Vaikų garsų pasaulis: nuo kalbos raidos iki klausos apsaugos

Tėvams viena didžiausių intrigų pirmaisiais vaiko gyvenimo metais - kokį pirmąjį žodį mažasis ištars? O štai ketveri-penkeri metai laikomi ta riba, kai mažylis jau turi gebėti taisyklingai tarti bemaž visus kalbos garsus. Tačiau neretai pasitaiko, jog sudėtingesniųjų garsų, tokių kaip r, š, ar dž, tarimo mokymasis gali kiek užsitęsti. Pasak logopedų, to priežastis gali būti ne tik sulėtėjusi vaiko garsų tarimo raida ar kalbėjimo sutrikimai, bet ir tėvų, mokančių tarti pirmuosius žodžius, patyrimo ar net žinių stoka. Su kokiais artikuliacijos sutrikimais dažniausiai susiduria mažieji ir kaip jiems padėti mokantis taisyklingo garsų tarimo - patarimais dalijasi ilgametę logopedo patirtį sukaupusi Šiaulių universiteto Specialiosios pedagogikos katedros lektorė, Lietuvos logopedų asociacijos pirmininkė dr. Daiva Kairienė.

Kalbos garsų raida ir artikuliacijos sutrikimai

Fiziologinis šveplavimas ir kada sunerimti

Kaip teigia dr. D. Kairienė, garsus tarti vaikai mokosi pasitelkdami jutiminę sistemą: regimuoju ir lytėjimo būdu mėgdžioja garsų artikuliaciją, t. y. mokosi, kaip tariant skirtingus garsus keičiasi liežuvio ir lūpų padėtis. O klausydamiesi gimtosios kalbos garsų, mažieji stengiasi kuo tiksliau atkartoti jų skambesį. „Toks jau yra kalbėjimo raidos nuoseklumas, kad iki ketverių metų vaikų kalbėjimui būdingas fiziologinis šveplavimas. Tokio amžiaus vaikai vienu atveju iškraipo garsų tarimą, t. y. taria netikslius garsus, o kitu atveju neištariamą garsą keičia lengviau tariamu. Pavyzdžiui, vietoj š dažnai taria s, o r keičia į l ar j. Pasitaiko, kad sudėtingieji garsai tiesiog praleidžiami - dažniausiai žodžiuose pasigendama r ar l garsų“, - aiškino dr. D. Kairienė.

Siekiant nustatyti, ar vaikas taisyklingai taria gimtosios kalbos garsus, svarbu atsižvelgti į vaiko amžių, kalbėjimo ir kalbos raidai būdingus dėsningumus. Daugelis 4,6-5,5 metų vaikų dar nemoka ištarti sunkesnių garsų š, ž, č, dž, r ir juos keičia paprastesniais: s, z, c, dz, l arba j. Susirūpinti ir kreiptis į logopedus vertėtų, jei sulaukęs 3 metų vaikas neištaria k, g, l, v ar jo tariami garsai įgyja neįprastą skambėjimą. Dėl netaisyklingo sukandimo, išlikusio čiulpimo reflekso ar kitų priežasčių kai kurie vaikai taria šiuos garsus iškišę liežuvio galiuką tarp priekinių dantų, išpučia orą pro liežuvio šonus ir pan.

Tuo tarpu, kai penkerių ar net vyresnio amžiaus vaikas tardamas šiuos garsus vis dar švepluoja, reikėtų sunerimti. Galima įtarti esant ne tik sulėtėjusią garsų tarimo raidą, bet ir rimtesnių fonetinio kalbėjimo sutrikimų. „Lėtesnė garsų tarimo raida pasireiškia, kai penkiametis geba ištarti pavienius garsus, tačiau ne visada juos taisyklingai taria žodžiuose. O jeigu mažasis nesugeba taisyklingai ištarti ir pavienio garso, tėvams nedelsiant reikėtų kreiptis į logopedą”, - sakė Šiaulių universiteto, ruošiančio specialiosios pedagogikos ir logopedijos specialistus, lektorė.

Dažniausi fonetinio kalbėjimo sutrikimai: dislalija ir dizartija

Lietuvoje dažniausiais vaikų fonetinio kalbėjimo, arba artikuliacijos, sutrikimais yra laikoma dislalija ir dizartija. Tiek vieno, tiek kito sutrikimo atveju mažiesiems būdingi garsų tarimo trūkumai, tačiau skiriasi pastarųjų priežastys.

„Esant dislalijai vaikai netaisyklingai taria garsus dėl nepakankamai išlavėjusių ar netikslių liežuvio, lūpų judesių. Tokiais atvejais jie nemoka atlikti judesio, reikalingo garsui ištarti. Kita priežastis gali būti siejama su netaisyklingu sąkandžiu, liežuvio padėtimi, kai liežuvis lenda tarp dantų tariant s, z, c garsus, ar trumpu poliežuviniu raiščiu, ribojančiu liežuvio galiuko judesius ir garsų, ypač š, č, l, r tarimą”, - vardijo dr. D. Kairienė.

Kitaip nei dislalijai, dizartijai būdingos ne fiziologinės, o neurologinės kilmės netaisyklingo garsų tarimo priežastys. Pastarosios dažnai siejamos su artikuliacinio aparato raumenų įtampos pakitimais, netaisyklingu, paviršutinišku kvėpavimu ir pakitusiu balsu, kai vaikui kalbant jaučiamas nosinis balso atspalvis, balsas yra silpnas ar monotoniškas.

„Dizartijos atveju vaiko kalbėjimas gali būti sunkiau suprantamas aplinkiniams, nes jam būdingas netikslus ne tik priebalsių, bet ir balsių tarimas. Kitaip tariant, gali pasireikšti supanašėjęs arba neryškus panašių garsų, tokių kaip s ir š ar z ir ž, tarimas, taip pat gali pasitaikyti priebalsių minkštinimo, pavyzdžiui, vietoj „lapė” tariama „liapė”, ar skardžiųjų priebalsių duslaus tarimo klaidų, kai vietoj „bitė” vaikas taria „pitė”, - aiškino logopedė. - Tokiems vaikams sunku ištarti ir sudėtingesnius žodžius bei juose pasitaikančias priebalsių samplaikas, kaip pavyzdžiui, - „arklys”.

Garsų tarimo mokymosi nuoseklumas

Garsų tarimo mokymasis vyksta tam tikru nuoseklumu. Tėvai dažnai stengiasi vaikui padėti, prašydami pakartoti tam tikru garsu prasidedančius žodžius. Pavyzdžiui, jei vaikas netaria garso r, daugelis suaugusiųjų prašo pakartoti šiuo garsu prasidedančius žodžius (pavyzdžiui, ratas, rožė, rytas ir t. t.). Būtų lengviau pasiekti norimus rezultatus, jei iš pradžių aptartumėte su vaiku (geriausia prieš veidrodį) lūpų ir liežuvio padėtį tariant mokomą garsą. Pavyzdžiui, „Pažiūrėkime, ką daro mūsų lūpos ir liežuvis, kai tariame garsą š. Matai, lūpos „piktos“, aš jas „suraukiu“ ir atkišu į priekį. Liežuvis slepiasi burnoje, už viršutinių dantų. Pamėginkime kartu ištarti š-š-š. Dabar priglauskime delniuką prie burnos.“

Jei vaikui pavyko ištarti šį garsą (1 etapas), galite pereiti prie skiemenų mokymosi (2 etapas). Sugalvokite žaidimų, kuriuose galėtumėte tarti įvairius skiemenis su šiuo garsu, nes beprasmis kartojimas vaikui greitai nusibos. Galima žaisti su dėlione, kiekvienai detalei suteikiant vis kitokį vardą: ša, šo, šu, šė, ši, aš, oš, statyti kaladėlių ar lego bokštus tariant po vieną skiemenį ir t.t. Kai vaikas visiškai taisyklingai pakartoja įvairius skiemenis, galima pereiti prie žodžių mokymosi (3 etapas). Sėkmingai įveikę žodžių mokymąsi, mėginkite sugalvoti sakinių (4 etapas), pasakojimų, eilėraščių su šiuo garsu ir tik tada kontroliuokite garso tarimą vaiko kalboje (5 etapas).

Tėvų vaidmuo lavinant vaiko kalbą

Pasak Šiaulių universiteto lektorės, pastebima, jog dėl žinių stygiaus ir / ar patirties trūkumo tėvams kartais sunku identifikuoti vaikus turinčius kalbėjimo sutrikimų. Todėl, užuot kreipęsi į specialistus, tarties sutrikimus neretai ignoruoja, laukdami, kol „vaikas juos išaugs“ arba, priešingai, dažnai nesėkmingai vaikus ima mokyti patys.

„Pasitaiko atvejų, kai norėdami, kad vaikas ištartų konkretų garsą, tėvai primygtinai prašo pakartoti jį taisyklingai, nors vaikas tam dar nėra pasirengęs. Tačiau norint išties padėti vaikui, reikalinga logopedo pagalba, o dar geriau - tėvų ir logopedo pagalba bendradarbiaujant, - sakė dr. D. Kairienė. - Pastebėjus, kad mažyliui natūraliai nepavyksta taisyklingai pakartoti garso, pirmiausia rekomenduojama kreiptis į logopedą. Pastarojo patarimai, nustačius vaiko kalbėjimo sutrikimo pobūdį, padės tėvams geriau suprasti, kaip reikia mokyti taisyklingai tarti garsus.”

Bendraujant su artikuliacijos sutrikimų turinčiu vaiku, bene svarbiausia analizuoti jo tarties ypatumus ir atkreipti dėmesį į pasikartojančias garsų tarimo klaidas. „Nepriklausomai nuo to, kiek jums yra suprantamas vaiko kalbėjimas, visada atsakykite į jo klausimą ar kreipimąsi. Jeigu nesupratote, ką vaikas sako, perklauskite ar pakartokite tą vaiko sakinio dalį, kurios nesupratote, o uždavę klausimą, padėkite vaikui atsakyti pasiūlydami atsakymo pavyzdį”, - patarimais dalijosi itin paklausius rinkoje logopedijos specialistus rengianti dr. D. Kairienė. Visiems nemalonu, kai juos pertraukia, stabdo ar liepia pakartoti žodžius, todėl kartu su vaiku sugalvokite, kaip jam priminsite naujo garso tarimą. Kai kuriems vaikams padeda prisegti ženkliukai su nupiešta raide š, kitiems lengviau išmokti, kai mama ar tėtis taisyklingai pakartoja jų ištartus žodžius.

Tuo tarpu tėvų kalbėjimas, mėgdžiojant vaikų netaisyklingą tarimą, tik dar labiau įtvirtina netinkamos tarties įpročius. „Skatindami taisyklingą kalbėjimą, tėvai turėtų daugiau dėmesio kreipti kalbėjimo modeliavimui, t. y. net jeigu ir vaikas netaisyklingai ištaria žodį, tėveliai turėtų patys tarsi neutraliai jį pakartoti taisyklingai. Tokiu būdu kur kas labiau (nei kartojant vaiko klaidas ar prašant garsus tarti taisyklingai) atkreipiamas vaiko dėmesys į taisyklingą garso artikuliaciją ir skambesį”, - aiškino dr. D. Kairienė. O štai prašyti taisyklingai ištarti rekomenduojama tik tuos garsus, kurių tarimo vaiką moko logopedas. „Beje, kur kas geresnių rezultatų pavyks pasiekti, jei pastebėję taisyklingo kalbėjimo pavyzdį, mažylį pagirsite. Mat, akcentuojant vaiko gebėjimus, kartu stiprinamas ir jo pasitikėjimas savimi”, - sakė dr. D. Išmokti tarti naują garsą - nelengva užduotis, todėl nenusiminkite, jei jums nepasisekė taip greitai, kaip jūs norėjote. Būkite kantrūs ir nuoseklūs.

Smulkiosios motorikos ir foneminės klausos įtaka kalbai

Smulkiosios motorikos svarba

Nuo gimimo kūdikis nuolat auga ir vystosi, todėl svarbu jį ugdyti jau nuo pirmųjų dienų. Šiame procese ypatingai svarbus yra smulkiosios motorikos ir foneminės klausos lavėjimas, kuris tiesiogiai įtakoja kalbos, klausos ir kitų pojūčių vystymąsi. Smulkiosios motorikos lavinimas padeda vaikui įvaldyti subtilius judesius, kurie gerina pirštų, rankų ir akių koordinaciją bei kontrolę, taip skatindami kalbos vystymąsi. Nuo pat gimimo smulkiąją motoriką galima lavinti masažuojant kūdikio rankytes. Toks masažas sukuria pagrindą būsimam motorikos vystymuisi. Vaikui augant, būtina kasdien bent 5 minutes skirti smulkiosios motorikos pratimams. Kai vaikas pradeda siekti ir čiupti daiktus, siūlykite jam pačiupinėti skirtingų tekstūrų, kietumo ir minkštumo daiktus. 1-2 metų amžiaus vaikams svarbu siūlyti žaislus, lavinančius smulkiąją motoriką, pavyzdžiui, piramides, kaladėles, dėliones ar konstruktorius. Vėliau, 2-3 metų amžiaus vaikams, galite pradėti naudoti raištelius ar mazgus, kuriuos reikia atrišti ir surišti. Sudarykite sąlygas vaikui atlikti įvairias užduotis, pvz., knygų vartymą, mandarinų, bananų, kiaušinių lupimą, tešlos minkymą ir formavimą, leiskite pačiam rengtis ir autis batus. Vaikas gali padėti valyti batus, džiauti skalbinius, atsukti ir užsukti dangtelius, valyti dulkes ar dengti stalą. Vaikai ypač mėgsta pratimus su puskiečiais kamuoliais: juos ridenti, spausti. Taip pat galima atlikti įvairias pirštų kombinacijas.

Garsus taisyklingai tarti galima tik su gerai išlavintu artikuliaciniu aparatu, kurį sudaro lūpos, liežuvis, apatinis žandikaulis ir minkštasis gomurys. Šių organų judesių tikslumas, stiprumas ir sklandumas vystosi kartu su vaiko kalbos raida. Pratimus su liežuviu reikėtų atlikti keletą kartų per dieną, skiriant po 5-8 minutes. Pradžioje rekomenduojama pratimus atlikti prieš veidrodį. Jei vaikas sunkiai atlieka artikuliacinius pratimus mėgdžiodamas suaugusįjį, galima pasitelkti mechanines priemones, pvz., pakelti liežuvį pirštais, apvyniotais marle.

Foneminės klausos reikšmė

Kitas svarbus aspektas yra klausa. Gebėjimas atskirti garsus yra pagrindinis kalbos suvokimo elementas. Todėl nuo pirmųjų dienų su vaiku daug kalbėkite, ištarkite atskiras balses ir priebalses, parodykite garsus, kuriuos jis girdi. Neišlavėjusi foneminė klausa apsunkina vaikų žodyno, gramatinės kalbos sandaros ir rišliosios kalbos vystymąsi. Į kasdienę rutiną įtraukite dainas ir ritmingus žaidimus. Dainuodami vaikai mokosi kalbos natūraliai, be streso, o ritmiški žaidimai padeda lavinti artikuliaciją ir kalbos supratimą. Kalbėjimas yra glaudžiai susijęs su kvėpavimu. Išlavintas kalbinis kvėpavimas padeda vaikui kalbėti ramiai ir tolygiai, taip pat greičiau išmokti tarti garsus. Vaikas gimtąją kalbą išmoksta mėgdžiodamas, todėl suaugusieji turėtų vengti šveplavimo ir netaisyklingos kalbos. Svarbu ne tik kalbėti su vaiku, bet ir skaityti knygas nuo kūdikystės. Skaitymas garsiai ne tik plečia vaiko žodyną, bet ir skatina foneminės klausos vystymąsi.

Foneminės klausos sutrikimas gali būti netaisyklingo garsų tarimo priežastimi. Tačiau net išmokius vaiką taisyklingai tarti garsus, dėl nepakankamai išlavėjusios foneminės klausos jis gali vis dar „švepluoti“. Tai nutinka dėl to, kad vaikas negali nustatyti, kurį iš išmoktų garsų konkrečiu atveju reikia ištarti. Vaikai rašydami painioja panašiai skambančių garsų raides: skardžiųjų ir dusliųjų, kietųjų ir minkštųjų priebalsių, ilgųjų ir trumpųjų balsių, e, ė ir ie, o ir uo balsių ir dvibalsių. Foneminei klausai taip pat priskiriamas ir gebėjimas atlikti žodžio garsinę analizę. Dėl šio gebėjimo nepakankamumo vaikai rašydami praleidžia raides, prirašo nereikalingų.

Kalbos komponentų tarpusavio ryšys ir sunkumai mokykloje

Kalbą sudaro pagrindiniai komponentai: garsų tarimas, foneminė klausa, žodynas, gramatinė kalbos sandara, rišlioji kalba. Bet kuris iš šių kalbos grandžių neišlavėjimas ar nepakankamas išlavėjimas vaikams gali sukelti sunkumų mokantis mokykloje.

• Garsų tarimas - tai bene labiausiai pastebimas kalbėjimo ir kalbos sutrikimas, pasireiškiantis garso netarimu ar netaisyklingu jo tarimu. Jei vaikas tik netaisyklingai taria garsą ar jo visai netaria, o kitos kalbos grandys (foneminė klausa, žodynas, gramatinė kalbos sandara, rišlioji kalba) yra susiformavusios gerai, ši problemėlė mokymuisi skaityti ar rašyti, matematikos uždavinių sprendimui ar kitų dalykų mokymuisi įtakos neturės. Netaisyklingas garso tarimas gali sukelti sunkumų tik jei vaikas dėl aplinkinių kritikos baimės ar gėdos, kad „švepluoja“, ims vengti atsakinėti žodžiu. Rašto darbuose taip pat gali pasitaikyti pavienės klaidos: vaikas gali praleisti raidę, jei garso netaria ar parašyti pakaitalo (garso, kurį taria vietoje to, kurio nemoka tarti) raidę.
• Foneminė klausa - gebėjimas skirti iš klausos panašiai skambančius gimtosios kalbos garsus. Ji niekaip nėra susijusi su tonine klausa - gebėjimu apskritai girdėti. Tekstą nurašo gerai (nes gerai susiformavęs regimasis suvokimas), klaidos pasireiškia, kai vaikas turi parašyti iš atminties: diktantą, atpasakojimą ar rašinėlį. Skaitydami vaikai taip pat painioja opozicines fonemas. Vieną garsą pakeitus kitu, gali pasikeisti ir žodžio prasmė (pavyzdžiui, vietoje „pabuvo“ perskaičius „papuvo“), bet vaikas to nepastebės.
• Kalbos neišsivystymas - labiausiai nukenčia kalba, kai sutrinka visos jos sritys. Tada yra konstatuojamas kalbos neišsivystymas. Be garsų tarimo, foneminės klausos sutrikimo vaikams, turintiems kalbos neišsivystymą, dar stebimas žodyno skurdumas, gramatinės kalbos sandaros, rišliosios kalbos nepakankamas susiformavimas. Rašydami šie vaikai gali sujungti kelis žodžius į vieną (žodžių junginį „ant kelmo“ parašyti kaip vieną žodį - „antkelmo“) arba atvirkščiai - išskaidyti žodį į dalis (žodį „nubėgo“ parašyti „nu bėgo“). Tai nutinka dėl nepakankamo žodžių junginių prasmės suvokimo. Vaikai taip pat sunkiai nustato sakinių ribas. Kartais visas rašinėlis ar diktantas parašomas kaip vienas sakinys. Be to rašinėliai būna labai skurdūs, glausti, primityvūs. Šie vaikai dar daro daug raidžių painiojimo, gramatinių klaidų. Skaitymo įgūdžiai šių vaikų taip pat būna silpni. Nepakankamas gebėjimas jungti garsus į žodžius yra lydimas ir sunkiu skaitomo teksto suvokimu. Šie vaikai sunkiai perpranta vaizdingus posakius, perkeltinę mintį, apskritai tai, ką perskaitė. Nukenčia ir kitų dalykų mokymasis. Tarkim matematikos pamokų metu šie vaikai gerai atliks aritmetinius veiksmus, tačiau patirs didelių sunkumų spręsdami tekstinius uždavinius. Tai nutinka dėl: matematinių sąvokų keitimo (pavyzdžiui, vietoje teiginio Berniukas svėrė 25 kg, o mergaitė 3 kg mažiau, vaikas supras, kad mergaitė svėrė 3 kg), nepakankamo sąvokų susiformavimo (nesupranta skirtumo brangiau - pigiau, aukštesnis - žemesnis ir pan.), reikšmingų sąlygos teksto dalių praleidimo (pavyzdžiui, vietoje Tėtė turėjo 35 litus. Už 20 litų pirko bulvių. Kiek pinigų liko tėčiui? vaikas sakys Tėtė turėjo 35 litus. Pirko bulvių.). Mokydamiesi geografijos ir istorijos vaikai gerai perteikia įgytą patirtį praktinėse užduotyse, kur reikia nuspalvinti, pažymėti, paryškinti kontūrus, parodyti žemėlapyje, schemoje. Patiria sunkumų, kai reikia pasakoti ar aprašyti.

Pagalba vaikui, turinčiam kalbos sutrikimų

Reikia prisiminti, kad net jei mes kalbame taisyklingai lietuviškai, vaikas kalba lietuviškai ir pamoka aiškinama lietuvių kalba, tai visai nereiškia, kad vaikas supranta, ką mes sakome. Reiktų būtinai pasitikslinti, ar vaikas suprato mus. Jei sutrikimas vaikui trukdo patirti mokymosi sėkmę, tada gali būti pritaikoma vieno ar kelių dalykų Bendroji programa. Tada yra dirbama su vaiku trimis kryptimis: noro mokytis palaikymo ir žadinimo, problemos apėjimo bei sutrikimo korekcijos. Vaiko emocinis palaikymas yra labai svarbus kalbos vystymuisi. Sukurkite aplinką, kurioje vaikas jaustųsi saugus ir pasitikėtų savimi, nes tai skatina jį laisviau išreikšti savo mintis ir emocijas per kalbą. Skatinkite vaiką kalbėti, atsakykite į jo klausimus ir domėkitės jo mintimis bei jausmais. Stebėkite vaiko kalbos vystymąsi ir, jei pastebite vėlavimus ar kalbos sunkumus, anksti kreipkitės į specialistus.

Noro mokytis palaikymas. Labai svarbu, kad vaikas neprarastų pasitikėjimo savimi, kad norėtų pasiekti kuo daugiau. Vaikas būtinai turi būti skatinamas, pastebimi jo pasiekimai. Kad vaikui susiformuotų kuo daugiau įgūdžių, yra ieškoma būdų, kaip perteikti žinias vaikui priimtinausiu būdu. Yra remiamasi stipriosiomis vaiko savybėmis. Tarkim, jei vaiko gerai susiformavęs regimasis suvokimas, tada dėstoma medžiaga yra perteikiama naudojant kuo daugiau vaizdumo.

Sutrikimo korekcija. Kuo labiau pasiseka pašalinti sutrikimą sukėlusius veiksnius, tuo geriau vaikui sekasi mokytis ir jau nebereikia ieškoti alternatyvių ugdymo būdų ir metodų. Korekcija vyksta logopedinių pratybų metu. Pagal logopedo rekomendacijas korekciją gali tęsti ir tėvai. Visų pirma reiktų labai daug su vaiku bendrauti savo gimtąja kalba. Pasakokite viską, ką darote, ką žinote. Išėję pasivaikščioti aptarinėkite visus aplinkoje pasitaikančius objektus. Tarkime, jei kieme auga vienas medis, aptarkite su vaiku to medžio dalis, lapų ar spyglių ypatybes, kokia medžio rūšis, aukštas tas medis ar žemas, kelių metrų aukščio jis galėtų būti ir kaip tai galima būtų išmatuoti. Žinoma, kartu skaitykite knygas, aptarkite jas, atlikite žurnaliukų užduotis. Žiūrėkite filmus (animacinius taip pat) kartu. Aptarkite filme pavaizduotus įvykius, išskirkite pagrindinę mintį, pafantazuokite, kaip galėtų pasikeisti įvykiai, jei herojus vienu ar kitu atveju būtų pasielgęs kitaip. Kad ir koks sunkus kalbos sutrikimas bebūtų, jis visuomet pasiduoda korekcijai. Tik reikia pastangų, tikėjimo, energijos, pedagogų patirties... O šiaip kažkoks protingas žmogus pasakė, kad viskas padaroma DARYMO būdu.

Muzikos garsai ir instrumentai vaiko vystymuisi

Ankstyvasis muzikinis lavinimas

Muzikos pamokėlės šiais laikais siūlomos net ir negimusiems vaikams. Jau pirmaisiais gyvenimo mėnesiais svarbu suteikti vaikui galimybę pajusti kuo daugiau įvairių tekstūrų, išgirsti kuo įvairesnius garsus, suprasti, kad su rankose esančiais skirtingais įrankiais galima atlikti įvairius gestus, pavyzdžiui, išgauti ausiai malonų garsą. Tyrimai rodo, kad ankstyvas vaiko muzikinis lavinimas teigiamai veikia smegenų centrus, tuos, kurie yra atsakingi už asmens kalbinės raiškos vystymąsi, net skaitymą.

Instrumentų rekomendacijos pagal amžių

STEAM bandymas: Ksilofonas iš stiklinių

Ikimokyklinio ugdymo „Naminukų“ grupės auklėtoja K. Vertelienė vaikams pasiūlė atlikti STEAM bandymą, išgauti muzikos garsus, naudojantis netradicinėmis priemonėmis. Šis bandymas vadinosi „KSILOFONAS“. Prieš atliekant bandymą IT priemonių pagalba vaikai vaizdžiai sužinojo kokių priemonių reikėsu ir kokia bus bandymo atlikimo eiga. Bandymui buvo reikalingos šios priemonės: 6 vienodos stiklinės, 6 spalvų dažų, 1l vandens, metalinio šaukšto, pagaliukų. Po to visi prisiminė eigą: į pirmą stiklinę įpylama truputį vandens ir dažų, į likusias stiklines pylamas vanduo didėjančia tvarka ir nuspalvinama skirtingomis spalvomis. Spalvotoss stiklinės išrikiuojame didėjančia tvarka. Su mediniu pagaliuku arba metaliniu šaukšteliu galima švelniai trinktelti, braukti per kiekvieną, per visas kartu.

Auklėtoja vaikų klausė: kokį garsą pavyko išgirsti? Vaikai atsakė: įdomius, įvairius garsus. Auklėtoja padarė išvadą: Stiklinės skamba skirtingu garsu. Mediniu pagaliuku garsai švelnesni negu metaliniu. Vaikų buvo dar klausiama: Kodėl tai vyksta? Atsakymo vaikai nepateikė. Šį paaiškinimą pateikė auklėtoja: Pagaliukas arba metalas liečia stiklą ir perduoda jam labai silpnus smūgius. Stiklinė pradeda virpėti ir dėl to atsiranda garsas. Garso aukštis priklauso nuo vandens kiekio. Stiklo virpesiai sukelia garso bangas ore, jie taip pat aiškiai girdimi vandens paviršiuje.

Klausos apsauga triukšmingoje aplinkoje

Šiuolaikinių vaikų aplinkos garsai

Šiuolaikiniai vaikai auga aplinkoje, kurioje garsai lydi beveik kiekvieną veiklą - nuo mokymosi iki laisvalaikio. Ausinės, išmanieji įrenginiai ir nuolatinis foninis triukšmas tapo kasdienybės dalimi, todėl tėvams vis dažniau kyla klausimų apie vaikų klausos priežiūrą. Supratimas, kaip triukšmas veikia klausą, padeda priimti labiau apgalvotus sprendimus šeimoje.

Žalingas triukšmas ir jo požymiai

Triukšmas, kurį vaikai patiria kasdien, gali būti įvairus - nuo gatvės eismo ir televizoriaus iki ausinių garsumo. Žalingu laikomas toks triukšmas, kuris yra per stiprus arba trunka ilgą laiką. Vaikų klausa yra jautresnė nei suaugusiųjų, todėl net vidutinio lygio garsas gali sukelti diskomfortą ar nuovargį. Nuolatinis stipraus garso poveikis tampa žalingu ir gali sukelti klausos pažeidimą. Klausos sutrikimai ar klausos praradimas išsivysto maždaug po metų kiekvieną dieną būnant triukšmingoje aplinkoje. Kadangi tai vyksta palaipsniui ir neskausmingai, žmogui sunku pastebėti pokyčius. Kai Jums vis dažniau tampa sunku išgirsti, ką Jums sako kiti ypač triukšmingoje aplinkoje, tai gali bus vienas iš pirmųjų klausos pažeidimo požymių. Tačiau pablogėjęs girdimumas gali būti sieros kamščio arba ausies infekcijos pasekmė. Kai kurie žmonės nuo triukšmo jaučiasi pavargę, suirzę, jų pulsas ir kraujospūdis padidėja. Tai žmonės, kurie daug laiko praleidžia tokiose vietose, kur garso stiprumas siekia 80 dB ir daugiau. Dauguma muzikantų, didžėjų, roko koncertų bei triukšmingų restoranų ar klubų lankytojų bei darbuotojų, lėktuvų personalo, motociklų sporto mėgėjų bei pramonės darbuotojų.

Atsakingas ausinių naudojimas

Ausinės vaikams gali būti puiki priemonė tiek mokymuisi, tiek pramogoms, bet svarbu stebėti garso lygį ir naudojimo trukmę. Ilgalaikis klausymasis aukštu garsumu gali kelti diskomfortą ar paveikti klausą, todėl rekomenduojama nustatyti saugią ribą ir reguliarias pertraukas. Rinkoje siūlomi įvairūs ausinių tipai - nuo klasikinių iki specialių vaikams skirtų modelių su garsą ribojančia funkcija. Naudojant vien ausines ar įprastinius ausų kištukus, kurie garsą mažina daugiau esant aukštiems negu žemiems ar vidutiniams dažniams, sunku suprasti šnekamąją kalbą bei muzikinius garsus. Jie slopina garsą apie 30-40 dB, bet dažniausiai tiek nereikia. Norintiems girdėti natūralesnius garsus, patartina naudoti individualius (pagal ausų atspaudus) pagamintus įdėklus su specialiais filtrais.

Tėvų pavyzdys ir sąmoningumas

Tėvai gali pastebėti, kad vaikas dažnai išjungia ausines, skundžiasi skausmu ausyse ar vėlai atsako į garsus. Svarbu stebėti šiuos požymius ir pasikonsultuoti su specialistais, kad būtų užtikrinta tinkama klausos priežiūra. Kalbantis su vaiku apie klausą svarbu ne tik tam tikrais atvejais drausti naudotis ausinėmis ar triukšmingais įrenginiais, bet ir aiškinti, kodėl klausos priežiūra yra svarbi - paaiškinimas padeda vaikui suprasti triukšmo poveikį ir ugdo atsakingą požiūrį į savo sveikatą.

Tėvai gali rodyti pavyzdį namuose, palaikydami tylos momentus, ribodami foninį triukšmą ir skirdami pertraukas nuo garso įrenginių. Paprasti kasdieniai sprendimai, tokie kaip bendros šeimos tylos valandos ar trumpos „garsinės pertraukėlės“, padeda vaikui suprasti ribas natūraliai. Tokiu būdu vaikas mokosi derinti pramogas su klausos apsauga, o tėvai gali stebėti, kaip jų įpročiai formuojasi ir prisitaikyti prie individualių poreikių. Vaikų klausos priežiūra nereikalauja draudimų, o sąmoningumo ir kasdienių sprendimų. Stebėdami garsą namuose, ribodami per didelį triukšmą ir mokydami atsakingai naudoti ausines, tėvai padeda vaikams įgyti įgūdžių saugoti klausą. Tylos akimirkos, pertraukos ir aiškūs paaiškinimai formuoja sveikus įpročius, o stebėjimas padeda pastebėti galimus signalus apie klausos diskomfortą.

tags: #apie #garsus #vaikams

• Kūrybiškumas skaitmeniniame amžiuje
• Kaip apskaičiuojama motinystės išmoka Lietuvoje
• Tėvystės atsisakymas ir alimentų mokėjimas
• Skaitykite apie rankos laikiklių naudą mokantis taisyklingai laikyti rašiklį
• Nuo netikėto nėštumo iki kasdienių iššūkių