Alina Orlova: Vidinio vaiko paieškos ir dainos „Apie ką šitas filmas?“ analizė

Alina Orlova, Lietuvoje ir užsienyje gerai žinoma dainuojamosios poezijos, alternatyvios muzikos bei indie žanro dainų kūrėja ir atlikėja, nuolat stebina savo klausytojus kūrybos gilumu ir jautrumu. Jos muzikoje dažnai atsiskleidžia amžinieji egzistenciniai klausimai ir vidinio vaiko paieškos.

Alina Orlova neseniai pristatė dešimties kūrinių albumą, įrašytą drauge su muzikantais Adu Gecevičiumi ir Pauliumi Vašku. Savo albumą ji pavadino svajingai - „Laumžirgiai“. Jame, kiek labiau nei įprastai, ryškėja distancija nuo asmeniškumo ir atsiskleidžia Alinos kūrybai būdingas gylis, vidinio vaiko paieškos ir amžinieji egzistenciniai klausimai. Nerami, skaudi šiandiena kelia vis daugiau egzistencinių, bendro žmogaus likimo klausimų, todėl į kūrybą atsigręžiu su dar didesne viltimi nei ankščiau. Joje galiu tuos klausimus įgarsinti - užduoti sau ir kitam. Panašiai vadinasi ir viena albumo dainų - „Laumžirgiai mėlyni“, - kuriai filmavome vaizdo klipą. Matyt, ši daina mums pasirodė svarbi. Man laumžirgiai asocijuojasi, visų pirma, su tikros vasaros atėjimu. Jausmiškai, man jie siejasi dabarties pojūčiu, buvimu akimirkoje čia ir dabar. Tačiau tikiu, kad kūryba daro mus humaniškesniais - juk būtent meno kūriniuose dažniausiai skamba vienas amžinas ir svarbiausias žmogui klausimas: kas aš iš tiesų esu?

Daina „Apie ką šitas filmas?“ ir vidinio vaiko esmė

Viena iš Alinos Orlovos dainų, ryškiai iliustruojanti vidinio vaiko paieškas ir egzistencinius klausimus, yra „Apie ką šitas filmas?“. Šios dainos žodžiai atskleidžia atlikėjos apmąstymus apie prarastą arba pasimetusią vaikišką širdį.

„Apie ką šitas filmas?“ dainuojama: „Kur tas vaikas, pilnas aušros? Pilnas miško, užlieto saulės, ežero pilnas skaidros, pilnas pasaulio“. Kartais gali atrodyti, kad tas vidinis vaikas kažkur pasimetė, bet atlikėja tiki, kad jis niekada niekur nedingsta. Visi mes jį turime savyje, tik kartais nustojame jį girdėti.

Alina Orlova pati paaiškina dainos esmę: „Filmas, turbūt, apie kiekvieną iš mūsų. Nesu tikra, todėl ir iškeliu dainoje šį klausimą.“ Dainos „Apie Ką Šitas Filmas“ sukuria kino atmosferą, kai klausantis tarsi regi tai, apie ką dainuojama. Tai - giluminė, įtraukianti daina, lyg rimtas kino festivalis, kurio programoje nebūna nereikalingų šiukšlių.

Dainos formą, aranžuotę ir įrašą Alina Orlova kūrė kartu su Pauliumi Vašku ir Adu Gecevičiumi. Paulius ir Adas įnešė labai daug dalykų - daina prasiplėtė, įgavo svorio. Atsirado būgnų kvėpavimas, Pauliaus gitara suteikė daugiau gylio. Kūrėjai norėjo neperkrauti dainos, išlaikyti tam tikrą pusiausvyrą tarp ekspresijos ir minimalizmo.

„Apie Ką Šitas Filmas“ turi vizualizaciją, gimusią pačios Alinos iniciatyva. Su vizualizacijos kūrėja Igne Narbutaite keitėsi asociacijomis, kalbėjosi apie šviesą, apie judesį gamtoje ir mieste - apie pūgą, sniego krytį, vandenį, mišką, miesto šviesas ir gatves. Alina teigia, kad visa jos kūryba atsiranda iš to paties kūrybos „šulinio“. Piešimas, fotografija, poezija ar muzika - lyg kelios skirtingos kalbos, kuriomis ji turi laimę išreikšti jausmą ar mintį.

Vaikystės įtaka ir daugiakultūrė aplinka

Alinos Orlovos asmeninė istorija ir vaikystė daugiakultūrėje aplinkoje turėjo didelę įtaką jos kūrybai, formavo jos „kitokį požiūrį“ ir atvėrė kelius platesniam pasaulio suvokimui.

Skirtingų tautybių šeimos vaikas Alina gimė ir užaugo Visagine. Kaip pati muzikantė pasakoja, dar 1974-aisiais statant atominę elektrinę žmonės rinkosi iš visos Sovietų Sąjungos, iš visokiausių Lietuvos ir užsienio kampų, tad jos gimtasis miestas visada buvo kultūriškai įvairus. Jos tėvas, Lietuvos lenkų kilmės, dirbo atominėje elektrinėje, o mama, gimusi Rusijoje, ją ir brolį augino namie. Tėvai susipažino Kazachstane, kur tėtis su šeima persikėlė gyventi.

Iki šiol Alina jaučiasi lyg ir nežinanti, kas iš tikrųjų yra - be tvirtų šaknų, be aiškios istorijos. Namuose su tėvais ir broliu kalbėjo rusiškai, ir gimtajame Visagine rusų kultūros taip pat buvo labai daug. Tačiau namuose buvo nemažai knygų anglų kalba. Be to, tėvai nusprendė leisti Aliną ir jos brolį Janą ne į rusų, bet į lietuvių mokyklą. Alina mano, kad tai buvo teisingas sprendimas.

Lietuvių kalba labai keitė Alinos požiūrį į visa aplink. Kai pradėjo mokytis lietuvių kalbos, ėmė kitaip save matyti. Alina pabrėžia, kad lietuvių kalba yra mūsų šalies kultūros pagrindas. Ją pramokusi jau galėjo užmegzti ryšį ir su kitais lietuviškai kalbančiais Visagino gyventojais, nors jų buvo mažuma. Šiandien ji supranta, kad lietuvių kalba jai atvėrė daug durų, leido daug dalykų pamatyti kitaip. Alina yra dėkinga savo lietuvių kalbos mokytojai Vilijai Gediminskienei - jos dėka pradėjo daugiau skaityti ir rašyti lietuvių kalba. Mėgdavo eiti į biblioteką ir ten leisti laiką. Nors Visaginas labai mažas miestas, ji rado jame kultūros. Vykdavo ir muzikinių kolektyvų pasirodymai, ir parodos, tik visa tai dažniausiai būdavo susiję su rusų kultūra. Alina teigia, kad gyveno savo pasaulyje, kuris nepriklausė nei išskirtinai rusų, nei lietuvių kultūrai. Ji prisilietė prie abiejų kultūrų - augo daugiakultūrėje terpėje ir šiandien tuo labai džiaugiasi.

Dar mokykloje Alina piešė - ją visad traukė menai. Tėvai netruko pastebėti mergaitės meninių užmojų, todėl išleido ją mokytis į muzikos mokyklą. Alina sako, kad tėvai neturėjo konkrečių lūkesčių, bet kadangi ją į muzikos mokyklą „atidavė“, tai reiškia, kad nebuvo prieš užsiėmimą muzika. Galima sakyti, kad kreipė link muzikos, jei jau ten nuvedė. Pasak muzikantės, Visagino muzikos mokykla buvo išties geros kokybės, galbūt dėl to ji ir buvo toks populiarus pasirinkimas tarp kitų vaikų. „Labai daug mano klasiokių su manimi kartu ją lankė“, - teigia išskirtinio balso savininkė.

Muzikos mokykloje Alina mokiausi groti pianinu, būtent čia susipažino su klasikine muzika. Anuomet tos muzikos nevertino taip, kaip vertina dabar. Muzikos mokykla taip pat darė didelį poveikį jos muzikiniam skoniui. Dabar Alina džiaugiasi ir dėkoja tėvams, kad ją nuvedė į muzikos mokyklą. Tiesa, tada dar nebuvo pasirengusi iki galo suprasti ir įvertinti klasikinę muziką. Tačiau jos klausymas vis tiek paliko labai gerą pėdsaką. Alina sako, kad tik dabar ima mokytis klausytis klasikos, atrasti jos grožį.

Iš Visagino menininkė išsinešė ne tik muzikinių žinių bagažą, bet ir daugiakultūrės aplinkos paliktą „kitą požiūrį“. Tuo klausimu jai pasisekė, nes dabar gali daug ko pasisemti ir pamatyti kitu kampu. Skirtingų kalbų elementas, galima pasakyti, kuria ir kitą pasaulį, kitą požiūrį, visą pasaulinį vaizdą. Kita vertus, tu į viską žiūri kaip ir iš šalies, nes visko žinai tik po truputį, bet kaip ir ne iki pat galo. Alina atvirauja, kad stengiasi iš kiekvienos kultūros imti tai, kas ją joje labiausiai traukia, kas jai atrodo gražu arba žavinga. Paklausta, ar dažnai sugrįžta į vaikystės miestą, Alina atsako: „Daugiau mažiau - kartą į mėnesį, nes ten gyvena tėvai. Jeigu esu labai užsiėmusi, tai gal per šventes.“

Alinos Orlovos kūrybos procesas ir unikalumas

Alina Orlova atvirauja apie savo kūrybos procesą, kuris, pasak jos, neturi griežtų taisyklių ir dažnai yra intuityvus.

Paklausta, kaip parašo dainą arba tekstą, ar turi tam tikrą rašymo rutiną, formulę ar būdą, dainuojamosios poezijos atlikėja neslepia - jai iki šiol tai nėra labai aiškus procesas. Sunku pasakyti, nes jis toks kompleksiškas, susideda iš daug dalykų, paprastai jie nėra staigūs. Aišku, būna, kad gali iškart parašyti, bet dažniausiai visų pirma turi būti kažkokia nuotaika ir ji turi kažkaip poetiškai veikti, nors sunku pasakyti, kas tai yra. Ir atsiranda kokia eilutė, žodis, bandai pratęsti, tada turi netrukdyti sau - aš bandau netrukdyti. Kai netrukdai, tada kas nors ir pavyksta. Ir toliau išrutulioji tą liniją, kuri atsiranda tekste, arba ritmą. Ritmas kaip ir pats tave išveda link ko nors. Po to turi paredaguoti, taisyti, bandai įdainuoti, gal kas nors atpuola, pavyzdžiui, nereikalingi žodžiai, gal atsiranda naujų.

Kad būtų aiškiau, dainos kūrybą atlikėja palygina su idėjos arba minties atėjimu: „Mes kiekvienas žinome, kad sunku pasakyti, kaip idėja ateina. Tiesiog ateina. Ir tu turi būti pasirengęs ją priimti.“ Pasak menininkės, bent jai sunkiausia tada, kai bando sau trukdyti, mąstyti apie klausytoją arba vertinti - „tik pradėjai rašyti, o jau neišeina“. Reikia pasitraukti ir duoti valią fantazijai, pasąmonei, ta esatis ir jausmas yra daug gudresni nei protas. Alina bando sau išlaikyti tokią būseną.

Alina teigia, kad naujame albume mažiau asmeniškumo, emocinės intencijos, galbūt mažiau ryški ir jos egocentristinė pozicija. Kažin, ar kažką sprendė sąmoningai: viskas nutinka savaime ir ateina su laiku, branda, įtaką daro ir esama išorinė situacija. „Laumžirgiuose“ paliesti laikinumo temas. Kūrinyje „Labas, ką tu?“ skamba: „<…> ką dar vakar galvojau, kad žinau tikrai, šiandien - sudegę stagarai”. Šia eilute bandyta trumpai nusakyti šių laikų situaciją - kai per akimirksnį senas ir įprastas pasaulis, kurį manei esant amžiną, ima ir sudega, sugriūva. Savo gyvenimo toli į priekį neplanuoja. Planavimas neišvengiamas nebent tada, kai tai liečia kūrybinius projektus. „Forever In Between“ - taip pavadinta viena naujo albumo dainų. „Amžinai tarp dviejų begalybių“ - taip dainuojama šioje dainoje, kuri yra apie amžiną žmogaus padėtį - tarp praeities ir ateities.

Kiekviena kalba turi savo skambesį, ritmiką, melodiją, todėl dainai ji suteikia tam tikrą atspalvį, specifinį nuotaikos pojūtį, sąlygoja melodijos išdėstymą. Dainuodama lietuviškai Alina jaučiasi atviresnė, šiek tiek apnuoginta. Pavyzdžiui, rusų kalba turi savo intensyvumo, ryškumo. Alina nesprendė albume supinti dvi kalbas - lietuvių ir anglų - taip gavosi natūraliai, kūrybiniame albumo procese. Ji turėjo dainų ir anglų, ir lietuvių kalbomis, jas ir sudėjo į albumą.

Tekstas lemia labai daug - ir nuotaikos, ir skambesio prasme. Tekstas padiktuoja viską, jis yra lyg dainos stuburas, kuris laiko visas kitas dalis. Dažnai intuityviai ir gana laisvai įsivaizduojama patikusio teksto būsimą skambesį dainoje. Naujai parašyta daina paprastai vis sukasi galvoje, dėliojama mintyse žodžiai ir frazės, kol jos randa savo vietą. Gana retai nutinka taip, kad tik parašius dainą, iš karto jaustum ją, kaip gerą ar tinkamą tolimesniam gyvenimui. Todėl Alina kai kurias dainas atideda, galbūt net pamiršta, ir tik po kurio laiko prie jų sugrįžta. Tada pasilieka tolesniam plėtojimui arba deda „į stalčių“, iš kurio jos gali „prisikelti“ net ir po kelerių metų.

Laisvalaikiu Alina Orlova yra atvira visiems žanrams, išskyrus tuos, kurių galbūt nežino. Kadangi gavo plokštelių grotuvą, daugiausia klauso senų kūrinių, tarp jų yra daug klasikos - Bachas, Hendelis, visa klasika. Patinka ir 80-ųjų japonų muzika, YMA. Taip pat bažnytinė, religinė muzika, liturgijos, folkloras - pradedant sutartinėmis, japonų tradicine muzika, kinų muzika, flamenko. Jos spektras gana platus. Dainininkė teigia, kad daugiausia jai patinka senesnė muzika ir kad šiuo metu šiuolaikinės muzikos neklauso.

Alinos Orlovos kūrybinis kelias ir pripažinimas

Alina Orlova - bene viltingiausias paskutinių metų Lietuvos muzikos fenomenas, sulaukęs pripažinimo tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

2007 m. pelniusi alternatyvios muzikos A.LT „Metų proveržio“ apdovanojimą ir „Pravda“ naujokų apdovanojimą su daina „Nesvarbu“, į plačiuosius vandenis ji išplaukė 2008-aisiais, pristačiusi debiutinį albumą „Laukinis šuo dingo“. Nuo to laiko dainininkė daug koncertavo ir plėtė gerbėjų ratą ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų. Vėliau atlikėja pasirodė ir Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Airijos, Prancūzijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos scenose ir festivaliuose.

Žaismingas, estetiškas bei drauge ir liūdnas A. Orlovos vokalas sužavėjo ir užsienio atlikėjus. Ji dainavo ir su garsia Jungtinės Karalystės atlikėja Natasha Bedingfield bei amerikiečių prodiuseriu ir dainų kūrėju Johnu Forte. Jų bendro turo metu buvo sukurtas ir dokumentinis filmas „The Russian Winter“, rodytas Niujorko „Tribeca“ filmų festivalyje, kurio globėjas yra žymus aktorius Robertas De Niro.

Šiuo metu dainininkė yra išleidusi keletą studijinių albumų:

Formulės dainininkė neturi ir klausytojui. Jos įsitikinimu, idealaus klausytojo nėra ir būti negali: „Nežinau, kas yra idealus, aš tiesiog džiaugiuosi ir esu dėkinga jeigu apskritai yra klausytojas, jis tikrai neprivalo man būti kažkoks. Matyt, jeigu žmogus gali klausyti ir klauso, jeigu jam kas nors, kas scenoje skamba, yra artima, man jis jau būtų idealus. Tas, kuris girdi, jaučia ką nors panašaus, sutampa. Man to tikrai užtenka.“ Alina Orlova patvirtina, kad jai svarbūs artimų žmonių ir kolegų atsiliepimai ir įspūdžiai, bet įdomiausia, aišku, klausytojo reakcija, jausmai.

Alina Orlova mėgsta groti keistose, atmosferinėse vietose. Birželio 28-ąją, savo gimimo dieną, ji sugrojo albumą Lukiškių kalėjimo scenoje. „Man patinka groti keistose, atmosferinėse vietose. Tada viskas skamba kiek kitaip.“ Scenoje pasirodė su pučiamųjų kvintetu. Ji visada džiaugiasi galėdama groti su kitais muzikantais. Nors dar nebuvo atlaisvintose Lukiškėse, kalėjimo cerkvė jau seniai traukė jos akį, norėjosi patekti vidun, pažiūrėti, kaip ten viskas atrodo. Jai pačiai labai patinka groti tokiose erdvėse, jos turi savo keistą, ypatingą atmosferą, kuri savaip veikia ir ją, ir klausytoją.

tags: #alina #orlova #vaikas

• 9 mėnesių vaikas nevalgo košių: pagrindinės priežastys ir sprendimai
• Sužinokite daugiau apie Ramučiuose veikiančius Karmėlavos globos namus
• 6 nėštumo savaitė: kūdikio vystymasis ir pilvo pokyčiai
• kaip spręsti triukšmo problemas su kaimynais
• genetinių sutrikimų rizikos vertinimas nėštumo metu