Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, o vaiko teisės ir interesai yra itin svarbūs. Išsiskyrus tėvams, kyla klausimų dėl vaiko aprūpinimo gyvenamuoju plotu bei tėvų pareigų vykdymo. Ar įstatymiškai tėvas privalo aprūpinti vaiką gyvenamuoju plotu po skyrybų? Šiame straipsnyje išnagrinėsime šį klausimą, remiantis Lietuvos Respublikos teisės aktais ir teismų praktika.

Šeima valstybės teisinio reguliavimo srityje užima išskirtinę padėtį, kadangi ji, kaip itin sudėtingas visuomeninio gyvenimo reiškinys, yra kertinė socialinio egzistavimo forma. Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso (toliau CK) 3.156 straipsnis nustato, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium.
Rūpinimasis vaikais yra ne tik tėvų, bet ir valstybės reikalas. Valstybė įstatymu įpareigoja tėvus iki pilnametystės juos išlaikyti. Tėvų valdžios įgyvendinimo teises ir pareigas turi abu tėvai: tiek motina, tiek tėvas. Iš to seka, kad abu tėvai yra vienodai atsakingi už savo pareigų įgyvendinimą. Pagal LR CK 3.155 straipsnį, tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata ir, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis.
Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus priskiriama prie turtinių tėvų pareigų, taigi patenka į turtinių šeimos santykių ratą. Tai yra turtinė asmeninė (intuitu personae) prievolė, todėl jos negalima perleisti kitiems asmenims, taip pat negalima atsisakyti jos vykdymo. Svarbu pabrėžti, kad Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnio antroje dalyje, vadovaujantis tėvų valdžios lygybės principu, abu tėvai vienodai įpareigojami rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu.
Nėra tiesioginės nuostatos, įpareigojančios tėvą (ar motiną) po skyrybų nupirkti ar išnuomoti būstą vaikui. Tačiau teismas gali įpareigoti vieną iš tėvų prisidėti prie vaiko aprūpinimo gyvenamuoju plotu, jei tai būtina vaiko gerovei užtikrinti. Tai gali būti įgyvendinama keliais būdais:
Siekant geriau suprasti tėvų pareigų apimtį, galima išskirti pagrindinius išlaikymo elementus:
| Pareigos sritis | Turinio aprašymas |
|---|---|
| Materialinis išlaikymas | Maistas, drabužiai, higienos priemonės ir kitos būtinosios išlaidos. |
| Gyvenamasis būstas | Tinkamų gyvenimo sąlygų sudarymas, nuomos ar būsto išlaikymo kaštų padengimas. |
| Ugdymas ir sveikata | Mokslas, būreliai, medicininė priežiūra ir visapusiškas vystymasis. |
Jeigu gyvenamoji patalpa yra vieno sutuoktinio nuosavybė, teismas savo sprendimu gali nustatyti uzufruktą ir palikti joje gyventi kitą sutuoktinį, jeigu su juo po santuokos nutraukimo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai. Spręsdamas uzufrukto nustatymo klausimą, teismas išsiaiškina, ar uzufrukto nustatymas visiškai atitinka nepilnamečių vaikų interesus. Siekiant užtikrinti vaiko teisę į būstą, Civiliniame kodekse yra nustatytas nepilnamečio vaiko teisės išlikimas naudotis vieno iš tėvų gyvenamąja patalpa, kai vaiko tėvai nutraukia santuoką.

Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 3.177 straipsnyje nustatyta jog, teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus. Svarbu paminėti, jog teismui sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, remiantis teismų praktika, yra vertinama aplinkybių visuma. Materialinė tėvų padėtis, nors ir nėra lemiantis faktorius, tačiau turi įtakos tėvų galimybėms suteikti vaikui tinkamas gyvenimo ir vystymosi sąlygas.
Paminėtina, kad vaiko nuomonė visais atvejais yra svarbi aplinkybė, tačiau nėra lemianti. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis). Pavyzdžiui, vaikai iki 7 metų teismų praktikoje, remiantis specialistų (psichologų) išvadomis, pripažįstami kaip dar negebantys pareikšti nuomonės.
Svarbiausias ir esminis vaiko interesas yra augti sveikoje, saugioje ir ramioje aplinkoje, kurioje vaikas nepatiria psichologinės įtampos, baimės ar nuolatinių konfliktinių situacijų. Kaip rodo teismų praktika, vaiko išreikštas noras gyventi su vienu iš tėvų gali turėti lemiamą reikšmę, ypač tada kai tėvų vaikui sudaromos gyvenamosios aplinkos sąlygos yra iš esmės tokios pačios.

Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas sprendime civilinėje byloje Nr. 25-9136/2000, vertindamas tėvų materialinę padėtį, atsižvelgė į tai, kad tėvui su vaiku apsigyvenus pas jo naują gyvenimo draugę, jis ir jo vaikas neįgytų jokių teisių į šį butą, todėl nors šis butas ir geresnis nei vaiko motinos, tačiau prašymas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo šiuo pagrindu negali būti tenkinamas. Tai rodo, kad pirmiausia būtina įsitikinti, ar tėvai turės galimybes užtikrinti nuolatinę gyvenamąją vietą.
Be teismo, galima pasinaudoti mediacija. Teisminė mediacija yra nemokama paslauga, tai pigesnis ir greitesnis ginčų sprendimo būdas. Svarbu, kad vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, skiriama daug dėmesio. Tarptautinės teisės normose suformuluoti standartai turi tiesioginį poveikį nacionalinei teisei, todėl tėvams arba kitiems vaikus auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygas, būtinas vaikui vystytis.