Policijos pareigūno vaidmuo užtikrinant vaiko teises ir saugumą

Šiuo metu visuomenės požiūris į vaikus iš esmės pasikeitė. Ilgą laiką buvo manoma, kad vaikai yra labai pažeidžiami ir todėl jiems visų pirma reikalinga ypatinga tėvų ir visuomenės apsauga. Tik neseniai vaikai tapo teisės subjektais ir įgijo teises. Vaikystė yra svarbiausias laikotarpis, lemiantis kiekvieno žmogaus likimą. Tai laikotarpis, kuris įtvirtina mumyse pasitikėjimą žmonija arba atstumia nuo jos.

Vaiko teisės yra žmogaus teisės. Pasak D. Kabašinskaitės, žmogaus teisių idėja yra tai, jog kiekvienas asmuo vertas pagarbos.

Kas yra vaikas? Teisinė ir socialinė samprata

Norėdami suprasti, kas tai yra vaiko teisės, pirmiausia turime išsiaiškinti, kas yra vaikas, kokie požymiai išskiria vaikus kaip atskirą visuomenės grupę, kada prasideda ir baigiasi vaikystė, ir kodėl jai yra teikiamas ypatingas dėmesys. Požiūris į vaiką yra esminis veiksnys, tiesiogiai susijęs su suaugusiųjų veiksmais vaiko atžvilgiu ir vaiko padėtimi visuomenėje. Iš tiesų, su "vaiko" sąvoka, daugiausia problemų iškyla dėl šios sąvokos apimties.

Vaiko apibrėžimas įvairiose perspektyvose

• Socialinė perspektyva: Socialine prasme vaikas - tai asmuo, turintis tam tikrus socialinius ryšius su savo tėvais.
• Psichologinė perspektyva: Psichologų nuomone, "vaiko" sąvokos apibrėžimo pagrindas - žmogaus amžiaus ir jo raidos būdingų požymių ryšys. Remiantis psichologų atliktais tyrimais ir padarytomis išvadomis, kuomet analizuojamas vaikystės periodas, galime teigti, kad žmogaus "vaiko" tarpsnis apima laikotarpį nuo naujagimystės iki pirmojo brandos tarpsnio, t. y. nuo gimimo iki 12-15 metų.
• Sociologinė perspektyva: Į sąvoką "vaikas" galime pažvelgti ir iš sociologinės perspektyvos, nes dauguma sociologijos atstovų kritikavo psichologus dėl tokio riboto vaiko raidos (kaip proceso, kurio tikslas - nuo nesubrendimo iki suaugusiojo kompetencijos) suvokimo. Jie pasisakė ir dėl vaiko, kaip tarpasmeninių ryšių dalyvio, neįvertinimo, nes vaikai raidos psichologijoje buvo matomi kaip negalintys turėti indėlio į vaiko-suaugusiojo santykius bei negalintys sukurti savo kultūros. Sociologijos mokslas pirmasis ėmėsi tikslo apibrėžti vaiko bei vaikystės sąvokas, išskirti būdingus požymius, nustatyti vaiko padėtį visuomenėje.

Pripažįstant, jog vaikystės samprata priklauso nuo skirtingų laiko, vietos bei socialinių dimensijų, svarbu apibrėžti požymius, pagal kuriuos galima atskirti vaiką nuo suaugusio asmens. Labiausiai mūsų požiūriu, priimtina N. Vuckovic - Sahovic suformuluota teorija, kuria remiasi ir G. Pölzler.

Amžiaus kriterijus ir branda

Pirmasis, amžiaus kriterijus, atspindi laiką, kada vaikystė prasideda ir kada ji baigiasi. Šie klausimai paprastai yra reguliuojami kiekvienos valstybės įstatymuose. Šio vaiko nuo suaugusiojo nustatymas atspindi vaiko fizinės ir psichologinės brandos trūkumą bei poreikį apsaugoti vaiką nuo išnaudojimo bei žalingo aplinkos poveikio.

Paprastai valstybės nustato žemutinę ir aukštutinę vaiko teisių ribas, t. y. įstatymiškai įtvirtina, koks žmogaus vystymosi momentas yra laikomas gyvybės pradžia ir iki kada valstybė pripažįsta žmogui vaiko statusą. Kaip matyti, teoriniame lygmenyje visuotinio susitarimo dėl to, ką laikyti gyvybės pradžia, o kartu ir žemutine vaiko teisių riba, nėra.

Nustatant aukštutinę vaiko teisių ribą vėlgi susiduriame su skirtingais jos vertinimais, nors šiuo atveju daugelis valstybių sutaria, kad vaiku laikomas asmuo iki 18 metų. Žvelgiant tarptautiniu mastu, pirmą kartą vaiko sąvoka ir amžiaus kriterijus, atribojantys vaiką nuo suaugusiojo buvo įtvirtinti Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1989 m. priimtoje Vaiko teisių konvencijoje. Bet kuriuo atveju prie Konvencijos prisijungusios valstybės turi garantuoti joje įtvirtintas teises visiems asmenims bent iki 18 metų.

Vaiko amžiaus kriterijus apibrėžtas ir Lietuvos Respublikos Vaiko teisių pagrindų įstatyme. Iš tiesų, dauguma nacionalinės teisės šakų išskiria atskirus vaikystės etapus. Taigi vaikystės skirstymas į stadijas yra išlikęs iki šių dienų ir būdingas daugeliui nacionalinės teisės aktų, ir yra pagrįstas asmens veiksnumu, t. y. galėjimu savo veiksmais įgyti teises ir susikurti pareigas. Jie skirstomi į dvi grupes: iki 14 metų (neturintys veiksnumo) ir nuo 14 iki 18 metų (turintys dalinį veiksnumą). Civiliniame kodekse yra numatytos ir kelios išimtys, kada asmuo gali tapti visiškai veiksniu dar nebūdamas reikiamo amžiaus. Asmuo, kuriam nėra suėję aštuoniolika metų, įgyja visišką civilinį veiksnumą nuo santuokos sudarymo momento, teigiama CK 2.5 straipsnio 2 dalyje. Kitas būdas tapti visiškai veiksniu iki pilnametystės - emancipacija.

Pavyzdžiui, vaiko amžiaus apibrėžimas įvairiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose skiriasi:

Antrasis kriterijus apibrėžiantis vaikystę - vaikystės turinys. Jis apibrėžia požymius, kurie vaiką atskiria nuo suaugusiojo. Pagrindiniu skiriamuoju požymiu dažniausiai yra nurodoma asmens branda. Suaugęs asmuo savaime yra brandus, tuo tarpu vaikas toks dar nėra arba yra tik iš dalies. Socialinės brandos sąvoka minima ir BK 81 ir 91 straipsniuose. Šis straipsnis komentare, socialinė branda aiškinama fizinio, psichinio asmens brandumo pakopa, kurią skirtingi asmenys pasiekia skirtingo amžiaus. Šioje aplinkoje, gebėjimas numatyti savo veikos padarinius ir juos planuoti, kritikuoti ir būti savikritiškam, atkaklus užsibrėžtų tikslų siekis, galėjimas kontroliuoti savo emocijas ir veiksmus kritinėse situacijose. Vaikas gali elgtis lengvabūdiškai, nekritiškai, neatsakingai. Tad pagal BK subjektu gali būti brandus asmuo, suvokiantis savo padėtį visuomenėje ir turintis tam tikrą intelektą. Šiuo subjektu asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės arba jam skiriama švelnesnė bausmė. Taigi analizuojant literatūrą pastebėta, jog asmens branda yra sunkiai apibrėžiama tiek psichologiniu, tiek sociologiniu, tiek ir teisiniu požiūriu.

Remiantis analizuotų autorių teorijomis, galime teigti, jog "vaiko samprata negali būti radikaliai atskirta nuo bendrosios žmogaus sampratos. Nors tarp jų egzistuoja akivaizdūs skirtumai, susiję su psichologinėmis, socialinėmis, biologinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis, vaikystę reikėtų suvokti kaip tam tikrą žmogaus vystymosi stadiją."

Vaiko teisės ir apsaugos svarba

Ilgai visuomenė į vaiką žiūrėjo, kaip į "mažą suaugėlį", kuriam svarbiausia fiziškai subręsti. Visuomenei prireikė ilgo istorinio tarpsnio, kad pakeistų požiūrį ir elgesį vaiko atžvilgiu. Tik XX a. devintajame dešimtmetyje vaikui įgavus teisių turėtojo statusą, vaiko padėtis visuomenėje pradėjo keistis. Vaiko teisės apima vaiko kaip individo apsaugą ir aplinkos, kurioje visiems vaikams užtikrinamas pilnavertis vystymasis, kūrimą. Vaiko teisės rodo universalų bei ypatingą vaikystės statusą. Vaikams būtina pastogė, maistas, mokslas, gydymas, meilė bei apsauga nuo prievartos ir aplaidumo. Vaiko teisių apsaugą užtikrinti svarbu, nes vaikai yra ne tik mūsų visuomenės ateitis, bet ir dabartis.

Policijos pareigūno įgaliojimai ir pareigos vaiko atžvilgiu

Lietuvos policijos misija yra aiškiai apibrėžta: Ginti. Saugoti. Padėti. Policijos pareigūnas - Lietuvos Respublikos pilietis, tarnaujantis policijoje, užimantis tam tikras pareigas ir vykdantis policijos funkcijas. Atsižvelgiant į vaiko ypatingą statusą ir teisių apsaugos svarbą, policijos pareigūnai, vykdydami šias funkcijas, atlieka ir svarbų vaidmenį užtikrinant vaikų saugumą bei gerovę.

Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punktas nurodo, kad policijos pareigūnas, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) arba pats būdamas įvykio liudininku, privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui (nusižengimui), įvykio vietai ir įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) liudininkams nustatyti, sulaikyti ir (ar) pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar įtariamą jų padarymu, ir policijos generalinio komisaro nustatyta tvarka pranešti apie tai policijai. Šios pareigos apima ir situacijas, kai nukentėjusiuoju, liudininku ar pažeidėju yra vaikas. Tokiais atvejais policijos pareigūnų veiksmai pirmiausia nukreipiami į vaiko saugumo užtikrinimą.

Nors tiesioginio nurodymo "policininkas turi teisę vaikus parsivesti namo" teisės aktuose nėra, tačiau policijos pareigūnų bendrosios pareigos ginti ir saugoti, ypač pažeidžiamus asmenis, apima veiksmus, kurie užtikrintų vaiko grįžimą į saugią aplinką. Pavyzdžiui, išimtis taikoma tik nepilnamečiams vaikams ir asmenims, kurie negali savimi pasirūpinti patys - juos iš aptarnaujančių tarptautinius keleivių maršrutus oro, jūrų uostų, autobusų stočių parvežti ar į juos nuvežti, gali bet kuris tos savivaldybės, kurioje grįžusysis apsistos, asmuo. Ši nuostata pabrėžia vaiko ypatingą statusą ir poreikį užtikrinti jo saugų transportavimą. Taip pat, kai vykstama pasirūpinti asmenimis, kurie serga ar negali pasirūpinti savimi patys - tai yra leidžiama, tačiau, atsižvelgiant į itin didelę tokių atvejų įvairovę, tokius atvejus pareigūnai vertins individualiai. Ši individualaus vertinimo galimybė leidžia pareigūnams lanksčiai reaguoti į situacijas, susijusias su vaikų gerove.

Policijos pareigūno teisės, pareigos ir įgaliojimai yra aiškiai įtvirtinti teisės aktuose, kurių policijos pareigūnas negali viršyti. Todėl kiekvienas veiksmas, susijęs su vaiku, turi būti atliktas vadovaujantis galiojančiais įstatymais ir reglamentais, pirmiausia atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus.

Policijos pareigūnų veiksmų principai ir tvarka sąveikaujant su piliečiais

Atlikdamas tarnybines pareigas, pareigūnas privalo prisistatyti. Policijos pareigūnas gali stabdyti automobilį, kai jam kyla įtarimų arba akivaizdžiai pažeidžiami teisės aktai, tačiau privalo būti uniformuotas ir nesukelti grėsmės saugumui. Sustabdęs automobilį pareigūnas privalo prisistatyti bei trumpai ir aiškiai išdėstyti sustabdymo priežastis. Sustabdžius transporto priemonę pareigūno bendravimas turi būti dalykiškas, turintis tikslą ir paskirtį. Pareigūnas negali veltis į konfliktines situacijas, įžeidinėti ar žeminti žmogų, jo garbę ir orumą. Vairuotojas, sustabdytas policijos pareigūno, visada gali paprašyti nurodyti stabdymo priežastį ir tikslą, o pareigūnas privalo tokią priežastį vairuotojui aiškiai nurodyti.

Daugelis vairuotojų žino, ką privalo daryti, kai jų automobilį stabdo pareigūnas - sustoti, neišlipant iš transporto priemonės paduoti dokumentus, išlipti tik pareigūnui leidus, pareigūno reikalavimu leisti apžiūrėti automobilį (prieš tai pareigūnui nurodžius, kokiu pagrindu tai bus daroma).

Tamsiuoju paros metu transporto priemonės stabdomos laikantis šių reikalavimų:

• Policijos pareigūnai turi vilkėti uniformą su šviesą atspindinčiais elementais, dirbti tik specialiomis spalvomis dažytu ir policijos skiriamaisiais ženklais pažymėtu tarnybiniu automobiliu ar motociklais.
• Policijos patrulį turi sudaryti ne mažiau kaip du policijos pareigūnai.
• Stabdyti transporto priemonę šviečiančia reguliuotojo lazdele arba skrituliu su raudonu atšvaitu, įjungus tarnybinės transporto priemonės mėlynos ir (arba) raudonos spalvos švyturėlius.

tags: #ar #policininkas #turi #teise #vaikus #parsivesti

• Sužinokite, kokia yra žuvies nauda kūdikiui
• Tommee Tippee šildytuvas: veikimo principas
• 2000 Eur riba ir mokesčių tvarka
• kaip teisingai išsirinkti Nike vaikiškus batus
• Pereinama prie šeimai artimos aplinkos