Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“: žmogaus vidinio pasaulio ir egzistencinės vienatvės tyrinėjimas
Antanas Škėma - vienas ryškiausių XX a. lietuvių išeivijos rašytojų, prozininkų ir dramaturgų. Jo intelektualinis psichologinis romanas „Balta drobulė“ laikomas vienu reikšmingiausių kūrinių, kuriame svarbiausias yra žmogaus vidus, o išorė reikalinga tik paryškinti vidinės būsenos niuansus. Šiame straipsnyje nagrinėsime šio romano prasmines gelmes, pagrindinius veikėjus ir temas.
Romano žanras ir temos
„Balta drobulė“ priskiriama psichologiniam arba filosofiniam romanui. Psichologinis aspektas išryškėja per gilų žmogaus vidinio pasaulio nagrinėjimą, mintis ir jausmus. Filosofinis - per būties klausimų kėlimą ir analizę. Romano tema - žmogaus, palikusio Lietuvą ir bandančio pritapti Amerikoje, patirtis. Meniškos sielos žmogus jaučia vienišo ir monotoniško gyvenimo skonį, nuolat stengiasi kurti.
Antano Škėmos (1910-1961) romanas „Balta drobulė“ - vienas ryškiausių XX a. vidurio lietuvių modernizmo kūrinių, parašytas išeivijoje (1952-1954 m., išleistas 1958 m.). Romanas laikomas katastrofinio modernizmo pavyzdžiu. Jame atsispindi skaudūs XX amžiaus istoriniai įvykiai (karas, okupacijos, emigracija) ir jų poveikis žmogaus sąmonei bei likimui.
Škėma autobiografijoje rašė: „Skeptiškai vertinu išeivijoje esančių kariškių skelbiamą heroizmą: jis nėra pirmos rūšies.“ Romanas turi autobiografinių bruožų: kaip ir jo herojus Garšva, Škėma dirbo fizinį darbą (fabrike, vėliau - keltuvininku), jo motina sirgo psichine liga, rašytojas dalyvavo 1941 m. birželio sukilime.
A.Škėmos žmogus grumiasi su meilės, blogio ir gėrio, mirties ir amžinybės problemomis, bet šią kovą pralaimi.
Antanas Garšva - paukštis be sparnų. Jam gyvenimas atėmė teisę pakilti, todėl jis save pasmerkia amžinai kančiai.
Pagrindinis veikėjas - Antanas Garšva
Pagrindinis romano herojus - Antanas Garšva, talentingas poetas, savo charakteriu ir žmogiškosios esmės suvokimu artimas pačiam A. Škėmai.
Pagrindinis romano „Balta drobulė“ herojus - Antanas Garšva. Tai talentingas, meniškos sielos poetas, kuris savo charakteriu, žmogiškosios esmės suvokimu labai artimas pačiam A. Škėmai.
Antanas Garšva - poetas, su ironišku požiūriu į gyvenimą. Jis dirbo viešbučio lifte, kuris jam buvo lyg kalėjimas, kuriame nuolat apsilanko vis skirtingi žmonės, su kuriais visada turi bendrauti mandagiai, bei maloniai. Jis norėjo ištrūkti iš viešbučio rato ir kurti, bet to daryti laisvai jis negalėjo. Nuolat svajodavo apie gyvenimą už viešbučio sienų, ramų, tokį, kokio jis trokšta. Bet jo gyvenimas nebuvo lengvas. Jis lygindavo save su Sizifu. Garšvos ir Sizifo darbai, jam pačiam atrodė beprasmiai, todėl ir panašūs. Jį slėgė darbo monotonija. Up and down (aukštyn ir žemyn).
Jis mylėjo moterį, vardu Elena. Mylėjo ją nuo jaunystės. Ji jį įkvėpdavo rašyti, jis nuolat norėjo jaustis mylimas.
Antanas Garšva dirbo keltininku viename didžiausių Niujorko viešbučių (amerikietiškajame ideale, kur galima rasti daugybę kambarių, salių, jei reikia, vaistinių, krautuvių, save pardavinėjančių merginų). Jis buvo 87-asis keltuvininkas, o kartu ir poetas, nesulaikantis savo minčių chaoso ir prieš darbą kartais išgeriantis tabletę su viltimi nusiraminti.
Antanas Garšva dirbo keltininku viename didžiaužių Niujorko viešbučių, kuriame galima rasti daugybę kambarių, salių, vaistinių, krautuvių ir save pardavinėjančių merginų. Jis buvo 87-asis keltuvininkas, o kartu ir poetas, nesulaikantis savo minčių chaoso ir prieš darbą kartais išgeriantis tabletę su viltimi nusiraminti.
Antanas Garšva - niekam neįdomus liftininkas, gabus poetas, sergantis neurastenija: „Mano kišenėje tabletės. Antanas ironizuoja aplinką, save: „Daugelis genijų sirgo. Be glad you‘re neurotic.“ Ironija - gera saviitaiga.
Šeima ir jaunystė
Garšvos tėvas buvo smuikininkas ir dramaturgas, išmokęs jį pajusti gamtą ir estetiką. Jo motina sirgo šizofrenija. Anksčiau ji buvo graži, tačiau vėliau Garšva matė ją susenusią ir sergančią, o tai jį gąsdino.
Garšvos tėvas buvo smuikininkas, dramaturgas. Jis išmokė Garšvą pajusti gamtą, estetiką. Jo motina sirgo šizofrenija. Ankščiau ji buvo graži, dailių formų moteris, bet vėliau Garšva matė ją susenusią, sunykusią ir sergančią. Ir tas jį gąsdino. Galiausiai jis padėjo ją išvežti į beprotnamį.
Antanas Garšva mėgo skaityti filosofiją, ypač domėjosi kančia ir pesimizmu, skaitė Šopenhauerį. Jis netgi bandė nusižudyti, tačiau lemtingą minutę išsigando.
Antanas Garšva mėgo skaityti filosofiją. Jis ją studijavo. Netgi kartais praleisdavo pamokas, kad galėtų skaityti. Tyrinėjo kančią ir pesimizmą, jų prasmę. Skaitė Šopenhauerį. Netgi bandė nusižudyti, ėjo į parduotuvę pirkti virvės pasikarti, bet atėjus lemtingai minutei, išsigando.
Garšva buvo tikintis, dažnai minėjo Dievą ir lygino save su juo, manydamas, kad abu jie yra vieniši.
Garšva buvo tikintis, dažnai minėjo Dievą, netgi lygino save su juo. Manė esąs Dievo pasekėjas, nes abu jie yra vieniši.
Garšvos tėvas buvo gabus smuikininkas, tačiau neturėjo pinigų konservatorijai ir tebaigė pedagoginį institutą Tiflise (Kaukaze). Smuiku, kuris, atrodė, pats nusikabindavo nuo sienos ir atsidurdavo jo rankose, tėvas pagrodavo vakarais. Šis vaizdas sūnui tapo genijaus vaizdu. Tuo metu jis buvo turtingas žmogus (muzika - jo briliantai). Taip pat jis rašė dramas, kuriose smerkė lenkus, rusus, o lietuvius aukštino. Vėliau jis surengdavo dramų pastatymus stoties laukiamajame ir sceniniais efektais bei savo iškalba laimėdavo žmonių liaupses, aplodismentus ir ašaras.
Prisiminimai apie tėvą yra svarbūs Garšvos gyvenime. Jis buvo gabus smuikininkas, tačiau neturėjo pinigų konservatorijai ir tebaigė pedagoginį institutą Tiflise (Kaukaze). Smuiku, kuris, atrodė, pats nusikabindavo nuo sienos ir atsidurdavo jo rankose, tėvas pagrodavo vakarais. Šis vaizdas sūnui tapo genijaus vaizdu. Tuo metu jis buvo turtingas žmogus (muzika - jo briliantai). Taip pat jis rašė dramas, kuriose smerkė lenkus, rusus, o lietuvius aukštino. Vėliau jis surengdavo dramų pastatymus stoties laukiamajame ir sceniniais efektais bei savo iškalba laimėdavo žmonių liaupses, aplodismentus, ašaras.
A.Škėmos romane ,,Balta drobulė” A. Garšvos vaikystės prisiminimai yra stipriai įsirėžę į atmintį. Ryškius bei neištrinamus prisiminimus sukelia to laikotarpio gyvenimo pagrindu tapęs laukimas. Tėvai, kurie buvo mokytojai, palikdavo aštuonmetį vaiką užrakintą namuose, dėl to namų atmosfera tapdavo nejauki ir niūri: namas apsuptas pelkėmis, migla. Vaiko aplinka nebuvo vaikiška, jis neturėjo žaislų: „Žinoma, netrukus grubus tinklas sudžiūvo, skilo, krito ant grindų geometrinėmis figūromis. Šitie netaisyklingi trikampiai, kvadratai, stačiakampiai buvo mano pamėgtieji žaislai.” Antanui laukimas buvo kaip rūpestinga motina, jis laukdamas norėdavo verkti, juoktis, nutardavo kovoti ir galiausiai išvargdavo. Nelaimingos vaikystės atspindžiu tapo žodis „Zoori!”. Grįžus tėvams Antanas nusimindavo sulaukęs, jausdavosi vienišas: „Ir man buvo liūdna, kad netekau pamotės.” Taip pat Garšvos prisiminimų užrašuose kalbama apie tėvo ir jo santykį.
A.Škėmos romane ,,Balta drobulė” A. Garšvos vaikystės prisiminimai yra stipriai įsirėžę į atmintį. Ryškius bei neištrinamus prisiminimus sukelia to laikotarpio gyvenimo pagrindu tapęs laukimas. Tėvai, kurie buvo mokytojai, palikdavo aštuonmetį vaiką užrakintą namuose, dėl to namų atmosfera tapdavo nejauki ir niūri: namas apsuptas pelkėmis, migla. Vaiko aplinka nebuvo vaikiška, jis neturėjo žaislų: „Žinoma, netrukus grubus tinklas sudžiūvo, skilo, krito ant grindų geometrinėmis figūromis. Šitie netaisyklingi trikampiai, kvadratai, stačiakampiai buvo mano pamėgtieji žaislai.” Antanui laukimas buvo kaip rūpestinga motina, jis laukdamas norėdavo verkti, juoktis, nutardavo kovoti ir galiausiai išvargdavo. Nelaimingos vaikystės atspindžiu tapo žodis „Zoori!”. Grįžus tėvams Antanas nusimindavo sulaukęs, jausdavosi vienišas: „Ir man buvo liūdna, kad netekau pamotės.” Taip pat Garšvos prisiminimų užrašuose kalbama apie tėvo ir jo santykį.
Romano analizė
Romano pavadinimas „Balta drobulė“ simbolizuoja bepročio vidinę būseną, minčių ir veiksmų nenuoseklumą, chaotiškumą bei Antano Garšvos gyvenimo tuštumą. Balta drobulė naudojama suvynioti lavonus, o tai rodo veikėjo dvasinę mirtį.
„Balta drobulė… Balta… Tai spalva, simbolizuojanti pasidavimą ir susitaikymą. O drobulė…? Šis audeklas artimas žmogui, juo apgobtas žmogus palieka gyvųjų pasaulį. Tad kas gi ta balta drobulė? Gal tai netekusio gyvenimo vilties žmogaus atsidavimas mirčiai? O gal jo pasidavimas gyvenimo upės tėkmei?“
Pirmoje romano pastraipoje vaizduojama Amerikos kultūrų, rasių ir papročių įvairovė: „rusų šventikų pobūviai su raudonu vynu ir caristinėmis dainomis, buvusiųjų girtuoklių party, Čankaišeno karininkų pasitarimai.“ Šioje įvairialypėje viešbučio erdvėje atsiskleidžia Antano Garšvos vienišumas ir nepritapimas prie jam nepriimtinos bendruomenės. Autorius tyčia pamini Antano Garšvos vardą tik vieną kartą, taip išryškėdamas veikėjo gyvenimo krizę. Skaitytojas jaučia, kad meniška asmenybė kenčia, nes jai neleidžiama atsiskleisti uždaroje erdvėje.
Neįprastas monologas atveria duris į Antano Garšvos vidinę nuotaiką, atskleidžia jo padrikas mintis: „o ne, dvasiškasis tėve, parlor B, aštuonioliktajame, taip, masonai mezzainėje.“ Veikėjo minčių nepastovumas ir chaotiškumas leidžia daryti prielaidą, kad Antanas Garšva - beprotis. Skaitytojas negirdi pašnekovo, o tai rodo meninės asmenybės degradaciją, gilią depresiją ir beprotybę: „jūsų kairėje ir jūsų dešinėje, taip, ne, ne, ne, taip -“. Šioje menamojoje kalboje atsiskleidžia pagrindinio veikėjo vienišumas ir monotoniška kasdienybė, neleidžianti pasinerti į kūrybos pasaulį.
Taip pat skaitykite: Lietuvos bendruomenės ir A.
Įgrisusi kasdienybė pabrėžiama sakiniu: „ir Antanas Garšva tęsia ritualą“. Pasikartojantys žodžiai: „prašau“, „dėkui“, „mygtuką“, „kyla“ įrėmina Antaną Garšvą pastovioje erdvėje. Šie žodžiai tarsi menamojo monologo ištraukos, atspindinčios veikėjo kančią, parodo, kad vienišumas yra didžiausia Antano nelaimė, vedanti jį tragiškos baigties link.
Aukštų skaičiai: „1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10“ - tai matematika, kuri yra supriešinama su kūrybinga asmenybe. Paskutiniame segmente akcentuojama monotoniška funkcija: „up ir down, up ir down“. Šie žodžiai atspindi svetimą aplinką ne vien dėl to, kad jie kartojasi, bet ir todėl, kad jie pasakyti anglų kalba. Taip išryškinamas Antano Garšvos begalinis vienišumas ir nelaisvės jausmas. Dar pabrėžiamas darbo beprasmiškumas, kuris sulyginamas su Sizifo darbu: „Nauji dievai čia perkėlė Sizifą. Šie dievai humaniškesni. Akmuo neteko žemės traukos.“ Autorius norėjo atskleisti Antano Garšvos negatyvų požiūrį į savo darbą. Tačiau skaitytojas pastebi ir šiokią tokią ironiją, nes Antanas Garšva, nepaisant savo kančios, sugeba plačiai šypsotis: „ir jo dantys sublizga“. Šis poelgis atspindi tipišką Amerikos žmonių bendravimo būdą, jie niekada neatskleidžia, ką iš tikrųjų jaučia ar galvoja, nes tai atskleistų jų silpnybes. Būtent dėl šito amerikietiško papročio kenčia Antanas Garšva. Jis pasidavė standartiniam amerikietiško gyvenimo modeliui, tačiau prie jo neįstengė pritapti. Tai ir yra visa romano problematika ir Antano Garšvos tragizmas.
Romanas pasižymi unikalia sakinio struktūra ir ypatybėmis. Antanas Škėma mėgsta įvairaus ilgio sakinius, tokiu būdu jis sukuria chaotiškas mintis ir nuoseklų kelią link beprotybės. Sakiniai labai konkretūs, pateikiama tik būtiniausia informacija. Ištraukoje keletą kartų pavartoti neveikiamosios rūšies veiksmažodžiai: „minima, puotaujama, susirenkama, švenčiama“. Šis akcentas pabrėžia begalinį herojaus vienišumą.
Meilės išgyvenimai romane susipina su tragizmu - Škėmos žmogus pralaimi. Antanas Garšva dirbo keltininku viename didžiausių Niujorko viešbučių, kuriame galima rasti daugybę kambarių, salių, vaistinių, krautuvių ir save pardavinėjančių merginų. Jis buvo 87-asis keltuvininkas, o kartu ir poetas, nesulaikantis savo minčių chaoso ir prieš darbą kartais išgeriantis tabletę su viltimi nusiraminti.
Nusiraminimas ateidavo, tačiau monotoniškame darbe, kur tenka vykdyti nusišypsojimo, mygtukų paspaudimo, „up ir down“, „prašau“, „dėkui“ ritualą, Antanui „sunku pavirsti mašinos sraigtu“. Garšvos mintys vis nukrypsta į prisiminimus. Jis dažnai pagalvoja apie mylimąją Eleną, kurios turi atsisakyti. Jis prisimena, kaip Stevenso tavernoje buvo susitikęs su Elenos vyru inžinieriumi, kuriam Elena buvo prisipažinusi. Inžinierius buvo nurimęs ir nebenorėjo judviejų užmušti. Antanas prisipažino, kad tebemylėjo Eleną, buvo ketinęs prašyti inžinieriaus skyrybų, tačiau jo sveikata sušlubavo, jis buvo apalpęs, o gydytojas Ignas siūlė greičiau išeiti iš darbo ir po kelių dienų pakartotinai ateiti tyrimams. Taip pat Antanas patikino, kad praeitą naktį jie su Elena tik kalbėjo, kad Elena ištikima inžinieriui, jį myli, o Garšvai teks jos išsižadėti. Atsisveikinęs ir pažadėjęs su Elena aplankyti Antaną ligoninėje, inžinierius tądien išėjo.
Tryliktoji dalis pradedama pokalbiu tarp Garšvos ir Elenos. Elena norėtų išvykti į Vilnių, pakeisti aplinką ir vėl dirbti. Ji galvoja apie ateitį, o Antanas jos neturi. Gyvendamas šia diena, jis kovoja su vienišumo ir meilės, mirties ir amžinybės problemomis. Antanas sutrikęs, kalba trumpai: „Tu - - -“, „Ir?“, „Tu jį paliktum?“. Pagrindinis romano herojus trokšta meilės, bijo netekti savo mylimosios: „Atleisk. <…> Suprask.“, „Ateik, aš lauksiu.“ Jam nesmagu, kad viename kambaryje sėdi moteris, kuri lyg apsišarvavusi melsvu užklotu, ir beprotis. Tas beprotiškumas jau darosi ir paprasta akimi pastebimas: įsirėžusios poakių raukšlės, nusvirę lūpų kampai, drebantys pirštai.
Garšva liečia savo veidą tais drebančiais pirštais. Jam baisu pačiam savęs. Garšvai reikia atsisakyti Elenos dėl to, kad jis - beprotis. Be to, jo poetiškai sielai nereikalinga šeimyniška ramybė. Jis tęsia pokalbį apie būtį: „Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti, ryju tabletes. Viskas vardan mirti.“ Antanas Garšva visiškai nesigėdi savo baimės mirčiai, ją pripažįsta.
Herojus kalba poeto Vaidilionio žodžiais - jis lygina savo gyvenimą su ironiškais medžiais, apaugusiais šungrybiais. Lyg patvirtindamas tai, jis keliais sakiniais parodo „tikrojo“ optimistinio rašytojo aplinką. Įsikišus Elenai, Antanas patvirtina jos pastabą: „prieštarauju pats sau“. Garšva myli gyvenimą, bet tuo pačiu ir tyčiojasi iš jo. Šias savo išsakytas mintis poetas nuplauna stikline viskio.
Belaukdamas Elenos, Garšva stebi aplinką. Jo širdis nepastebi grožio: „Drėgna buvo lauke. Vėsoka.“ Jo siela uždara kaip „gretimo namo langinės“. Žvilgsnis šokinėja kaip tikro bepročio: Antanas žvelgia tai į artimą namą, tai į tolimąjį liejyklos kaminą.
Poetas supranta, kaip jam reikalinga Elena - „Jis atsirėmė rankomis į Elenos pečius“ - ji jam yra atramos taškas. Vardan jos Garšva žada pasikeisti: „Aš nebegersiu ir mažiau rūkysiu.<…> Nebesityčiosiu daugiau.“ Kalbėdamas su savo mylimąja, Antanas prabyla pats į save, sprendžia išlikimo klausimą: „Keletas brūkšnių marmure, štai ko trokštu.“ Jis nori išlikti, išsaugoti savo vardą tautos atminty. O marmuras - akmuo, saugantis tūkstantmečių paslaptis, todėl jame turi būti jo vardas ir žodis. Žodis - Antano Garšvos kūryba.
Staiga „išnyko laikas“. Garšva pirmą kartą apalpo. Grįžus sąmonei, Antanas kliedi: „Mačiau juos. Van Gogho batai. Man buvo pikta“. Tuoj pat pasidomi, kaip jis atrodė apalpęs ir tartum romantikas lygina save su venecišku dožu, mirusiu nuo meilės ligos, su nukautu žvėrim „mėlyno kraujo klane“. Šis klanas gilus, jame lemta poetui paskęsti. Elena siūlo kviesti gydytoją, bet Garšvai daktaras nereikalingas: jis juk - beprotis. Ir mintys toliau liejasi srautu… „Trisdešimt aštuoni chalatai“, uždaros langinės „ir plevėsuojanti ugnis“.
Visa tai tik prisiminimai, visa tai tėra tik herojaus užrašai. A. Škėma tuos užrašus lygina su „dabartinio“ Garšvos mąstymu, bet ir čia teka minčių upė. Iš jos iškyla, pasirodo jaunieji: „Jie kyla liūdni ir apsikabinę.<…> Jie stebi akis, lyg išsiskirdami“. Garšva žvelgdamas į jaunuosius mato tik save: liūdesys, išsiskyrimas. sąmonėje. „Jos gyvos, kaip ir lėlės. Jos amžinos savo minkštumu, ir lėlės - ta pačia išraiška. Subtilus derinys: lėlės, pakabintos ant užuolaidų.“ Tarp užuolaidų pasirodo žaislai. Jie pakabinti …kaip ir užuolaidos. Jos plevėsuoja, nori ištrūkti iš šio pasaulio, bet negali - … „pakabintos“. Šie žodžiai vėl priverčia tekėti minčių srautą. Garšva mano esąs kas valandą vis turtingesnis. Atgimsta ir viltis… „Kad Marche funébre galėtų groti dūdų orkestras“… pasąmonėj vėl suskamba mirties gaida.
„B.M.T. Brodway line. Ekspresas sustoja. Antanas Garšva išeina į peroną. Šešios iki keturių po piet.“ Taip prasideda romano ir analizuojamos ištraukos protagonisto poeto Antano Garšvos paskutinė sąmoningo gyvenimo diena. Įtempęs valią ir silpstančias sielos jėgas, permąsto dabartį, pasaulį ir pats save. Dabartis - nemėgstamas liftininko darbas Niujorko viešbutyje, Elenos meilės netektis, pasaulis - visa jį supanti ir jam nesuvokiama aplinka.
Ištraukos pabaigoje Garšva išeina į gatvę pro stiklines duris. Tos durys tarsi minčių riba - perėjimas nuo sarkastiškų pamąstymų prie nostalgijos. Tarpdury sutikęs šlauotą mergina, jis vėl prisimena mylimąją Eleną. Jis ir vėl trokšta ją pamatyti, mylėti, padovanoti karneolio žiedą.
Romane: Garšvos staigūs nuotaikų svyravimai, jautrumas aplinkai (pvz., šąlantys pirštai prieš darbą), nuovargis, priepuoliai.
Romane: Garšvos sąmonėje nuolat iškylantys karo, okupacijų, smurto vaizdai; jo paties vidinis skilimas ir artėjanti beprotybė kaip asmeninės katastrofos atspindys platesniame XX a.
Romane: Jaunojo Garšvos bandymas nusižudyti (virvė, laužas, bet baimė), senutės laidotuvės DP stovykloje (prastas orkestras, šlampantis karstas), Garšvos vaidinamas „protingas beprotis“.
A.Škėma lieka ištikimas savo žmogaus pasaulėžiūros vaizdavimui. Tradicinės vertybės - meilė, dorybė pralaimi, nes romano herojus Garšva nepajėgia atlaikyti realybės smūgių. Jis bando sudėlioti tų smūgių suskaldyto gyvenimo skeveldras į bendrą idiotiško gyvenimo visumą, tačiau veltui.
Garšva buvo laimingas, nes pagaliau tikėjosi būti kartu su Elena, paprašyti jos vyro skyrybų. Jis svajojo, šypsojosi, buvo laimingas. Prisiminė, kad gyvena tik vieną kartą. Taip jis galiausiai ir išprotėjo, todėl pirmiausiai mirė dvasiškai. Jis ėmė rašyti, bet staiga jam suskaudo galvą, atrodė lyg koks kamuolys būtų galvoje, jis sėdėjo savo kambaryje, ant linoleumo. Sėdėjo rojuje. Tarp mėlynų kalnų. Jo veidas laimingas.
Antanas Garšva išleidžia būrelį persenusių boksininkų. Jie važinėja iš aukšto į aukštą su whiskey stiklais ir svečiuojasi vieni pas antrus tokiuose pat kambariuose. Jie perdėtai juokiasi ir, sugniaužę kumščius, imituoja smūgius, kuriuos davė ar gavo prieš keliolika metų. Kresnas vyras, veik be kaktos ir priplotomis ausimis, išeidamas, juokais, stukteli Garšvai į petį. Garšva vingteli visu kūnu ir paliečia kumščiu kresnojo krūtinę. Būrelis nusijuokia. „Gerai, vaikine! Trenk jam. Jis bučiuodavo grindis jau antrame raunde.“ Ir vienas įspraudžia Garšvai į ranką kvoterį. Jie nužingsniuoja koridorium, linguodami į šalis, tebesijaučię jauni ir stiprūs nuo išgerto whiskey.
Apibendrinimas
Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“ - tai gilus ir sudėtingas kūrinys, nagrinėjantis žmogaus egzistencinius klausimus, vienatvę, meilę ir prarastą tapatybę modernaus pasaulio fone. Romanas išlieka aktualus ir šiandien, kviesdamas skaitytojus įsijausti į pagrindinio veikėjo Antano Garšvos vidinį pasaulį ir kartu su juo ieškoti prasmės.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
