Daiva Klovienė: Nuo lingvistikos aukštumų iki džiazo fotografijos magijos

Daiva Klovienė - asmenybė, kurios profesinis kelias vingiuoja nuo baltų kalbų istorijos tyrimų iki subtilaus džiazo muzikos įamžinimo fotografijos kadruose. Šiame straipsnyje apžvelgsime jos mokslinę veiklą ir giliai pasinersime į džiazo koncertų fotografijos pasaulį, atskleidžiant, kaip jai pavyksta sujungti šias dvi, regis, skirtingas sritis.

Mokslinė veikla ir indėlis į lingvistiką

Daiva Klovienė yra žymi lietuvių kalbininkė, tyrinėjanti baltų kalbų istoriją ir vardyną.

Išsilavinimas ir mokslinės karjeros pradžia

• 2001 m. baigė Vokiečių filologijos bakalauro studijas Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija).
• 2003 m. baigė Vokiečių filologijos magistro studijas Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija).
• 2018 m. apgynė disertaciją "Baltische Eigennamen in den Dokumenten des Deutschen Ordens" (Baltiški tikriniai vardai Vokiečių ordino dokumentuose) ir baigė jungtinės Vytauto Didžiojo universiteto su Klaipėdos universitetu, Lietuvių kalbos institutu, Šiaulių universitetu doktorantūros studijas.

Disertacijos mokslinė vadovė - akad. prof. habil. dr. Grasilda Blažienė. Disertacija parengta Berlyne iš Vokiečių ordino rankraštinių XIII-XV a. dokumentų, saugomų Slaptajame valstybiniame archyve „Prūsų kultūros paveldas“ (vok. Geheimes Staatsarchiv “Preußscher Kulturbesitz”), surinktos medžiagos pagrindu. Šiuo tikslu 2014 m. birželio-rugpjūčio mėnesiais, konkurso tvarka gavęs Vokietijos akademinių mainų tarnybos (vok. DAAD) stipendiją, stažavosi Berlyne.

Profesinė veikla ir tyrimų sritys

Nuo 2019 m. sausio mėn. pradėjo eiti jaunesniojo mokslo darbuotojo pareigas Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centre. Nuo 2023 m. yra Lietuvių kalbos instituto mokslo žurnalo "Acta Linguistica Lithuanica" redakcijos sekretorius.

Iki dabar atlieka istorinio baltų vardyno, ypač prūsų ir lietuvių antroponimijos ir toponimijos, baltų-slavų-germanų kalbų kontaktų tyrimus, jų rezultatus viešina Lietuvos ir užsienio mokslo renginiuose (kongresuose, konferencijose, seminaruose) bei skelbia tarptautiniuose mokslo leidiniuose. Pagrindinis tyrimų objektas - Vokiečių ordino valdytos Prūsijos ir Prūsijos Hercogystės diplomatiniai ir kanceliariniai rankraštiniai dokumentai. Recenzuoja mokslo darbus, dalyvauja Lietuvių kalbos instituto oficialios pozicijos aktualiais vardyno klausimais formavime, užsiima mokslo sklaidos veikla specialiose Lietuvos televizijos ir radijo laidose.

Svarbiausi moksliniai straipsniai ir dalyvavimas konferencijose

Daiva Klovienė yra daugelio mokslinių straipsnių autorė ir aktyvi įvairių konferencijų dalyvė, kur pristato savo tyrimų rezultatus ir dalinasi įžvalgomis. Jos straipsniai apima platų temų spektrą, susijusį su baltų vardynu ir istoriniais dokumentais.

Žemiau pateikiama dalis Daivos Klovienės svarbiausių mokslinių straipsnių ir pranešimų konferencijose:

Daiva Klovienė - džiazo koncertų fotografė

Tikroji Daivos Klovienės darbo sritis - psichologija. Nepaisant to, prieš dešimt metų ji ėmėsi be galo įdomios ir siauros meno šakos - džiazo koncertų fotografijos. Per tą laiką menininkė užmezgė tvirtus ryšius su didžiausiais Lietuvos džiazo festivaliais, fotografavo pasaulio muzikos mugėje „Womex“, jos darbai puošia ne tik kultūros leidinių „7 meno dienos“, „Kultūros barai“, „Jazz Forum“ puslapius, bet ir galerijų sienas.

Pažintis su fotografija ir kelias į džiazo pasaulį

Daiva, šiandien jūsų vardas siejamas su džiazo koncertų fotografija. Bet į šią ypatingą sritį atėjote visai iš kitos aplinkos: psichologijos. Žvelgiant iš labai toli, pirmiausia susipažinau su juostine fotografija. Mano tėtis labai ja domėjosi, fotografuodavo, taigi jau nuo mažens mačiau, kaip ryškinamos nuotraukos, net mokėjau pakeisti juosteles. Vėliau ilgą laiką su fotografija neturėjau visiškai nieko bendra, kol prieš dešimt metų visai atsitiktinai į mano rankas pateko skaitmeninis fotoaparatas. Ėmiau mokytis fotografuoti. Mano taikinyje atsidurdavo įvairūs objektai, gamtos peizažai, miesto vaizdai. Labai norėjau fotografuoti žmones, bet tuomet labai bijojau prie jų prieiti. O koncertinės fotografijos istorija prasidėjo tada, kai susipažinau su savo vyru Algirdu Klova: jis papasakojo, kad rašo straipsnius leidiniui „7 meno dienos“ ir jam reikia nuotraukų, iliustruojančių jo tekstus. Taigi gavau pasiūlymą pabandyti. Taip pirmą kartą ir atsidūriau džiazo koncertų fotografų gretose.

Profesinių įgūdžių tobulinimas ir pirmieji džiazo fotografavimo patyrimai

Žinoma, ieškojau profesionalių kursų. Pirmasis mokytojas buvo fotografas Saulius Paukštys, supažindinęs mane su pagrindiniais fotografijos principais. Vėliau praktikavausi pas kitus fotografus - Stanislovą Žvirgždą, kuris mane mokė kompozicijos, ir Remigijų Zolubą. Tačiau be galo daug išmokau stebėdama kitus koncertų fotografus: Vytautą Suslavičių, Vytautą Daraškevičių.

Pirmieji džiazo koncertų fotografavimai buvo džiazo pianistai Adam Makowicz (2010 m.) ir Gyorgy Szabados (2011 m.). Tada dar nenujaučiau, kas iš to išeis ir į ką tai išaugs. Tiesą sakant, tuomet net nežinojau, kaip fotografuoti. Ypatingai sudėtinga sugaudyti geriausias fortepijonu grojančio asmens akimirkas: prieiti arti negali, nustatymo mygtukų spaudyti irgi nėra kada… Apskritai ilgą laiką fotografavau vien tik su fiksuoto židinio objektyvu, t.y. automatiškai nustatytu kadru, kurio priartinti jau nebegalima. Taigi reikėdavo arba prieiti labai arti muzikantų, arba bėgti į salės galą, kad į kadrą sutalpinčiau visus scenoje esančius žmones. Su šiuo aparatu fotografavau penkerius metus, ir vis dėlto dalis mano geriausių nuotraukų padaryta būtent juo. Emociškai labiausiai prisimenu 2011 m. vokalisto Bobby McFerrin fotografavimą: man buvo duotos vos 3 minutės, dirbau su savo senuku fotoaparatu. Aš taip išsigandau, galvoju, kaip per tokį trumpą laiką padaryti gerą nuotrauką? Tai buvo vienas tų muzikantų, kurių su meile klausiausi, žavėjausi - ir štai jis tau prieš akis. Dėl to koncertų fotografavimas - tarsi trumpos distancijos bėgimas: nebegalvoji, ką darai, žinai tik vieną tikslą - fotografuoti. Ir keliais ropoji, ir nežinia, kokiomis pozomis guliesi, po to atsistoji, keliai virpa, ir dar savaitę skauda raumenis.

Pasiruošimas koncertams ir darbo ypatumai

Na, pavyzdžiui, sužinojus, kad po savaitės vyks kokios nors džiazo žvaigždės koncertas ir jūs jį fotografuosite, pasiruošimo darbus atlieka ir vyras Algirdas. Jis ieško informacijos, muzikos klausome namuose kartu. Didysis pasiruošimas vyksta jau nuvykus į erdvę, kurioje bus koncertuojama. Susižiūriu, kur stovės muzikantai, kaip bus išdėstyti instrumentai, nes būna, kad koncerto metu jau nebegali užimti patogios vietos ar praeiti tarp žmonių ir turi praleisti visą laiką vienoje lokacijoje.

Dažniausiai nuotrauka gimsta iš įsijautimo į patį procesą, kai mane pagauna muzika. Tarsi tampu koncerto dalyve. Fotoaparato mygtukas paspaudžiamas intuityviai. Negalima tokių dalykų numatyti: džiaze labai daug improvizacijos, niekada nežinai, ko tikėtis, muzika gimsta „čia ir dabar“. Tačiau jei leidžiama fotografuoti visą koncertą, tuomet jau galima bandyti gaudyti tai, ko galbūt nespėjai per pirmąsias kelias minutes. Pavyzdžiui, muzikanto emociją, arba lauki, kol žmogus atsisuks, tuomet kantriai stebi, pradedi suprasti, kad, tarkim, grodamas jis karts nuo karto parodo kažkokią išraišką, ir bandai ją užfiksuoti. Su laiku ir patirtimi ateina supratimas, iš kurios pusės kadras atrodytų gražesnis, koks fonas gerai žiūrėtųsi už muzikanto nugaros, tuomet renkiesi, kur atsistoti. Taip pat būna, kad muzikantai groja labai rimtai ir beveik nerodo jausenų, mimikų. Tuomet jau žinau, kad paprastai po grojimo, prasidėjus ovacijoms, atlikėjas atsipalaiduoja ir jį nušviečia kažkokia emocija. Prisipažinsiu, išties baltai pavydžiu žmonėms, sugebantiems tą vieną vienintelį tobuliausią momentą imti ir užfiksuoti. Nes gražių, išskirtinių, stebinančių vaizdų per koncertus ar šiaip gatvėje, gamtoje pamatome tikrai kiekvienas, bet kol pasirausiame kišenėje ieškodami telefono, kol įsijungiame kamerą, tas tobulas kadras ima ir nuplaukia!

Labiausiai mėgsta fotografuoti portretus. Tradiciniame portrete žvilgsnis yra vienas svarbiausių dalykų. Džiaze yra be galo sunku pagauti grojančio žmogaus žvilgsnį. Paprastai muzikantas niekada nebūna vienas: prie jo - instrumentas, technika, scenos partneris, todėl į objektyvą paprastai atlikėjas nesidairo. Geriausios nuotraukos pavyksta tada, kai koncertas nuoširdžiai patinka. Rodos, apima toks įkvėpimas, kad net vienu ritmu kvėpuoju kartu su muzikantu. O jei dar naudoju pritraukiantį objektyvą, tuomet atrodo, kad žmogus taip arti! Tuomet net aparato mygtuką spaudžiu pagal muziką. Ta „čia ir dabar“ improvizacijos akimirka yra unikali, nepakartojama: viskas vyksta tik vieną momentą, kito tokio daugiau nebebus.

Džiazo ir klasikinės muzikos koncertuose būna išties nemažai tylaus grojimo. Tokiu atveju aš aukoju gerą kadrą, jei tuo metu vyksta tylus grojimas. Negaliu trukdyti aplinkiniams. Bet jei visas koncertas labai tylus, tuomet tenka laukti garsiausio garso arba kūrinio kulminacijos. Tačiau būna ir taip, kad tenka fotografuoti tik per plojimus. Kartais būna, kad ir patys muzikantai nenori girdėti fotoaparatų pliaukšėjimo. Tuomet mes, fotografai, gauname leidimą fotografuoti tik pirmas tris minutes ar pirmąjį kūrinį.

Manau, daugelis įsivaizduoja, kad džiazo ar apskritai koncertų fotografams gyvenimas yra rožėmis klotas: vien tik vaikštote po renginius, pamatote įdomiausius pasirodymus, ir dar sėdite pirmoje eilėje! Išties labai įsijaučiu į muziką, atrodo, net susitapatinu su jos skambesiu ar, kaip jau sakiau, spaudžiu fotoaparato mygtuką į ritmą, bet jei reikėtų papasakoti, kaip vystėsi pasirodymas, kokia buvo jo tema… Negalėčiau pasakyti.

Darbo dalį sudaro „užkulisinis“ darbas - kadrų atrinkimas, redagavimas. Tai atima tikrai daug laiko. Reikia nuotraukas persikelti į kompiuterį, atrinkti, redaguoti. Žmonės juk visada labai nekantrūs - nori gauti kadrus tuoj pat, po 5 nufotografavimo minučių jau svajoja juos susikelti į feisbuką. Taip tikrai ne visada pavyksta.

Nespalvota fotografija ir džiazo estetika

Dauguma Daivos Klovienės nuotraukų - nespalvotos. Tai likusi tradicija iš senųjų laikų. Juk džiazas dažnam žmogui siejasi su senais laikais, kai ant scenos dainuoja Ella Fitzgerald, prie staliukų sėdinčių žmonių rankose smilksta cigaretės… Man tai - savotiškas minimalizmas. Tai suteikia foną ir išbraukia nereikalingas detales. Lieka tik apnuogintas grynumas, iš tamsos išplėšta akimirka. Tokiose nuotraukose atlikėjai atrodo monumentalūs kaip skulptūros. Tokiose fotografijose rodoma tik tai, kas svarbiausia.

tags: #fotografe #daiva #kloviene #gimimo #diena

• Danijos ikimokyklinio ugdymo sistema
• Metodai, taikomi nutraukiant nėštumą Lietuvoje
• kaip laikyti ir šaldyti motinos pieną
• Kada nerimauti dėl kūdikio šlapimo