Meilės deivės Mildos šventė: lietuviška alternatyva meilės dienai
Kai visi vasario 14-ąją švenčia meilės ir už jos slypinčių malonumų dieną bei keikia niūrias lietuvių šventes, niekas nesusimąsto, kad ir lietuviai turi gražią savo meilės šventę ir savo šv. Valentiną - dievaitę Mildą. Milda - senovės lietuvių meilės, piršlybų ir giminės tęstinumo deivė. Tai deivė, kurią turėjo kiekviena iškili senovės tauta: graikai - Afroditę, romėnai - Venerą, lietuviai - Mildą.
Deivė Milda ir lietuviškos tradicijos
Vardas Milda kildinamas iš žodžio „milti“, reiškiančio „mylėti“. Šią dieną švęsti pavasarį, kai viskas aplinkui atgyja ir ima žydėti - daug smagiau. Pamiršę speiguotą vasarį, puikiai galime švęsti meilės, piršlybų ir giminės tęstinumo dievaitės Mildos šventę. Ji švęstina žieduotą ir saulėtą gegužės 13-ąją dieną.
Sakoma, kad deivės Mildos šventė - pati geriausia diena susipažinti ir susidraugauti, o tą dieną švenčiančius ši deivė globos ir lydės visus metus. Netekėjusios merginos šią dieną pindavo pavasarinių gėlių vainikus ir nešdavo aukoti deivei. Tada krivaitis mesdavo tuos vainikus ant vaikinų. Vaikinas, ant kurio galvos užkrisdavo vainikas, pasižadėdavo vesti to vainiko pynėją.
Šventinės tradicijos visame pasaulyje: kaip švenčia skirtingos kultūros [Visas dokumentinis filmas]
Istorija ir mitologinė aplinka
Milda kaip deivė pirmą kartą aiškiai įvardyta tik 1835 m. Teodoro Narbuto išleistoje „Lietuvių tautos istorijoje“. T. Narbutas manė, kad deivę Mildą vaizduoja 3 colių aukščio žalvarinė statulėlė, 1840 m. surasta Gedimino kalno požemyje. Profesoriaus P. Dundulienės spėjimu, Mildos šventykla Vilniuje buvusi ant dabartinio Trijų kryžių kalno, o Kaune stovėjusios dvi Mildos šventyklos: viena dabartiniame Aleksote, kita - alke, Neries ir Nemuno santakoje.
| Deivė | Kultūra | Globojama sritis |
|---|---|---|
| Milda | Lietuvių | Meilė, piršlybos, vaisingumas |
| Afroditė | Graikų | Meilė, grožis |
| Venera | Romėnų | Meilė, vaisingumas |
Šiuolaikinis požiūris į meilės šventę
Ši šventė pirmiausia turėtų priminti, kad lietuviai ir žemaičiai turi savo Meilės dieną, meilės deivę Mildą ir mums visai nebūtina vaikytis kitų šalių papročių švenčiant Valentino dieną. Nors Milda nėra tiesiogiai siejama su viena gamtos stichija, ji neatsiejama nuo gamtos - vėjo, upių, kelionių ir žydinčių gėlių. Ji įkūnija ne suvaržytą, o natūraliai gimstančią meilę, neįpareigojančią, bet tikrą jausmų liepsną.
Žmonės linkę sakyti: va, anuomet tai buvo meilė, o dabar tai nebėra, nebemoka žmonės mylėti. Meilė buvo ir yra visada. Nuo tada, kai pasaulyje atsirado žmogus, dar niekas neatsakė į klausimą, kas yra meilė. Kiekvienas turi surasti savo atsakymą.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
