Vaikų ir jaunimo savižudybių bei patyčių statistika ir prevencijos svarba Lietuvoje
Savižudybė yra procesas, apimantis tokius etapus, kaip minčių, ketinimų, planų apie savižudybę atsiradimas, kuris gali baigtis mirtimi. Dažnai savižudybės procesas yra ilgas, iki mėginimo nusižudyti įvyksta įvairių patirčių ir išgyvenimų. Savižudybės grėsmė apima ne tik bandymus nusižudyti, bet ir savižalą bei suicidines mintis.
Lietuvos visuomenėje didelio atgarsio sulaukė paauglių savižudybės. 2014 m. Tarptautinės mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos studijos duomenimis, net du iš trijų Lietuvos mokinių yra susidūrę su patyčiomis, t. y. iš jų tyčiojosi arba jie patys tyčiojosi iš kitų. Nustatyta, kad patyčias patyrė 31,2 proc. berniukų ir 27,7 proc. mergaičių.
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, savižudybė yra trečia pagrindinė mirties priežastis tarp 15-29 m. asmenų pasaulyje. Teigiama, kad 29-60 proc. paauglių yra kada nors galvoję apie savižudybę, o 7,5-9 proc. yra turėję realių ketinimų tai padaryti. Statistika rodo, kad berniukai žudosi dažniau nei mergaitės, tačiau mergaitės dažniau ir aktyviau ieško pagalbos.
Jaunimo savižudybių dinamika
Vaikų ir jaunimo savižudybių problema Lietuvoje išlieka itin opi. Higienos instituto duomenimis, 2013 m. Lietuvoje nusižudė 44 paaugliai nuo 10 iki 19 metų. Kitaip tariant, po vieną jauną žmogų nusižudydavo beveik kiekvieną savaitę. Nors bendras savižudybių skaičius kasmet mažėja, jaunų žmonių savižudybių rodikliai vis dar vieni aukščiausių Europoje.
"Ekspertai pataria": Kaip užkirsti kelią artimojo savižudybei?
Vilniaus universiteto Suicidologijos tyrimų centro vadovas prof. P. Skruibis pastebi: „2012 metais 100 tūkst. gyventojų šis skaičius siekė 9,1, 2022 metais - 2,9. Tai yra amžiaus grupė nuo 10 iki 20 metų. Paaugliai rečiausiai nusižudo, tačiau svarbu pastebėti, kad paaugliai dažniau kalba apie savižudybę, gali save žaloti. Tarp paauglių tai labai dažna.“
Patyčios ir emocinė būklė
„Vaikų linijos“ psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė pabrėžia, kad pastaraisiais metais ši tema įsiveržusi į pirmąjį temų trejetuką, dėl kurių vaikai kreipiasi pagalbos. „Jaučiamas nerimas, baimė, vienišumas, liūdesys. Vaikai arba apie tai pasakoja, kalba ir nesiima veiksmų, arba sunkių jausmų kiekis pasiekia tokį mastą, kad jie pradeda ieškoti išeičių. Vieni vaikai tai išleidžia per fizinį skausmą, svarsto apie savižalą, kiti galvoja, kad negali gyventi“, - aiškina psichologė.
| Amžiaus grupė | Savižudybės rizikos veiksniai |
|---|---|
| 10-14 metų | Vienišumo jausmas, patyčios, meilės stoka, sunkumai bendraamžių tarpe |
| 15-19 metų | Akademiniai iššūkiai, socialinė izoliacija, neperdirbtos traumos |
Prevencija ir pagalbos teikimas
Svarbu atpažinti ženklus: savižudiškas mintis, frazes apie beviltiškumą, staigius nuotaikos pokyčius. Visuomenėje vyrauja mitas, kad asmenys, kurie kalba apie savižudybę nenusižudo, arba kad tiesus paklausimas apie savižudybę gali paskatinti nusižudyti. Tai netiesa. Svarbiausia ieškoti ne konkretaus ženklo, o pokyčio nuotaikoje, kalboje, elgsenoje.
Lietuvoje teikiama nemokama emocinė pagalba telefonu, internetu ir susitikus gyvai. „Vaikų linijos“ nemokamą pagalbą internetu ir telefonu 116 111 galima gauti kasdien 11-21 val. Pagrindinės pagalbos priemonės yra psichologo ir / arba psichiatro konsultacijos, psichosocialinis vertinimas, kurio metu vertinama savižudybės grėsmė, asmens aplinka ir parengiamas asmens saugumo planas.
Tėvams svarbu nebijoti kalbėtis apie jautrius dalykus - netektis, traumas, savižudybės mintis. Reikėtų mažinti kontrolę, stiprinti ryšį, ieškoti bendro laiko, kurti balansą tarp sunkių ir gerų patirčių. Jei krizę išgyvenantis žmogus nenori išsikalbėti, suraskite specialistą, padėkite užsiregistruoti, palydėkite. Nepalikite savižudybės krizę išgyvenančio žmogaus vieno.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
