Vaikų prisirišimas prie tėvų: psichologiniai aspektai ir pasekmės
Vaikų prisirišimas prie tėvų yra vienas svarbiausių ir fundamentaliausių ryšių, formuojančių žmogaus asmenybę, jo savivertę ir gebėjimą užmegzti ilgalaikius santykius su kitais. Tai ilgalaikis, emociškai reikšmingas ir priklausomas ryšys, susiformuojantis tarp vaiko ir jo tėvų.
Prisirišimo teorijos pagrindai
Prisirišimo teorijos pradininkas - britų vaikų psichiatras ir psichoanalitikas Johnas Bowlby. Jis pastebėjo, kad vaikų, turinčių bendravimo ir elgesio problemų, santykiai su motinomis buvo problemiški nuo pat mažumės. Tai paskatino jį suformuluoti požiūrį, kad ankstyvųjų kūdikio ir motinos santykių pažeidimas vėliau gali sutrikdyti psichiką. Jo idėjas patobulino psichologė Mary Ainsworth, tyrinėdama kūdikių ir mamų sąveiką.
Pagrindinė šios teorijos idėja yra ta, kad kiekvienas naujagimis turi įgimtą poreikį prisirišti prie vieno asmens, dažniausiai tai būna mama. Tai, kaip vaikas prisiriša prie suaugusio asmens, daro įtaką jo ateičiai, savivertei, saugumui ir gebėjimui užmegzti santykius vėliau gyvenime.
Saugaus prisirišimo svarba
Kai kūdikis auga apsuptas šilto ir artimo ryšio, jis tiki, kad pasaulis yra saugi vieta, o jis pats vertas meilės. Mama (ar tėtis) reaguoja į vaiko poreikius, glostydama, sūpuodama, maitindama, taip kurdama santykį, kuriame formuojasi suvokimas apie savivertę: "Ar aš vertas meilės?", "Ar turiu save saugoti?". Meilūs žodžiai, gestai, prisilietimai, empatija leidžia vaikui pasijusti laukiamu, mylimu ir priimtu be jokių sąlygų. Tokia patirtis leidžia vaikui, o vėliau ir suaugusiam žmogui, turėti aukštą savivertės jausmą, tikėti, kad nepaisant nesėkmių, visada yra šalia žmogus, kuriam jis yra svarbus.
Saugus ryšys moko kūdikį pasitikėti jumis, rodyti savo jausmus, pasitikėti aplinkiniais, formuojasi sveikas požiūris į save ir gebėjimas palaikyti mylintį, empatišką ryšį. Jis skatina smegenų dalių, atsakingų už bendravimą ir tarpusavio santykius, augimą bei raidą.
Saugus prisirišimas suaugus
Jei kūdikystėje buvo sukurtas saugus ryšys, suaugęs žmogus geriau gali:
- Užmegzti artimus santykius.
- Palaikyti emocinę pusiausvyrą.
- Jausti pasitikėjimą savimi.
- Mėgautis buvimu su kitais.
- Atsigauti po nusivylimo ir netekties.
- Pasidalinti savo jausmais ir ieškoti pagalbos.
- Įveikti stresus.
- Būti kūrybiškas.
Saugius prisirišimas yra žmogaus esminio pasitikėjimo savimi ir kitais pagrindas. Toks žmogus nebijo užmegzti ryšių, nes tiki, kad viskas išsispręs gerai. Saugus ryšys padeda lengviau išgyventi krizes ir stresines situacijas.
Nesaugūs prisirišimo tipai ir jų pasekmės
Kai vaiko ir tėvų santykiai yra pažeisti, gali susiformuoti nesaugūs prisirišimo tipai, kurie turi ilgalaikių pasekmių žmogaus gyvenimui.
Nesaugus vengiantis tipas
Šis tipas susiformuoja, kai vaiko emocijos ir poreikiai nėra priimami, jam neleidžiama reikšti neigiamų emocijų ar prašyti pagalbos. Tėvai gali reikalauti per didelio savarankiškumo, būti kontroliuojantys ir stokoti jautrumo. Vaikas išmoksta slopinti emocijas, jausti diskomfortą bendraujant, vengti artumo, gali jausti vienišumą, atmetimo baimę ir pyktį, kuris neretai pasireiškia agresyviu elgesiu. Tokie žmonės gali atrodyti savarankiški ir nepriklausomi, tačiau viduje jaučia giluminį ryšio troškimą.
Nesaugus ambivalentiškas (nerimastingas, pasipriešinimo) tipas
Šis stilius išsivysto, kai tėvai patenkina vaiko poreikius nenuosekliai: kartais yra dėmesingi, o kartais - nejautrūs ar visai ignoruoja vaiko poreikius. Tai sukelia vaikui įtampą ir nerimą, nes jis negali prognozuoti, ar jo poreikiai bus patenkinti. Vaikas gali jausti dviprasmiškus jausmus tėvų atžvilgiu - siekti jų dėmesio, bet kartu pykti dėl jų neatidumo. Suaugęs toks žmogus gali būti irzlus, nerimastingas, visais būdais siekti kitų dėmesio, nuolat baimintis būti paliktas.
Nesaugus dezorganizuotas tipas
Šis tipas susiformuoja, kai tėvai tampa vaiko nerimo šaltiniu, yra gąsdinantys (smurtaujantys, apleidžiantys) arba patys patyrę traumas ir negalintys atliepti vaiko poreikių. Vaikas tuo pat metu jaučia saugumo poreikį ir stiprią baimę tėvų atžvilgiu. Tokie vaikai gali demonstruoti įvairias elgesio strategijas, pereidami iš aukos, persekiotojo ar globėjo vaidmenų. Jie dažnai kartoja vaikystėje išmoktus elgesio modelius, gali būti agresyvūs, patirti sunkumų užmegzdami ir palaikydami santykius, nes aplinka ir kiti žmonės jiems atrodo grėsmingi.
Tėvų atstūmimo sindromas
Tėvų atstūmimo sindromas - tai vaiko elgesys, paveiktas tėvų atstūmimo proceso. Tai nutinka, kai vienas iš tėvų (ar kiti globėjai) sąmoningai ar nesąmoningai daro įtaką vaikui, siekdamas nutraukti jo ryšį su kitu tėvu. Tai gali pasireikšti per melavimą, manipuliavimą, vaiko kaltinimą, ignoravimą.
Tokio sindromo požymiai gali būti:
- Neapykantos ir pagiežos demonstravimas atstumiamam tėvui.
- Silpni ar absurdiški argumentai neapykantai pateisinti.
- Kardinaliai priešingų emocijų vyravimas (vienas iš tėvų - absoliučiai geras, kitas - absoliučiai blogas).
- Įteigta ir ištreniruota "paties vaiko nuomonė".
- Refleksiškas nuteikinėjančiojo gynimas ir palaikymas.
- Kaltės jausmo nebuvimas.
- Nesuprantamų sąvokų paraidinis citavimas.
- Priešiškumo demonstravimas visai atstumtojo šeimai ir draugams.
Tėvų atstūmimas laikomas smurtu prieš vaikus, nes jis daro negrįžtamą psichologinę žalą. Tai gali sukelti pyktį, elgesio kontrolės trūkumą, pasitikėjimo savimi stoką, depresiją, polinkį į savižudybę, sutrikimus, priklausomybes ir kitas rimtas problemas.
Kaip formuojasi prisirišimas ir kokios jo pasekmės?
Vaikystėje užmegzti artimi santykiai su tėvais yra pagrindas ateities savivertei, saugumui ir gebėjimui užmegzti ilgalaikius santykius. Kai vaikas nesukuria saugaus, artimo ir šilto ryšio, jis gali užaugti nepasitikintis savimi, linkęs į nusikalstamumą, sunkiai interpretuojantis kitų žmonių elgesį ir motyvus.
Tėvų elgesys su vaiko emocijomis, vadinamasis "atspindėjimas", yra itin svarbus. Jei tėvai empatiškai atspindi vaiko jausmus, padeda jam juos suprasti ir suvaldyti, vaikas jaučiasi saugus. Jei tėvai neatspindi emocijų arba daro tai negatyviai, vaikas gali patirti didžiulį nerimą ir išmokti, kad jo jausmai yra nereikšmingi.
Saugiai prisirišęs asmuo palaipsniui atsiskiria nuo tėvų, išlaikydamas gerą santykį ir pasitikėjimą. Nesaugiai prisirišę asmenys, neišmokę šio ryšio, keliauja gyvenimo keliu su kitokiais lūkesčiais ir klausimais, dažnai nesąmoningai vengdami artimų santykių ar nuolat ieškodami patvirtinimo.
Svarbu suprasti, kad prisirišimo stilius gali keistis visą gyvenimą. Ankstyvieji santykiai yra esminiai, tačiau vėlesnės patirtys, parama ir sąmoningas darbas su savimi gali padėti suformuoti sveikesnius ir saugesnius ryšius.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
