Kada ir Kodėl Kreiptis į Kunigą: Krikščioniškosios Laidotuvės ir Naujagimio Palaidojimas

Mirties akivaizdoje krikščionių bendruomenė meldžiasi už mirusįjį, prašydama jam nuodėmių atleidimo ir teikdama prisikėlimo bei amžinojo gyvenimo paguodą mirusiojo artimiesiems. Netektis visada sukelia skausmą, o ypač skaudu, kai paliestas pats trapiausias gyvenimas. Vaiko gimimas šeimoje buvo džiugi šventė tėvams, giminaičiams ir kaimynams. Tačiau netektis visada sukelia skausmą. Nieko nėra sunkiau, kaip patirti bejėgiškumą prie brangaus žmogaus karsto. Tiek tikintys, tiek netikintys išgyvena tą patį išsiskyrimo skausmą, liūdesį, pyktį, depresiją ir derybas su mirtimi. Krikščionis savo skausme žengia žingsnį toliau - tai tikėjimo žingsnis.

Atsisveikindama su mirusiuoju, Bažnyčia jį „paveda Dievui“. Tai „paskutinis sudie (‘su Dievu’), kuriuo krikščioniškoji bendruomenė atsisveikina su vienu iš savo narių, prieš išnešdama jo kūną laidoti“. Laidodama savo narius, Bažnyčia turi progą išgyventi Kristaus Prisikėlimo - Velykų slėpinį. Žmogiškai sunku skirtis su tais, kurie buvo mums brangūs ir mieli. Tikėjimas Dievu, Kristaus prisikėlimu iš numirusių, amžinojo gyvenimo pažadas visiems krikščionims teikia viltį, kad žmogus, peržengęs mirties slenkstį, neišnyksta, bet stoja Viešpaties akivaizdon.

Bažnytinės Laidotuvės: Kam Jos Skiriamos?

Bažnyčios kanonai nurodo, kad bažnytinės laidotuvės turi būti teikiamos tik tikintiems Bažnyčios mirusiesiems. Krikščioniškos laidotuvės yra Bažnyčios liturginės apeigos, kurios gali būti švenčiamos laidojant Bažnyčios narį, t.y. kataliką/ę. Savo patarnavimu Bažnyčia nori pabrėžti veiksmingą vienybę su mirusiuoju, jeigu ta vienybė su Dievu ir tikinčiųjų bendruomene (t.y. Bažnyčia) buvo mirusiojo palaikoma jam esant gyvam. Laidotuvėmis, švenčiamomis pagal liturgines nuorodas, Bažnyčia maldauja dvasinės pagalbos mirusiesiems ir pagerbia jų kūnus, drauge teikdama gyviesiems vilties paguodą.

Jei bažnytinė bendruomenė, liturgija, o ypač Eucharistijos šventimas, žmogui buvo brangūs, kai jis buvo gyvas, tai tikrai dera mirusįjį pagerbti bažnytinėmis laidotuvėmis. Visi krikščioninio įkrikščioninimo sakramentų tikslas yra paskutinės Dievo vaiko Velykos, kurios per mirtį įveda jį į Dangaus karalystės gyvenimą. Tada išsipildo tai, ką tikėdami su viltimi išpažįstame: „Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimo amžinojo gyvenimo.“ Kristaus kryžius ir Velykų žvakė yra priminimas, kad pats Dievas prisiėmė žmogaus kančią ir mirtį, bet prisikėlė gyvenimui. Kiekvienas, kuris priima žmogumi tapusį, mirusį ir prisikėlusį Dievą Jėzų Kristų, tas atsiveria amžinojo gyvenimo džiaugsmui.

Kada kunigas gali atsisakyti laidotuvių apeigų?

Kunigas turi teisę atsisakyti vadovauti laidotuvių apeigoms, jei žinoma, jog velionis buvo netikintis; viešas nusidėjėlis, kuris iki mirties neparodė gailesčio ar noro atsiversti; būdamas gyvas pareiškė valią būti palaidotam be bažnytinių apeigų. Laidoti su bažnytinėmis apeigomis turi būti atsakyta tuos asmenis, kurie būdami gyvi reiškė viešą priešiškumą Bažnyčiai ir iki mirties neparodė jokio atgailos ženklo, pavyzdžiui:

• Viešai žinomi apostatai (atsisakę katalikų tikėjimo, atskalūnai), eretikai (prieštaraujantys bažnyčios doktrinai), schizmatikai (atskilę nuo Bažnyčios).
• Pasirinkusieji kūno kremavimą dėl krikščioniškajam tikėjimui priešingų motyvų.
• Kiti vieši nusidėjėliai, kurių neįmanoma laidoti, nesukėlus viešo tikinčiųjų papiktinimo.

Jei asmuo nelaidojamas bažnytiškai, jam turi būti atsakytos ir laidotuvių šv. Mišios. Esant bet kokiai abejonei dėl asmens laidotuvių su bažnytinėmis apeigomis, klebonas turi atsiklausti vyskupo Ordinaro, kurio sprendimo privalo laikytis tiek jis, tiek bet kuris kitas kunigas.

Organizuojant Krikščioniškas Laidotuves: Praktiniai Patarimai

Artimojo mirtis - tai ne tik skausmingas įvykis, bet ir daugybė organizacinių rūpesčių. Emociškai sunkią būklę dar pastiprina užgriuvę laidotuvių organizavimo rūpesčiai, reikalaujantys laiko, pastangų ir išlaidų. Mirus artimajam, pirmiausia apie tai reikia pranešti Bendrosios pagalbos centrui, telefonu 112. Mirusiojo kūno negalima liesti, kol mirties nekonstatuoja medikai.

Apie kataliko mirtį reikia pranešti parapijos kunigui, kuriai priklausė velionis, ir pateikti mirties liudijimą. Taip pat ten susitarti dėl šv. Mišių bei palydėjimo į kapines. Laidotuvės paprastai vyksta savoje parapijoje. Dėl artimo žmogaus palaidojimo bažnytinėmis apeigomis galima susitarti parapijos raštinėje šiokiadieniais 09.30-13.00 ir 15.00-18.00 val., o sekmadieniais po kiekvienų šv. Mišių.

Ateinant susitarti su kunigu dėl laidojimo laiko ir laidotuvių būdo reikalinga turėti mirties liudijimą arba pažymą. Parapijos archyve saugomai metrikai reikalingi duomenys: mirusiojo vardas, pavardė, amžius; mirties vieta, data, priežastis. Taip pat reikia nurodyti, ar mirusiajam buvo suteiktas Ligonių Patepimas. Reikalingi ir mirusiojo tėvo vardas, pavardė; mirusiojo motinos vardas ir mergautinė pavardė. Kalbėtis su kunigu bei pateikti duomenis parapijos archyvui dera patiems artimiausiems mirusiojo šeimos nariams. Netinka primesti bažnytinių laidotuvių tiems, kurie patys jų nenorėjo arba gyveno ir mirė nekatalikiškai.

Šarvojimo vietos pasirinkimas

Jeigu šarvojimo ar laidojimo vieta yra toli nuo mirusiojo parapijos, dėl šv. Mišių aukojimo reikia susitarti su tos vietos klebonu ar parapijos administratoriumi. Pavyzdžiui, Katedros parapijos namuose yra šarvojimo salė, kurią už auką galima užsakyti mirusiajam pašarvoti. Taip pat, Išlaužo parapijoje mirusįjį galima šarvoti šalia bažnyčios esančioje šarvojimo salėje.

Krikščioniškųjų Laidotuvių Eiga ir Apeigos

Svarbūs laidotuvių momentai yra budėjimas prie mirusiojo, jo išlydėjimas iš šarvojimo vietos ir palydėjimas į kapines, atsisveikinimas su mirusiuoju. Tačiau svarbiausia yra dalyvauti šv. Mišiose, kurios aukojamos už mirusį žmogų. Kartais klaidingai manoma, kad šeimos nariams labiau tinka budėti prie mirusiojo, negu dalyvauti šv. Mišiose.

Šermenys - Maldingas Budėjimas prie Mirusiojo

Maldingas budėjimas prie mirusiojo kūno vadinamas Šermenimis. Prie mirusiojo kūno dera melstis, giedoti giesmes, ypač paskutinįjį vakarą. Tikinčiam žmogui tinka į rankas įdėti Rožančių, paveikslėlį arba mažą kryželį. Tačiau, jei žmogus gyvas būdamas rožančiaus nekalbėdavo - nėra prasmės dėti ir mirusiam. Prie mirusiojo kūno deginamos šventintos žvakės. Kunigas, atėjęs į šarvojimo vietą, drauge su giesmininkais ir susirinkusiais tikinčiaisiais gieda ir skaito maldas už mirusįjį.

Šventosios Mišios už mirusįjį

Šv. Mišių auka, artimųjų malda ir šv. Komunija mirusiojo intencija yra kilniausia dovana ir pagalba mirusiajam. Todėl šv. Mišiose už mirusįjį, kurios paprastai aukojamos laidotuvių dieną parapijoje įprastu šv. Mišių laiku, kviečiami dalyvauti ir drauge melstis visi artimieji. Šv. Mišios krikščionio laidotuvių metu yra svarbiausioji apeiga, kurioje švenčiame Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinius, tos Aukos nuopelnus skirdami už mirusiojo išganymą. Laidotuvių dalyviai, ypač artimieji ir šeimos nariai per Komuniją priimdami Kristaus Kūną, mokosi gyventi vienybėje su tuo, kuris „užmigo Viešpatyje“. Tikroji pagarba mirusiajam parodoma atliekant išpažintį ir priimant šv. Komuniją.

Laidotuvių procesija ir palaidojimas

Laidotuvių procesijoje iš šarvojimo vietos iki automobilio-katafalko visuomet pirmas eina žmogus, nešantis kryžių (jeigu yra, paskui jį nešama mirusiojo nuotrauka-portretas), o paskui kryžių eina giedotojai, kunigas, nešamas karstas, paskui jį eina mirusiojo artimieji. Kapinėse procesija rikiuojasi panašiu principu. Tiek šarvojimo koplyčioje, tiek kapinėse visiems laidotuvių dalyviams reikėtų laikytis pagarbios, jautrios tylos.

Atsisveikindami su mirusiuoju artimieji ir giminės kartais pabučiuoja velionį, tokiu būdu išreikšdami savo pagarbą ir meilę. Mirusiojo kūnui, kaip Šventosios Dvasios buveinei, tinka parodyti pagarbą, tačiau tuščias iškilmingumas yra nereikalingas.

Kremavimas ir Kitos Laidotuvių Formos

Bažnyčia primygtinai pataria išlaikyti pamaldų paprotį laidoti mirusiųjų kūnus, tačiau nedraudžia kremavimo, jeigu jis nėra pasirenkamas dėl katalikiškajai doktrinai priešingų motyvų (egzotiškų rytų kultų ar kitų religinių papročių laikymosi). Nors Bažnyčia labiau vertina paprotį laidoti kūną (taip buvo palaidotas Jėzus), tačiau tie, kurie pareiškė norą, kad jų kūnas būtų sudegintas, gali būti palaidoti pagal krikščioniškas laidotuvių apeigas.

Kremuoti palaikai Lietuvoje gali būti laidojami tiek urną įkasant į kapavietę kapinėse, tiek statant į kolumbariumo nišą. Įstatymais draudžiama juos laikyti namuose ar išbarstyti pavėjui. Kolumbariumai mūsų šalyje pradėti statyti palyginti neseniai, gal todėl vis dar dažniau renkamasi urną su kremuotais palaikais laidoti žemėje.

Laidojimo vietos ir kremavimo paslaugų kainos

Norint kontroliuoti išlaidas, naudinga pasitarti ir galbūt rasti, kas gali pasiūlyti viską „iš vienų rankų“. Pasirinkus laidojimo kapavietėje variantą, nors ji ir nemokama, kainuos jos įrengimas. Kainos stipriai varijuoja, priklausomai nuo tiekėjų, tačiau reikėtų įvertinti, kad vidutinio dydžio paminklai kainuoja 200-500 eurų, taip pat teks dėti bortelius ir apsvarstyti, kaip atrodys kapavietės paviršius. Žemiau pateikiama palyginamoji lentelė:

Pasirinkus velionį kremuoti Lenkijoje, naudinga žinoti papildomų niuansų. Pavyzdžiui, neverta išlaidauti brangiems ir įmantriems karstams, kadangi pas kaimynus esantys krematoriumai mirusiuosius kremuoja be jų. Nusprendus artimąjį kremuoti užsienio šalyje, tai galima padaryti be jokių apribojimų, tereikia iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) gauti vadinamąjį „mirusiojo pasą“ - laissez-passer. Lietuvos Respublikos įstatymais numatyta, kad vežant palaikus į užsienį, nesvarbu, ar tai būtų mūsų kaimynės Lenkija arba Latvija, ar tolesnės šalys, būtina vežtis NVSC išduotą dokumentą. Be to, velionis karste prieš išvežimą turi būti apžiūrėtas, karstas - užplombuotas.

Mirusiųjų Paminėjimas ir Kapų Priežiūra

Malda už mirusįjį - tai krikščionių bendruomenės solidarumo, bendrystės ženklas. Padėka Dievui už žmogų, kuris yra didžiausia dovana. Atsiprašymas, permaldavimas už mūsų artimojo klaidas, netobulumus, kuriomis galėjo įžeisti Dievą ir žmones. Per maldą krikščionis pavedamas Dievui, kuriuo gyvendamas žemėje stengėsi pasitikėti. Tai kilniausia dovana mirusiajam, gailestingumo prašymas. Mūsų krašte gyvuoja tradicija prisiminti mirusius žmones jų laidotuvių dieną, praėjus septynioms dienoms, trisdešimčiai dienų ir metams po krikščionio mirties. Mirusiųjų paminėjimams susirenkama į Šv. Mišias. Šv. Mišiose už mirusius esame kviečiami dalyvauti pilnai ir aktyviai - atsakinėti į kreipinius ir priimti Šventąją Komuniją - taip išreikšti savo tikėjimą, bendrystę su mirusiais krikščionimis.

Krikščionių pareiga yra rūpintis mirusiųjų kapais. Didele nepagarba mirusiajam tampa nesutvarkytas kapas, kai laidotuvių dieną ant kapo palikti vainikai ir gėlės virsta šiukšlių krūva. Nuomonė, kad kapo negalima tvarkyti nepraėjus mėnesiui nuo laidotuvių, nes tai pakenks velioniui, yra visiškai klaidinga.

Yra paplitęs klaidingas paprotys, kad šeimos nariai laidotuvių procesijoje negali nešti gėlių. Kartais giminėms patariama, kad į karstą ar į velionio drabužių kišenes būtų įdedamos žolelės ar kiti dalykai. Manoma, kad karsto, kryžiaus ar velionio portreto negali nešti giminaitis ar šeimos narys. Jeigu dėl susiklosčiusių aplinkybių giminaičiui tektų nešti vieną šių dalykų, tai jokiu būdu nėra nei nusižengimas, nei nuodėmė. Gedulingi pietūs nėra bažnytinių laidotuvių apeigų dalis, tai tradicinis artimųjų susibūrimas, kurio tikslas prisiminti mirusį žmogų.

tags: #ar #reikia #laidojant #naujagimi #kviesti #kuniga

• Projektinės veiklos esmė ir svarba darželiuose
• Žaislų idėjos berniukams
• Išmokos antram vaikui auginti
• Kaip užregistruoti vaiką į Klaipėdos mokyklą
• Daugiau apie Nelly Furtado