Krikštas - svarbus sakramentas krikščionių gyvenime. Dažnai kyla klausimų, kas gali būti krikšto tėvais. Vienas iš dažniausiai užduodamų klausimų - ar nėščia moteris gali būti krikšto mama? Šiame straipsnyje aptarsime, ką apie tai sako bažnyčios nuostatos, ir panagrinėsime susijusius prietarus bei įsitikinimus Lietuvoje.
Krikšto tėvų funkcija kilo iš senovės laikų, kurios esmė - padėti vaiką išauklėti tikru krikščionimi. Atskirais laikais atskirose vietose prisidėdavo kitų papildomų funkcijų, kaip prisiimti vaiko globą jam tapus našlaičiu, jei nėra tinkamų artimų giminių ir panašiai.
Kunigas Vytautas Brilius MIC teigia: „Nei bažnytinė teisė, nei liturgija nedraudžia nėščioms moterims būti krikšto mamomis. Liaudiškuose teologiniuose išvedžiojimuose kilo mintis, kad moteris, nešiojanti negimusį, todėl ir nekrikštytą kūdikį, negali pilnai vadintis krikščione ir yra netinkama atlikti krikšto mamos vaidmenį. Tokios nuostatos visada buvo tik žmonių papročių lygmenyje, niekuomet Bažnyčios teologija joms nepritarė ir nei liturgija, nei teisė tokios nuostatos neįteisino.“
Taigi, Bažnyčia niekada neprieštaravo, kad krikšto motina būtų nėščia moteris, svarbu, kad ji būtų pilnoje vienybėje su Bažnyčia.
„Prietarai sako ne, bet patys kunigai neprieštarauja. Taigi pasirinkimas lieka jums.“ Be to, kunigų atsakymai yra vienareikšmiai: „Užklausus el. paštu 3 kunigų Kaune, visi atsakė, kad galima, 1 iš jų pateikė labai išsamų atsakymą. Taigi, jei kyla abejonių, visada verta pasikonsultuoti su dvasininku.“ Kunigas negali neleisti krikštyti dėl nėštumo, nes „iš viso kaip gali neleisti nu nesąmonė kažkokia.“

Nors Bažnyčios mokymas aiškus, liaudyje gajūs įvairūs prietarai. „O dėl prietaro toks yra.“ Vienas populiariausių teigia: „Yra toks prietaras, jei krikštamotė laukiasi, tai ji atima laimę iš kurio tai vaikelio.“ Kai kurie netgi mano, kad „iš tikrųjų nėščiosios yra ypatingas statusas, ji negali nei krikštamote, nei piršliene būti.“
Viena moteris pasakojo: „Esu girdėjusi, kad jei nėščia eisiu į kumas, savo vaiko laimę atiduosiu krikštavaikiui. Pabūgau. Tai tokie neapčiuopiami dalykai - niekas neįrodė, kad taip nėra, bet aš negalėjau būti krikštamote.“ Panašių minčių yra girdėjęs ir Aleksandras Zarskas, kuris paskaitos metu pabrėžė, kad „jau pagimdziusi moteris gali drasiai krikstyti, jokiu budu ne NESCIA.“
Apie šiuos prietarus dažnai kalba vyresnės kartos atstovės, tačiau „niekas ir nekonkretizuoja to negerumo, sako negerai ir tiek.“ Verta prisiminti, kad „prietarai visi kilę iš senovės, žmonės jais aiškino tai, ko negalėjo paaiškint... pvz. prietaras, kad negalima pirkti daiktų kūdikiui, kol negimęs... atsirado prietaras, nes anksčiau, medicina buvo nepažengusi, kūdikių ir gimdyvių mirtingumas buvo didelis.“
Tačiau „tikėjime nėra jokių prietarų - žmogaus likimo krikštamotės padėtis ar panašūs dalykai nenulemia.“
| Aspektas | Bažnyčios požiūris | Liaudies prietarai ir įsitikinimai |
|---|---|---|
| Nėščiosios statusas kaip krikšto mamos | Nedraudžia; nėra kliūčių, jei atitinka kitus reikalavimus. | Nėščioji negali būti krikštamote; ji atima laimę iš krikštavaikio ar savo vaiko. |
| Krikšto sakramento galiojimas | Galioja, nepriklausomai nuo krikštamotės nėštumo. | Gali sukelti nelaimę ar ligą vaikui. |
| Apsisprendimo laisvė | Žmogus yra laisvas pasirinkti, ar prisiimti krikštatėvių pareigas. | Neatssisakyti būti krikštamote, nes užtrauksi nesėkmę sau ir vaikui. |
Daugelis žmonių Lietuvoje susiduria su šiuo klausimu ir dalijasi savo patirtimi.
Viena moteris apibendrino: „Aš va nėščia irgi skaičiaus, bet čia tik prietarai, pati krikštysiu du vaikiukus, viskas jiem suruošta jau iš tėvų pusės, o sutikau dar nežinodama prieš metus laiko buti krikštomama su vyru pakalbėjom, kad prietarais netikėsime ir kunigas sakė duos palaiminimą. Nesu iš tų tikinčiųjų žiauriai, bet per Kučias Velykas apsilankau bažnyčioje.“

Svarbiau nei nėštumo statusas yra krikšto tėvų tinkamumas ir dvasinė branda. „Krikšto tėvais gali būti tik praktikuojantys katalikai, kurie, jei yra susituokę, gyvena teisėtoje, Bažnyčios palaimintoje santuokoje, yra sulaukę bent 16 metų amžiaus ir pasirinkti paties krikštijamojo ar jo tėvų.“
„Krikštatėviai privalo būti sulaukę 16 metų amžiaus, priėmę Eucharistijos ir Sutvirtinimo, o sutuoktiniai - Santuokos sakramentus, nebūti varžomi jokių bažnytinių bausmių.“
„Krikštatėvių institutas savotiškai atspindi vaiko tikrąją šeimą, todėl jam duodamas krikšto tėtis ir mama (arba „iš bėdos“, kai neįmanoma, kad būtų du, kartais būna vienas krikšto tėtis arba viena krikšto mama).“ Kanonų teisės kodekso kan. 872 „įsakmiai kalba tik apie vieną krikštatėvį, tačiau tradiciškai kviečiami du krikštatėviai, paprastai vyras ir moteris, kurie savotiškai reprezentuoja dvasinę šeimą, į kurią priimamas krikštijamasis. Tai dar aktualiau, atsižvelgiant į krikštatėvių pareigą padėti tikriesiems tėvams auginti ir auklėti savo krikštavaikį, o, šiems mirus, pasirūpinti jo ateitimi.“
Krikšto tėvais „pagal Katalikų Bažnyčios Kanonų teisės kodeksą, dėl giminystės ryšių negali būti tik tėvas, motina ir sutuoktinis. Daugiau jokių apribojimų Bažnyčios teisė nenumato (žinoma, išlaikant visus kitus reikalavimus krikštatėviams: priimti įkrikščioninimo sakramentai - Komunija ir Sutvirtinimas; jeigu krikštatėviai šeima - tai susituokę Bažnyčioje; nepasitraukę iš Bažnyčios savo apsisprendimu; nenubausti bažnytine bausme).“
„Krikštatėvis gali būti tik katalikas, priėmęs Komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą, besilaikantis tikėjimo normų. Tai nurodo bažnytinė teisė.“ Be to, „ne katalikas krikštatėviu būti negali ir dėl dar vienos svarbios priežasties. Mat Krikštas nėra vien trumpalaikė apeiga, o krikštatėvis - tik statistinė figūra ar kokia nors apeigų puošmena. Krikštatėviai, sutikdami eiti šias pareigas, sykiu prisiima ir gana rimtus įsipareigojimus, pvz., rūpintis, kad jo krikštavaikis būtų auklėjamas katalikiškai, padėti kūdikiui tapti geru kataliku ir tuo rūpinantis pagelbėti tėvams.“
Svarbu ir tai, kad „žmogus yra šiuo požiūriu laisvas. Pagrindinis argumentas neturėtų būti „nenoriu“. Jei žmogus pagrįstai mano, kad negalės tinkamai atlikti šios pareigos, arba, sakykime, egzistuoja kažkokie priešiškumai tarp žmonių, tikrai galima atsisakyti prisiimti krikštatėvių pareigas. Bažnyčios įstatymai nieko konkrečiai apie tai nesako.“
