Kūdikio kvėpavimas: normos, ypatumai ir signalai, kada reikia sunerimti

Daugelis tėvų dažnai klausosi, ar mažylis kvėpuoja. Jaunos mamytės neretai sėdi prie lovytės ir stebi, ar naujagimiai kvėpuoja, bijo juos palikti miegoti vienus, ypač naktį. Šis tėvų rūpestis yra natūralus, nes kūdikio kvėpavimas skiriasi nuo suaugusiųjų ir reikalauja atidaus stebėjimo.

Kūdikio kvėpavimo ypatybės ir normos

Kūdikis kvėpuoti mokosi dar būdamas mamos pilvelyje. Tiriant ultragarsu jau nuo 20 nėštumo savaitės galima stebėti vaisiaus kvėpavimo judesius. Gimęs mažylis išmoksta kvėpuoti pats, tačiau tai nėra paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Gimstant patiriami dirgikliai (šaltis, skausmas, lietimas), deguonies stoka organizme (perkirpus virkštelę) skatina pirmąjį naujagimio įkvėpimą. Išnešiotas sveikas naujagimis pirmąkart įkvepia per pirmąją gyvenimo minutę. Su pirmuoju riksmu mažylio plaučiai išsiplečia, jis pradeda kvėpuoti savarankiškai. Jeigu iki gimimo vaikelio plaučiai buvo užpildyti skysčiu, jam gimus palengva užpildomi oru, pasikeičia organizmo kraujotaka bei medžiagų apykaita.

Naujagimis kvėpuoja tris kartus dažniau nei suaugęs. Naujagimiai kvėpuoja itin tankiai. Taip yra todėl, kad jų medžiagų apykaita labai greita ir organizmui reikia daug deguonies. Pirmaisiais mėnesiais kūdikis turi adaptuotis prie naujų gyvenimo sąlygų. Prisitaikymas tiesiogiai susijęs su kvėpavimo tobulėjimu. Naujagimių medžiagų apykaita yra daug greitesnė nei suaugusiojo, todėl jam reikia daugiau deguonies, kuris į organizmą patenka dažniau kvėpuojant. Kūdikiams iki 3 mėn. gali įkvėpti 30-60 kartų per minutę.

Kaip mažylis auga, kvėpavimo dažnumas kinta:

Kvėpavimo dažnumas kinta, priklausomai nuo to, miega ar būdrauja mažylis. Tačiau reikia atminti, kad kai kurių naujagimių kvėpavimas būna nereguliarus. Bet ir tai yra norma. Naujagimių ir kūdikių kvėpavimą reguliuoja pailgosiose smegenyse esantis kvėpavimo centras. Naujagimiams, kūdikiams būdingi ir trumpi kvėpavimo sustojimai, vadinami apnėja. Kvėpavimo centrą reguliuojančios pailgosios smegenys subręsta pirmaisiais gyvenimo metais, todėl naujagimiams ir kūdikiams būdingas netolygus kvėpavimas (vadinamoji aritmija) ir trumpalaikiai kvėpavimo sustojimai (apnėja).

Dar viena naujagimių kvėpavimo ypatybė - jie nemoka kvėpuoti per burną, tik per nosytę. Tad jei nosytė užsikimšo, vaikas ima šnopuoti ar knarkti.

Kvėpavimą galite patikrinti ir patys. Tam nereikia žadinti mažylio. Pirma, atklokite kūdikį ir pažiūrėkite, ar šiek tiek kilnojasi krūtinės ląsta. Verta žinoti, kad naujagimiui kvėpuojant juda pilvas. Norint sužinoti, kaip dažnai jis kvėpuoja, reikia uždėti ant pilvuko ranką ir paskaičiuoti, kiek naujagimis atlieka kvėpavimo judesių. Nėra nė vienos mamytės, kuri nebūtų tikrinusi, kaip kvėpuoja jų mažylis. Kartais net veidrodėlį prideda prie nosytės, kantriai laukdamos, kol jis aprasos.

Naujagimio kvėpavimo sutrikimai: priežastys ir simptomai

Naujagimio kvėpavimo sutrikimas yra būklė, kai naujagimis turi sunkumų kvėpuoti, dažnai dėl nepakankamo plaučių išsivystymo arba kitų anatominių ypatumų. Ši liga gali pasireikšti įvairiomis formomis, pradedant nuo lengvo dusulio iki sunkių kvėpavimo nepakankamumo atvejų, kai reikalinga skubi medicininė intervencija.

Naujagimio kvėpavimo sutrikimas tiesiogiai susijęs su kvėpavimo sistema, kuri apima plaučius, bronchus ir diafragmą. Naujagimiams kvėpavimo takai yra dar nesubrendę, todėl bet kokie sutrikimai gali turėti didelę įtaką jų gebėjimui efektyviai prisitaikyti prie naujos aplinkos. Plaučių audinys ir alveoliai, kurie atsakingi už dujų mainus, gali būti nepakankamai išsivystę. Taip pat gali būti sutrikusi diafragmos funkcija, kas dar labiau apsunkina kvėpavimą.

Pagrindinės priežastys

• Plaučių surfaktanto trūkumas: Tai medžiaga, reikalinga plaučių alveolių stabilizavimui, o jos trūkumas yra dažna kvėpavimo sutrikimų priežastis.
• Genetiniai veiksniai: Paveldimos plaučių ligos arba anomalijos gali prisidėti prie kvėpavimo sutrikimų.
• Infekcijos: Tokios kaip pneumonija, gali sukelti kvėpavimo problemas naujagimiams.
• Nosiaryklės struktūra: Įgimta nosies pertvaros patologija arba įgimti adenoidai gali apsunkinti kvėpavimą. Nosiaryklės tonzilės gali padidėti ir neatlikti savo įprastos apsauginės funkcijos, todėl kūdikis sunkiai kvėpuoja.

Simptomai ir diagnostika

Pagrindiniai naujagimio kvėpavimo sutrikimo simptomai gali būti: greitas arba lėtas kvėpavimas, dusulys, cianozė (odos, lūpų ar nagų mėlynavimas), nosies šnypštimas, krūtinės ląstos įdubimas ir bendras silpnumas.

Naujagimio kvėpavimo sutrikimo diagnostika apima fizinį naujagimio ištyrimą, kurio metu vertinami kvėpavimo dažniai, širdies ritmas ir odos spalva. Taip pat gali būti atliekami radiologiniai tyrimai, tokie kaip krūtinės ląstos rentgenograma, siekiant įvertinti plaučių būklę.

Gydymas

Naujagimio kvėpavimo sutrikimo gydymas gali apimti tiek medicininius, tiek nemedicininius sprendimus. Medicininiai gydymo būdai dažnai apima deguonies terapiją, surfaktanto terapiją ir mechaninę ventiliaciją, jei reikia. Be to, gali būti naudojami vaistai, tokie kaip bronchodilatatoriai, siekiant palengvinti kvėpavimą. Nemedicininiai sprendimai gali apimti naujagimio pozicionavimą, kad būtų palengvintas kvėpavimas. Naujausios terapijos galimybės, tokios kaip genų terapija, šiuo metu yra tiriamos, siekiant pagerinti naujagimių kvėpavimo funkciją ir sumažinti komplikacijų riziką.

Bronchiolitas: dažna kvėpavimo takų liga kūdikiams

Bronchiolitas yra ūmi virusinė kvėpavimo takų infekcija, pažeidžianti mažiausius plaučių kvėpavimo takus - bronchioles. Dėl uždegimo ir gleivių kaupimosi bronchiolės susiaurėja, todėl apsunksta kvėpavimas. Ši liga dažniausiai pasitaiko kūdikiams ir vaikams iki 2 metų, ypač pirmaisiais gyvenimo metais, o didžiausia rizika kyla 3-6 mėnesių amžiaus kūdikiams.

Priežastys ir simptomai

Dažniausia bronchiolito priežastis yra respiracinis sincitinis virusas (RSV), tačiau kiti virusai taip pat gali sukelti šią ligą. Bronchiolitas dažniausiai sukeliamas virusinės infekcijos, kuri plinta per orą ar tiesioginį kontaktą. Bronchiolito simptomai paprastai prasideda kaip lengvas peršalimas, tačiau per kelias dienas gali paūmėti. Sunkiais atvejais gali atsirasti cianozė (mėlynuojanti oda, ypač apie lūpas ar nagus), dehidratacija ar kvėpavimo sustojimas (apnėja), reikalaujantis skubios medicininės pagalbos.

Gydymas ir pasekmės

Bronchiolito gydymas dažniausiai yra simptominis, nes virusinė infekcija praeina savaime. Daugumai vaikų bronchiolitas praeina per 1-2 savaites, tačiau sunkesniais atvejais gali prireikti hospitalizacijos. Negydant ar esant komplikacijoms, bronchiolitas gali sukelti kvėpavimo nepakankamumą. Bronchiolitas yra laikina būklė, tačiau gali sukelti didelį stresą tėvams dėl kūdikio kvėpavimo sunkumų ar maitinimosi problemų. Lengvi atvejai leidžia gydytis namuose, tačiau sunkesni gali reikalauti hospitalizacijos, trukdančios kasdienei rutinai. Po ligos kūdikiai gali kosėti ar švokšti kelias savaites, tačiau dauguma pasveiksta be ilgalaikių pasekmių. Norint palengvinti atsigavimą, svarbu užtikrinti poilsį, tinkamą mitybą ir stebėti simptomus.

Jei įtariate, kad jūsų kūdikis serga bronchiolitu, pastebite švokštimą, dusulį ar blogą maitinimąsi, būtina nedelsiant konsultuotis su pediatru ar gydytoju, kad būtų įvertinta būklė ir prireikus pradėtas gydymas. Venkite savarankiško vaistų, įskaitant kosulį slopinančius ar bronchus plečiančius preparatus, vartojimo be specialisto rekomendacijos, nes tai gali būti pavojinga.

Kvėpavimo per burną priežastys ir pasekmės

Visi naujagimiai kvėpuoja per nosį, nebent jų nosies kanalai yra užsikimšę - tuomet mažylis gali kvėpuoti ir per burną. Jei kūdikis ir vaikas kvėpuoja per burną, tai rodo kažkokį sutrikimą ar patologiją. Siekiant geros sveikatos, būtina kvėpuoti per nosį.

Pagrindinės kvėpavimo per burną priežastys:

• Užsikimšusi nosytė: Sloga ar gleivių susikaupimas nosies ertmėje gali priversti vaiką kvėpuoti per burną.
• Padidėję adenoidai ir tonzilės: Tai yra viena iš dažniausių anatominių problemų, dėl kurios vaikai kvėpuoja per burną. Padidėjusios nosiaryklės tonzilės gali neužtikrinti normalaus kvėpavimo. Dažniausiai kvėpavimo per burną problema prasideda naktį, t.y. vaikas miega kvėpuodamas per burną. Tad kartais tėvai kurį laiką problemos nė nepastebi.
• Miego apnėja: Jei vaikas miegodamas knarkia, gali būti, kad pagrindinė knarkimo priežastis yra miego apnėja. Tai reiškia, kad viršutiniai kvėpavimo takai yra blokuojami.
• Alergijos: Alerginis rinitas sukelia nosies užgulimą.
• Anatominės nosies pertvaros problemos: Kreiva nosies pertvara, kurią dažniausiai nulemia gimdymo traumos, gali apsunkinti kvėpavimą per nosį. Nustatyta, kad iškrypusią nosies pertvarą turi net iki 80 proc. žmonių.
• Netinkami įpročiai: Ilgai naudojamas čiulptukas, buteliukas, vaiko nykščio čiulpimas gali turėti įtakos kvėpavimo takų vystymuisi.
• Trumpas liežuvio pasaitėlis: Ši būklė gali trukdyti tinkamai liežuvio padėčiai ir kvėpavimui.
• Nežindymas arba trumpas žindymas: Žindymas, net ir retas, gali paskatinti kūdikį kvėpuoti taisyklingai, nes ištraukiant pieną intensyviai dirba kūdikio burnos ir liežuvio raumenys.

Kvėpavimo per burną pasekmės:

• Nepakankamas deguonies įsisąvinimas: Kvėpuojant per burną nesigamina azoto oksidas, plečiantis kraujagysles ir lemiantis geresnį deguonies įsisąvinimą.
• Burnos džiuvimas: Kvėpuojant per burną sumažėja seilių, tad bakterijos ilgiau išlieka ant dantų paviršiaus. Tai gali sukelti blogą burnos kvapą ir dantų problemas.
• Netinkamai besivystantis žandikaulis: Užsičiaupus liežuvis remiasi į gomurį ir lemia jo, o kartu ir žandikaulio bei kitų veido kaulų normalų vystymąsi.

Kitos kvėpavimo problemas signalizuojančios būklės

Miego apnėja

Miego apnėja - tai būsena, pasireiškianti dažnais trumpalaikiais kvėpavimo sustojimais dėl kvėpavimo takų susiaurėjimo arba sutrikus kvėpavimo nervinei kontrolei miego metu. Pediatrai į tokius kvėpavimo netolygumus rekomenduoja žiūrėti rimtai, nes tuomet smegenims trūksta deguonies - tai gali kelti grėsmę kūdikio gyvybei.

Blogas burnos kvapas (halitozė)

Kartais tėvai užuodžia iš vaikų burnos sklindantį ne itin malonų kvapą. Ši problema gali būti aktuali bet kokio amžiaus vaikams. Blogas burnos kvapas netgi turi medicininį pavadinimą - halitozė. Jeigu sutrikimas pasireiškia epizodiškai, gali būti, kad kaltininkai - mitybos sutrikimai, o nuolatinis nemalonus kvapas iš burnos tikriausiai yra rimtos ligos vystymosi signalas, todėl jo ignoruoti negalima.

Kvėpavimo takų ligų įtaka

• Sloga ir sinusitas: Tiek sloga, ypač užsitęsusi ar jau komplikavusis į sinusitą, tiek lėtinė bei ūmi angina ar adenoidų uždegimas lemia tai, kad kvėpavimo takuose susikuria palanki terpė daugintis bakterijoms, gamintis gleivėms, pūliams. Dėl kvėpavimo organų ligų atsiradęs nemalonus burnos kvapas paprastai būna neįkyrus, juntamas tik iš labai arti. Pats vaikas dažniausiai jo net nejunta, o tėvai kvapą pastebi po nakties miego, kai ypač gaminasi gleivės, „užsikemša“ nosis ir mažylis yra priverstas kvėpuoti per burną. Išvalius nosytę nemalonaus kvapo paprastai nebelieka.
• Tonzilitas (angina): Sergant tonzilitu, nosies ertmėje ir gerklėje kaupiasi skysčiai, kurie gali sukelti nemalonų kvapą.
• Alerginis rinitas: Nemalonus kvapas jaučiamas ir kaip alerginio rinito pasekmė.

Virškinimo sistemos sutrikimai

• Gastroezofaginis refliuksas (GERL): Ši bėda pasitaiko ir kūdikiams. Nemalonų burnos kvapą lemianti virškinamojo trakto bėda, gastroezofaginis refliuksas, būdingas daugeliui mažylių, mat vaiko stemplė fiziologiškai yra gan trumpa, jos raumenų raukas ties skrandžiu dažniausiai nėra iki galo susiformavęs, tad neužsiveria tiek, kiek reikėtų. Maistas iš skrandžio keliauja atgal į stemplę ir ten pabuvęs pradeda „kvepėti“. Geroji žinia yra ta, kad ji išaugama - vaikui augant stemplė ilgėja, raukas užsidaro. Virškinamojo trakto bėdų paskatintas nemalonus burnos kvapas paprastai būna aštresnis, rūgštokas, jaučiamas nuolat, ne tik po miego.
• Gastritas, skrandžio opa: Sutrikus virškinimui, sergant gastritu, skrandžio opa arba padidėjus skrandžio rūgštingumui, galima užuosti iš burnos sklindantį rūgštų kvapą.
• Disbakteriozė: Ne visada pasireiškia viduriavimu ir padidėjusiu pilvo pūtimu. Dažniausiai ji iš viso nepastebima. Apie jos buvimą galima spręsti tik iš nemalonaus burnos kvapo.

Burnos higienos svarba

Ką daryti? Užtikrinti tinkamą vaiko dantų ir burnos higieną. Dantukų dar neturinčių kūdikių dantenas, burnos ertmę ir liežuvį galima apvalyti sudrėkinto audinio skiautele arba specialiu antpirščiu. O išdygus pirmajam dantukui reikėtų pradėti valyti dantis dantų šepetėliu. Ilgainiui apnašose esančios bakterijos sukelia ėduonį, kuris ir nulemia blogą burnos kvapą. Blogas burnos kvapas gali atsirasti ir sergant dantenų ligomis - gingivitu, parodontoze ar stomatitu. Pažeisti dantys tampa puikia bakterijų veisykla, kurių iš ten patiems neįmanoma pašalinti, ypač tada, jei vaiko dantukai yra valomi paskubomis arba jis dar nėra įgudęs tinkamai naudotis dantų šepetėliu, per trumpai juos valo. Verta mažylį išmokyti naudotis tarpdančių siūlu, nuo liežuvio nuvalyti apnašas.

Kitos galimos priežastys

• Svetimkūnis nosyje: Labai dažnai smalsūs maži vaikai įsikiša kokį nors svetimkūnį (karoliuką, pupelę, žaislo dalį ir kt.) į nosį ir visai apie jį pamiršta. Svetimkūnis trikdo įprastai kvėpuoti, „traukia“ infekcijas, skatina uždegiminius procesus, dėl to gaminasi daugiau gleivių, nosis „užsikemša“, vaikas kvėpuoja per burną.
• Skysčių trūkumas (dehidratacija): Kūdikiai ir maži vaikai gali dehidruoti labai greitai. Karščiavimas, vėmimas ar viduriavimas sutrikdo viso organizmo veiklą, mat šiam pradeda trūkti skysčių. Žindomiems kūdikiams dažnai siūlykite krūtį, o vyresnius vaikus raginkite gerti pakankamai vandens ir elektrolitų tirpalų.
• Vartojami antibiotikai: Jų pavartojus iš burnos taip pat gali sklisti nemalonus kvapas, mat antibiotikai organizme pakeičia gerųjų ir blogųjų bakterijų pusiausvyrą.
• Tam tikri maisto produktai: Nemalonų kvapą gali nulemti ir tam tikrų maisto produktų, pavyzdžiui, svogūnų, česnakų, stiprių prieskonių ir kt., vartojimas.

Tėvų vaidmuo sergančio kūdikio priežiūroje

Rūpestingoms mamytėms būtų pravartu žinoti, kad ateidamas į šį pasaulį mažylis atsineša visą komplektą įgimtų refleksų. Svarbu ne tik stebėti kūdikio kvėpavimą, bet ir žinoti, kaip padėti jam pasveikti. Gydytoja E. Rudzikienė pabrėžia, kad sergančiam vaikui svarbu būti šalia - taip mažėja vaiko streso lygis, mažėja antikščių ir kortikotropinės ašies dirginimas. Vaiką raminti - taip mažėja alfa simpatinės nervų sistemos aktyvumas, mažėja uždegimas. Prisiglausti, glostyti - vaikui didėja oksitocino kiekis, gerėja adaptacija. Duoti atsigerti - valosi toksinai, palaikomas cirkuliuojančio kraujo kiekis, geriau veikia vaistai. Duoti lengvo maisto. Skysta, neapkraunanti žarnyno dieta neeikvoja energijos virškinimui, o visa skiriama kovai su liga, gerėja adaptacija, detoksikavimas.

Jeigu mažyliui reikalinga pastovi kvėpavimo kontrolė, naudojami naujagimių kvėpavimo ir apnėjų registravimo monitoriai. Jų veikimo principas paprastas: jeigu mažyliui miego metu ar jam būdraujant kvėpavimas suretėja iki 10 kvėpavimo judesių per minutę, kvėpavimas sustoja ilgiau nei 12 sekundžių, pasigirsta tam tikras įspėjantis signalas arba užsidega indikatoriaus lemputė.

Natūralios priemonės ir aromaterapija

Anot gyd. E. Navardauskaitės-Rudzikienės, dauguma įprastinių cheminių vaistų turi amžiaus apribojimą. Juos draudžiama naudoti iki metų, iki 3 metų, iki 12 metų. Tokiais atvejais priimtina išeitis - natūralios priemonės kaip eteriniai aliejai.

Eteriniai aliejai gali būti tikri pagalbininkai gydant kai kurias vaikų ligas, jei pasirenkama tinkama koncentracija ir tinkamas vartojimo būdas. Įkvėpus eteriniai aliejai pasiekia smegenis per 22 sekundes. Patepus vietiškai - per 2 minutes bus kraujotakoje, per 20 minučių pasieks kiekvieną organizmo ląstelę. Oda turi riebalinį sluoksnį, todėl eteriniai aliejai gerai prasiskverbia į poodinį sluoksnį, į audinių skystį, limfą ir kraują. Su krauju išnešiojami po visą kūną, paveikia centrines funkcijas. Poveikis greitas, bet ilgalaikis.

Paprasti dalykai, tokie kaip arbatos, užpilai, eterinių aliejų garų inhaliacijos, įtrinimai ir kompresai, gali būti labai svarbūs. Visada geriausia pradėti nuo saugiausio būdo ir mažiausios veikiančios koncentracijos.

Saugumo priemonės:

• Vaikams negalima eterinių aliejų vartoti į vidų, pavyzdžiui, gerti.
• Kūdikiams negalima eterinių aliejų naudoti į nosį ar prie nosies.
• Jei mamytė nori, o vaikelis nėra alergiškas ir neturi polinkio į alergines ligas, jau galima pakvėpuoti ramunėlių ar levandų eterinio aliejaus skleidžiamų kvapų, bet labai retai ir tik tada, kai itin neramus. Dažnai kvėpuojančio eteriniais aliejais vaikučio organizmas gali įsijautrinti.
• Vienas du lašiukai užlašinami ant specialios pagalvėlės ar minkšto žaisliuko ir pakabinami ant lovelės krašto. Sklindantis kvapas turėtų būti labai silpnas.
• Stipresnių kvapų (rožių, greipfrutų, apelsinų, citrinų) kūdikiui galima uostyti tik nuo 6 mėn. ir, žinoma, jei neserga alergija.

Prevencinės priemonės, tokios kaip higiena, rūkymo vengimas ir maitinimas krūtimi, padeda sumažinti ligos riziką. Tinkamas simptominis gydymas ir, prireikus, medicininė priežiūra užtikrina greitesnį pasveikimą ir sumažina komplikacijų tikimybę. Nepamirškite neleisti išsausėti nosies gleivinei ir gydyti užsikimšusią nosytę.

tags: #ar #pavojingas #daznas #kudikio #kvepavimas

• Kaip atrodo kraujavimas po medikamentinio nėštumo nutraukimo?
• Vaiko pinigai užsienyje
• Kaip rasti auklę Kaišiadoryse
• Kaip naudoti vonelės gultuką kūdikiui nuo pirmųjų dienų?
• Priežastys ir simptomai