Hiperaktyvumas: kaip atpažinti, suprasti ir padėti vaikui

Hiperaktyvumas, kitaip vadinamas veiklos ir dėmesio bei hiperkineziniu sutrikimu, yra pernelyg didelis, išskirtinis vaiko aktyvumas. Jis priskiriamas lėtiniams sutrikimams, prasidedantiems dar vaikystėje. Dažniausiai hiperaktyvius vaikus nesunku išskirti iš kitų vaikų - jų elgesys itin aktyvus ir iš karto atkreipiantis aplinkinių dėmesį.

Pernelyg didelis vaiko aktyvumas daro didelę žalą vaiko ir jo tėvų ar globėjų gyvenimui ir sukelia reikšmingų problemų ne tik namuose, bet ir lavinimo įstaigose ar bet kur kitur, kur lankosi hiperaktyvumo sutrikimų turintis vaikas. Pabrėžtina, kad tokie neramumu, išsiblaškymu, impulsyvumu ir kartais netgi įkyrumu pasižymintys vaikai ne tik sukelia sunkumų jiems besirūpinantiems asmenims, bet ir patys patiria nelaimingumo jausmą, nes jie nebaigia pradėtų užduočių, dažnai jaučiasi atstumti, nepilnaverčiai, kartais netgi nemylimi.

Vienas dažniausiai šiuo metu nustatomų vaiko elgesio sutrikimų - hiperaktyvumas (angl. ADHD - Attention Deficit Hyperactivity Disorder). Ar tai tik sąvoka, ar rimtas sutrikimas? Kaip suprasti, kad vaikas tikrai turi šią bėdą? Ar tai tikrai rimta? Kaip jam padėti? Į visus kylančius klausimus atsakyti padeda psichologai ir specialistai.

Kas yra hiperaktyvumas?

Hiperaktyvumas - tai aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, dažniausiai pasireiškiantis kaip sunkumas susitelkti, išsiblaškymas, užmaršumas, didelis impulsyvumas, fizinis aktyvumas. Paprastai sakant, tai gali būti vaikai, kuriems sunku ramiai išsėdėti, atrodo, kad jie nesiklauso, nekreipia dėmesio į pastabas, kad ir kaip aiškiai jos išsakomos. Neretai sakoma, kad klasėje jie sukelia visas bėdas savo impulsyviais žodžiais ar veiksmais, taip pat yra kritikuojami dėl tingumo, nesugebėjimo laikytis disciplinos.

Hiperaktyvumas skirstomas į tris tipus: pirmasis - hiperaktyvumas, motorinis aktyvumas arba impulsyvumas, antrasis - nedėmesingumas, tai dėmesio sutelkimo sunkumai, išsiblaškymas, ir trečiasis - mišrus, apimantis abu pirmuosius. Taigi, nors labiau į akis kris ir rūpesčių sukels aktyvieji, nenurimstantys vaikai, ADHD gali būti diagnozuojamas ir ramiam, nuolat svajojančiam, sunkiai susitelkiančiam vaikui.

Statistika rodo, kad keturi iš penkių vaikų, kuriems patvirtinamas hiperaktyvumas, yra berniukai. Mokslininkai nustatė, kad hiperaktyvių vaikų skaičius kasmet vis didėja. Nustatyta, kad dažniausiai hiperktyvių vaikų tėvai taip pat turi šį sutrikimą, kuris su amžiumi neišnyksta.

Hiperaktyvumo priežastys

Hiperaktyvumo priežasčių yra daug ir jos labai įvairios. Pastebima, kad daug lemia genetika - jei bent vienas iš tėvų turėjo hiperaktyvumo sutrikimą, tai labai tikėtina, kad jis pasireikš ir vaikui. Taip pat kai kuriais atvejais pernelyg didelį vaiko aktyvumą lemia įvairūs smegenų pakitimai, atsiradę dėl priešlaikinio ar itin sunkaus gimdymo, pavojingų medžiagų vartojimo nėštumo metu ir kitų priežasčių.

Svarbų vaidmenį vaiko elgesiui turi netinkamas auklėjimas (dažnai pakeliamas balsas, psichologinio ir fizinio smurto naudojimas, vaiko poreikių nepaisymas) ir nesaugi namų aplinka, kurioje gausu konfliktų, propaguojami žalingi įpročiai, nesuteikiamas saugumo jausmas. Manoma, kad itin didelę įtaką turi vaiko mityba - jei vaiko valgomuose maisto produktuose gausu įvairių maisto priedų, konservantų, dažų, cukraus, saldiklių, tuomet tai neabejotinai gali sukelti sunkiai valdomą vaiko elgesį.

Didesniam judrumui, be jau išvardintų biologinių ir psichologinių priežasčių, gali daryti įtaką ir visai paprasti kasdieniai dalykai: tarkime, nepastovus, netvarkingas gyvenimo ir miego ritmas, daug papildomų maisto priedų, ypač cukraus, turintis maistas. Be abejo, tai nėra pagrindinės priežastys, tačiau jos taip pat didina judrumą.

Kaip atpažinti hiperaktyvumą?

Hiperaktyvumą galima įtarti, jei būdinga didelė dalis toliau nurodytų vaiko elgesio požymių ir jie trunka ilgiau nei pusę metų (šešis mėnesius). Tikslią diagnozę nustatyti gali tik gydytojas, tačiau tėvai ir globėjai atsakingi už kreipimąsi į sveikatos priežiūros specialistą ir pagalbos suteikimą laiku ne tik dėl savo, bet ir dėl vaiko gerovės.

Hiperaktyviems vaikams būdingi elgesio požymiai:

• Vaikas negali ramiai sėdėti net tuomet, kai to prašoma. Jis nenustygsta vietoje, nuolat aktyviai judina galūnes.
• Vaiko dėmesį labai lengvai nutraukia bet kokie aplinkos dirgikliai. Jis negali sukaupti dėmesio žaidžiant ar atliekant įvairias užduotis ir dažnai nutraukia dar nebaigtus užsiėmimus, imasi kelių veiklų vienu metu ir nei į vieną jų nesutelkia pilnaverčio dėmesio.
• Vaikas žaidžia pernelyg triukšmingai ar ypatingai daug kalba ir, atrodo, dažnai net negirdi, kas jam sakoma. Jis nutraukia kitų vaikų žaidimus arba negali kantriai sulaukti savo eilės; nesugeba tinkamai įsilieti į komandinius žaidimus.
• Vaikas elgiasi nesaugiai, pats to net nesuprasdamas ir dažnai sudaro savo gyvybei pavojingas situacijas - bėga link vandens telkinių, į judrią gatvę ar greitai kopia slidžiais laiptais.
• Jis pameta įvairius mokyklai skirtus daiktus, dėl tos priežasties dažnai ir karštligiškai jų ieško.
• Vaikas nesugeba ramiai bendrauti, atsakinėja į klausimus per anksti ir pertraukinėja pašnekovus.

Kaip padėti hiperaktyviam vaikui?

Labiausiai, ko reikia bet kuriam vaikui, - palaikymo ir supratimo. ADHD diagnozė? Taip, jūsų vaikas, kaip ir visi kiti pasaulio vaikai nėra tobulas. Priimkite tai ir pirmiausia nusiraminkite patys. Susiraskite reikiamą pagalbą. Tegu diagnozė ir būna jūsų bendras „priešas“, o ne vaikas. Hiperaktyviam vaikui iš tiesų sunku, kartais net neįmanoma susikaupti ar išsėdėti ramiai. Jei jis nepajėgus to padaryti - bet kokie prašymai, reikalavimai ar bausmės nebus vaisingi. Jis tik dar labiau nusivils savimi - ir simptomas sustiprės dar labiau.

Atskirkite vaiko elgesį nuo asmenybės. Nevadinkite jo „tinginiu“, „svajokliu“. Taip, vaikas kartais taip pasielgia, bet nekabinkite etiketės - jis pats kaip žmogus yra kitoks, visoks ir pasielgia įvairiai. Beje, jūsų pačių elgesys irgi yra pavyzdys vaikui - tad pamėginkite tarsi iš šalies pastebėti, kaip elgiatės, reaguojate. Kokią „pamoką“ perduodate - tai, ką mes darome, visuomet yra daug stipriau ir įtaigiau nei tai, ką kalbame.

Tokiems vaikams padeda ir aiškios, tvirtos ribos, trumpi konkretūs paaiškinimai ir retesnis NE sakymas. Svarbu sukurti tvarką ir rutiną dienos įvykiams numatyti. Suteikite galimybę vaikui išleisti perteklinę energiją per fizinį aktyvumą. Mokymosi medžiagą aktyviems vaikams geriausia pateikti vizualiai, papildant ją praktiniais pavyzdžiai. Turėkite galvoje, kad kiekvienas vaikas turi jam priimtiniausią mokymosi būdą ir jeigu viena forma pateikta informacija jo nesudomina, tai nereiškia, kad jo nesudomins tą pati informacija pateikta kita forma. Nepamirškite apdovanojimų. Skatinkite gerus elgesio pavyzdžius ir pastangas.

Sveikas maistas ir pakankamas miegas gali turėti įtakos hiperaktyviems vaikams. Stabilus emocinis palaikymas. Padėkite vaikui suvokti ir įvardinti jaučiamas emocijas ir mokykite, kaip su jomis išbūti, nusiraminti. Bendradarbiaukite su mokytojais, susidarykite planą, kaip padėti vaikui mokykloje. Svarbiausia - turėti supratimo ir kantrybės.

Konsultacijos su specialistais

Aktyvus ir hyperaktyvus vaikas yra du skirtingi dalykai. Ne kiekvienas aktyvus vaikas yra hyperaktyvus, todėl pirmiausia patariama kreiptis į specialistus, kurie padėtų įvertinti esamą situaciją. Kiekvienas vaikas unikalus, todėl svarbu ieškoti individualių sprendimų, atsižvelgiant į jų poreikius ir charakterį. Jeigu nerandate išeičių ir, atrodo, niekas neveikia, visada galite pasikonsultuoti su specialistais ir atrasti naujų pagalbos būdų.

Jei perdėtas aktyvumas, gal net tiksliau būtų sakyti nerimastingumas, vyksta dėl gyvenimo aplinkybių, psichologinių priežasčių, išsprendus, pakeitus situaciją, santykius, požiūrį, išnyks ir elgesio sutrikimai. Tačiau jei aktyvumas įgimtas, su juo ir gyvensime. Jis gali kisti, stiprėti ar silpnėti, galime išmokti puikiausiai su tuo gyventi - ir suaugusiojo amžiuje neturėti sunkumų.

Diagnozavus ADHD gali būti skiriami vaistai, kurie esant biologinei priežasčiai, vaikui gali padėti nurimti, susikaupti. Tačiau, be abejo, tai neišmoko, kaip elgtis, valdytis, tad taikomos ir edukacinės ar socialinės priemonės: tai gali būti ir individualūs susitikimai su vaiku, ir darbas bendraamžių grupelėse. Tėvai taip pat mokomi suprasti vaiko sunkumus ir tinkamai jam padėti. Na, o jei spėjama, kad dideliam judrumui ar išsiblaškymui įtaką daro vaiko gyvenimo aplinkybės ar santykiai šeimoje, prireiks psichologo pagalbos. Ir šeimai, ir vaikui - tai galimybė pamatyti, suprasti, kas iš tiesų vyksta jų gyvenime, ir svarbiausia - išreikšti susikaupusius, nuslopintus jausmus.

Vaikų ir paauglių psichiatrai, remdamiesi naujausiais tyrimais, pastebi, kad tik apie 30 proc. vaikų, turinčių šį sutrikimą, pastebimas pagerėjimas be gydymo. Dr. S. Goldstein nurodo, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimas apskritai nepagydomas - manoma tik diegti jo suvaldymą.

Hiperaktyvumo sutrikimas susijęs su didesne rizika ateityje pasiduoti alkoholiui, narkotikams, nusikalstamai veikai ir didina tikimybę susirgti sunkiomis psichinėmis ligomis. Svarbu suprasti ir tai, kad didesnis vaiko aktyvumas dar nerodo hiperkinezinio sutrikimo.

tags: #anketa #hiperaktyviam #vaikui

• Čiulptukai jautriai kūdikių odai
• Išsami informacija apie linų sėmenis besilaukiančioms
• kaip minkomi žaislai lavina vaikus
• Žarnyno sutrikimų įtaka vaiko odai
• Pagalba beglobiams Alytaus regione