Nėščiosioms šie streptokokai gali sukelti besimptomę bakteriuriją arba cistitus, kurie vėliau gali komplikuotis inkstų uždegimu.
Vėjaraupiai
Vėjaraupių viruso IgG tyrimas atliekamas imuniteto prieš vėjaraupius įvertinimui arba aktyvios ligos diagnozavimui. Vėjaraupiai (Varicella) - ūminė virusinė infekcija, pasireiškianti karščiavimu bei gleivinių bėrimu. Vėjaraupių sukėlėjas yra Varicella zoster virusas (VZV). Vienas dažniausių motinos klinikinių komplikuotos vėjaraupių ligos požymių nėštumo metu yra vėjaraupių pneumonija, kuri gali greitai progresuoti iki hipoksijos ar kvėpavimo nepakankamumo. Jei motina užsikrečia vėjaraupių infekcija ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu (nuo 8 iki 20 sav.), vaisiui gresia įgimto vėjaraupių sindromo išsivystymo rizika. Šiam sindromui būdingi odos, akių struktūriniai pažeidimai bei galūnių hipoplazija. Nėštumo metu motinos sergamumas vėjaraupiais taip pat yra susijęs su vėlesniu pūslelinės išsivystymu kūdikystėje. Antikūnų padidėjimas kraujyje rodo anksčiau buvusią infekciją arba įgytą imunitetą po skiepo.
Ureaplasma
Ureaplasma urealyticum ir Ureaplasma parvum - tai bakterijos, kurios gali būti aptinkamos sveiko žmogaus urogenitalinėje sistemoje. Nors dažnai jos yra besimptomės, nėštumo metu gali sukelti įvairių komplikacijų tiek motinai, tiek vaisiui. Nustatyta, kad U. urealyticum ir U. parvum infekcijų perdavimo vaisiui dažnis nėštumo metu svyruoja nuo 18% iki 88%. Nėštumo metu infekcija gali sukelti priešlaikinį gimdymą: užsikrėtimo atveju skatinama citokinų ir prostaglandinų gamyba sukelia priešlaikinį vaisiaus vandenų plyšimą.
Hepatitas B
HBsAg tyrimas atliekamas virusinio hepatito B diagnostikai. Virusinis hepatitas B - hepatito B viruso sukeltas ūminis arba lėtinis kepenų uždegimas. HBV perdavimo iš motinos vaikui rizika iš HBsAg (+) motinų jų kūdikiams, nenaudojant aktyviosios ir pasyviosios imunizacijos, siekia 90%. Perdavimas gali įvykti gimdoje, gimdymo metu arba po gimimo. Jei ūminis HBV yra simptominis, dėl geltos ir intoksikacijos gali prasidėti priešlaikinis gimdymas. Antroje nėštumo pusėje HBV gali komplikuotis: pasireiškia ūminis kepenų nepakankamumas, didelė kepenų nekrozė.
ŽIV
Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV 1/2 ir 0 tipo antikūnai) tyrimu nustatomi specifiniai antikūnai motinos kraujo serume ir plazmoje. ŽIV yra retrovirusas, pažeidžiantis T limfocitus ir sukeliantis imuninės sistemos nepakankamumą. Perinatalinis ŽIV perdavimas iš motinos vaisiui priklauso nuo daugelio veiksnių. ŽIV užsikrėtusi nėščioji infekciją gali perduoti vaikui nėštumo metu (vaisiui esant gimdoje, prieš gimdymą), gimdant arba žindant kūdikį. Nustatyta, kad ŽIV perdavimo rizika iš motinos vaikui yra 25-30 proc. nemaitinant krūtimi ir 40 proc. žindant naujagimį. Didesnė ŽIV perdavimo rizika vaisiui yra, kai moteris užsikrėtė ŽIV nėštumo metu.
Sifilis
RPR (kiekybinis tyrimas sifilio diagnostikai) ir TPHA (tyrimas sifilio diagnostikai) yra svarbūs sifilio diagnozavimui. Sifilis - lytiniu keliu plintanti bakterinė infekcija, kurią sukelia bakterija Treponema pallidum. Nėščiosios, sergančios ankstyvuoju sifiliu ir negydomos, 70-100 % pagimdo sifiliu užkrėstą naujagimį. Sifiliu serganti nėščioji vaisių užkrečia per placentą nuo 12 nėštumo savaitės. Užkrėstas sifiliu naujagimis būna hipotrofiškas, gali turėti kvėpavimo sutrikimų, smegenų edemą, ascitą, padidėjusią blužnį. Naujagimiui įgimto sifilio požymiai atsiranda per pirmuosius 4-5 mėnesius - tai karščiavimas, makulopapulinis bėrimas (dažnai ant delnų ir padų), limfadenopatija, gydymui atsparus enteritas, laringitas, hemolizinė anemija ir kt. RPR - pirminis tyrimas, kurį reikėtų atlikti įtarus sifilį ar tikrinantis profilaktiškai. TPHA - tyrimas, naudojamas patikslinti diagnozę po to, kai RPR tyrimo metu gaunamas teigiamas rezultatas.
Preeklampsija: rimta nėštumo komplikacija
Preeklampsija yra rimta medicininė būklė, kuri išsivysto nėštumo metu, dažniausiai po 20-osios savaitės, ir pasireiškia aukštu kraujospūdžiu bei organų funkcijos sutrikimais, dažniausiai kepenų ar inkstų. Ši būklė gali paveikti tiek motiną, tiek vaisių, sukeldama komplikacijas, tokias kaip priešlaikinis gimdymas, placentos atšoka ar net gyvybei pavojingos būklės, tokios kaip eklampsija (traukuliai). Manoma, kad preeklampsija paveikia apie 5-8 % nėščių moterų visame pasaulyje, o rizika yra didesnė pirmojo nėštumo metu arba moterims, turinčioms tam tikrų rizikos veiksnių. Tikslios preeklampsijos priežastys nėra visiškai išaiškintos, tačiau manoma, kad ją sukelia placentos vystymosi ar kraujotakos sutrikimai, lemiantys sisteminį uždegimą ir kraujagyslių disfunkciją.
Preeklampsijos simptomai ir diagnostika
Preeklampsija gali išsivystyti be akivaizdžių simptomų, todėl reguliarūs prenataliniai patikrinimai yra būtini. Kai simptomai pasireiškia, jie gali būti įvairūs ir signalizuoti sunkėjančią būklę. Sunkios preeklampsijos ar eklampsijos požymiai, reikalaujantys skubios pagalbos, apima traukulius, stiprų galvos skausmą, sąmonės sutrikimą ar vaisiaus judesių sumažėjimą. Preeklampsija diagnozuojama remiantis klinikiniais požymiais, kraujo ir šlapimo tyrimais bei vaisiaus būklės vertinimu.
Preeklampsijos gydymas ir prevencija
Preeklampsijos gydymas priklauso nuo būklės sunkumo, nėštumo trukmės ir motinos bei vaisiaus sveikatos. Preeklampsija reikalauja atidaus stebėjimo ir savalaikio gydymo, siekiant apsaugoti motinos ir vaisiaus sveikatą. Ankstyva diagnozė per reguliarius prenatalinius patikrinimus, kraujospūdžio kontrolė, medikamentinis gydymas ir, jei reikia, skatinamas gimdymas padeda valdyti šią būklę ir užkirsti kelią komplikacijoms, tokioms kaip eklampsija ar HELLP sindromas. Supratimas apie rizikos veiksnius, simptomus ir prevencines priemones leidžia moterims aktyviai rūpintis savo sveikata.
Nėščiųjų priežiūra ir tyrimai
Nėščiųjų ambulatorinę priežiūrą reglamentuoja Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymas. Mažos rizikos nėštumas sudaro apie 60 proc. visų nėštumų. Nėščioji turėtų kreiptis į šeimos gydytoją iki 12 nėštumo savaitės. Jau pirmojo apsilankymo metu šeimos gydytojas turi surinkti anamnezę, skirti odontologo konsultaciją, įvertinti arterinį kraujo spaudimą, kūno masės indeksą ir skirti atlikti kraujo tyrimą (Hb, leukocitai, trombocitai, hematokritas), nustatyti kraujo grupę ir Rh faktorių. Svarbu yra nustatyti Rh antikūnus netiesioginiu Kumbso metodu, kai nėščiosios Rh (-), o vyro Rh (+). Jau pirmojo apsilankymo metu nėščioji ištiriama dėl sifilio (RPR), ŽIV, atliekamas šlapimo tyrimas (baltymas, leukocitai, eritrocitai, gliukozė, ketonai, nitritai, santykinis svoris). Po 10-14 dienų aptariami tyrimų rezultatai.
Šeimos gydytojo vaidmuo
Šeimos gydytojas gali pastebėti, o, svarbiausia, įtaręs patologiją, nusiųsti nėščiąją pas tinkamą specialistą. Patyręs šeimos gydytojas pirmasis turi susipažinti su nėščiąja, gerai išsiaiškinti bendrąją anamnezę, įvertinti elementariausius laboratorinius tyrimus, įtarti patologiją ir kviestis į pagalbą specialistus.
Tyrimai nėštumo metu
Pirmą nėštumo trimestrą moteriai skiriama folio rūgšties. Nėščiųjų anemija konstatuojama, kai Hb yra mažesnis nei rekomenduojama norma. Nėščiųjų geležies atsargas galima vertinti tik ištyrus kraujo serumo feritino kiekį. Esant indikacijų, įtariant tuberkuliozę, kartu gyvenantys šeimos nariai siunčiami atlikti rentgenologinio plaučių tyrimo. Jei nėščioji lankosi pas šeimos gydytoją, jis pirmą kartą turi nusiųsti pas akušerį-ginekologą 12-14 nėštumo savaitę. Gydytojas akušeris-ginekologas privalo įvertinti rizikos veiksnius. 13-28 nėštumo savaitę moteris apsilanko pas pasirinktą šeimos gydytoją ar akušerį-ginekologą du kartus. Kiekvieno apsilankymo metu matuojamas arterinis kraujo spaudimas, atliekamas šlapimo tyrimas. Nuo 20 nėštumo savaitės reikia pradėti matuoti gimdos dugno aukštį ir vertinti vaisiaus širdies tonus. 18-20 nėštumo savaitę nėščioji siunčiama pas akušerį-ginekologą, atliekamas ultragarsinis tyrimas. 27-28 nėštumo savaitę būtina nustatyti Rh antikūnus moteriai, kurios Rh (-), o vyro Rh (+). Jei randama antikūnų, nėščioji privalo būti siunčiama į perinatologijos centrą. Jei antikūnų nerandama, 28-32 nėštumo savaitę reikia suleisti anti D imunoglobulino. Po šios injekcijos antikūnai netiriami. 24-28 nėštumo savaitę reikia atlikti gliukozės toleravimo mėginį, jei yra gestacinio diabeto rizikos veiksnių. 29-40 nėštumo savaitę sveika nėščioji apsilanko pas šeimos gydytoją arba pas akušerį-ginekologą 2-3 kartus. Esant indikacijų, apsilankymų skaičius neribojamas. Matuojamas arterinis kraujospūdis, gimdos dugno aukštis, vertinami vaisiaus širdies tonai. 32 nėštumo savaitę kartojamas kraujo tyrimas, tiriama sifilio (RPR) ir ŽIV tikimybė.
Lėtinių ligų diagnostika nėštumo metu
Išskirtinis dėmesys skiriamas gestacinio diabeto rizikos veiksniams (šeiminis diabetas, gliukozurija, antsvoris, nėščiosios amžius ≥35 metai, polihidramnionas, hipertenzinė būklė, ankstesnio naujagimio svoris 4000 g ir daugiau). Vaisiaus raidos nukrypimai - tiek augimo sulėtėjimas, tiek ir makrosomija - dabartinėje perinatalinių mirčių priežasčių struktūroje užima vieną iš pagrindinių pozicijų. Nėščiųjų hipertenzinės būklės neretai būna vaisiaus augimo sulėtėjimo priežastimi. Didelė dalis moterų (50-60 proc.) pagal KMI rodiklius neatitinka svorio prieaugio rekomendacijų. Nutukusią ar turinčią antsvorio nėščiąją turėtų konsultuoti gydytojas dietologas. Didelės rizikos nėštumo, kaip gestacinio diabeto, hipertenzijos ar kitos patologijos atveju, priežiūra tenka ne vien šeimos gydytojui, akušeriui-ginekologui, bet ir gydytojui specialistui.
Situacijos, reikalaujančios skubios medicinos pagalbos
Yra keletas situacijų nėštumo metu, kurios gali reikalauti skubios medicinos pagalbos. Jeigu pastebėsite, kad kurį laiką nejaučiate judesių ar jų skaičius itin sumažėjęs, ramiai atsigulkite, atsipalaiduokite, pakutenkite pilvuką, švelniai pabaksnokite, suvalgykite kažką saldaus. Jeigu vis tiek nejaučiate judesių, kreipkitės į skubios pagalbos skyrių. Stiprus, nuolatinis, ilgalaikis skausmas pilvo srityje nėra normalu. Nėštumo metu augant gimdai, moterys dažnai jaučia aštrų, kartais buką skausmą pilvo srities šonuose, tačiau šis skausmas trumpalaikis. Jeigu jaučiate intensyvų, varginantį skausmą pilvo apačioje, stipresnį nei menstruacijų metu, nedelskite ir vykite į gydymo įstaigą pasitikrinti. Nėštumo metu negalima nekreipti dėmesio į kraujavimą. Pastebėjus gausesnį šviesų kraują, nedelsdama kreipkitės į gydytoją. Normalu, kad nėštumo metu pas moterį yra išskyrų, tačiau jeigu matote žymų jų pagausėjimą, spalvos pasikeitimą, atsiranda nemalonus kvapas, makšties ar vulvos niežulys, skausmas - praneškite gydytojui. Priešlaikinio gimdymo požymiai: jeigu nėštumo trukmė mažesnė nei 37 savaitės ir jaučiate gimdos susitraukimus (nugaros skausmą, pilvo skausmus), daugiau nei 4 kartus per valandą, jeigu jaučiate sunkumą dubens srityje, būtinai pasitarkite su gydytoju. Veido, rankų patinimas nėštumo metu yra normalu, tačiau jeigu pastebėjote, kad stipriai tinsta kojos ir kulkšnys, atrodo, kad staiga priaugote daugiau svorio, nedelsiant pasitarkite su gydytoju. Jei apima didelis nerimas, nusivylimas, liūdesys, užeina panikos priepuoliai, nebegalite susitvarkyti su savo kasdieniais rūpesčiais, kyla mintys apie savęs žalojimą - tai gali būti depresijos požymiai, reikalaujantys specialistų pagalbos.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
