Vaikų materialinio skatinimo tema daugeliui tėvų yra rimtas klausimas. Kai kurie mano, kad nuo pat mažens reikia rodyti, jog pinigus galima gauti tik dirbant, nesvarbu, ar tai būtų sąžiningai uždirbtas dešimtukas, ar išplautos grindys. Kiti bando paaiškinti: padėti namuose ir gauti gerus pažymius verta dėl to, kad jaustumeisi aktyvus šeimos narys ir įstotum į gerą universitetą, o ne dėl tėvų mokamo "atlyginimo".
Dažnai suaugusieji savo sprendimą mokėti vaikui paaiškina tuo, kad mokymasis ar tvarkymas yra darbas ir už jį turi būti atlyginta. Finansų patarėja ir motina Saharanhynes Pierce sako, kad savo vaikų pareigas skirsto į tris kategorijas. Pirmoji - tai savęs priežiūros įgūdžiai, pavyzdžiui, valytis dantis ar pasikloti lovą. Už jas nemokama. Antrajai kategorijai priskiriami tokie darbai kaip dulkių valymas ar indų plovimas. Už juos vaikai gaus "bazinį atlyginimą". Jei vaikas padeda atlikti ne tik savo pagrindines pareigas, bet ir ką nors kita, pavyzdžiui, jos dukrai patinka laistyti augalus, jis gauna premiją.
Jei jau išbandėte viską - nuo kalbų iki bausmių - kad paskatintumėte vaiką mokytis ar padėti namuose, pinigai atrodo greitas ir veiksmingas sprendimas. Iš pradžių tokia priemonė tikrai pasiteisins. Tačiau jei finansinė paskata tampa vienintele varomąja jėga, verta savęs paklausti, ar jūsų metodas yra toks geras. Ar vaikui patinka mokytis? Ar jam patinka nemokamai padėti močiutei? Būkite pasirengę, kad jūsų vaikas prie šios sistemos pripras greičiau, nei galėsite pasidžiaugti jos veiksmingumu, ir nenorės jos atsisakyti.
Švarūs namai ir geras darbas ateityje nėra tai, kas gali motyvuoti vaiką. Pinigai yra kitas dalykas. Jais galima mokėti už prietaisus, žaislus ir pramogas čia ir dabar. Sukuriama paprasta loginė grandinė: jei gauni dešimtuką, gauni banknotą į taupyklę. Sutvarkyti žaislus be priminimo? Duokite dar centų! Tačiau taip pat svarbu įsitikinti, kad pinigai nėra vienintelė motyvacija. Jei vaikas labiau nerimauja dėl to, kad negaus apdovanojimo, o ne dėl problemų mokykloje, tai jau raudona vėliava.
Vaikai taip pat gali derėtis su jumis. Tarkime, pažadėjote nupirkti vaikui naują telefoną, kai jis sėkmingai baigs pusmetį. Bet jūs turėjote omenyje "visus dešimtukus", o jūsų sūnus ar dukra sėkme laiko visai kitus pažymius. Pabandykite įrodyti, kad joks telefonas jam nepriklauso! Gerai, jei pavyksta susitarti, nes priešingu atveju gali būti, kad jūsų sūnus ar dukra apskritai nustos mokytis. Tas pats ir su namų ruoša. Pavyzdžiui, paprašę išplauti indus, galite išgirsti: "Kas man iš to?". Be to, jei vietoj nuoširdaus pagyrimo vaikui įteiksite banknotą, tai gali atrodyti kaip atlygis. Nepamirškite, kokia svarbi vaikams yra jūsų meilė ir pritarimas, išreikšti nuoširdžiais maloniais žodžiais ir apkabinimais, o ne pinigais.
Kaip ir bet kuri kita valiuta, pinigai už pagalbą ir gerus pažymius paprastai nuvertėja. Būkite pasiruošę, kad vieną dieną jūsų vaikas paprašys 10 eurų vietoj įprastai mokamų 2 eurų už dešimtuką. Jo apetitas augs. Jei atsisakysite didinti "mokestį", riaušių ar sabotažo išvengti nepavyks. Jei sutiksite, po kurio laiko vaikas gali paprašyti daugiau.
Pradėdami mokėti už pagalbą ar pažymius, pagalvokite, kada norėsite sustoti. Prarasti įprastą pajamų šaltinį vaikui bus labai nemalonu ir tai gali turėti įtakos norui ką nors daryti be atlygio. Įgyti naujų žinių ir džiaugtis pelnytu dešimtuku, pamaitinti katę ir išgirsti jos pritariamą murkimą, padėti mamai išplauti indus - motyvacija daryti visus šiuos dalykus turėtų kilti iš vidaus.
Jei pasvėrėte visus argumentus ir vis tiek nusprendėte pasinaudoti pinigais, naudokite juos išmintingai. Štai keletas Keio universiteto docentės Makiko Nakamuro patarimų, kuriais ji dalijasi savo knygoje "Kaip padaryti, kad vaikas mėgautųsi mokymusi?
Posakis, kad geras išsilavinimas atsipirks per daugelį metų, vaikų nevilioja. Suaugusieji taip pat žino, kad verta pradėti reguliariai bėgioti rytais ir per kelis mėnesius tapti sveikesniems ir ištvermingesniems. Bet ar tai motyvuoja visus? Makiko Nikamuro teigimu, esame linkę vertinti artimiausioje ateityje mūsų laukiančio atlygio svarbą. Vaikas mieliau gautų mažiau, bet greičiau. Taigi, jei nusprendėte apdovanoti juos už gerus pasiekimus mokykloje, turėtumėte apdovanoti juos už pažangą, kurią matote dabar. Tai suteiks džiaugsmo ir pasitenkinimo bei motyvuos vaiką ateityje stengtis dar labiau.
Aiškiai pasakykite vaikui, už ką jį apdovanojate. Vietoj abstraktaus "jei nustosi mėtyti žaislus" geriau sakykite, kad jis kiekvieną šeštadienį gaus apdovanojimą, jei visą savaitę jo kambaryje žaislai bus savo vietose. Makiko Nakamuro aiškina, kad vaikui sunku laikytis veiksmų plano, jei jis nėra konkretus. Kad per savaitę kambarys būtų tvarkingas, galite sudaryti kontrolinį sąrašą ir pagal kiekvieną punktą patikrinti, ar viskas sutvarkyta. Už kiekvieną sutvarkytą dieną duokite vaikui po lipduką. Savaitės pabaigoje suskaičiuokite juos kartu ir už tam tikrą skaičių duokite atlygį. Kuo daugiau "švarių" dienų, tuo didesnis prizas.
Nakamuro savo knygoje aprašo eksperimentą, kurio metu kaip atlygis buvo naudojami kauliukai. Viduriniųjų ir aukštesniųjų klasių moksleivius labiau motyvavo pinigai, o jaunesnius moksleivius labiau motyvavo kauliukai, nors jie kainavo labai nedaug. Svarbu apskaičiuoti, kiek ir kaip apdovanoti vaikus, atsižvelgiant į jų amžių ir poreikius. Pradinių klasių mokiniams tai gali būti žaislai arba bendra kelionė į vandens parką. Paaugliams tai yra pinigai, nes jiems svarbu, kad galėtų patys priimti sprendimus.
Kai kurie žmonės moka vaikams už tai, kad jie valytųsi dantis ar tvarkytųsi. Tačiau suaugusieji už tokius pačius veiksmus negauna atlygio - jie turi dėl to stengtis. Todėl vaikams turėtų būti mokama tik už sąlyginį "darbą", kad pinigai būtų siejami su darbu, o ne su savirūpos įgūdžiais.
Nuo pradinių klasių amžiaus duokite vaikui kišenpinigių, įskaitant atlygį už pažymius ar pagalbą namuose. Kartu žaiskite "Monopolį" ar kitus finansinius žaidimus. Pasikalbėkite apie tai, iš kur gaunate pinigų ir kaip juos naudojate. Buvusi pradinių klasių mokytoja Joanne Krohn siūlo vaikams sudėti pinigus į tris stiklainius: vieną - išlaidoms, kitą - taupymui ir trečią - labdarai. Geriausia vaiką nuo mažens mokyti negyventi nuo algos iki algos.
Nepriklausomai nuo to, ar vaikams skirsite materialinius apdovanojimus, nepamirškite ir nematerialių. Nuoširdūs žodžiai, tokie kaip "Oho, kaip gražiai nupiešei!" arba "Tu jau toks didelis ir savarankiškas, kad be jokio priminimo susidėjai kuprinę į mokyklą!", tikrai įsimins jūsų vaikui. Būdų tikrai yra, o patys efektyviausi - tie, kurie paremti žiniomis apie vaikų psichologiją ir susitarimo principais.
Tėvai neretai taip tausoja savo vaiką, kad iki tam tikro amžiaus nė nemėgina skatinti jo prisijungti prie namų ruošos darbų: esą, jis dar per mažas, dar per anksti, dar spės prisiplušėti ir privargti. Deja, įpročiai ir namuose nusistovinti elgesio maniera užsikoduoja ankstyvoje vaikystėje. Štai kodėl mokinti palaikyti tvarką ir švarą reikėtų palaipsniui. Jei vieną gražią dieną į paauglystę įžengusiam sūnui įteiksite sąrašą namuose nuo šiolei teksiančių įpareigojimų, jisai veikiausiai patirs nemenką šoką: tvarkytis jis nepratęs, todėl pradės spyriotis, atsikalbinėti, klausinėti, kam to reikia, kodėl tai turi daryti jis, kodėl dabar ir pan. Tokia reakcija visai suprantama. Laukiančios permainos vaiko nepradžiugins ir jis visomis išgalėmis sieks, kad viskas liktų kaip buvę.
Tėvai kažkodėl mėgsta pasipuikuoti nuo mažumės planšetę įvaldžiusiu vaiku. Bet jei tas vaikas toks protingas, kad sudėtingo įrenginio veikimą geba perprasti, kodėl gi jam nepasimokius, kaip naudoti šluostę arba pažaidus susirinkti žaisliukus.
Atminkite, kad:
Vaikai dažnai nesupranta, kodėl apskritai reikia tvarkytis. Daugelis mano, kad tai tėra tėvų kaprizai. Ypač atkakliai šios nuomonės laikosi paaugliai. Jie puikiai jaučiasi, kai aplinkui tvyro netvarka, o į prašymą susitvarkyti atsako: „Man ir taip gerai. Jei tau reikia, tu ir tvarkykis.“ Jūsų užduotis - paaiškinti, kodėl tvarkymasis - prasmingas užsiėmimas. Kalbėdamiesi šia tema su vaiku galite akcentuoti, kad:
Tvarkytis tik todėl, kad neva reikia, - ypač nuobodu. Juk net suaugusieji kartais stokoja motyvacijos imtis vienokių arba kitokių darbų. Lygiai tas pats gali nutikti ir vaikams. Skirtumas tik tas, kad pastarieji kur kas sunkiau suranda savyje jėgų atlikti tai, kas būtina. Privalote jiems padėti.
Visas gyvenimas - žaidimas. Kaip tik taip galvoja vaikai iki sulaukia tam tikro amžiaus. Jiems egzistuoja vien tik smagūs arba ne tokie smagūs žaidimai. Matyt, suprantate, kokiai žaidimų kategorijai tenka priskirti tvarkymąsi? Žinoma, pačių nuobodžiausių. Bet jei pavyktų pažvelgti į buitį kūrybiškai, vaiko nuomonė gali pasikeisti. Tuoj sužinosite, kokiais žaidimais galima paversti tvarkymąsi.
Į pagyrimus teigiamai reaguoja netgi šuo augintinis, ką jau kalbėti apie žmogų! Taigi, ir vaiko triūsas neturi likti nepastebėtas - net ir tuo atveju, jeigu ne viską jis atliko pavyzdingai. Vaikui svarbu suvokti, kad jam pavyko pasiekti kad ir nedidelės sėkmės. Teigiami rezultatai įkvepia, skatina dar labiau pasistengti, todėl privalote vertinti vaiko pastangas ir indėlį - būtinai jį pagirkite, nustebinkite maloniu siurprizu. Visgi atminkite: jeigu už darbą nutarsite apdovanoti, venkite tokių frazių kaip „jei susitvarkysi, gausi...“ Juk norite pradžiuginti vaiką, nes patys džiaugiatės jo atliktu darbu, todėl apdovanojimai neturi būti suprantami kaip atlygis. Su apdovanojimais nevalia persistengti, teikti jų pernelyg dažnai: pagirti tikrai galima ir žodžiu.
Prieš liepdami vaikui susitvarkyti, turite įsitikinti, kad jis žino, kaip tai daryti: kur sudėti išmėtytus daiktus, kaip šluoti grindis, kaip įjungti buityje naudojamus įrenginius ir t. t. Visos taisyklės ir niuansai tik jums atrodo elementarūs, tačiau vaikams besitvarkant gali iškilti sunkumų ir neaiškumų. Jei tie sunkumai jam pasirodys neįveikiami, nenuostabu, kad jis atsisakys tvarkytis. Pavyzdžiui, vaikas tiesiog nesugebės sudėti žaislų į dėžę, kuri jau perpildyta.
Psichologai teigia, kad pratinti vaiką tvarkytis galima nuo tada, kai jis pradeda vaikščioti. Apie antruosius vaiko metus jis jau gali susitvarkyti savo žaislus, o nuo trejų metų tėvai jau tikrai nebeturėtų vieni tvarkyti vaiko kambario. Žinoma, kol vaikutis mažas, jo žaislus ir daiktus prižiūri tėvai, tačiau ilgainiui reikėtų pereiti prie pagalbos tvarkantis. Tai reiškia, kad netvarkome žaislų už vaiką, bet ir nenurodinėjame: „o dabar greit viską sutvarkyk”. Labai svarbus tarpinis etapas, kai vaikui padedame, tvarkome kartu, kartais net jo rankomis dedame žaislus į vietą ir taip supažindiname su svarbiais tvarkymosi principais, neskubindami ir nedarydami spaudimo.
Mokydami mažylį tvarkytis atsižvelkite į jo sugebėjimus, taip pat ir į tai, ar vaiko kambarys patogus, t.y., ar vaikas pasiekia knygų lentyną, žaislų dėžę, rūbų stalčių. Kalbėkite apie tai, kad visi daiktai turi savo vietas („namus”) ir būtent jose jie „mėgsta ilsėtis”, kai žinai, kur kieno vieta, tvarkytis tampa lengviau. Teigiama, kad dar trejų metų neturintys vaikai moka ir labai mėgsta rūšiuoti daiktus - pasinaudokite tuo, tik padėkite įvardindami: „knygos ilsisi lentynoje, mašinėlės ant komodos” ir pan.
Jei vaikas guodžiasi, kad nemoka, svarbu padėti ir pasidalinti patirtimi, skatinti tikėjimą, kad jis pats gali sukurti tvarką, kad tai jo jėgoms. Vaikus įkvepia pagyrimai („tu šaunus pagalbininkas”, „tu man labai padedi, ačiū”), padėkos, tada jie jaučiasi svarbūs ir nori padėti. Dar vienas svarbus momentas - jei vaikas pats rodo iniciatyvą - leiskite jam būti savarankišku. Būtent ankstyvajame amžiuje vaikams norisi daug ką išbandyti, tad nepražiopsokite šios akimirkos, tai geriausias laikas pradėti pratinti vaiką prie tvarkos. Nors daugeliui tėvų atrodo paprasčiau ir greičiau viską sutvarkyti už vaikus, taip slopinamas vaiko noras padėti, o po daugybės „negalima” ir „neliesk” jis visai prarandamas.
Jei šeima dalinasi viskuo, turėtų dalintis ir namų tvarkymo darbais. Vaikas iki penkerių metų gali būti atsakingas už savo erdvę, savo žaislus, o perkopęs penkis, jau gali prisidėti ir prie bendros aplinkos tvarkymo. Tik nekritikuokite pirmųjų rezultatų! Kantrybės!
Kurkite savus ritualus ir tradicijas, kaip namų tvarkymą įtraukti į rutiną. Gal „tvarkymosi diena” bus šeštadienis, kai iš pradžių visi pasiskirstę užduotis (kas nurenka indus, kas laisto gėles, rūšiuoja skalbinius - kiekvienam pagal sugebėjimus ir norus) sutvarko namus, o tada laukia malonūs užsiėmimai, žaidimai, kompiuteriai ir filmukai. Tai aptarkite visi ir įtraukite į namų taisykles, kurių privalu visiems laikytis. Kai iš anksto bus aišku, kad vieną dieną per savaitę visi tvarkosi, vaikai galės tam iš anksto nusiteikti.
Priminti apie laukiančias pareigas bei tvarkymosi įsipareigojimus visada reikėtų ramiu, draugišku tonu, kad tai atrodytų kaip prašymas, o ne įsakymas. Nurodymus, „kol neišsiurbsi, niekur neisi”, „aš tau sakiau, siurbk dabar”, pamirškite, verčiau pasiūlykite rinktis: „Išsiurbsi kambarius ar surūšiuosi skalbinius?” - tai skamba kaip vaiko pripažinimas suaugusiu, jam galima rinktis, jis nėra verčiamas…
Ir dar viena labai svarbi taisyklė - namų tvarkymas neturėtų būti apmokamas, net ir nedidelėmis pinigų sumomis. Čia visiems galioja ta pati taisyklė - už darbus namuose materialus atlygis negaunamas. Tačiau atvirkštinį variantą, kai už amžiną netvarką kambaryje gali būti sumažinami kišenpinigiai, galima apsvarstyti.
Gerbti asmeninę erdvę būtina, kaip ir susitaikyti, kad jau paaugusiam vaikui blizganti kambario tvarka nebus pagrindiniu prioritetu. Dauguma paauglių tvarkosi tik todėl, kad tėvai griežtai to reikalauja ir nesileidžia į jokius kompromisus, nuolat kontroliuodami kambarį. Jei anksčiau netaikėte autokratinių metodų ir neperspaudėte, psichologai teigia, kad kaip tik paauglystėje noras susitvarkyti atsiras savaime.
Tačiau ką daryti, jei netvarka pasiekia gąsdinantį lygį? Visada sau priminkite, vaiko kambarys - jo erdvė, į kurią nuolat kišdamiesi galite pažeisti vaiko savigarbos ir asmeninės erdvės jausmą. Tad jei vaiko kambario tvarką (ar netvarką) galite toleruoti - nesikiškite. Jei ji jums gadina nuotaiką ir jūsų tarpusavio santykius - nenurodinėkite, bet kalbėkite apie tai, kaip jūs jaučiatės, kodėl tai jus neramina, pykdo. Verčiau sakykite „man nemalonu įžengti į tavo kambarį”, „nori pasikviesti draugą į svečius? Bet čia nėra vietos prisėsti…”, tik jokiu būdu nešluokite viso stalo turinio ant grindų reikalaudami dėmesio, taip tik parodysite nepagarbą. Nelįskite ir į stalčius (ar jaustumėtės gerai, jei kas lįstų į jūsų rankinę?), nes pagarba kito žmogaus erdvei ir privatumui taip pat labai svarbi ir ją būtina ugdyti. Labiau pasitikėkite vaiko atsakomybe, savarankiškumu ir vis paklauskite, ar jis nenori pagalbos tvarkantis, peržiūrint rūbų spintą ar stalčius.
Lietuvos vaikų ir jaunimo centras primena, kad jei vaikas vėl prašo naujo žaislo, bet niekaip nesugeba susitvarkyti ir susirūšiuoti visų jau turimų? Gal metas apie tai pasikalbėti ir peržiūrėti turtą, sulūžusius išmesti, nebenaudojamus atiduoti žaislų neturintiems, o mylimus išmokti visada padėti į vietą taip juos tausojant, kad nesulūžtų ir nesugestų? Įveskite taisyklę - kiekvienas naujas žaislas vertas sutvarkyto kambario. Taip pat svarbu vaikus mokyti nekaupti ir nelaikyti visų jam patinkančių smulkmenų, o pastarosios tikrai linkusios kauptis ir apsunkinti tvarkos palaikymą. Štai ir dar viena taisyklė - galima turėti tiek žaislų ir malonių smulkmenų, kiek jų telpa žaislų dėžėje ar komodoje. Gebėjimas riboti turimų daiktų kiekį labai svarbus tvarkos palaikymui ir, apskritai, tausojančiam požiūriui į pasaulį. Vaikus būtina mokyti sąmoningumo ir gebėjimo atskirti tikrus savo norus ir poreikius nuo reklamų ir akcijų formuojamo vartotojiškumo skatinimo. Kuo anksčiau pradėsite, tuo geriau. Iš tiesų, tvarkytis galite pradėti nuo pat kūdikystės. Bet kurioje situacijoje stenkitės vaikui paaiškinti ir diegti tvarkymosi įgūdžius: kol vaikas mažas, tiesiog pasakokite, ką darote, jam augant - leiskite vis labiau įsitraukti į bendrą veiklą.
Tokia motyvavimo sistema veikia, tačiau, dažniausiai, tik kurį laiką. Ypač mažesnius vaikus, būtinai pagirkite, kad ir už menkiausias pastangas. Vyresnį vaiką pratinkite tiesiog džiaugtis atliktu darbu.
Kuo daugiau daiktų turime, tuo sudėtingiau palaikyti tvarką. Daugumą vaikų (ypač pačių mažiausių) tvarkytis motyvuoja tėvelių paskatinimas, geras žodis bei džiaugsminga reakcija. Jeigu vaikas tvarkosi nenoriai arba yra jau vyresnis ir tvarkos jį pradedate mokyti tik pastebėję problemą, nepykite, nesibarkite ir nepapirkinėkite. Suskaidykite didelį darbą į smulkias užduotis. „Susitvarkyk kambarį“ vaiko galvoje yra labai abstrakti ir mažareikšmė sąvoka. Skiriamą didelį darbą reikėtų suskaidyti smulkiomis, lengvai suvokiamomis užduotimis. Pavyzdžiui, paprašykite vaiko susidėti knygeles.
Tvarka - kiekvienos veiklos pabaiga. Tvarkymasis turėtų tapti natūralia vaiko rutinos dalimi. Pratinkite vaiką, kad susitvarkymas yra būtina vienos veiklos užbaigimo ir kitos pradėjimo sąlyga. Pavyzdžiui, pažaidus reikia susidėti žaislus, kol nesusidėsime, negalėsime eiti į virtuvę gerti sulčių.
Įspėkite apie tvarkymąsi. Vaikas turi aiškiai suprasti, kad tvarkymasis yra neišvengiamas ir nuolat planuose esantis veiksmas (ypač, jeigu jis dar tik pratinasi tvarkytis ir tai nėra tapę savaime suprantama rutina). Pavyzdžiui, bebaigiant žaisti įspėkite vaiką, kad po 5 minučių žaidimas pasibaigs ir reikės susidėti žaislus.
Asmeninės tvarkymosi priemonės. Vaikui svarbu ne tik pasiekti lentynas ir žaislų dėžes, bet ir išmokti naudotis tvarkymaisi skirtomis priemonėmis. Leiskite vaikui parduotuvėje išsirinkti mažą šluotą ir semtuvėlį, kibirėlį, mėgstamos spalvos dulkių šluostę.
Tvarkymosi daina. Ne veltui didelę dalį liaudies dainų sudaro darbo dainos - su daina dirbti lengviau! Darbo dainos pasižymi pasikartojimais, padedančiais dirbti ritmingiau ir efektyviau. Pasikartojimų turinčios dainelės naudingos ir tvarkytis nenorintiems, dėmesį sunkiau sukaupiantiems vaikams. Pavyzdžiui, mokydami vaiką tvarkytis dainuokite apie atliekamą veiksmą: „Dedam dedam knygutes, knygutes.
Tvarkymosi žaidimas. Žaisti, savaime suprantama, smagiau nei tvarkytis... Džiugu tai, kad tvarkymąsi (bent kartais, kuomet motyvacijos labai stinga) galima paversti žaidimu. Pavyzdžiui, paprašykite vaiko į savo vietas sudėti visus raudonus daiktus - sulankstyti raudonus drabužėlius, sudėti raudonas kaladėles ir t.t. Tuomet skirkite vaikui užduotį nušluostyti dulkes nuo trijų pasirinktų baldų. Aktyviam vaikui patiks greičio reikalaujantys žaidimai.
Pasikvieskite svečių. Įdomu, kokio amžiaus vaikams kokius konkrečius darbus galima paskirti ir kaip juos tinkamai paskatinti? Kokius namų ruošos darbus turėtų mokėti skirtingo amžiaus vaikai? "Mano šešiametis sūnus labai netvarkingas. Vis randu apipelijusių sumuštinių stalčiuose, žaislai išmėtyti. Niekuomet nieko nepadės į vietą. Nesinori kas kartą bartis. Galbūt darau klaidą, kad ne visada leidžiu jam pačiam tvarkytis? Kai kuriais atvejais baisu, kad susižeis ką nors sudaužęs. - Šešeri metai - dar pakankamai mažas amžius. Žinoma, vaikai labai skirtingi - yra mažylių, kurie atrodo tarsi gimė tvarkingi. Tačiau savo praktikoje daug tokių nesutinku. Vis dėlto daugeliui tenka nuolat priminti: ir kuo vaikas mažesnis, tuo daugiau kartų reikia tai daryti. Iš pradžių tvarkant vietoje jo, komentuojant ir aiškinant, paskui kviečiant jį prisijungti, galiausiai - vadovaujant tvarkymosi procesui. Žinoma, reikia rasti kuo daugiau kūrybiškų būdų priminti apie tvarkymosi svarbą. Pavyzdžiui, jei kalbame apie maisto palikinėjimą stalčiuose. Jei vaikas jau tvarko savo kambarį vienas, rezultatus rekomenduočiau vis tiek patikrinti. Dar vienas svarbus dalykas - rūpinamės vaikais ir norime juos auklėti ir tai - labai gražu, tačiau pamirštame auklėti save. Turiu galvoje, kad jei kuris nors šeimos narių nesilaiko tvarkos, tarkime, geria kavą ar arbatą lovoje, po to prie jos palieka nešvarų puodelį, o iš vaiko tikisi užauginti pedantą, vargu ar tai bus įmanoma. Žinoma, ketinimai geri, tėvai nenori, jog vaikai kartotų jų klaidas. Kita vertus, tėvai kartais bijo vaikui leisti tvarkytis pačiam: „O kas jei sudaužys, susižeis?“ Taip savarankiško tvarkymosi ugdymo procesas pristabdomas. Tačiau iš praktikos galiu pasakyti, kad prieš dešimtmetį tėvai daug daugiau vaikus šiuo klausimu varžė. Dabar vaikai dažniau sulaukia padrąsinimo veikti, tvarkytis patiems. Tad kviesti kartu tvarkytis reikėtų aktyviau. Aišku, nesinori vakare ilgiau užtrukti tvarkantis, o taip dažniausiai nutinka, jei tai daroma su vaikais.
