Levas Tolstojus: šeimos drama, santykiai su vaikais ir dvasiniai ieškojimai
Grafas Levas Nikolajevičius Tolstojus - rusų rašytojas, eseistas, dramaturgas ir filosofas. Jis buvo realistinės prozos meistras ir vienas garsiausių pasaulio rašytojų, kurio gyvenimas ir kūryba iki šiol kelia daugybę diskusijų. Įminti šios asmenybės mįslę bandė daugelis rašytojų, filosofų ir kritikų, tačiau kaži ar įmanoma visiškai įspėti žmogaus individualumo paslaptį.
Kilmė ir nerūpestinga vaikystė
Levas buvo ketvirtas grafo Nikolo Tolstojaus ir princesės Marijos Nikolajevnos Volkonskos vaikas. Nors jų santuoka nebuvo grįsta meile iš pirmo žvilgsnio, sąjunga buvo tvirta, ir vienas po kito pasaulį išvydo penki vaikai:
- Nikolajus
- Sergejus
- Dmitrijus
- Levas
- Marija
Augdamas mažasis Levas kartu su broliais ir seserimi mėgavosi nerūpestinga vaikyste Jasnaja Polianos dvare, kur tarnai pildydavo kiekvieną mažųjų norą. Tačiau išsilavinę tėvai mirė anksti. Praėjus vos metams po paskutiniojo gimimo, motina Marija sunkiai susirgo ir mirė, o aštuonmetis Levas, vos persikėlęs į sostinę, nuo insulto prarado ir tėvą. Našlaičių vaikų auklėjimu ėmė rūpintis tolima giminaitė T. A. Jergolskaja ir kiti globėjai.
Santuoka su Sofija Andrejevna: meilė ir audros
Būdamas 34-erių, L. Tolstojus sutiko savo būsimą žmoną Sofiją Bers. Jauna, dar aštuoniolikos metų neturinti mergaitė kaipmat sužavėjo rašytoją, ir šis nieko nelaukęs pasipiršo. 1862 m. rugsėjo 23 d. jie susituokė ir jaunavedžiai išvyko į Jasnają Polianą.
Nuo pat šeimyninio gyvenimo pradžios jų santykiai buvo audringi, kupini meilės, aistros ir nuožmių barnių. Kiekvienas savo dienoraščiuose aprašė slaptus troškimus, fantazijas, tikras ir įsivaizduojamas neištikimybes, o įdomiausia tai, kad jie be gėdos ir sąžinės graužaties leido juos vienas kitam skaityti. Įsižeidę pykdavosi, skirdavosi, po akimirkos taikydavosi ir aistringai mylėdavosi.
Kažkiek laiko pora gyveno laimingai, žmona jam tapo padėjėja visais praktiniais ir literatūriniais klausimais - ji kelis kartus perrašė jo juodraščius, kartu dirbant prie romanų „Karas ir taika“ bei „Ana Karenina“. Tačiau 1890-ųjų pabaigoje kivirčų priežastis tapo gilesnė - tai buvo Tolstojaus dvasinis pasikeitimas ir pavydas žmonai Sofijai dėl kompozitoriaus S. I. Tanejevo.
Mylimiausia dukra Marija - tėvo šešėlis
Marjos (Mašos) Tolstojos (1871-1906) gimimas buvo pirmo rimto konflikto tarp sutuoktinių priežastis. Sofijai pabodo gimdyti ir maitinti krūtimi, ji vos nemirė per anksti gimdydama Mašą. L. Tolstojus savo laiškuose aprašė dukrą kaip silpną, ligotą vaiką baltais garbanotais plaukais ir keistomis žydromis akimis, pranašaudamas, kad ji bus mįslė, kuri ieškos ir nieko neras.
Marija nuo pat ankstyvos vaikystės sekiojo paskui Tolstojų tarsi šešėlis:
- Paauglystėje ji perimdavo visus jo naujus sumanymus.
- Tapo griežta vegetare.
- Užrašinėdavo Tolstojaus tekstus ir tvarkydavo jo korespondenciją.
- Dirbdavo sunkius lauko darbus kartu su valstiečiais.
Marija buvo vienintelis užaugęs vaikas, su kuriuo Tolstojus galėjo būti jausmingas. Šiaip rašytojas niekada nerodė vaikams švelnumo, tačiau Maša visada buvo užjaučianti ir pasirengusi padėti. Jos likimas buvo tragiškas - nepavykus pagimdyti sveiko kūdikio ir nuolat aukojantis dėl kitų, 1906 m. būdama 35-erių ji mirė nuo plaučių uždegimo tėvui ant rankų.
Dvasinis lūžis ir konfliktas su šeima
Dvasinio lūžio metu L. Tolstojus pradėjo suvokti gyvenimo tuštybę ir bodėtis turtuolių gyvenimu. Jis išsižadėjo savo luomo, neigė ankstesnę kūrybą ir propagavo nekonfesinį tikėjimą. Savo šeimai jis pasiūlė „gyvenimo planą“: dalį pajamų skirti vargšams, supaprastinti buitį, maistą, drabužius bei parduoti fortepijoną ir baldus.
Jo žmona Sofija nebuvo patenkinta tokiu planu, dėl to prasidėjo jos „karas“ dėl saugios vaikų ateities. 1892 m. Tolstojus pasirašė aktą ir perdavė visą turtą žmonai ir vaikams, nenorėdamas būti savininku. Namuose Sofija ėmė jaustis kaip beprotnamyje, nes plunksnos meistrą užklupo nerimo priepuoliai, lydimi isterijos ir migrenos.
Paskutinis bėgimas iš „rojaus“
1910 m. spalio 28 d. naktį Levas Tolstojus, norėdamas išsivaduoti nuo „betikslio gulėjimo ir veidmainiavimo“, visam laikui slapta paliko Jasnaja Polianą. Jis rašė dukrai Sašai: „Noriu pagaliau išsivaduoti... Gyvensiu kaip atsiskyrėlis kur nors toli valstiečių trobelėje.“
Sužinojusi apie vyro pabėgimą, Sofija mėgino nusiskandinti, tačiau tai neįtikino Levo sugrįžti. Kelionėje traukiniu rašytojas pasijuto blogai, peršalimas peraugo į plaučių uždegimą. Jau aštuoniasdešimt trečius metus einantis vyriškis mirė 1910 m. lapkričio 20 d. Astapovo geležinkelio stoties viršininko namuose, taip ir nebegrįžęs į savo šeimos „rojų“.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
