Nuo alkoholizmo kenčia ne tik pats priklausomybę turintis asmuo, bet ir visa jo aplinka. Šeimos, kuriose egzistuoja alkoholio vartojimo problemos, aplinka visada yra mažiau ar daugiau disfunkcinė. Jei visas šeimas patalpinti į kontinuumą nuo funkcionalių šeimų iki disfunkcinių, tai šeimos, turinčios problemų dėl tėvų girtavimo, visada bus kontinuumo disfunkciniame krašte. Nuo alkoholizmo pasekmių kenčia alkoholikų darbdaviai, giminės, draugai ir šeima. Dėl pravaikštų ir nenašaus darbo prarandama daug darbo valandų. Alkoholikai manipuliuoja giminėmis ir draugais, kad šie juos teisintų ir dangstytų. Labiausiai kenčia artimieji. Kai darbdavys atsisako alkoholiko paslaugų, nukenčia šeima. Ji skaudžiai išgyvena ir tada, kai giminės ar draugai daugiau nebesitaiksto su alkoholio pasekmėmis ir ima vengti alkoholiko ir jo šeimos. Šeimą tiesiogiai veikia ir paties alkoholiko elgesys. Beveik niekas neabejoja, kad yra daugybė gyvenimo alkoholikų namuose paveiktų vaikų.
Psichologijoje yra toks terminas „Suaugę alkoholikų vaikai“. „Suaugę alkoholikų vaikai - tai žmonės, užaugę šeimose, kuriose vienas ar abu tėvai turėjo priklausomybę nuo alkoholio, - sako psichologė Ilona Nomeikienė. - Neverta dairytis toli ir plačiai. Pakanka žvilgtelėti į skaičius. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuva tik dabar žengia pirmuosius žingsnius blaivumo link ir jau nebėra pirma pasaulyje pagal suvartojamo alkoholio kiekį. Vienok daugelį metų ši statistika gėdingai bylojo apie tai, kad mes pirmavome pasaulyje. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento duomenimis, Lietuvoje kas antras žmogus vaikystėje turėjo sunkumų, susijusių su alkoholio vartojimu šeimoje, 50 proc. vaikų girdėjo, kaip tėvai pykstasi dėl alkoholio vartojimo, 44 proc. galvojo, kad vienas iš tėvų turi alkoholio vartojimo problemų, 30 proc. Pasak Ilonos Nomeikienė, augant disfunkcinėje šeimoje, kur dominuoja nuolatinė nesaugumo, nestabilumo, baimės dėl ateities, melo, tuščių pažadų aplinka, vaiko galvoje susiformuoja nuolatinės programos. Kurios yra nuolat pasirengusios skenuoti ir vertinti aplinką, kurios verčia nerimastingai laukti, kad tik kas nors nenutiktų negero. Susiformuoja ypatingas gebėjimas jausti (tarsi užuosti) kitų žmonių emocijas: stengiantis nuspėti, kaip kitas žmogus jaučiasi, ar jis nėra piktas ir grėsmingas, tai yra pavojingas. Disfunkcinėse šeimose užaugusiems vaikams ramybė yra neįprastas ir keliantis įtampą pojūtis. Tokiems vaikams sunku įsisąmoninti, kad tai natūrali, žmogui taip reikalinga būsena. „Kaltės, nepasitikėjimo žmonėmis, kontrolės, perdėtos atsakomybės jausmai bei žema savivertė - tai kaina kurią šiems žmonėms tenka mokėti už tai, ką praeityje teko išgyventi“, - kalba psichologė.
Nors ir patys yra aukos, alkoholikai daro žalingą poveikį visiems su jais susijusiems asmenims. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuvoje gyventojų, sergančių įvairiomis alkoholio vartojimo sukeltomis ligomis nežymiai mažėjo, tačiau pirmąkart nuo 2011-ųjų išaugo alkoholio sukeltų mirčių skaičius. 2019 metais bent viena tiesiogiai su alkoholio vartojimu susijusi diagnozė buvo užregistruota 24 tūkst. asmenų. Iš viso 100 tūkst. gyventojų teko 858 sergantys asmenys (2018-aisiais metais - 863). Tuo tarpu duomenys rodo, kad nuo 2011-ųjų nuosekliai mažėjęs mirusiųjų nuo alkoholio vartojimo skaičius 2019 metais vėl ūgtelėjo: dėl tiesiogiai su alkoholio vartojimu susijusių ligų 2019 metais mirė 544 žmonės - 37, arba beveik 7 proc. daugiau, nei 2018-aisiais. 100 tūkst. gyventojų teko kiek daugiau nei 19 mirčių. Vyrų mirtingumas dėl alkoholio sukeltų ligų 3,5 karto viršijo moterų, didesnis mirusiųjų skaičius (100 tūkst. gyventojų) - kaimo vietovėse. Dažniausiai su alkoholio vartojimu susijusiomis ligomis sirgo 45-49 metų vyrai - šis rodiklis daugiau nei triskart viršijo moterų sergamumą šiomis ligomis. Priklausomybė nuo alkoholio iš ties yra rimta problema, kuri paveikia ne tik jį vartojantį žmogų, bet ir visą jo šeimą.
Nuo alkoholizmo pasekmių kenčia alkoholikų darbdaviai, giminės, draugai ir šeima. Dėl pravaikštų ir nenašaus darbo prarandama daug darbo valandų. Alkoholikai manipuliuoja giminėmis ir draugais, kad šie juos teisintų ir dangstytų. Labiausiai kenčia artimieji. Kai darbdavys atsisako alkoholiko paslaugų, nukenčia šeima. Ji skaudžiai išgyvena ir tada, kai giminės ar draugai daugiau nebesitaiksto su alkoholio pasekmėmis ir ima vengti alkoholiko ir jo šeimos. Šeimą tiesiogiai veikia ir paties alkoholiko elgesys.
Nors alkoholio poveikis pasireiškia įvairia elgsena, galima teigti, kad visiems alkoholikų vaikams būdinga menka savigarba. Yra nemažai vertos dėmesio literatūros, kur tvirtinama, kad alkoholikų namuose tokių sąlygų nesudaroma arba jos sudaromos nenuosekliai. Tėvo ar motinos alkoholiko elgesys veikiamas jo vartojamų cheminių medžiagų, o nealkoholiko tėvo ar motinos elgesį lemia reakcija į alkoholiką. Nuosekliai tenkinti gausybę vaikų poreikių beveik nebelieka emocinės energijos. Į tėvus žiūrima kaip į pavyzdį, net jei jie nenori būti toks pavyzdys.
Copersmitho atliktas paauglių berniukų tyrimas rodo, kad vaikai tik tada įgyja pasitikėjimą savimi, noriai leidžiasi į nuotykius ir įveikia sunkumus, jei su jais elgiamasi pagarbiai, jiems perteikiama aiškiai apibrėžta vertybių sistema, nurodoma, ko iš jų tikimasi ir kaip spręsti problemas. Abu, ir Stanley Coopersmitho, ir Morriso Rosenbergo, tyrimai atskleidė, kad stipria savigarba pasižymintys mokiniai tiki savo sėkme. Jie ne taip dažnai jaučia nerimą, rečiau turi psichosomatinių simptomų ir sugeba blaiviai įvertinti savo gebėjimus. Tokie vaikai pasitiki savo jėgomis ir tiki, kad jų pastangos pelnys sėkmę, bet kartu puikiai suvokia ir savo galimybių ribas. Save gerbiantys asmenys yra draugiški, turi pasisekimą tarp kitų ir tikisi, kad su jais bus elgiamasi maloniai. Silpna savigarba pasižymintys mokiniai, anot Coopersmitho ir Rosenbergo, yra lengvai įbauginami ir kartais būna prislėgti. Jie jaučiasi vieniši, nemylimi ir neverti meilės. Nesugeba savęs išreikšti ir apginti savo kitoniškumo. Mano pačios tyrimai, rašant „Alkoholikų vaikų savigarbą“, parodė, kad alkoholikų tėvų vaikų savigarba silpnesnė nei vaikų, kurie gyvena namuose, kur alkoholiu nepiktnaudžiaujama. To ir buvo galima tikėtis. Savigarba labiausiai priklauso nuo to, kiek pagarbiai, su meile ir rūpestingai su jais elgiasi artimi asmenys. Verta pažymėti, kad amžiaus rodiklis reikšmingos įtakos savigarbai neturi. Aštuoniolikmečiai ir dvylikmečiai save suvokia iš esmės taip pat. Nors abi grupės elgiasi skirtingai, ir vieni, ir kiti save suvokia vienodai. Tai patvirtina, kad, nesulaukus pagalbos, savęs suvokimas nesikeičia.
Vaikai iš šeimų, kuriose egzistuoja alkoholio vartojimo problemos, yra mokomi nekalbėti, nejausti ir tuo pačiu metu yra auklėjami būti atsakingais ir rūpintis savo tėvais. Taigi tokie vaikai anksti išmoksta rūpintis ne tik savimi, jaunesniais broliais ir seserimis, bet neretai ir savo tėvais. Šie vaikai neretai pasižymi pernelyg didele priklausomybe nuo taisyklių ar normų, sąžiningumu ir itin dideliu kritiškumu sau pačiam. Dažnai jie vadovaujasi 2 nuostatoms - būti tobulam ir stipriam. Pagrindinė elgesio norma alkoholio vartojimo problemų turinčiose šeimose - nepasitikėk nieko netgi savimi. Taigi kritiškumas sau, menka savivertė iš tiesų yra dažna tarp alkoholikų vaikų. Alkoholikų vaikai jaučiasi atsakingi už visas ištinkančias problemas ir nesėkmes, o visus pozityvius dalykus savo gyvenime vertina kaip atsitiktinumą. Perdėtas atsakomybės jausmas ypač pasireiškia socialiniuose santykiuose. Kitos gyvenimo nuostatos priklauso nuo vaiko prisiimto vaidmens šeimoje.
Nefunkcionalios problemų sprendimo strategijos yra viena rimčiausių pasekmių, kurią įgyja vaikai užaugę su alkoholikais tėvais. Kaip rodo tyrimai, alkoholikų vaikai ar jau suaugę alkoholikų vaikai dažniau vadovaujasi emocijomis, o ne protu. Jie dažnai problemas sprendžia pasitelkdami vengimą ir neigimą. Tokiems vaikams yra būdingas negebėjimas atpažinti ir tvarkytis su neigiamomis savo ir kitų žmonių emocijomis (suaugusiems alkoholikų vaikams kyla sunkumų tvarkantis su neigiamomis emocijomis tokiomis kaip pyktis, nes jie dažniausiai moka tik jų vengti, bet ne efektyviai su jomis susidoroti). Gali būti ir taip, kad tokie vaikai pradeda neigti ir slopinti visas emocijas, nes jausti jiems yra pernelyg skausminga. Ignoruodami visas emocijas žmogus kaip tik ir papuola į užslopintų, neigiamų emocijų spąstus.
Kaip į alkoholio vartojančius tėvus reaguoja vaikai, priklauso nuo daugelio faktorių: ar abu tėvai alkoholikai ar tik vienas iš jų, ar girtaujama kasdien, ar geriama namuose ir pan. Jei šeima sugeba išlaikyti įprastinę šeimos veiklą tai mažiau įtakoja vaikus. Vaikai ikimokykliniame amžiuje ne visada suvokia kas vyksta, bet jaučia nuolatinį nesaugumo jausmą, nerimą, bet tėvai jiems yra pasaulio centras, nepriklausomai nuo to, ar patenkina net bazinius jų poreikius. Mokyklinio amžiaus vaikai nuolat seka tėvus, bando numatyti alkoholio pavartojimą. Paaugliai gali pradėti gėdytis savo tėvų arba jausti tėvams pyktį. Jautriausias amžius - iki penkerių metų, vaikai, kad ir ne viską suprasdami, kas vyksta šeimoje, formuoja savo gyvenimo kertinius įsitikinimus. Tuo metu suformuotas vaizdas apie save, pasaulį ir aplinkinius žmones išlieka daugmaž stabilus visą gyvenimą. Kaip rodo tyrimai, užaugusios alkoholikų tėvų dukterys yra labiau įtakotos alkoholio vartojimo problemų šeimos aplinkoje nei alkoholikų tėvų sūnūs. Mergaitės greičiausiai yra paveikiamos labiau dėl įgimtos didesnės empatijos nei berniukai. Labai dažnai užaugusios tokios moterys ieško panašių vytų į alkoholikų tėvus tam, kad atkurtų gimtojoje šeimoje patirtas emocijas. Kaip rodo tyrimai, vaikus traumuojančiai labiau veikia, jei alkoholikė yra motina. Tačiau jei, vaikas turi galimybę nuolatos bendrauti su artimu negeriančiu giminaičiu (močiute, teta, vyresne seserimi ar kt.) gali būti, kad vaikas minimaliai patirs traumuojančią šeimos aplinką ir užaugęs psichosocialinėmis savybėmis nesiskirs nuo kitų.
Suaugę alkoholikų vaikai susiduria su kaltės, nepasitikėjimo, kontrolės jausmais bei žema saviverte. Labai didelę reikšmę turi gėda ir šeimos paslaptis, kuria nebuvo galima su niekuo dalintis. Taip pat pažadas sau: „Kai aš sukursiu savo šeimą, ji bus kitokia. Laimei, suaugę alkoholikų vaikai dažniausiai sukuria šeimas. Visgi, labai retai jose jaučia gyvenimo pilnatvę. Juos dažnai kamuoja įtampa ir baimė dėl ateities, noras viską kontroliuoti, kad tik viskas būtų taip, kaip jie matė savo svajonėse, t. y. tobulai. Ilgametė patirtis rodo, kad tokias ir panašias problemas galima spręsti individualios arba grupinės psichoterapijos metu. Tereikia išdrįsti kreiptis pagalbos.
Labai dažnai vaikai dėl tėvų alkoholio vartojimo problemų kaltina save. Taip vyksta dėl vaikams ir paaugliams būdingos mąstymo savybės egocentrizmo (,,viskas pasaulyje vyksta dėl manęs“, ,,aš blogas dėl to mama/tėtis geria“). Savęs kaltinimo yra beveik neįmanoma išvengti, nes reikia įsisąmoninti, kad mama ir tėtis yra suaugę žmonės, kurie daro savo gyvenimo pasirinkimus ir vaikas tų pasirinkimų niekaip negali įtakoti. Be to, reikia suvokti, kad alkoholizmas yra liga, kuriai įveikti reikalinga specialistų pagalba.
Vieni vaikai stengiasi būti tobuli (gerai mokosi, tvarko namų buitį), kad tik nesukeltų tėvams preteksto vartoti alkoholio. Kiti kaip tik elgiasi problematiškai, kad tėvai rūpintųsi jais ir neturėtų laiko gerti. Dar kiti bando slėpti alkoholį nuo tėvų, sudaužo nupirktus butelius. Beveiki visi vaikai šią šeimos problemą bando nuslėpti nuo draugų ir artimųjų, dangsto tėvus, paaugę kviečia ,,išblaivintojus“. Bet koks problemos slėpimas, neigimas tik pagilina problemą.
Vaikai negali ir neturi nuo šios ligos gelbėti savo tėvų. Vienas iš būdų, padedantis įveikti problemą ir iš to kylančią baimę, bejėgiškumą ir vienišumą - savo problemos pasidalijimas. Tai gali būti giminaičiai, kurie kelia pasitikėjimą, klasės auklėtojas, socialinis darbuotojas, mokyklos psichologas ar kt. Geriausia kreiptis į negeriančius giminaičius ar tuos žmones, kurie yra greta. Patarimo galima kreiptis paskambinus į ,,Vaikų liniją“. Taip pat galima kreiptis į mokyklos psichologą ar socialinį pedagogą. Paaugus galima kreiptis į priklausomybės ligos centrus ar į Alanono grupes.
Tikriausiai sunku formuoti tvarius, stabilius santykius, kai nieko panašaus nepatirta? Pasak Ilonos Nomeikienės, laimei šie žmonės dažniausiai sukuria šeimas. Nes jie vaikystėje davė pažadą sau: „Kai aš sukursiu savo šeimą, ji bus kitokia. Aš savo vaikus mylėsiu, visuomet jais rūpinsiuosi ir visuomet atliepsiu jų poreikius“. Ir jie augina ir auklėja nuostabius vaikus, stengiasi nebekartoti savo tėvų elgesio, netgi priešingai - stengiasi tapti nepriekaištingais tėvais ir savo vaikams duoti viską, ko patys savo gyvenime neteko. Tik! Labai retai šie žmonės jaučia gyvenimo pilnatvę. Juos dažnai kamuoja įtampa, perdėtas atsakomybės jausmas, baimė dėl ateities bei noras viską sukontroliuoti, kad tik viskas būtų taip, kaip jie matė savo svajonėse - tobulai. Bet juk gyvenime taip nebūna, bet juk galima bandyti ir bandyti vėl ir vėl viską pagerinti.
Svarbiausia neslėpti ir neneigti egzistuojančios alkoholio problemos. Labai mažiems vaikams gali būti reikalinga ir fizinė pagalba (maistas, drabužiai), vyresniems svarbus teigiamas gyvenimo pavyzdys, pokalbiai apie tai, kad jie nėra atsakingi už tėvų problemas.
Statistiškai, ne kiekvienas norintis „mesti gerti“ alkoholį sugebės tai padaryti be išorinės pagalbos. Nacionalinio piktnaudžiavimo alkoholiu ir alkoholizmo instituto (NIAAA) duomenimis, savarankiškai nustoti vartoti alkoholį bent vieneriems metams pavyksta tik 40% žmonių, t.y. 6 iš 10 būtina išorinė specialistų pagalba. Jei norima nutraukti priklausomybę alkoholiui - būtina rasti sau tinkamiausią būdą. Problema tame, kad kone kiekviename metode galime išgirsti sėkmės istorijų, o žmonės pasitiki kitų rekomendacijomis ir geru pavyzdžiu, tačiau tai, kas veikia vienam - nebūtinai veiks ir kitam. Dalį visų metodų sėkmės atvejų sudaro išankstinis žmogaus nusiteikimas, todėl kartais rezultatą žmogus gali gauti ir naudodamasis placebo lygio pagalba. Deja, tokiais atvejais dažnai nepasiekiamas ilgalaikis rezultatas, nes tikrosios vartojimo priežastys iš pasąmonės niekur nedingo.
Toliau apžvelgsime populiariausius Lietuvoje ir pasaulyje alkoholizmo gydymo metodus, pažymėsime jų privalumus ir trūkumus.
Anoniminiai alkoholikai (AA) - tai visame pasaulyje veikianti draugija, vienijanti žmones, kurie dalijasi savo patirtimi, stiprybe ir viltimi, siekdami padėti vieni kitiems pasiekti ir išlaikyti blaivybę nuo alkoholio pagal 12 žingsnių programą ir tarpusavio paramą. Reguliariai rengiami susirinkimai, kuriuose nariai renkasi, kad suteiktų paramą ir aptartų savo sveikimo kelią.
Taikant šį metodą dažniausiai išrašomi vaistai, kurie turėtų padėti įveikti potraukį ar sušvelninti abstinencijos simptomus. Idealiame pasaulyje medikamentinis gydymas turėtų sekti kartu su žmogui tinkamiausia terapijos priemone, kad palengvintų abstinencijos sindromą ar atsvertų išbalansuotos nervų sistemos klaidas, tačiau regima, kaip žmonės vartoja medikamentus nešalinant tikrųjų vartojimo priežasčių, tikėdamiesi greito ir lengvo rezultato.
Žinome žmonių, kurie nustoja vartoti alkoholį savarankiškai, be niekieno pagalbos, arba savo pačių valios pastangų dėka. Tai kiekvieno su priklausomybe susidūrusio asmens pirmasis išbandytas metodas; išskyrus tuos atvejus, kai asmuo pats nenorėjo tvarkytis su problema ir pagalba iš susirūpinusių artimųjų jam buvo suteikta priverstinai. Paminėtina, kad gėdindamiesi pripažinti faktą, jog naudojosi išorine pagalba, kai kurie žmonės viešai teigia, kad susitvarkė patys, tačiau iš tiesų naudojosi kokia pagalba. Iš tiesų pačios Valios nustoti vartoti alkoholiui nereikia, be abejonės ji labai praverčia, tačiau nėra būtina.
Tai metodas, kai besigydantysis ilgesnį laiko tarpą praleidžia svetimoje aplinkoje, pavyzdžiui sanatorijoje. Vienas populiariausių stacionaraus gydymo pavyzdžių - Minesotos programa. Joje dirbama pagal „12 žingsnių“ programą ir dažniausiai trunka 28 dienas (4 savaites). Dažniau šiuo metodu naudojasi sunkesnius ir sunkius alkoholizmo atvejus turintys asmenys, dedamos viltys, kad jei mėnesį fiziškai nebus kaip įsigyti alkoholio, tai jau bus ir taip ilgas laiko tarpas kiek išbuvo blaivus, puikus tramplinas ir startas naujam blaiviam gyvenimui.
„Terapija“ reiškia struktūruotą ir profesionalų požiūrį į psichologines, emocines ar elgesio problemas, kylančias asmenims ar grupėms. Ji apima terapinius santykius tarp kvalifikuoto psichikos sveikatos specialisto (terapeuto) ir kliento ar klientų. Pagrindinis terapijos tikslas - padėti klientams suprasti, valdyti ir įveikti problemas, kad pagerėtų jų psichinė gerovė ir bendra gyvenimo kokybė. Yra daugybė įvairių terapijos formų, kas yra vienas iš privalumų renkantis sau tinkamą alkoholizmo gydymo būdą. Kognityvinės elgesio terapijos dėmesio centre yra ryšys tarp įsitikinimų (ką mes galvojame), emocijų (ką mes jaučiame), elgesio (ką mes darome). Motyvacijos stiprinimo terapija paremta motyvacinės psichologijos principais ir skirta pasiekti sparčiam, iš vidaus motyvuotam pokyčiui. Holistinės ir alternatyvios terapijos apie jogą, kvėpavimo pratimus ir alternatyvias gydymosi priemones.
Tai šiais laikais privačių klinikų plačiai išreklamuotas metodas, kuris paprastai mąstančiam žmogui gali pasirodyti įtikinamas ir logiškas. Procedūros metu infraraudonųjų spindulių lazeriu yra stimuliuojami biologiškai aktyvūs taškai (nervų galūnėlės) ausyse. Žmogui logiškai paaiškinamas ir pagrindžiamas metodo veikimo principas ir efektyvumas, yra tikimybė kad paaiškinimu įtikėjęs po procedūrų iš ties kurį laiką nevartos alkoholio. Tačiau tas lazeris niekaip negali pašalinti tikrųjų priežasčių, kodėl asmuo vartoja alkoholį, todėl norėtųsi priskirti šį metodą prie placebo.
Nuo priklausomybių kenčiančių žmonių skaičius pasaulyje pakankamai didelis ir nuolat augantis, kad sudarytų patrauklią nišą verslininkams, kurie nevengia pasipelnyti, greitų ir pigių sprendimų ieškančių žmonių sąskaita. Kaip taisyklė tokius lašiukus, platinančios kompanijos paprastam žmogui logiška ir įtikinama kalba paaiškina, kodėl preparatas tikrai veikia ir yra efektyvus, sudėtyje dažnai aptinkamos kokios populiarios arba egzotinės vaistažolės, kurios neva tai stimuliuos tas smegenų dalis, kurios atsakingos už priklausomybę. Be to, paleidžia produktą už pigią kainą, kad net jei/kai žmogui nesuveiks, jam nebus gaila ir priekaištų nereikš.
Hipnozė yra pasąmonės pasiekimo būdas, naudojamas padėti žmogui giliau įsisavinti kokius nors dalykus. Natūraliai žmogus nevalingai pabūna hipnozės būsenoje vidutiniškai 8 kartus per dieną. Hipnozės terapijos metu hipnoterapeutas siekia panardinti pacientą į kuo didesnį atsipalaidavimą ir sudėlioja ten atitinkamas žinutes.
Akupunktūra - tai tradicinė kinų medicinos praktika, kurios metu į tam tikrus kūno taškus įkišamos plonos adatos, kad būtų stimuliuojamos įvairios fiziologinės reakcijos. Akupunktūra grindžiama tikėjimu, kad egzistuoja energetiniai takai arba meridianai, kuriais teka gyvybinė energija, vadinama Qi. Stimuliuodami šiuos taškus, gydytojai siekia atkurti Qi pusiausvyrą, sumažinti skausmą ir pagerinti bendrą savijautą. Kadangi šios teorijos ir praktikos nėra pagrįstos mokslinėmis žiniomis, visuomenėje ji neretai apibūdinama kaip šarlatanizmas, nors Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) pripažįsta, kad akupunktūra yra tinkama įvairių ligų gydymo forma.
Dauguma painioja ar net nežino, kas iš tiesų yra tas „kodavimas“. Dar kitaip vadinamas Dovženko metodas yra priskiriamas įvairiems rusiškiems ir po-sovietiniams alternatyviems terapijos metodams, kur pagrindinė kovos su priklausomybe priemonė - sukelti baimę vartoti substanciją. Pacientas būna įbaugintas pasekmėmis arba išgąsdinamas šoko terapija, terapeutai įtikina, kad jei jis suvilgys lūpas alkoholiu mirs, šiems efektams pastiprinti būdavo naudojamos ir pojūčius keičiančios priemonės. Toks kodavimas gali būti tiek psichologinis, koks ką tik buvo aprašytas, arba medikamentinis, kuris aprašytas sekančioje pastraipoje.
Senesniais laikais ir dabar senesnėje kartoje dar bus žinomas ir populiarus metodas, kuomet žmogui po oda implantuojama kapsulė su preparatu, kuris sureagavus su alkoholiu iššaukia itin neigiamus padarinius. Dažniausiai tas preparatas būdavo blokuojantis fermentą, dalyvaujantį organizmui perdirbinėjant alkoholį. Jis kartu su alkoholiu organizme sukelia labai nemalonų šalutinį poveikį (pavyzdžiui, greitą širdies plakimą, krūtinės skausmą, pykinimą, galvos svaigimą, paraudimą ir troškulį). Žmogus „išsisprendžia“ problemą apsidrausdamas, kad jei intoksikuosis alkoholiu - jo laukia tragiški padariniai ir ta baimė sulaukti tų padarinių sulaiko nuo alkoholio vartojimo. Tiesa, žmonės tarpusavyje pasakoja, kaip vėliau vis vien neatsilaiko, pavartoja alkoholio turėdami „torpedą“ savyje, ją „nulaužia“ ir sėkmingai vartoja toliau. Kitą vertus yra buvę ir liūdnų atvejų, šiaip ar taip - dabar šis priklausomybės gydymo būdas pripažintas nesaugiu ir daugumoje pasaulio šalių yra uždraustas.
Mokslininko Genadijaus Šičko mokymo esmė - formuoti žmoguje norą ir poreikį veikti savarankiškai bei aktyviai atstatant savo sveikatą. Pats metodas yra skirtas griauti aplinkos suformuotus ydingus stereotipus bei perprogramuoti sąmonę ir pasąmonę klausos, regos, kalbos bei rašomo teksto pagalba. Didelę reikšmę turi motorinė atmintis, todėl ypatingas dėmesys skiriamas dienoraščio rašymui. Šis metodas grįstas medicinos, psichologijos ir pedagogikos žiniomis.
Tikimasi, kad konstruktyvus supažindinimas su kiekvienu iš populiaresnių metodu padės atrasti kiekvienam žmogui tinkamiausią sprendimą jo situacijai, tačiau didžiausi šansai pasveikti yra tada, kai žmogus turi Tikrą Norą išsivaduoti. To ir linkime kiekvienam skaičiusiam.
Tarptautinį pripažinimą pelniusio veikalo „Suaugę alkoholikų vaikai“ autorė pažvelgia į vidų tų, kurie augo priklausomybių kamuojamose, nedarniose šeimose. „Disertaciją „Alkoholikų vaikų savivertė” parašiau aštunto dešimtmečio viduryje. Tuo metu vienintelė knyga apie tai buvo Margaret Cork „Pamiršti vaikai” (The Forgotten Children). Šia tema domėtasi menkai. Vyravo nuostata, kad pagijus alkoholikui, bus įveiktos ir visos šeimos bėdos. Dėmesys - tik alkoholikui. Žinoma, daugeliui įdomiau stebėti ryškiai kambario šviesoje apšviestą žmogų negu kampe drebantį jos ar jo partnerį. Ši knyga - ne medicininė studija ir ne akademinė ataskaita, o veikiau autorės siekis aprašyti tai, kas bendra šimtams jos sutiktų alkoholikų vaikų savęs suvokimui, jiems jau tapus suaugusiais.
Jie yra impulsyvūs. Imasi veikti gerai nepasvarstę, kaip kitaip galėtų pasielgti, ir kokios laukia pasekmės. Dėl impulsyvumo vėliau graužiasi, jaučiasi bejėgiai ir neapkenčia savęs. 2017 m. Lietuvoje labai daug žalingai geriančių ir nuo alkoholio priklausomų suaugusiųjų. Nuo jų priklausomybės kenčia ne tik jie patys, bet ir jų vaikai. Prašyti pagalbos ir ją priimti - stiprybės požymis. Vaikai negali ir neturi nuo šios ligos gelbėti savo tėvų.
Alkoholis šeimoje - tai ne „asmeninis reikalas“. Tai šeimos žaizda, kuri kraujuoja tyliai, bet giliai. Jei šis straipsnis tau artimas - pasidalink juo su tais, kurie galbūt slepiasi už šypsenos, bet kenčia tyliai.

tags: #alkoholiku #vaikai #pagalba #rekomendacijos