Jonas Biliūnas: Pasakojimai apie šeimą, vertybes ir kovą su neteisybe
Jonas Biliūnas, XIX a. pabaigos - XX a. pradžios moderniosios epochos realizmo krypties atstovas, savo kūryboje dažnai gilinosi į sudėtingas šeimos santykių, socialinės neteisybės ir dvasinių vertybių temas. Jo novelės ir apysakos atspindi to meto carinės priespaudos Lietuvą, valstiečių šeimų sunkumus, bet kartu ir stiprybę, tikėjimą bei meilę.
Šeima - gyvenimo pamatas
Šeima yra ypač svarbi, nes tai - gyvenimo pamatas. Darnios šeimos užaugina mandagius, darbščius, dorus vaikus. Tačiau ne visos šeimos yra darnios, kitose vyksta nesibaigiantys konfliktai. Todėl ir literatūroje dažnai vaizduojamos visokios šeimos.
Vienas iš Jono Biliūno kūrinių, kuriame kalbama apie šeimą, yra novelė „Ubagas“. Joje gilinamasi į Petro Sabaliūno (elgetos, duoneliautojo) padėtį. Veiksmas vyksta sodžiuje (Pavarių kaime). Pagrindinis kūrinio įvykis - seno tėvo Petro Sabaliūno išvarymas iš namų ir elgetaujant susitikimas su pasakotoju. Pasakotojas, grįžęs iš miesto, iš pradžių neatpažino elgetos, bet, kai pradeda klausti apie praeitį, negali patikėti, kad tai buvęs jo kaimynas. Iš tikrųjų Petras Sabaliūnas yra jautrus, drovus (drebančiomis rankomis bei lūpomis, raudonomis nuo ašarų akimis) žmogus ir toks buvo nuo pasakotojo vaikystės. Šis nuoširdus ir doras žmogus atsidėkoja Dievui už visas gyvenimo gėrybes, netgi duonos kąsnielį. Sabaliūnas paaiškina, kad jis buvo išvarytas iš namų savo sūnaus, kuriam prieš 4 metus atidavė ūkį. Dabar vaikščioja po kaimą, prašydamas išmaldos.
Galima sakyti, jog toks Petro Sabaliūno likimas susiklostė ne dėl to, kad buvo blogas žmogus, bet dėl to, kad gal nepakankamai skyrė laiko savo sūnui. Juk tėvui reikėjo daug dirbti, išlaikyti šeimą. Kai turėjo laiko, užsiėmė bitininkyste. Nors Sabaliūno šeima buvo pasiturinti, jie neturėjo daug žemės. Sabaliūnas mylėjo bites, jų medus buvo svarbus pajamų šaltinis. Suplanuoti laiką nėra visada lengva, galbūt ir tėvui pritrūko dėl ūkio darbų skirti laiko sūnaus auklėjimui. Kai visą turtą perrašė savo sūnui, jaunasis Sabaliūnas nusprendė išvaryti tėvą iš namų. Taigi pagrindinė kūrinio mintis yra ši: Sabaliūnas tik tiesiogine prasme yra ubagas, elgeta, o tikrasis dvasios ubagas yra sūnus, neturintis vertybių, humaniškumo, tad jis perkeltine prasme ubagas.
Kova su neteisybe ir priespauda
Jonas Biliūnas novelėse vaizduoja įvairias šeimų situacijas, patiriamus sunkumus. Apie darnią šeimą Biliūnas rašo novelėje „Lazda“. Ši novelė, kaip ir kiti rašytojo kūriniai, pavyzdžiui, apysaka „Liūdna pasaka“, vaizduoja to meto carinės priespaudos Lietuvą, valstiečių šeimos sunkumus.
Šeimos galva (tėvas Juozapas) pasakoja liūdną istoriją vaikams apie baudžiavos laikotarpį, kai jis turėjo eiti į dvarą, buvo baudžiauninkas. Kadangi buvo sunkus laikas, anot tėvo, jis nusprendė pašerti jautį, kai arė pono žemę, pono dobilais. Dvaro prievaizdas Dumbrauckas, pamatęs šitokį elgesį, nusprendė sudrausminti baudžiauninką: primušė su lazda. Pasakotojo tėvą taip sužeidė, kad šis tris savaites gydėsi žaizdas. Kai šią istoriją atpasakoja tėvas savo vaikams, šie supranta, kokie yra laimingi ir kaip pasisekė, kad baudžiava buvo panaikinta. Po baudžiavos panaikinimo Dumbrauckas neteko darbo ir pradėjo skurdžiai gyventi. Retai išėjo iš namų, jautėsi vienišas. Tačiau jį buvusio baudžiauninko šeima priglaudė. Šis įvykis parodo, koks tėvas yra geras žmogus: dažnai liūdnai nusijuokia, bet niekada nepyksta, tiki į Dievą, laikosi Dekalogo. Tokias vertybes savo vaikams skiepija tėvas. Šeimoje nėra pykčių, nes tėvas yra atsakingas ir doras žmogus. Sugebėjo ne tik išgyventi vargingas akimirkas, bet ir praleisti pakankamai laiko su vaikais. Vis dėlto istorija apie lazdą vaikams primins, kokių sunkumų teko patirti tėvui. Juozapo žmona kartoja: „Atameni lazdą?“ Vyras supranta, jog, kas buvo, pražuvo. Lazda turi du galus. Taigi, jeigu ką nors gyvenime nuskriaudei, žinok, kad ir tau tuo pačiu bus atlyginta.
Apysakoje „Liūdna pasaka“ pasakotojas patiria viziją, kurioje jam atsiveria tiesa apie visuomenės santvarką, valdžios ir vargingųjų santykius. Jis pamato, kaip didžturčiai ir valdonai engia žmones, kaip kraujas liejamas vardan valdžios, kaip viešpatauja tamsybė. Pasakotojui atsiveria akys, kad didžiausias priešas - valdžia, kuri parkreipdama tikėjimą siūlo nusižeminimą ir vargus, pamiršdama apie brolystę ir lygias tiesas. Vardan tos valdžios liejasi kraujas varguolių, viešpatauja tamsybė; po jos priegloba didžturčiai traukia iš žmonių paskutines syvas doros, išjuokia ir mindo po kojų jų seseris, par girtuoklystę ir kitus įrankius atima į savo kišenį nuo žmonių paskutinį kruvinai uždirbtą grašį. Ne piktos dvasios, ne maištininkai ardo žmonių gyvenimą, ne jie uždėjo jungą ant sprando, bet tos šmėklos, kurias garbinimui žmonės patys išsigalvojo, tie valdonai, po kurių letena su nusižeminimu padėjo savo sprandus.
Pasakotojui pasirodo, kad maištininkai yra priešai valdonų, kurie skriaudžia ir vergia žmones. Jie visados kovos prieš terioniškus valdžios apsireiškimus - kokia ta valdžia bebūtų - visuomet sėjo ir sės pasipriešinimo grūdus žmonių širdyse. Dėl to valdonai keikia savo priešus iš sakyklų, piktos dvasios šalininkais juos vadindami. Bet piktomis dvasiomis jie yra tiktai dėl valdžios. Žmonėms gi jie yra geriausiais draugais, nešiotojais laisvės, stiprybės, narsumo ir lygybės. Tie visi maištininkai, sudeginti ant laužų proto vyrai, kankinami ir parsekiojami, duoda puikiausią pavyzdį kovos ir pasipriešinimo terioniškai valdžiai; sekdami tuo jų pavyzdžiu žmonės tobulina savo gyvenimą, gerina būvį, neša ant savo pečių visos žmonijos geresnę ateitį ir laimę.
Galiūnas atmeta uždangalą ir parodo pasakotojui nuvergtą žmoniją. Matosi vaitojantys vergai, aukojami melagingiems dievaitėms kūdikiai, deginami ant laužo proto vyrai ir moterys, kovojantys tarp savęs broliai ir dėl valdžios prispyrimo liejantys kraują savo artimo; matosi didžturčių kambariuose išjuoktos ir paniekintos varguolių dukterys, gyvuliškai parduodamos moterys ir vaikai, darbininkai, nuo vargų ir sunkaus darbo pajuodavę, ligoti, atiduodantys savo spėkus ir gyvastį piniguočiams.
Jonas Biliūnas savo kūryboje skatina skaitytojus pažinti savo dvasiškas spėkas, atmesti išsigalvotas šmėklas ir ligotas mintis. Supratę savo galę, žmonės galėtų ją panaudoti įgijimui tarpe žmonių visuotinės laimės, turėtų tvirtą tikėjimą ir pasivedimą savo darbuose ir tikrai pažintų Dievą teisybės, proto ir lygybės. Juk dabar žmonės yra tiktai save mylintys silpni egoistai, kurie nelaimėje mindo kojomis tuos, prieš kuriuos neseniai dar drebėjo ir meldėsi.
Jonas Biliūnas I LITERATŪROS AKCENTAI
Jono Biliūno kūrybos svarba
Jonas Biliūnas novelėse vaizduoja įvairias šeimų situacijas, patiriamus sunkumus. Kūrinyje „Ubagas“ rašytojas gilinasi į tėvo ir sūnaus santykį, vertybių stoką, o apsakyme „Lazda“ vaizduojami tėvo ir vaikų santykiai yra šilti, sūnums gaila tėvo už tai, ką jam teko praeityje patirti. Jo apysaka „Liūdna pasaka“ yra svarbus kūrinys, atskleidžiantis socialinės neteisybės problemas ir raginantis žmones siekti laisvės, proto ir lygybės.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
