Antano Šnaro skulptūra „Motinystė“ Šiauliuose

Šiaulių mieste, pasukus link Venclauskių namo-muziejaus sodelio, lankytojus pasitinka išskirtinė skulptoriaus Antano Šnaro skulptūra „Motinystė“.

Ši skulptūra, dedikuota aktorės, režisierės, visuomenės, politikos ir kultūros veikėjos Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės atminimui, buvo atidengta 1993 m. gegužės 2 d. Venclauskių namų arkadoje. Paminklas primena apie S. Jakševičiūtės-Venclauskienės ir jos vyro Kazimiero Venclauskio kilnų darbą - jie augino ir globojo apie 100 našlaičių, o Antrojo pasaulinio karo metais aktyviai padėjo Šiaulių gete kalinamiems žydams.

Skulptūros sumanytojas ir idėjos įgyvendinimo autorius - publicistas Leonas Peleckis-Kakt. Ši skulptūra tapo svarbiu simboliu, įamžinančiu S. Venclauskienės motinišką meilę ir pasiaukojimą.

Apie skulptorių Antaną Šnarą

Antanas Šnaras (g. 1959 m. rugpjūčio 19 d. Gergždeliuose) yra žymus lietuvių skulptorius. 1984 m. jis baigė Lietuvos dailės institutą. Dėstė Juknaičių vidurinėje mokykloje ir M. K. Čiurlionio menų mokykloje, o nuo 1993 m. dėsto Vilniaus dailės akademijoje, kur nuo 2018 m. eina Skulptūros katedros vedėjo pareigas ir yra profesorius.

A. Šnaro kūryboje vyrauja skulptūros viešosioms erdvėms. Tarp jo žymesnių darbų yra „Motina“ (1993 m., Šiauliai), „Suolas“ (1993 m., Schwarzenau, Austrija), „Fontano skulptūra“ (1995 m., Schwarzenau), „Keliaujantis akmuo“ (1996 m., Schwarzenau), „Stulpas“ (1999 m., Schwarzenau), „XXX / Atspaudas“ (1997 m., Bramminge, Danija), „Kampas“ (1999 m., Vilnius), „Briauna“ (2002 m., Druskininkai), „Suolas ir stulpas“ (2007 m., Vilnius), „Tvora“ (eksponuota 2015 m. Århuse, Danija) ir „Stotelė“ (2016 m., Balsėnai).

Be monumentalių skulptūrų, A. Šnaras taip pat kuria mažosios plastikos kūrinius („Nuotaka II“ 1985 m., „Žaidimas“ 1987 m., „Kišeninis peiliukas“ 1996 m.), skulptūrinius objektus ir instaliacijas („Kaip namie“ 2008 m., Vilnius).

Venclauskių šeimos indėlis

Skulptūra „Motinystė“ glaudžiai susijusi su Venclauskių šeimos istorija. Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė (1874-1958) ir jos vyras Kazimieras Venclauskis (1880-1940) buvo žinomi Šiaulių visuomenės veikėjai.

Jų namai Vytauto gatvėje, tarpukariu vadinti Baltaisiais rūmais, tapo tikru lietuvybės centru. Ši šeima ne tik užaugino dvi dukras, Danutę ir Gražbylę, bet ir priglaudė, išauklėjo bei išmokslino daugiau nei šimtą našlaičių, neturtingų ir likimo nuskriaustų vaikų. Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė, turėjusi didelę meilę ir atjautą, rūpinosi kiekvienu vaiku, skatino jų mokslus, mokė muzikos, šokių, užsienio kalbų ir skiepijo gerasias vertybes.

Antrojo pasaulinio karo metais Venclauskių šeima aktyviai gelbėjo žydus, rizikuodami savo gyvybėmis. Už tai Stanislavai, jos dukroms Danutei ir Gražbylei 1995 m. buvo suteikti Pasaulio teisuolių vardai.

1991 m. dukros Gražbylė ir Danutė Venclauskaitės padovanojo tėvų namus Šiaulių miestui su sąlyga, kad juose visada veiktų muziejus. Šiandien Venclauskių namuose veikia Šiaulių „Aušros“ muziejaus filialas, kuriame lankytojai gali susipažinti su šios išskirtinės šeimos istorija, jų veikla ir indėliu į Šiaulių miesto kultūrinį ir socialinį gyvenimą.

Venclauskių namai-muziejus

Šiaulių „Aušros“ muziejus, vienas seniausių Lietuvoje, 2023 m. kovo 11 d. minėjo garbingą 100-mečio jubiliejų. Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune, pasitikdama Lietuvos nepriklausomybės 100-metį, vykdė projektą „Šimtmečio belaukiant: reikšmingiausi Pirmosios Lietuvos Respublikos įvykiai“, į kurį pateko ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus įkūrimas (88 vieta).

Vienas iš muziejaus pastatų yra Stanislavos ir Kazimiero Venclauskių namas, priklausantis muziejui ir esantis Šiaulių Vytauto gatvėje. 1955 m. Venclauskių namai buvo perduoti Šiaulių „Aušros“ muziejaus reikmėms.

Ekspozicija Venclauskių namuose-muziejuje pristato Venclauskių šeimos gyvenimą ir veiklą bei XX a. I pusės Šiaulių miesto istoriją. Čia galima susipažinti su senąja ir šiuolaikine tautodaile, Lietuvos vaizduojamąja daile, tarpukario Lietuvos menininkų darbais.

Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės gyvenimo kelias

Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė gimė 1874 m. liepos 9 d. Šiauliuose. Jos tėvas Jonas Jakševičius dalyvavo 1863 m. sukilime, o motina Marija Rudytė-Jakševičienė buvo kilusi nuo Pavenčių. Stanislava buvo jų šeštoji dukra - pirmuosius penkis vaikus nusinešė šiltinės epidemija.

Mokėsi Rygoje, studijavo dramos kursus Rygoje ir Peterburge, įsitraukė į lietuvių tautinį judėjimą. 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje režisavo pirmąjį lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“. 1902 m. susituokė su Kazimieru Venclauskiu, o 1908 m. šeima grįžo į Šiaulius.

Stanislava buvo viena iš dramos, muzikos ir dainos draugijos „Varpas“ organizatorių, planavo įkurti profesionalų lietuvišką teatrą. Nors pati turėjo dvi dukras, jos su vyru priglobė ir išauklėjo daugybę vaikų. Po Pirmojo pasaulinio karo, grįžusi į Lietuvą, Stanislava dirbo įvairius darbus, kad uždirbtų pinigų vaikams.

Ji kalbėjo penkiomis užsienio kalbomis, skatino vaikus mokytis, pati mokė juos muzikos, šokių, vaidybos, užsienio kalbų. Jos namuose vyravo demokratiška ir tolerantiška atmosfera. S. Venclauskienė visada stengėsi padėti tiems, kurie kreipdavosi pagalbos, neatsisakydavo palaikyti ir tų, kurių pažiūros skirdavosi nuo jos pačios.

Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė gyvenimo saulėlydyje sakė: „Mano visas gyvenimas turėjo vieną tikslą: dirbti Lietuvai!“.

Šiaulių visuomenė Stanislavą laikė moters idealu: puikia mama, gera namų šeimininke, uolia katalike, visuomenininke, padedančia vargšams.

tags: #antanas #snaras #skulptura #motinystei

• Mezgimo schemos kūdikių vokeliams
• viskas, ką reikia žinoti apie Dovilės Šakalienės vaiko teisių apsaugos įstatymą
• Apvalaus kaktuso dauginimas: išsamus žingsnis po žingsnio vadovas
• Fosforo trūkumas nėštumo metu: ką reikia žinoti
• katės priežiūra po gimdymo