Emocijų ugdymas vaikystėje: kaip padėti mažyliams pažinti ir reikšti jausmus

Emocijų kaita vaiko raidoje yra neišvengiamas dalykas, ir apie tai labai svarbu žinoti kuo daugiau, kad padėtume ne tik vaikui suprasti savo emocijas, bet ir patiems tėvams - besimokantiems atitinkamai reaguoti. Kaip padėti vaikui tvarkytis su savo emocijomis ir kaip šį laikotarpį ištverti patiems? Į šiuos klausimus atsako ir patarimais dalijasi „Family Lab Academy“ visuminio ugdymosi šeimai akademijos įkūrėja, edukologė Jovita Starkutė ir „Family Lab Academy“ ikimokyklinio ugdymo mokytoja Lina Dumbliauskienė.

Kodėl emocinis intelektas yra gyvybiškai svarbus?

Šias laikais vis dažniau kalbama, kad sėkmingam žmogaus gyvenimui reikalingi ne tik pakankami intelektiniai mąstymo gebėjimai (Bendrasis IQ), bet ir emocinis intelektas. Tai savo emocijų suvokimas ir gebėjimas su jomis tvarkytis. Emocijų atpažinimas ir supratimas yra esminė vaikų socialinio-emocinio ugdymo dalis, padedanti formuotis harmoningai ir savimi pasitikinčiai bei savivaldžiai asmenybei, pagarbiems santykiams su kitais, harmoningam požiūriui į save, gerai savijautai, priimti save ir kitus.

Mažų vaikų emocijos būna gana impulsyvios ir tik palaipsniui pereina į labiau nusistovėjusius prisirišimus, simpatijas ir antipatijas. Jų pagrindu ilgainiui formuojasi tokie jausmai ir su jais susiję būsenos kaip meilė ir neapykanta, draugystė ir tarpusavio supratimas. Pirmiausia mokėjimas atpažinti savo emocijas padeda vaikams suprasti, kaip įvairios situacijos veikia jų savijautą, ir skatina pozityvų požiūrį į save bei kitus.

Antra, emocijų atpažinimas prisideda prie savivertės augimo. Kai vaikas jaučia, kad suaugusieji priima ir pripažįsta jo jausmus, jis ima labiau pasitikėti savimi, nes mato, kad jo emocijos yra svarbios. Tai taip pat skatina sveiką bendravimą ir padeda išvengti užslopintų emocijų, kurios gali lemti elgesio problemas. Mūsų laikais, kai vaikams lengvai prieinami smurtas bei agresija TV laidose ir kompiuteriniuose žaidimuose, emocinis vaikų ugdymas tampa itin aktualus. Pastebėta, kad vaikų, kurių ugdyme nesaikingai dalyvauja „technologijos“, o ne gyvas bendravimas su tėvais, emocinės sferos vystymasis itin atsilieka. Tėvų vaidmuo yra svarbus padedant vaikams pažinti savo emocijas ir jausmus, mokantis juos tinkamai išreikšti.

Emocijų kaita vaiko raidoje: nuo mažens iki paauglystės

Kiekvienas vaikas jau nuo mažens siekia bendrauti su artimais žmonėmis, patirti jų švelnumą, pasidalinti sėkmėmis ir nelaimėmis, būti įvertintas, padrąsintas. Kartais artimieji geba šį poreikį patenkinti, o kartais jiems nepavyksta, todėl vaikas susiduria su įvairiomis emocijomis - su džiaugsmu, nuoskauda, baime, pasitenkinimu, nusivylimu, gėda, pavydu. Vaikai ankstyvajame amžiuje nemoka suprasti savo emocijų, todėl nežinodami, kaip įvardinti ir pasakyti apie tai, kas su jais vyksta viduje, ir dažnai nežinodami, kaip elgtis tam tikrose situacijose, jie gali būti irzlūs, pikti, aiškina ikimokyklinio ugdymo mokytoja L. Dumbliauskienė.

Pirmieji mažylio metai - laikas, kai vaikas įgyja savimonę ir pradeda būti savarankiškas. Tačiau užgriūva trejų metų amžiaus krizė: vaikutis tampa daug labiau pasitikintis savimi ir pradeda prieštarauti. Kaip ir visais raidos etapais, tėvai turėtų į konfliktus ir problemas pažvelgti iš vaiko perspektyvos. Pagrindinis šio etapo raidos iššūkis - įsitvirtinti kaip nepriklausomam, todėl reikėtų vengti situacijų, kurios verčia mažylį jaustis neturinčiu galios ar kontrolės. Tokio amžiaus vaikui reikia kelis kartus per dieną suteikti galimybę rinktis.

Mažyliai vis labiau domisi kitais vaikais, bet dar neturi reikiamų socialinių įgūdžių, kad galėtų žaisti kartu. Tai kelia problemų, nes visai nenori dalintis. Tėvai turėtų suprasti, kad tai ne godumas, o besivystančio mažylio savęs suvokimo išraiška. Tokio amžiaus vaikai nesupranta, kad kiti gali galvoti kitaip. Kitas svarbi vaiko smegenų ypatybė yra ta, kad jos keičiasi su patirtimi. Smegenų plastiškumas reiškia, kad bet kokia pasikartojanti patirtis vaikui yra reikšminga. Tai reiškia, kad viską, ką vaikui sakome, rodome, kaip su juo elgiamės, veikia jo smegenis, daro poveikį jo suvokimui bei elgesiui. Štai kodėl taip svarbu sąmoningai apmąstyti, ką sakome savo vaikams, kokią patirtį suteikiame jiems, o ne reaguoti instinktyviai.

Sudėtingos situacijos ir vaikų elgesys

Vaikas darželyje mokosi labai daug naujų dalykų - susipažinti ir priimti naujus žmones, mokosi būti savarankiškas, mokosi iš kitų elgesio pasiimti, dalintis ir būti pirmas. Labai lengva suprasti situaciją, jei perkelsime save į naujo darbo etapą, kai nedrąsu, nepažįsti aplinkos, bandai suprasti taisykles ir dar nori iš karto puikiai viską atlikti. Natūraliai prisikaupia labai daug emocijų, kurias išleidi ir demonstruoji tik saugioje aplinkoje - vaikui tai namai, - teigia edukologė J. Starkutė. - Tačiau tikėtina, kad esama emocijų situacija nėra susijusi tik su viena sritimi. Vaikas auga kaip asmenybė ir tam tikrais raidos amžiaus tarpsniais jis mokosi pasiimti norimus daiktus, būti savarankiškas. Tėvai turi kantriai reaguoti ir skatinti vaiko norą dalykus daryti pačiam, ypač vaikui pradėjus lankyti darželį.

Pavyzdžiui, kodėl Kristupas prekybos centre pradėjo demonstratyviai elgtis? Jei nesigilintume ir būtume supykę, galėtume atsakyti, kad yra nedėkingas ar piktybiškai mumis manipuliuoja. O jei pažvelgtume giliau, pamatytume, kad tokį jo elgesį galėjo lemti daugybė kitų dalykų. Jam dar tik treji metai, todėl ilgi apsipirkimai išvargina. Gal jo nervų sistemą trikdė žmonių gausa, ryškus ir nenatūralus apšvietimas, triukšmas, įvairūs kvapai, didelis prekių pasirinkimas? Gal jis jautėsi alkanas, ištroškęs, buvo neišsimiegojęs ar pervargęs? Gal jam buvo karšta ir trūko gryno oro? Gal jam labiau rūpėjo tyrinėti aplinką, nei ramiai ir ilgai sėdėti vežimėlyje? Tokio amžiaus vaikams sunku laukti ir suvaldyti emocijas.

Pradinukams tai ypač svarbu, nes šio amžiaus vaikai gali būti negailestingai erzinami ir žeminami. Mokinukai, kai iš jų tyčiojamasi, gana greitai išmoksta, kad geriausia nereaguoti emociškai. Dauguma vaikų įvaldo tokią techniką - į santykius su bendraamžiais žvelgia be jausmų. Šaltas požiūris į bendraamžių ryšį gali suklaidinti tėvus, kurie supranta vaikų emocijas. Gimdytojai dažnai klaidingai mano, kad pradinukas, konfliktuodamas su bendraamžiais, turėtų atsiverti kitam vaikui ir susitarti. Ši strategija gerai veikia ikimokyklinio ugdymo įstaigose, tačiau mokykloje, kur emocijų rodymas laikomas socialiniu trukdžiu, ji gali baigtis liūdnai. Emociškai ugdomi vaikai tampa gana įžvalgūs, kad tai suprastų.

10-mečiai jau geba logiškai mąstyti. Dažnai reaguoja taip, tarsi jų galvose būtų kompiuteriai. Pasakykite devynmečiui „pakelk kojines“, ir jis gali jas pakelti, o paskui vėl padėti atgal aiškindamas, kad jam „niekas nesakė, kur jas padėti“. Įžūlumas ir tyčiojimasis iš suaugusiųjų pasaulio būdingas vaikams, kurie gyvenimą mato juodai ir baltai. Staiga suvokia visus savavališkus ir nelogiškus standartus, gyvenimas jiems ima atrodyti beprotiškas. Pradinukui rūpi moralė ir teisingumas, todėl gali susigalvoti „tobulą pasaulį“, kur visi žmonės lygūs, kur nėra vietos karui ir kur negali būti tironijos. Vaikas gali niekinti suaugusiųjų pasaulį ir jo žiaurumus. Ironiška tai, kad kartu laikosi nepagrįstų ir tironiškų bendraamžių grupės standartų.

Tarkime, dukra gali pasisakyti už asmens teisę į saviraiškos laisvę ir tuo pat metu rengtis vienodais megztukais. Ji gali labai susirūpinti dėl žiauraus elgesio su gyvūnais ir tuo pat metu dalyvauti sąmoksle, kurio tikslas - neleisti klasės draugui žaisti krepšinio rungtynėse. Tėvai turėtų nekreipti į tai dėmesio. Griežtas dažnai slegiančių bendraamžių diktuojamų taisyklių laikymasis - normalaus ir sveiko vystymosi dalis.

Paauglystė ir emociniai iššūkiai

Paauglius domina savosios tapatybės klausimas: kas esu, kuo tampu, kuo turėčiau būti? Savęs ieškojimo kelias ne visada būna lygus. Hormonų pokyčiai gali sukelti nekontroliuojamų ir staigių nuotaikos pokyčių. Tokio amžiaus vaikai itin pažeidžiami ir susiduria su daugybe pavojų. Vienas svarbiausių iššūkių, su kuriais susiduria paaugliai, - proto ir emocijų prieštara. Ypač situacijose, susijusiose su seksualumu ir savigarba. Mergina jaučia trauką vaikinui, kurio iš tikrųjų negerbia („Jis toks mielas. Deja, vos tik praveria burną, viską sugadina.“) Vaikinas suvokia, kad reiškia nuomonę, prieš kurią protestavo išgirdęs tėvą („Negaliu patikėti! Aš kalbu visai kaip mano tėtis!“).

Paauglystė - sunkus laikas tiek vaikui, kuris ieško savojo kelio, tiek tėvams. Iki šiol vaiko gyvenime tėvai atliko vadovo vaidmenį: organizavo išvykas ir vizitus pas gydytoją, planavo popamokinę veiklą ir savaitgalius, padėjo ruošti ir tikrino namų darbus. Vaikas pasakodavo tėvams apie mokyklos gyvenimą, į juos kreipdavosi svarbiais klausimais. Staiga, be įspėjimo ar paaiškinimo, tėvai pasijunta atleisti iš pareigų.

Vaiko smegenų raida ir emocijos: dviejų aukštų namo analogija

Siekiant padėti tėvams suprasti, kodėl kartais vaikai būna užsispyrę ir priešiški, psichiatras Danielis J. Siegelis ir vaikų psichoterapeutė Tina Payne Bryson pasitelkia statomo namo pavyzdį. Apatinis smegenų aukštas atsakingas už žemesnes ir primityvesnes funkcijas: instinktyvias, nesąmoningas reakcijas, pagrindines funkcijas: kvėpavimą, virškinimą ir pan. Viršutinis smegenų aukštas atsakingas už subtilesnį ir sudėtingesnį mąstymą, emocinius ir bendravimo įgūdžius: emocijų ir kūno reguliavimą, įžvalgą, empatiją, dorovę, lankstumą ir gebėjimą prisitaikyti, sprendimų priėmimą ir kt.

Apatinis smegenų aukštas jau būna susiformavęs mums gimus, o viršutinis pradeda vystytis kūdikystėje ir visiškai susiformuoja ne anksčiau, nei įpusėjus trečiąją dešimtį. Minėtaisiais Kristupo, Tomo ir Lėjos atvejais suveikė jų apatinis smegenų aukštas - instinktyvi reakcija į nepageidaujamą situaciją. Vaikų tikslas nebuvo nuliūdinti artimą žmogų, išvesti jį iš pusiausvyros ar nuskriausti. Skirtingos apatinės ir viršutinės smegenų dalių funkcijos bei nevienodas jų išsivystymo greitis paaiškina, ką vaikai sugeba, o ko ne. Vaikų smegenys dar tik vystosi, todėl turime būti supratingi ir per daug iš jų nereikalauti. Staigios emocijos ir neprognozuojamo elgesio proveržiai yra visiškai normali vaikų vystymosi dalis.

Kvaila būtų kaltinti vaiką, kad jo viršutinės smegenys dar nesusiformavusios - išmintingiau būtų įjungti savo viršutinę smegenų dalį, nubrėžti išorines ribas ir pamokyti, kaip jam dera elgtis. Ryšys su vaiku yra laiptai nuo apatinio prie viršutinio smegenų aukštų. Įsiaudrinęs vaikas yra apimtas nemalonių pojūčių ir atrodo nevaldomas. Tėvų padedamas jis atgauna pusiausvyrą ir su jaučiama tėvų pagalba pajėgia palypėti laiptais aukštyn iki viršutinio smegenų aukšto, ko pats padaryti dar nesugeba.

Praktiniai patarimai, kaip padėti vaikui suprasti ir valdyti emocijas

Kaip teigia edukologė J. Starkutė, pirmiausia, tėvai turi mokyti vaikus suprasti, kas su jais vyksta, mokyti pažinti juose esančias emocijas, išmokyti juos pačius jas įvardinti. Tai itin sunku, jei vaikutis dar nekalba, o rodomaisiais judesiais rodo, zirzia ir kitaip pyksta. Čia gali padėti knygelių skaitymas ir personažų emocijų įvardinimas, kalbėjimasis, kaip jie įveikia ir valdo savo emocijas. Antra - svarbu mokyti valdyti emocijas, ir būtent tėvai yra tie, kurie parodo, kokiais būdais jas galima valdyti. Būtina kalbėtis su savo vaiku ir aiškinti jam, kaip elgtis, ką galima daryti geriau ir ko daryti negalima emocijoms užplūdus. Ir čia tikrai neužteks karto ar kelių, nes tai - procesas. Todėl čia irgi gali padėti knygelės, kvėpavimo pratimai, pykčio valdymo technikos. Toliau kalbėsime apie tai, kaip tėvai galėtų ugdyti vaiko emocinę sferą, emocijų pažinimą ir tinkamą jų reiškimą bei savikontrolę.

Tėvų pavyzdys ir bendravimas

Pirmiausia, pradėkime nuo savęs. Augdami vaikai mokosi pirmiausia iš savo tėvų, kopijuoja jų elgesį. Todėl labai svarbu, kad tėvai patys sugebėtų pažinti savo emocijas, jas įvardinti ir apie jas kalbėti. Tai nereiškia, kad apie labai rimtas problemas galima kalbėtis prie vaiko, šitaip sukeliant jam nerimą, bet į kasdienį mamos klausimą „kaip sekėsi?“ tėtis neturėtų skubėti atsakyti „gerai“ ar „blogai“, geriau jis įvardintų savo jausmus bei susietų juos su priežastimis, dėl kurių jie kyla: „Aš pavargęs ir nusiminęs, nes kolegos sukritikavo mano darbą, prie kuriuo taip ilgai dirbau. Jaučiuosi net piktas dėl to“.

Tėvai turi rodyti pavyzdį, o taip pat gebėti reikšti ir savo emocijas. Jeigu vaikas mėto daiktus, mušasi ar pan., tėvai turėtų įvardyti, kad jiems liūdna, nes vaikas elgiasi nederamai. Paprastai vaikai pamatę, kad artimas žmogus dėl jų elgesio jaučiasi blogai, greitai liaujasi elgtis netinkamai. Analogiškai tėvai gali papasakoti, kaip jie elgiasi, kai jiems liūdna ar apima pyktis: pavyzdžiui, „man padeda pasivaikščiojimai“ arba „kai liūdna, aš verkiu: po to visuomet palengvėja“ ir t.t.

Reikia su vaiku kalbėtis ir apie tai, kaip jis jaučiasi (bandyti „nuskaityti“ jo jausmus), nes mažiems vaikams patiems sunku tai padaryti. Svarbu atsiminti, kad nėra blogų emocijų (pyktis, gėda, kaltė, liūdesys - normalios emocijos, kurias visi kartais patiriame). Tiesiog kartais jos reiškiamos netinkamu būdu. Kalbantis su vaiku apie jo elgesį ir jausmus patartina vartoti „Aš“ kalbą: įvardinti, kaip tėvai jaučiasi dėl vaiko tinkamo ar netinkamo elgesio, jei įmanoma, parodyti, kad vaiką supranta. „Aš taip tavim didžiuojuosi. Mačiau kaip tu kruopščiai statei tą traukinį, koks buvai laimingas konstruodamas, ir tau pavyko! Džiaugiuosi tavimi“. „Man liūdna, nes tu nesilaikei pažado neskriausti brolio ir atėmei iš jo mašiną. Suprantu, kad tu norėjai dar pažaisti ir pyksti, kad turi žaislą grąžinti.“

Nebandykime skubėti nuraminti vaiko, užslopinti jo emocijų. Tokie dažni tėvų posakiai kaip „Neverk, nėra dėl ko!“, „Nepyk!“, „Nesinervink!“ ar „Nusiramink“ nepadeda vaiko emociniam ugdymui. Geriau parodykite, kad suprantate vaiko jausmus, atpažįstate juos, ir taip jaustis normalu. „Suprantu, kad tu bijai šito šuniuko. Aš šunų nebijau, bet bijau vorų. Visi ko nors bijo. Duok man ranką, bus drąsiau“. „Suprantu, kad tu supykai, kad nebegali toliau žiūrėti filmuko. Man irgi nebūna malonu nutraukti užsiėmimą, kai veikiu kažką smagaus. Suprantu tave.“

Emocijų žodyno plėtimas ir žaidimai

Svarbiausios, bazinės emocijos yra pyktis, baimė, liūdesys, džiaugsmas, nuostaba ir pasibjaurėjimas. Jų pažinimui galima pasitelkti ir pagalbines priemones - knygeles ir žaidimus apie emocijas. Tokių metodinių priemonių parduodama daugybė. Pradėkite nuo gyvų žmonių veidų ar nuotraukų, tinka ir dailininko nupiešti kokybiški piešiniai, atspindintys žmonių emocines būsenas. Vaikams reikalinga pagalba mokantis kiekvieną emociją tinkamai įvardyti.

Su vaikais galima žaisti smagius emocijų įvardijimo žaidimus. Tam tinka ir mūsų sukurtas bei ištestuotas emocijų kortelių žaidimas „At-pa-žink emo-ci-jas“. Kai vaikas išmoksta atpažinti įvairias emocijas, gali lengviau jas apibūdinti. Naudokite emocijų žaidimus ir korteles: žaidimai ir kortelės su skirtingais jausmais padeda vaikams įsisąmoninti emocijas linksmai ir paprastai. Pvz., VšĮ „Vaikų ugdymas“ sukurtas žaidimas „At-pa-žink emo-ci-jas“. Sužaidybinkite kasdienes situacijas ir pasirinkite dienoraščio rašymo pačias įvairiausias formas. Pvz., kabinti lapelius ant šaldytuvo su situacija ir toje situacijoje patirtą jausmą. Esant atitinkamai nuotaikai, galima žaisti emocijų šaradą, kai vienas šeimos narys ar klasės auklėtoja sugalvoja vaikams emociją ir ją rodo, o kiti bando spėti, kokia tai emocija, tik negalima kalbėti.

Kartu su tėveliais galima analizuoti pasakas bei vaikiškus animacinius filmukus, jų herojų jausmus, elgesio motyvus, priežastis ir pasekmes. Atkreipkite dėmesį, kaip tinkami ir netinkami poelgiai įtakoja jų santykius su aplinkiniais. „Berniukas ir mergaitė žaidė kartu. Berniukas atėmė žaislą iš mergaitės. Mergaitė nuliūdo. Mergaitė nebenorėjo toliau žaisti kartu su berniuku. Berniukas liko žaisti vienas ir jam pasidarė nuobodu, vieniša“. Domėkitės vaiko nuomone: kaip jaučiasi herojai, kodėl jie taip jaučiasi, kaip tu jaustumeisi jų vietoje? Dabar pasikalbėkite apie emocijų valdymą.

Tinkamos emocijų raiškos skatinimas

Tėvų užduotis - išmokyti vaiką, ko daryti negalima, kai jis jaučia stiprią emociją (pavyzdžiui, kai pykstu, negaliu trankyti daiktų, spjaudytis, mušti draugų; kai bijau šuns, negaliu nuo jo bėgti…). Kaip jau buvo minėta aukščiau, svarbu savo pavyzdžiu rodyti ir aptarti su vaiku, kaip socialiai priimtinu būdu susitvarkyti su savo jausmais. Ką daryti galima? Juk sunkūs jausmai niekur nedingsta savaime… Yra daug būdų, ir visi jie išmokstami. Apibendrinant, ugdant vaikų emocinį pasaulį, tėvams svarbu supažindinti vaikus su visomis galimomis žmogaus emocijomis. Būtų puiku, kad vaikai išmoktų pastebėti ir įvardinti jas tiek savyje, tiek kituose žmonėse.

Labai svarbu, kad vaikas jaustųsi saugus reikšdamas emocijas ir jausmus namuose. Leiskite jam žinoti, kad jo emocijos vertinamos ir kad bet kuri emocija yra organiška, jos negali kontroliuoti, bet gali kontroliuoti veiksmus ir žodžius, kuriais reiški emocijas. Stebėkite ir vaikui garsiai pasakykite bei pabrėžkite jo tinkamą elgesį reiškiant emocijas. Paaiškinkite, kad pykti yra normalu, tačiau svarbu nešaukti ir neskriausti kitų. Parodykite tinkamus būdus, kaip valdyti emocijas, pvz., giliai kvėpuoti, ramiai kalbėtis arba užsiimti fizine veikla. Padėkite mokytis atsiprašyti ir atleisti: jei vaikas supyksta arba įskaudina kitą, padėkite jam išmokti atsiprašyti. Jeigu vaikai nuolat riksmu, verksmu, agresyviu elgesio ar kitais netinkamai būdais reiškia savo emocijas, tai padėkime jiems susikurti vidinę ramybę ir suteikime galimybių mokytis savo emocijas reikšti pozityviais būdais. Pasinaudokite tuo, kad išreikštumėte gerumo ir sąžiningumo vertybes.

Rutina, ramybė ir sensoriniai žaidimai

Ritmas ir dienotvarkė - tikriausiai vieni svarbiausių dalykų, nes jei vaikas nemiegojęs, nevalgęs ir pervargęs - emocijos garantuotos. Todėl patartina išlaikyti vaiko dienotvarkę nekintančią arba mažai kintančią, jei turite tam galimybę, kiek įmanoma prisiderinti prie vaiko ritmo. Labai svarbus momentas, kuriam reikalinga ir tėvų asmeninė kontrolė - tai grįžus namo ne panirti į maisto gamybą ar namų tvarkymąsi, o iš karto skirti individualų laiką tik vaikui jo erdvėje, kurio metu vaikas gavęs dėmesio nusiramins, paleis emocijas būdamas drauge, žaisdamas, palengva išmoks jas valdyti per veiklas.

Vaikui nusiraminti gali padėti įvairūs sensoriniai žaidimai, kurie skirti tyrinėti ir pažinti pasaulį. Ir jie itin veikia tik grįžus iš darželio. Žaidimams naudokite tai, ką turite namuose: samčius, šaukšus, kibirėlius su vandeniu, puodus, indelius. Leiskite vaikui tyrinėti, įvairūs žaidimai ir pasaulio pažinimas jam padės lengviau susitvarkyti su savo emocijomis. Skirkite laiko poilsiui, bendrai veiklai kartu ir refleksijai: kuo mažiau streso vaikas patiria, tuo lengviau jam atpažinti ir valdyti emocijas.

Kokiose situacijose kyla stipriausios emocijos?

Lina Dumbliauskienė sako, kad tėvai, gyvendami su mažyliu, pirmiausia turi sekti, kokiose situacijose jiems patiems pirmiausia kyla pyktis, pavyzdžiui, vėluojant ir kažkur skubant, arba jei nori kažką padaryti, bet vaikas nenusiteikęs ir turi visai kitokių planų. Automatiškai tokiose situacijoje, kai tėvams nepavyksta padaryti, kas suplanuota, kyla susierzinimas ir vaikams. Jie puikiai pajunta, kada tėvai atitolę, ir nori susigrąžinti dėmesį. Svarbu atsakyti į klausimus, kokiose situacijose kyla daugiausia emocijų? Atlikę šį pratimą puikiai identifikuosite, ką turite daryti:

Tėvų emocijos ir kaip jas valdyti

Kaip padėti sau, kuomet vaikas išgyvena emocijų keitimosi tarpsnį? Specialistės primena, kad emocijų būna skirtingų, priežastys ir situacijos - skirtingos, tačiau dominuoja keletas būdų, į ką svarbu atkreipti dėmesį kalbant apskritai apie ankstyvojo amžiaus prioritetus. Tėvai jaučiasi sutrikę, nelaimingi, susigėdę, išmušti iš vėžių, nusivylę, išsekę, kalti. Daugelis net sustingsta iš nežinojimo, ką daryti, arba, priešingai, pradeda infantiliškai ir nebrandžiai elgtis. Tokie vaikų emocijų proveržiai dažnai netikėti ir tėvams, ir vaikams, todėl tampa tikru iššūkiu abiem pusėms.

Ką daryti, kai apima pyktis? „Tik klausimas - ką jūs naudojate, kai apima pyktis? Kaip reaguojate į vaiką ir ką jam parodote, kai jumyse kyla pyktis?“ - klausia specialistė. Anksčiau buvo priimta nepaklusnius vaikus auklėti mušimu, gąsdinimu, bausmėmis, draudimais, baime ir jėga. Mažai gilintasi į vaiko elgesio motyvus ir jo savijautą. Šaukimu, pamokslavimu, rėkimu ir liepimais tėvai bandė dar labiau sustiprinti savo autoritetą, kuriam nevalia priešintis. Vaikai slopindavo netinkamą elgesį iš baimės dėl tėvų reakcijos. Ilgainiui pastebėta, kad fizinės ir psichologinės bausmės už netinkamą elgesį ne tik neveiksmingos, bet ir žalingos, paliekančios neišdildomų pėdsakų vaiko kūne ir psichikoje. Kadangi tėvams nėra lengva tvarkytis su stipriomis emocijomis, svarbu suprasti, kodėl pykstame ant vaikų.

Kodėl pykstame ant vaikų?

• Bejėgiškumo ir gėdos jausmas. Kai vaikas staiga ima elgtis neadekvačiai, ypač viešose vietose, mama dega iš gėdos dėl jo, o pirmiausiai dėl savęs, tokios „neidealios“. Negalėdama nieko pakeisti, ji pradeda pykti.
• Nepasiteisinę lūkesčiai. Tėvai prisikuria sau krūvas lūkesčių - štai taip vaikas elgsis, štai tokiu užaugs ir t.t. Ir jei staiga mažylis pasirenka sau kitą kelią, nedemonstruodamas tų charakterio bruožų, kurių norėtųsi tėvams, savaime aišku, sukelia tėvų pyktį.
• Pyktis „ne tuo adresu“. Kartais mama gali perkelti vaiko adresu jausmus, kuriuos jaučia visai kitam žmogui. Darbe ją aprėkė viršininkas, autobuse kažkas užlipo ant kojos? Tačiau nei darbe, nei autobuse atsikirsti nesaugu, o namuose to padaryti niekas netrukdo. Atpirkimo ožiu tampa pats mažiausias ir negalintis apsiginti.
• Banalus nuovargis. Kai ištisą dieną sukiesi kaip voverė rate, užsiplieksti pykčiu galima nuo menkiausios smulkmenos. Viskas ir visi pradeda erzinti, trukdyti, susikaupia pyktis, kartais - net įniršis ir įsiūtis.
• Laiko stoka sau ir savo pomėgiams. Kai šeimoje gimsta mažylis, mamai tenka pertvarkyti visą savo gyvenimo erdvę. Ji jau nebegali skirti tiek laiko kaip anksčiau savo reikalams, pomėgiams. Štai ir pradeda kauptis širdyje nepasitenkinimas dėl tokių apribojimų, kuris laikui bėgant išsilieja ant vaiko.
• Draudimas jausti neigiamas emocijas. Jeigu mama nuo vaikystės įprato slopinti negatyvą, jis kaupiasi ir kartas nuo karto prasiveržia.
• Asmenybės problemos. Neretai tai slypi neišspręstose mamos problemose - konfliktuose su savimi ir artimaisiais, neišgyventame skausme, smukusioje savivertėje, depresijoje. Gimus vaikui, tai niekur nedingsta, neretai netgi paaštrėja ir pavirsta pykčiu ant visų ir visko.

Ką daryti?

Kad sumažintume pykčio protrūkių ant vaiko skaičių ir laikui bėgant visai jų išvengtume, psichologai rekomenduoja tokias taisykles:

• Leiskite sau būti tiesiog mama. Ne idealia, ne robote, o tiesiog pakankamai gera mama. Turinčia teisę jausti įvairias emocijas. Jei netgi mažylis išmušė iš vėžių ir jūs nesusivaldėte, nekoneveikite savęs, o tiesiog atsiprašykite vaiko. Ir jis jus supras.
• Užkirskite kelią negatyviems momentams. Nereikia provokuoti mažylio, paliekant jam prieinamus uždraustus dalykus. Taip, jis jau puikiausiai supranta žodį „negalima“, tačiau jis vis dar vaikas ir įgimtas smalsumas gali nugalėti jūsų draudimus.
• Leiskite sau poilsį ir mėgstamus užsiėmimus. Ir nereikia sakyti, kad tai neįmanoma. Netgi situacijoje, kai visiškai nėra kam pabūti su vaiku, galima paprašyti, kad tėvas valandą ar dvi pasivaikščiotų su vežimėliu, o jūs gausite galimybę tiesiog pagulėti vonioje ar paskaityti knygą. Trumpiau tariant, liaukitės aukotis ten, kur šito visiškai nereikia ir kai būtina atgauti jėgas. Jeigu vakare jaučiatės pavargusi - atidėkite buitinius darbus rytui, tai bus kur kas protingiau, nei mirti karžygio mirtimi priešais neplautų indų kriauklę.
• Nuoširdžiai demonstruokite savo jausmus. Jeigu atvirai pasakysite vaikui, kad pykstate, jis supras, išgirs ir atsilieps. Juk jis nėra abejingas jūsų jausmams. Jei tik, žinoma, leidžiate ir jam atvirai reikšti savus. Kitaip sakant, nutylėti, slėpti, slopinti pyktį beprasmiška. Geriau raskite būdą konstruktyviai jį pademonstruoti. Padaužykite bokso kriaušę, suplėšykite šūsnį popieriaus lapų, išeikite viena pasivaikščioti, ir nepamirškite paaiškinti vaikui, kodėl jis neteisus ir aptarti su juo situaciją. Tai padarykite jau vėliau, kai nusiraminsite.
• Tvarkykite savo asmenybės problemas. Galima padaryti tai pačiai, naudojantis konkrečiomis metodikomis ir pratimais. Arba kreipkitės į specialistą. Dažnai atsitinka, kad mama, susitvarkiusi savo problemas, nustoja pykti ant vaiko taip stipriai ir dažnai kaip anksčiau. Tiesiog vaiko elgesys nustoja „kabinti“ tas sielos stygas, kurios rezonavo ir kėlė pyktį.
• Leiskite vaikui būti vaiku. Tai reiškia, suteikti galimybę kartais daryti kažką ne taip, rodyti kaprizus, netgi pažeisti draudimus. Trejų metų vaikas, žinoma, jau suvokia leistinas ribas, tačiau suprasti ir jų laikytis - visiškai skirtingi dalykai. Duokite vaikui laiko išmokti valdyti ir kontroliuoti savo elgesį.
• Įsiklausykite. Stebėkite vaiko savijautą bei nuotaikas, jo elgesį. Jeigu jis pavargo ir pasirengęs kaprizams - užkirskite kelią tokiam elgesiui, nuraminkite mažylį. Jūs pati geriausiai žinote, kas būtent tinka mažajam.

Ypač svarbu būti atlaidiems nepageidaujamo vaikų elgesio akimirkomis. Tėvams taip pat labai svarbu gebėti susivaldyti: pavyzdžiui, jei dėl įvairių smulkmenų (pavyzdžiui, išlieto puodelio vandens) tėvai pyks, vaikas taps pernelyg reiklus sau, negebės susitaikyti su nesėkmėmis, bijos suklysti ir nuvilti tėvus, nes tai sukelia pernelyg stiprias jų emocijas. Labai svarbu iš anksto domėtis vaikų raidos etapais, suprasti, kad emocijų kaita yra neišvengiamas ir natūralus procesas, kurio metu vaikai mokosi. Stenkitės ramiai aiškinti ir padėti atskirti savo vaikui, kuris elgesys yra labiau tinkamas ir kaip elgtis tam tikrose situacijose. Pasiruošimas iš anksto ir žinių gilinimas apie vaikų raidos etapus tėveliams padės lengviau ištverti šį procesą. Emocijų kaita yra laikinas etapas, po kurio vaikai tampa savarankiškesni, kiekvienos ašaros moko vaiką išjausti emocijas ir palengvina emocinę būseną. Vaikų emocijos tėvams tampa tikru išbandymu. Nepamirškite, kad visada savo emocijomis galite pasidalinti su pedagogais, jie turi ne tik gerų patarimų, bet ir naudingų įžvalgų bei būdų nusiraminti. Nebijokite klausti ir domėtis, dalinkitės savo patirtimi - tarpusavio komunikacija padės lengviau išgyventi šį laikotarpį.

Sudėtingų temų aptarimas: baimė, mirtis

Kalbant su vaiku apie jo baimes, tėvai turėtų padėti jam atpažinti ir įvardyti kilusią baimę, šnekėti apie ją jautriai, kartu sugalvoti, kaip įveikti įvairias grėsmes. Jei atžala bijo gaisro, sakyti: „Gaisras namuose tikrai baisus.“ Daugelis tėvų, artimųjų, mokytojų vengia mirties temos manydami, kad vaikai dar per maži apie tai kalbėti. Dažnai nuo vaikų, ypač ikimokyklinio amžiaus, nuslepiamas faktas apie į amžinybę išėjusį giminaitį, vengiama vaiką vestis į laidotuves ir t. t. Be to, visko, kas įdomu, vaikas paklaus pats. Padėti lengviau suvokti mirties faktą gali pasakojimai apie anapilin išėjusius artimuosius, kapų lankymas ir t. t. Jeigu vaiko artimasis sunkiai serga, vaiką žiniai apie artėjančią artimojo mirtį galima paruošti iš anksto, jokiu būdu neignoruojant tos temos.

tags: #apie #nuotaika #vaikams

• Chanel ikoniškasis stilius
• Iniciatyvos lopšelyje-darželyje "Liepaitė" dėl sveikos mitybos
• Informacija tėvams apie darželį „Pasaka“
• kaip vyksta tėvystės įgūdžių tobulinimas teismo nurodymu
• Naujienos iš Kėdainių gimdymo skyriaus