Vėjaraupių skiepai: nuo istorinių atradimų iki šiuolaikinės apsaugos
Skiepas nuo vėjaraupių - tai šiuolaikiška, efektyvi ir saugi prevencinė priemonė, apsauganti nuo šios itin užkrečiamos ligos ir jos galimų komplikacijų.
Vakcinacija, kaip ją suprantame šiandien, pažįstama jau kelioms žmonių kartoms ir gerokai sumažina ligų, kurioms vakcinos užkerta kelią, daromą žalą atskiriems asmenims, šeimoms ir bendruomenėms visame pasaulyje.
I. Vakcinacijos istorijos ištakos ir raida
Vakcinos naudojamos jau daugiau kaip 200 metų. Prieš sukuriant vakciną, žmonės bandydavo apsisaugoti taikydami vadinamąją variolacijos procedūrą, kai po oda įterpiamas nedidelis kiekis virusų (iš raupais užsikrėtusių sveikstančių pacientų šašų išskyrų).
Variolacijos procedūra Europoje paplito iš Azijos ir Afrikos, kur ji buvo taikoma šimtus metų, tačiau keldavo pavojų žmogų užkrėsti liga, nuo kurios jis turėjo būti apsaugotas.
Pirmąją vakciną žmonėms pristatė Edward Jenner. Jenner sukūrė šią vakciną 1796 m., kai pastebėjo, kad pieno melžiamosioms medžiagoms nerekomenduojama, jei jie anksčiau buvo užkrėstos vaistažiedėmis. Jis švirkščia berniuką su medžiaga iš užkrėstos baltos vagos moters su cowpox. Vėliau vėl jį suleido berniuką, tačiau pastebėjo, kad jis nesugebėjo vystyti ligos. Jis parašė tai dokumente, pavadintame "Variolae Vaccinae priežasčių ir padarinių tyrimas", iš kur kilo terminas "vakcina". Jo darbas buvo išverstas į daugelį kalbų ir dėl to buvo paskiepyti tūkstančiai žmonių. Vakcinai nuo raupų buvo naudojamos karvės raupų - už raupus daug mažiau pavojingos ligos - šašų išskyros. Taip pavyko žmones apsaugoti nuo šios ligos nekeliant grėsmės susirgti.
Jau 1806 m., kuomet pasaulis teturėjo pirmąją ir vienintelę vakciną - nuo raupų, Vilniaus medicinos draugijos profesorius Johanas Lobenveinas skaitė paskaitą „apie prietarus dėl skiepijimo karvės vakcina“. Įdomu, kad dar iki Jennerio vakcinos patvirtinimo, jau 1768 metais, Lietuvoje profilaktiškai skiepyti žmonės karvių raupais. O žymaus socialinės medicinos pradininko Johano Franko įkurtas Vilniaus vakcinacijos institutas buvo pirmas toks Europje. 1886 m. Vilniuje įkuriama ir speciali veršidė, kurioje iki 1915-ųjų, kuomet Vilnių užėmė vokiečiai, buvo gaminama vakcina nuo raupų.
„Jenneriui sukūrus vakciną, pasirodo laikraščiuose pakankamai daug visokių karikatūrų, vaizduojančių jį vakcinuojantį žmones ir po įgaunančių įvairių karviškų bruožų, ragų, kanopų ir panašių dalykų. Ir tie judėjimai dažnai sutampa su lūžiniais momentais, kuomet įvedama, pavyzdžiui, masinė vakcinacija Anglijoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose“, - sakė A. „Kažkuria prasme jam pasisekė, - sako V. Usonis. - Pasisekė, kad paskiepijus tą berniuką nebuvo didelių nepageidaujamų reiškinių, o po to tiesiog nebuvo iš kur paimti medžiagos gerą mėnesį ir antrą kartą tam pačiam berniukui įskiepijo jau nebe karvės, o žmogaus, sergančio raupais, pūlinio turinį. Kodėl sakau, kad pasisekė? Nes jeigu tai būtų įvykę po dienos kitos, nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę. Vakcinavimas, kuris pasaulyje įsitvirtino 18-ojo šimtmečio pabaigoje ir 19-ojo pradžioje, Lietuvoje neatsiliko. 1808 m. „Raupų vakcina apskriejo pasaulį labai greitai. Jenneris atrado ją 1796 m., o jau 1800 m. ta vakcina pasiskiepijo JAV prezidentas Jeffersonas ir išsiuntė laišką Jenneriui jam padėkodamas ir pagirdamas už tokį nuostabų poelgį. Lietuva iš esmės buvo toje pat orbitoje su visa Europa ir to meto pasauliu“, - sakė A.
Raupai - ūmi, greitai plintanti, kūną stipriai darkanti ir dažniausiai mirtina liga. Romos imperijoje 165 m. po Kr. išplitusi raupų epidemija truko beveik 25-erius metus. Pasaulyje raupai pražudė bene 400 milijonų gyvybių, kol britų mokslininkas E. XX amžiuje, pradėjus vykdyti pasaulinę vakcinacijos kampaniją, 1980 m. raupai buvo galutinai išnaikinti. Plataus masto vakcinacija leido pasiekti, kad liga, vien per XX a. pražudžiusią šimtus milijonų žmonių, nebekeltų pavojaus žmonių sveikatai - jos užkrato pasaulyje nebeliko. Paskutinis žmogaus susirgimas šia liga nustatytas 1978 m.
Pirmieji moksliniai proveržiai
Pirmąją laboratoriją, sukūrusią vakciną, įkūrė prancūzų biologas Louisas Pasteuras, po kurio pavadinta proceso pasterizacija. Jis dirbo su viščiukų cholera. Jis kultivavo bakterijas viščiuko sultinyje, bet nustatė, kad bakterijos buvo sugadintos ir nesukėlė viščiukų ligos. Kai jis bandė švirkšti tuos pačius viščiukus šviežiais bakterijomis, jis nustatė, kad yra imunitetas nuo ligos. Pasteuras taip pat sukūrė vakciną nuo juodligės, kiaulių erysipelų ir pasiutligės. Skiepijimas veikia stimuliuodamas imuninę sistemą, kad sukurtų antikūnus, be to, žmonėms iš tiesų nepateikė ligos.
Sukūrus vakciną nuo raupų, mokslininkai ėmė ieškoti galimybių vakcinuojant apsisaugoti ir nuo kitų ligų. Per ateinančius šimtą metų pritaikę panašų metodą, koks buvo naudojamas vakcinai nuo raupų kurti, mokslininkai sugebėjo užkirsti kelią susirgimui pasiutlige. XIX a. pabaigoje mokslininkai nustatė, kad laboratorijoje karščiu ar cheminėmis medžiagomis sunaikintos bakterijos vis tiek sukelia imuninės sistemos reakciją.
XX amžiaus vakcinų evoliucija
Manoma, kad 1918 m. kilusi ispaniškojo gripo pandemija visame pasaulyje nusinešė iki 50 mln. žmonių gyvybių. Siekiant sukurti vakciną nuo gripo, pandemijos metu buvo atlikta daug mokslinių tyrimų. Tačiau kadangi trūko žinių apie šią ligą (ilgą laiką buvo manoma, kad ją sukelia bakterijos), pirmoji vakcina nuo gripo buvo patvirtinta tik 1945 m. Vakcinoje sėkmingai panaudoti inaktyvinti gripo virusai, kurie išmokė organizmą kovoti su ligos virusu. Nors ankstesnės inaktyvintos vakcinos buvo skirtos kovoti su bakterijoms, vakcina nuo gripo buvo pirmoji inaktyvinta vakcina, apsaugojusi nuo virusų.
XX a. trečiajame dešimtmetyje mokslininkai nustatė, kad vakcinas papildžius tam tikromis medžiagomis galima saugiai sustiprinti organizmo imuninę reakciją. Adjuvantų atradimas buvo ženklus proveržis, o 1932 m. pasirodžiusi pirmoji vakcina nuo kokliušo buvo sustiprinta aliuminio druskomis. Pasiekimai, leidę sėkmingai sukurti vakciną nuo gripo, mokslininkams taip pat padėjo išrasti vakciną nuo poliomielito - ligos, nuo kurios, kaip manoma, Europoje mirė daugiau kaip 2 mln. žmonių ir milijonai tapo neįgaliais. Masinė vakcinacija šia inaktyvuota vakcina pradėta 1954 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vakcinos pagalba Europoje poliomielitas buvo išnaikintas. Siekiant apsaugoti vaikus, šiandien vakcina nuo poliomielito įtraukta į vaikų skiepijimo tvarkaraščius visoje Europoje ir pasaulyje.
1963 m. sukurta vakcina nuo tymų - dar vienos ligos, tapusia svarbia mirties ir nuolatinio neįgalumo priežastimi Europoje. Nuo tada visoje Europoje ir pasaulyje vakciną įtraukus į nacionalinius skiepijimo tvarkaraščius, susirgimų tymais skaičius gerokai sumažėjo, o ligos padariniai sumenko. Antroje XX a. pusėje, kai žinios apie imuninę sistemą, ligas ir genetiką pagilėjo, mokslininkai rado naujų būdų apsisaugoti nuo ligų.
XX a. septintajame dešimtmetyje mokslininkai atrado baltymą, padedančiam hepatito B virusui sukelti šią ligą. Pasinaudoję šiuo atradimu, 1981 m. jie sukūrė pirmą nuo viruso apsaugančią baltyminę vakciną, kurioje panaudota nedidelė viruso dalis moko organizmą kovoti su liga. 1972 m. laboratorijoje pirmą kartą sėkmingai pademonstruotas virusinių vektorių vakcinų veikimas, tačiau šios rūšies vakcinas žmonėms leista skirti tik beveik po 50 metų, siekiant apsisaugoti nuo Ebolos viruso.
XX a. septintajame dešimtmetyje pirmą kartą aptikta iRNR (informacinė ribonukleorūgštis). iRNR, panašiai kaip DNR, yra baltymams gaminti naudojamos kodavimo sistemos dalis. Kelis ateinančius dešimtmečius mokslininkai tyrinėjo, kaip iRNR galima panaudoti ligų prevencijai. Tik po kelių dešimtmečių buvo atrastas veiksmingas iRNR pernešimo organizme būdas. Dešimtajame dešimtmetyje išbandytos iRNR vakcinos nuo gripo, o 2013 m. - galimos vakcinos nuo pasiutligės.
Svarbiausi vakcinacijos istorijos momentai
- 1796 m. Edward Jenner sukuria pirmąją vakciną nuo raupų.
- 1886 m. Vilniuje įkuriama speciali veršidė, gaminanti vakciną nuo raupų.
- 1896 m. Mokslininkai nustato, kad sunaikintos bakterijos vis tiek sukelia imuninę reakciją.
- 1932 m. Atsiranda vakcina nuo kokliušo, sustiprinta aliuminio druskomis.
- 1945 m. Patvirtinama pirmoji vakcina nuo gripo, panaudojanti inaktyvintus virusus.
- 1952 m. Mokslininkai atranda vakciną nuo poliomielito.
- 1954 m. Pradedama masinė vakcinacija nuo poliomielito JAV.
- 1963 m. Sukurta vakcina nuo tymų.
- 1972 m. Laboratorijoje pademonstruotas virusinių vektorių vakcinų veikimas.
- 1978 m. Nustatytas paskutinis žmogaus susirgimas raupais.
- 1980 m. Pasauliniu mastu išnaikinami raupai.
- 1981 m. Sukuriama pirmoji baltyminė vakcina (nuo hepatito B).
- 1989 m. JT pasauliniame susitikime vaikų klausimais akcentuojama imunoprofilaktika.
- 1998 m. Lietuvoje pradedama skiepyti vėjaraupių vakcina.
- Dešimtajame dešimtmetyje išbandomos iRNR vakcinos nuo gripo.
- 2013 m. Išbandomos galimos iRNR vakcinos nuo pasiutligės.
Šiandien vakcinomis galima kontroliuoti beveik 30 ligų.
II. Vėjaraupiai: liga ir jos komplikacijos
Vėjaraupiai - tai ūminė, itin užkrečiama virusinė infekcija, dažniausiai pasireiškianti vaikystėje, ypač tarp ikimokyklinio amžiaus vaikų. Liga atpažįstama iš pūslelėmis išbertos odos, karščiavimo ir bendro silpnumo. Verta žinoti, kad suaugusieji, kurie vaikystėje nesirgo vėjaraupiais, serga žymiai sunkiau - jiems dažniau pasireiškia komplikacijos, ligos eiga būna ilgesnė ir sunkesnė. Suaugusieji vėjaraupiais dažniausiai perserga sunkiau, todėl vakcina gali padėti išvengti rimtų sveikatos problemų.
Visiems labai nemalonios sunkios vėjaraupių formos. Laimei, labai retai jos mirtinos, per 40 metų darbo prisimenu du ar tris mirties atvejus prieš tai sveikiems vaikams. Tačiau kalbant apie šeimos gyvenimo kokybę, tai reiškia 10 dienų namuose, kada vaikas negali lankyti darželio, negalima eiti ir priimti svečių. O kas vaiką 10 dienų namuose žiūrės, kiek kainuos jo priežiūra, net jei tai tik lengva vėjaraupių forma? Ligoninėje matome ir komplikuotų vėjaraupių formų, ir pūliavimų, ir smegenų pažeidimų. Viso to galima išvengti, tad kodėl vaikui reikia sirgti?
Gydytoja Janina Zupkauskienė tvirtina, kad vėjaraupiai yra labai laki infekcija, todėl vaikštant gryname ore ar reguliariai vėdinant patalpas nuo jos apsisaugoti nepavyks. „Neįmanoma iš anksto įvertinti, kaip vėjaraupiais sirgs vienas ar kitas asmuo, tad nereikėtų manyti, kad tai - lengva ar nepavojinga liga. Infekcija itin greitai plinta žmonių grupėse: vaikų darželiuose, mokyklose, darbovietėse, ir jokiais klinikiniais tyrimais nėra įrodyta, kad persirgus įgyjamas imunitetas yra geresnis nei įgytas skiepijant. Vakcinų efektyvumas siekia 90‒95 proc. Vien tai, kad skiepai gali padėti išvengti sunkių ligos komplikacijų, turėtų skatinti gyventojus atsakingai rinktis: ar apsaugoti savo vaikus, ar pasmerkti juos ligai”, ‒ komentuoja gydytoja J.
III. Vėjaraupių vakcina: saugumas ir efektyvumas
Skiepijimasis vėjaraupių vakcina ne tik padeda išvengti ligos, bet ir ženkliai sumažina ligos sunkumą bei komplikacijų riziką tiems, kurie vis dėlto užsikrečia. Vėjaraupių vakcina yra gyva susilpninto viruso vakcina, kuri skatina organizmo imuninę sistemą sukurti apsaugą nuo šios ligos, tačiau nesukelia aktyvios infekcijos.
„Varilrix“ 0,5 ml N1 yra viena iš pasaulyje pripažintų ir plačiai naudojamų vakcinų nuo vėjaraupių. Ši vakcina tinka tiek vaikams, tiek suaugusiesiems, kurie nėra sirgę vėjaraupiais arba nėra paskiepyti anksčiau. Paprastai jokio ypatingo pasiruošimo prieš vėjaraupių vakciną nereikia. Skiepijamas asmuo turi būti sveikas, t. y. neturėti ūmių infekcijų, karščiavimo ar kitų aktyvių ligos požymių. Laikantis šių rekomendacijų, vakcina nuo vėjaraupių bus skiriama saugiai ir užtikrins geriausią imuninį atsaką.
Rekomenduojamos dvi vakcinos dozės - tai užtikrina ilgalaikę ir patikimą apsaugą nuo vėjaraupių. Po dviejų rekomenduojamų dozių vakcina nuo vėjaraupių paprastai užtikrina ilgalaikę, dažniausiai visą gyvenimą trunkančią apsaugą. Po vakcinacijos dažniausiai pasitaiko lengvos nepageidaujamos reakcijos - paraudimas, patinimas ar skausmingumas injekcijos vietoje, rečiau - nedidelė temperatūra ar laikinas bėrimas. Skiepas nuo vėjaraupių nerekomenduojamas nėščioms moterims bei asmenims, sergantiems sunkiomis imuninės sistemos ligomis ar vartojantiems imunitetą slopinančius vaistus. Vėjaraupių vakcina, vadinamasis Oka štamas, pavadintas pagal japonų berniuką, sirgusį lengva forma.
IV. Vėjaraupių vakcinacija Lietuvoje ir visuomenės požiūris
Mūsų šalyje vėjaraupių vakcina skiepijama nuo 1998 metų, vakcinos nuolat tobulinamos, tačiau skiepijimo kaštus turi apmokėti patys skiepijamieji. Taip, vėjaraupių skiepai vaikams laikomi saugiais ir yra rekomenduojami nuo 12 mėnesių amžiaus. Nuo vėjaraupių rekomenduojama skiepyti visus nuo 12 mėnesių ir vyresnius anksčiau nesirgusius vaikus, ypač lankančius darželius bei mokyklas ar sergančius lėtinėmis ligomis. Dažniausiai vėjaraupių vakciną rekomenduojama skiepyti kartu su tymų-parotito-raudonukės (MMR) vakcina. Europos ir pasaulio specialistai rekomenduoja 2 dozių vakcinavimo kursą. Taip pat pasiskiepyti rekomenduojama ir suaugusiesiems, kurie slaugo ligonius ir nėra sirgę vėjaraupiais, bei kitus asmenis, turinčius didelę kontakto su šia infekcija riziką: vaikų darželių ir medicinos įstaigų darbuotojus, būsimų darželinukų tėvelius, o ypač - nėštumą planuojančias moteris, mat pastojus skiepytis nebegalima. Jeigu tikrai esate persirgę vėjaraupiais, papildoma vakcinacija dažniausiai nėra būtina, nes natūraliai įgytas imunitetas paprastai išlieka visą gyvenimą. Antri gyvenimo metai - vėjaraupiai. Dėl jų galite girdėti įvairiausių istorijų ir pasakų. Iki šiol gaji beveik tūkstančio metų senumo idėja, kad vėjaraupiais persirgti reikia, esą tada bręsta imuninė sistema. Tais laikais net raupus laikė geru dalyku. Šiandien žinome, kad toli gražu ne taip: tai virusinė infekcija, kurią mokame valdyti ir išvengti. Antrais gyvenimo metais skiepą galima pradėti siūlyti.
Lietuvos mamų požiūris į vėjaraupių skiepus
Tyrimas rodo: Lietuvos mamos pripažįsta vėjaraupių pavojų, tačiau vaikus nuo šios ligos saugo, remdamosi draugių patarimais. 7 iš 10 Lietuvos mamų pripažįsta, kad vėjaraupiai yra sunki infekcinė liga. Vis dėlto, bemaž pusė - apie 47 proc. - motinų nežino, jog vėjaraupiai gali sukelti sunkias komplikacijas. Dauguma mamų, apie 81 proc., kliaujasi gydytojo patarimu, spręsdamos, kaip apsaugoti vaikus nuo šios ligos. Tačiau pusė (51 proc.) respondenčių remiasi mažiau patikimais šaltiniais: interneto forumais, artimųjų ir draugių ar pažįstamų patarimais. Tokią padėtį atskleidžia Lietuvos mamų apklausa, kurią visuomeninės iniciatyvos „Saugok save” užsakymu atliko bendrovė „RAIT”.
Nors 57 proc. respondenčių mano, kad skiepai padeda apsaugoti vaikus nuo vėjaraupių komplikacijų, net 80 proc. apklaustų mamų teigia neskiepijusios vaikų nuo šios ligos. Paklaustos kodėl, mamos dažniausiai nurodė, jog persirgus šia liga ir taip įgyjamas imunitetas (18 proc.), neįrodyta skiepų nauda ir žala (13 proc.), trūksta informacijos apie ligą ir būdus nuo jos apsisaugoti (12 proc.). Apklaustos mamos teigė, kad jei vėjaraupių vakcina būtų kompensuojama valstybės, savo vaikus skiepytų bemaž du trečdaliai (61 proc.) respondenčių. Savo vaikų neskiepytų 30 proc.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, vaikų sergamumas vėjaraupiais per pastaruosius metus išaugo. Jei 2010 m. gegužę šia liga sirgo 1043 vaikai, tai 2011 m. (duomenys nutraukti).
V. Bendri argumentai už vakcinaciją ir mitų griovimas
„Google“ paieškos laukelyje įvedus žodžius „skiepų žala“, kaip mat pasipila baisios istorijos. Pavyzdžiui, kad skiepuose yra gyvsidabrio, formaldehido. Viena moteris aiškina, kad po skiepų vaikas apkurto, kita - kad jos vaikas tapo autistu. Trečia porina, kad nustojus skiepyti, vaikui susitvarkė žarnyno problemos, pradėjo augti svoris - esą „kai nebegauna chemijos, tai kitas vaikas“.
Paklaustas, kaip vertina tokius pareiškimus, profesorius teigia: „Tai visuomenės, o ne medicinos problema. Medicinoje tokios problemos nėra, jei kalbėsite su profesionalais, dėl skiepų problemų nėra. Įvairiose televizijos laidose visko galima išgirsti, bet niekas nėra maniakiškai suinteresuotas, kad vaikui būtų blogai. Apie tai turi kalbėti profesionalai.“
Skiepai apsaugo nuo didžiausią grėsmę keliančių ligų. Pirmosios kartos vakcinos nuo raupų, pasiutligės, difterijos buvo vakcinos, saugančios žmonių gyvybes. Tada diskusijų buvo mažiau - žmonės matė, kaip atrodo, pavyzdžiui, difterija sergantis žmogus. Šiandien ta problema išspręsta skiepijant vakcinas. Kita vertus, šiuolaikinės vakcinos daugiau gerina gyvenimo kokybę nei saugo gyvybę. Štai rotavirusinė infekcija - Lietuvoje nė vienas vaikas nuo jos nenumirė, bet pažiūrėkite, kiek žmonių kasmet serga, koks poveikis šeimų gyvenimo kokybei, kada iki tol buvęs sveikas vaikas pradeda vemti, viduriuoti, patenka į ligoninę.
Kodėl sakau, kad tai visuomenės problema? Žmonės ateina sau savo nuomone ir visai nenori girdėti atsakymų apie vakcinų saugumo sistemą, koks poreikis jomis skiepytis. 1989 m. pasauliniame susitikime vaikų klausimais (World Summit for Children) Jungtinėse Tautose septintas skyrius buvo skirtas imunoprofilaktikai ir vakcinų skiepijimui. Dokumentą pasirašė 151 valstybės atstovai, 72 valstybių vadovai, nejau jie visi priešai savo vaikams? Dėl skiepų neturiu jokių interesų, esu visiškai nepriklausomas. Beveik 30 metų dirbu vakcinos srityje ir kaip profesionalas turiu savo nuomonę.
„Ateina į televizijos laidą medicininio išsilavinimo neturintis pilietis ir sako, kad visa tai nesąmonė. Dar blogiau, jei ateina gydytojas ir pateikia „sensaciją“ - kas vakcinoje slepiama. Palaukit, atsiverskit vakcinos aprašą, pažiūrėkite į tarptautinius standartus, juk niekas vakcinų neverda puode pasislėpęs Dzūkijos ar Labanoro miškuose. Per vakcinos gamybos ciklą, naudojant moderniausias technologijas ir jautriausius metodus, atliekama šimtai kokybės tyrimų.“ Vakcina yra produktas, kuris padeda kūnui įgyti apsaugą nuo tam tikrų ligų, stimuliuodamas imuninę sistemą atpažinti ir kovoti su mikrobais, tokiais kaip virusai ar bakterijos. Vakcinos veikia įvedant į kūną nepavojingą dalį mikrobų, treniruojant imuninę sistemą atpažinti ir kovoti su tikruoju mikrobais, jei jie kada nors pateks į kūną, taip padedant išvengti ligos.
Imuninės sistemos krūvis mažiems vaikams
Tėvai dažnai klausia, kodėl skiepijami tokie maži vaikai? Tai greičiausiai nepakankamo mūsų šnekėjimo rezultatas. Kodėl per anksti? - Nes, anot tėvų, skauda, „suleidžiama chemija“. Taip, skauda, vaiko gaila, tačiau šiuolaikinės vakcinų skiepijimui skirtos adatos projektuojamos specialiai, su išlenkimais, galandinimais, kad skausmo būtų kaip galima mažiau. Lyginkime su vakcinos injekcija susijusį skausmą su skausmu, ligos eigoje patiriamu gydantis. O dėl chemijos - vakcinose chemijos daug mažiau nei bet kuriame kitame vaiste. Visų vakcinų sudėtinės dalys yra mikroorganizmai, su kuriais anksčiau ar vėliau vis tiek susitiksi. Dar neminite krūvio mažo vaiko imuninei sistemai. Tai vienas dažniausių nesusikalbėjimų ir klaidų.
Visuomenė per retai pagalvoja apie paprastą dalyką. Mamos įsčiose vaikas yra sterilus ir bet kokia vaisiaus infekcija yra blogai. Bet gimdymo metu prasideda vadinamasis kolonizacijos procesas - gimdymo metu vaisius pradeda užsisėti mikrooganizmais, kurių yra motinos gimdymo takuose. Jau nekalbu apie momentą po gimimo, kada viskas nesterilu: oras, akušerės rankos, kengūros poza, kada gimdyvei tarp krūtų padeda naujagimį, oda nesterili, krūties spenelis nesterilus, priešpienis nesterilus ir taip toliau. Pirmomis gyvenimo valandomis naujagimio imuninė sistema susiduria su neįsivaizduojamai dideliu kiekiu mikroorganizmų iš išorinės aplinkos. Naujas požiūris tas, kad tai yra norma, tai mūsų gyvenimas - į mūsų pasaulį atėjusi nauja gyvybė susipažįsta su visais kaimynais, imuninė sistema yra pasiruošusi sutikti tuos mikroorganizmus, susitikti su jų genetine, antigenine informacija. Tie žinduoliai, kurie neprisitaikė, prieš milijonus metų išmirė. Eksperimentai su gyvūnais įrodo, kad be susitikimo su aplinkos mikroorganizmais, sterilioje aplinkoje auginamų žinduolių naujagimių imuninė sistema negauna reikiamo stimulo ir visam likusiam gyvenimui lieka nepilnavertė. Papildomas su skiepais susijęs krūvis yra itin mažas palyginti su tuo, kas natūraliai fiziologinėmis aplinkybėmis vyksta naujagimiui įprastoje aplinkoje. Vakcinų skiepijimo grafikas, ypač pirmaisiais gyvenimo metais, paskaičiuotas taip, kad vakcinos įskiepijamos, kada gali apsaugoti nuo didžiausios grėsmės.
Pavyzdžiui, vakcina nuo tuberkuliozės - viena problemiškiausių šiandien, tačiau tai yra vakcina, kuri apsaugo nuo tuberkuliozinio meningito ir gyvybei grėsmingos išplitusios sisteminės tuberkuliozės. Ši vakcina pirmųjų gyvenimo metų vaikus apsaugo nuo mirties nuo tuberkuliozės. Turint omenyje sergamumo tuberkulioze lygį, tikimybė užsikrėsti naujagimiams gana didelė ir naujagimiams vakcina turi būti įskiepijama. Persiskiepyti nereikia. Deja, vakcina nuo užsikrėtimo tuberkulioze neapsaugo. Mes ja skiepijame, kad pirmų gyvenimo mėnesių ir metų vaikus apsaugotume nuo itin sunkių išplitusių tuberkuliozės formų. Jiems tuberkuliozė yra itin grėsminga. Būtų klaidinga manyti, kad tokios grėsmės nėra ne socialinės rizikos šeimoje augančiam vaikui. Vėlesnių vakcinos dozių atsisakėme, nes tuberkuliozės vakcinos veiksmingumas yra labai abejotinas. Budrumas tuberkuliozei turi išlikti, bet kitomis priemonėmis - svarbus profilaktinis darbas, sveiko vaiko auginimo filosofija, profilaktinės patikros.
Suaugusiųjų vakcinacija
Ką turi žinoti suaugusieji, kurie skiepyti mokykloje ir paskui skiepų neatnaujino? Koks vakcinų galiojimo laikas, nuo kokių ligų reikia persiskiepyti? Šeimos gydytojai tą puikiai turėtų žinoti. Yra nacionalinė Imunoprofilaktikos programa: kas 10 metų valstybės lėšomis suaugusiems žmonėms turėtų būti skiepijama stabligės ir difterijos vakcina. Kai kurios vakcinos skiepijamos rizikos grupių asmenims.
Kitų programų valstybė nekompensuoja, tačiau iškart paminėsiu erkinį encefalitą. Nors rizika nedidelė, bet nėra nulinė, kol erkė neįsisega, visiems ramu, o kai įsisega, prasideda emocijos. Erkės aktyvios ir baisiai alkanos, jų daugėja. Šuo net vasario mėnesį, jei nėra sniego, erkių pasigauna. Net Vingio parke, miesto skveruose erkių pilna. Žmogus suserga ne tik nuo erkių, bet ir nuo nepasterizuoto pieno. Ypač pavojingas nepasterizuotas ožkų pienas, o Lietuvoje šis pienas vis populiaresnis ir turi gerą vardą. Antrais gyvenimo metais vaikai keliauja, parke ropinėja. Kada erkė įsisega, šeimoje tragedija. Po erkės nuėmimo jokios profilaktikos priemonių nėra, lieka laukti - susirgs ar ne. Mes nuolat ginčijamės su kolegomis, sakančiais, kad vaikai encefalitu serga lengviau nei suaugę. Visada ginčiju, kodėl juos reikia lyginti: sergantį vaiką reikia lyginti su sveiku vaiku. Geriausia vaiką skiepyti ankstyvą pavasarį, kad visą kursą būtų galima užbaigti iki erkių aktyvumo pradžios.
Auganti ir didžiulį rūpestį pasaulio mokslininkams ir ekspertams kelianti problema - kokliušas. Šiandien akivaizdu, kad imunitetas po kokliušo vakcinos įskiepijimo daugiausia laikosi 10 metų. Tai ypač aktualu gimdyvėms, kurios prieš kokliušą neturi antikūnų, tad nieko naujagimiams neperduoda ir nuo gimimo naujagimiai imlūs kokliušui. Šiandien infekcijos šaltinis yra suaugusieji, dažniausiai seneliai perduoda infekciją kūdikiams. Naujagimiui kokliušas labai grėsmingas, todėl suaugusiems rekomenduojama kokliušo vakcina. Idealioje visuomenėje sakoma, kad prieš planuodama nėštumą moteris turėtų pasiskiepyti kokliušo vakcina, tada ji turėtų antikūnų ir jų perduotų vaikeliui. Pagal kokono strategiją, skiepijasi visi, esantys aplink naujagimį, kol naujagimio negalima skiepyti. Bėda ta, kad Lietuvoje ilgą laiką neturėjome suaugusiems skirto vakcinos. Dabar nuo kokliušo skiepijami ne tik priešmokyklinio amžiaus vaikai, bet ir paaugliai.
Ateina ruduo - gripas. Gripo vakcinos veiksmingos. Nuo 1996 m., kada Lietuvoje atsirado Europos standartus atitinkančios vakcinos, kasmet skiepijamasi. Dirbdami savo darbą dažnai susitinkame sergančius gripu ir niekad nežinome, kada žmogus susirgs lengviau ar sunkiau. Maži vaikai gripui itin imlūs, jie, kaip ir senoliai, jautriausi gripo virusui. Gripas - skiepais suvaldoma liga, skiepai saugūs, vakcinos sudėtyje nėra gripo viruso, jis ne tik užmuštas, bet dar ir suskaldytas.
Toliau kalbėkime apie keliautojus. Važiuojantys, pavyzdžiui, į Egiptą, Turkiją, Maroką turėtų prisiminti A hepatito vakciną. Iš ten žmonės parsiveža A hepatitą - tai, ko Lietuvoje nebeturime. Vakcina labai veiksminga, saugi, turėtų būti įskiepytos dvi dozės. Atskira kalba - keliautojų vakcinos. Kai kurios šalys reikalauja sertifikatų apie įskiepytą geltonojo drugio vakciną. Keliautojų medicinos specialistai pataria, apie kokias vakcinas reikėtų pagalvoti vykstant į vieną ar kitą šalį.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
