Algirdo Kumžos gyvenimas: nuo Nepriklausomybės atgimimo iki Rytų išminties ir šeimos
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, diplomatas, alpinistas, rašytojas ir kuksando meistras Algirdas Kumža yra asmenybė, kurios biografija kupina netikėtų posūkių ir įvairiausių veiklų. Nuo politikos užkulisių iki Himalajų viršūnių, nuo diplomatinio darbo iki Rytų filosofijos - jo gyvenimas yra nuolatinės paieškos, tobulėjimo ir nuotykių kupina kelionė. Šiame straipsnyje pasinersime į Algirdo Kumžos gyvenimą, atskleisime jo šeimos istoriją ir išskirtinius patyrimus.
Nepriklausomybės atgimimo metai
Algirdo Kumžos gyvenimas neatsiejamas nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpio. „Atėjome visi į Aukščiausiąją Tarybą su labai aiškiu mandatu, - prisimena A. Kumža. - Visi rinkėjai aiškiai pasakė, kad Lietuvos Nepriklausomybė turi būti atkurta.“
1988 metais pirmieji mitingai buvo dar negausūs, žmonės dar išsigandę. „Bijojo, kad tarp jų yra saugumiečių, kas nors saugumui įskųs. O paskui žmonės įsidrąsino ir mitingai tapo masiški, išsiveržė kaip galingas cunamis Vingio parke, Katedros aikštėje,“ - pasakoja Algirdas Kumža.
Rinkimai, vykę į tuo metu dar Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą iš tikrųjų buvo laisvi, nesumeluoti ir su didžiule konkurencija jo rinkimų apygardoje Telšiuose.
„Žmonės ir su nerimu manęs tada klausinėjo - o kodėl parduotuvių lentynos tuščios? Kodėl net kojinių negalima nusipirkti? O tuo metu per TSRS televizijos programą „Vremia“ - griaudėjo būgnai, trimitai, jog nieko tarybiniam žmogui netrūksta, lentynos nuo prekių gausos lūžta,“ - prisimena signataras.
Kai kurių prekių, pavyzdžiui, lygintuvų, televizorių ir net apatinio trikotažo buvo galima įsigyti tik už talonus. Jų taip pat trūko. Žmonės laimėdavo burtų keliu arba per geras pažintis su profesinių sąjungų pirmininkais. Būtent jie būdavo talonų skirstytojai.
Algirdas Kumža svarsto, kodėl kai kurie piliečiai prisimena tuos laikus su nostalgija. „Nostalgiją jaučia savo jaunystei. Kai esi jaunas, energija gerai cirkuliuoja, esi žvalus, daug svajoji apie princus ir princeses iš tolimų kraštų. Galbūt todėl ir ilgimės tų laikų, bet ne anos santvarkos. O jei anos santvarkos kažkas ilgisi, tai kažkas su tuo žmogumi yra negerai arba kažkas labai smarkiai paskatina iš šono. Būkime atviri - ir nepriteklių, ir neteisybių dabar yra pakankamai. Liūdesio gali būti. Bet jo būna visose santvarkose,“ - teigia A. Kumža.
Kovo 11-osios diena, kai buvo paskelbta atkurta Lietuvos Nepriklausomybė, buvo labai šventiška. „Sutikome ją su džiugesiu ir su nemažu nerimu. Raudonoji kariuomenė - jos tankai, tanketės, desantininkai dar buvo Lietuvoje. Nežinojome, koks bus kovo 12-osios rytas. Prisimenu, kovo 11-ąją, 23 valandą išsiskirstėme su tokiomis nuotaikomis ir rytą su tokiomis pačiomis nuotaikomis susitikome. Prisimenu, V. Landsbergio frazę: „Šįryt gražiai aušo“. Ne su parako kvapu ir dūmais. Vėliau, sausio 13-ąją, sulaukėme ir parako bei dūmų, tik, ačiū Dievui, kad mums buvo lemta išsaugoti Nepriklausomybę,“ - pasakoja signataras.
1990-1992 m. Algirdas Kumža buvo išrinktas ir aktyviai dirbo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatu (vieną kadenciją), Liberalų frakcijos nariu.
„Nauja diena“. Kovo 11-oji Signataro ir rašytojo A. Kumžos akimis
Diplomatijos ir kelionių svajos
Jau iki Kovo 11-osios Algirdas Kumža domėjosi Rytais ir diplomatija. „Norėjau keliauti ir kažkodėl mane labai traukė diplomatija, derybų menas. Tik nebuvo kaip tas diplomatines svajones įgyvendinti. Nelaisvoje Lietuvoje nebuvo ir lietuviškos diplomatijos. Ji buvo Maskvoje. Juolab man, kaimo vaikui, buvo aišku, kad manęs į Maskvą diplomatijos mokytis niekas nepriims,“ - prisipažįsta A. Kumža.
Visi žinojome, kokio fizinio ir specialaus pasiruošimo reikia, kad nuskristum į Mėnulį, o kaip nulėkti į Tibetą, į Ameriką, net į Portugaliją ar Ispaniją? Žinojome, kad ten nenulėksime. Atsitrenksime į geležinę uždangą. „Kovo 11-oji man atvėrė tuos kelius. Atradau naujų galimybių,“ - sako A. Kumža.
A. Kumža prisimena, kaip jo šeima skaitydavo žurnalą „Mokslas ir gyvenimas“, kuriame bent kiek buvo galima sužinoti apie kitas šalis. Bent nuotraukose pamatyti Indiją, Kubą, Egiptą. Nieko tikro apie tuos kraštus nežinojo ir net nesvajojo juos aplankyti.
Pats autorius apie rašymą prisimena jam įstrigusį susitikimą: „Kartą Sąjūdžio laikais Žemaitijoje vakarojau su rašytoju Eduardu Cinzu, gyvenusiu ir kūrusiu Belgijoje. Jis sakė, kad Lietuvoje mes turime daug gerų rašytojų, bet visi jie smarkiai tuščiažodžiauja. Pajuokavau, kad tapęs rašytoju, taupysiu kiekvieną žodį.“
Algirdo Kumžos diplomatinė karjera prasidėjo 2006 m., kai jis tapo Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Ukrainoje, kur dirbo iki 2009 m.
Ambasadoriaus darbas Kijeve Algirdo gyvenime užėmė svarbią vietą. Ukrainoje kilus karui, Algirdo kadencija buvo pasibaigusi, tačiau vyras puikiai prisimena pirmąjį karo rytą. „Tą rytą aš ilgiau pamiegojau, o Toma buvo prabudusi. Įėjau į svetainę, ji sėdėjo prie kompiuterio ir pasakė, kad bombarduoja Kijevą. Aš, kaip profesionalas, politikas, diplomatas, iškart supratau, ką tai reiškia. Tai neįtikėtinas dalykas. Mes, diplomatai, visi matėme, kad karas artėja. Bet kad jis toks žiaurus, nuožmus, pažeidžiantis ir žmogiškumą, ir visus įstatymus bei sutartis, mes to nesitikėjome. Mūsų prigimtis neleido apie tai pagalvoti. Aš supratau, kad šis karas bus labai ilgas, atneš daug aukų. Labai liūdna,“ - apmaudo neslėpė jis.
Algirdo Kumžos šeima
Algirdas Kumža yra vedęs Tomą Pagojutę-Kumžienę, kuksando meistrę, akupunktūros, fitoterapijos ir tradicinės korėjiečių medicinos sasang specialistę, ergoterapeutę. Jie augina dvi dukras: 7-erių Mariją ir 5-erių Sofiją. "Vos spėjame pakaitomis vežioti jas į mokyklą, darželį, prancūzų kalbos kursus, dailiojo čiuožimo ir džiazo pamokas - nė vienam nėra kada dairytis atgal. Mes patys jokių bendravimo barjerų nestatome, laimė, kiti irgi," - sako Toma.
Algirdo ir Tomos amžiaus skirtumas - 23 metai. Tačiau pora tikina, kad į tai niekuomet per daug nesikoncentravo. „Tų pinigų gal tiek daug nebuvo. Žmonės net bijo tą skirtumą pasakyti, o aš jau gal ir užmiršau jį. Taip, jis nemažas - gal kiti galvojo, kad tai yra vienadienė, romantinė istorija. Kad jie pakeliaus ir viskas baigsis. Tačiau, gegužės 5 dieną, sukako jau 20 metų kartu,“ - šyptelėjo Algirdas.
T. Kumžienė prisimena, kad jos tėvai labai gražiai nuo pat pirmos dienos priėmė Algirdą ir niekada jai nieko nekomentavo. „Nežinau, ką jie tada nuoširdžiai galvojo, bet niekada nesu išgirdusi, kad tai yra klaida. Jie sakė, kad čia mano sprendimas, mano kelias. Beje, jie labai gražiai sutaria ir iki šiol,“ - pasidžiaugė ji.
Ypatingas sutapimas Algirdo ir Tomos gyvenime - Tomos gimtadienis yra Kovo 11-ąją. „Toma prisimena tą kovo 11-ąją. Ji šventė gimimo dieną Klaipėdoje, buvo namuose. Pasakojo man, kad buvo labai supykusi ant visų signatarų, nes dėl mūsų visi prie televizorių stebėjo, kas vyksta Vilniuje ir užmiršo jos gimtadienį,“ - juokėsi A. Kumža.
T. Kumžienė ambasadoriaus žmona tapo būdama labai jauna - vos 25-erių. Jai teko ne tik atsidurti po padidinamuoju visuomenės stiklu, bet ir išvykti toli nuo namų, kai Algirdas sulaukė kvietimo dirbti Ukrainoje. „Tai buvo didelis ir ne visai tikėtas iššūkis. Kvietimas į Kijevą buvo tiesiogine ta žodžio prasme „nuleistas iš Himalajų“. Kai susituokėme, išvykome į medaus mėnesį be bilieto atgal - aš išėjau iš darbo. Planavome pakeliauti bent kelerius metus, neplanavome grįžti. Nusileidus nuo kalno, Algirdas pasitikrino kompiuterį ir rado kvietimą pasvarstyti ambasadoriaus darbo vietą Ukrainoje. Tai buvo Algirdo svajonė, tad nusprendėme pabandyti įgyvendinti ją,“ - prisiminė T. Kumžienė.
Ukrainoje sutuoktiniams gimė ir pirmoji dukra Marija, o antroji Sofija - jau grįžus į Lietuvą. Kaip teigė Toma, būnant Ukrainoje jai teko išgyventi išties daug. „Aš ten susidūriau su viskuo - turėjau ir atstovauti Lietuvą, ir labai stengiausi organizuoti kultūrinius renginius, nes pirmuosius metus ambasada neturėjo kultūros atašė, nebuvo žmogaus, kuris tuo užsiimtų. Algirdas mane irgi skatino tai daryti,“ - pasakojo moteris.
Pomėgiai ir aistros
Algirdo Kumžos gyvenime būta įvairiausių darbų - nuo teisininko, politiko iki žurnalisto. Tačiau su didžiausiu džiaugsmu ir šviesa akyse jis kalba apie visai kitą savo aistrą - alpinizmą. „Aš gimiau Žemaitijos kaime ir prisimenu, kad visada norėjau keliauti. Bet turėjau visokių darbų, todėl tik sulaukęs 40-ies įgyvendinau vaikystės svajonę ir tapau alpinistu. Karjerą dariau labai greitą - jau po septynerių metų kopiau į vieną aukščiausių pasaulio kalnų. Esu ir knygą apie tai parašęs. Kai jau esi baigęs karjerą, alpinisto profesija ir šis laikotarpis man atrodo šviesiausias,“ - atskleidė jis.
Visgi ne paslaptis, kad alpinizmas reiškia ir nuolat slypinčius pavojus. Kaip pasakojo Algirdas, jų išties būta - ir net labai pavojingų. „Gyvenime daug kartų galėjau prasmegti, kartą skendau Patagonijoje, labai šaltoje kalnų upėje. Bet visąlaik, paskutinę sekundę kažkokia ranka vis sugriebdavo mane - nežinau, ar Budos, ar Konfucijaus. Ir dabar, rašydamas knygas, vis klausiu - kodėl jie tai darė, kam jie mane gelbėjo,“ - svarstė jis.
Tomos ir Algirdo bendra veikla, kurią sutuoktiniai atrado itin netikėtai - keliaudami po Himalajus. Kaip prisiminė A. Kumža, tąkart Nepale jau buvo prasidėjo neramumai, vakarų turistai bijojo ten skristi, tačiau juodu su Toma tai padarė. „Labai smagiai keliavome ir ten susipažinome su vienu korėjiečiu. Tada jis mums atrodė paprastas, kuklus žmogus, o vėliau sužinojome, jog jis - didžiausias Kuksando mokytojas. Tai - tokia sena rytietiška praktika, kuri kalba apie ilgaamžiškumą, gerą sveikatą ir energiją. Man buvo labai įdomu, jau mokykloje domėjausi įvairiomis Rytų praktikomis ir filosofijomis. Aš labai susidomėjau, bet ilgą laiką žiūrėjau į tai tik teoriškai,“ - teigė laidos pašnekovas.
Kuksando - tai senovinis korėjietiškas kvėpavimo, judesio ir meditacijos menas, kurio tikslas - suderinti kūną, protą ir energiją. Trumpai tariant, tai - holistinis sveikatingumo ir dvasinio tobulėjimo metodas, jungiantis kvėpavimo pratimus - gilius, ritmingus įkvėpimus ir iškvėpimus, siekiant suaktyvinti gyvybinę energiją. Taip pat lėtus, harmoningus judesius - panašius į jogos ar taiči technikas, stiprinančius kūną ir lankstumą. Galiausiai - meditaciją - minties nuraminimui, dėmesio sutelkimui ir vidinei pusiausvyrai.
Tačiau Algirdo požiūris į Rytų praktikas sustiprėjo tuomet, kai Kijeve dirbant ambasadoriumi, jam prasidėjo neramių kojų sindromas. Vyras pasakojo, kad tai neleisdavo jam užmigti iki pat paryčių, jau buvo kilę minčių ir apie karjeros pabaigą. „Ėmiau ieškoti, kas padėtų. Pasirodo, kad iš visų terapijų ir tablečių, vienintelė, kuri padeda, yra korėjietiška praktika. Kai ėmiau ją taikyti, labai greitai pamačiau šviesą tunelio gale. Tada ja patikėjo ir Toma, nors ji - daktarų vaikas, kreivai žiūrinti į tuos Rytus ir jų visokias praktikas. Bet staiga ji pamatė, kad po to, kai niekas nebegelbėja, padeda korėjiečių praktikos,“ - teigė A. Kumža.
Pokalbio metu Toma prisiminė, kad pirmą kartą šias pratybas juodu su Algirdu atliko Himalajų kalnuose per judviejų medaus mėnesį. „Kai visą dieną ėjome tais kalnais, trūko oro, svaigo galva, atėjo tas korėjietis ir pasakė, kad reikia padaryti keletą pratimų - neva taip bus lengviau. Pagalvojau, kad tikrai negali būti, bet buvo nepatogu atsisakyti. Padarėme tuos pratimus, pakvėpavome ir iš tikrųjų pasidarė lengviau,“ - prisiminė ji.
Ši rytietiška filosofija jau kurį laiką yra Algirdo ir Tomos pagrindinis gyvenimo vedlys. Dabar pora ne tik užsiima Kuksando praktika, bet ir yra pasiekę Korėjoje pripažintą meistrų lygį, abu yra išlaikę tarptautinių mokytojų egzaminus. Jie ne tik patys praktikuoja Kuksando, bet ir moko šios praktikos kitus.
Toma Kumžienė pirmąsyk kuksando praktiką atliko 2005 metais Himalajuose, kur susipažino su garsiuoju meistru iš Pietų Korėjos Jin Moku. 2016 metais Toma įsteigė Nacionalinį kuksando centrą, kuris teikia Papildomosios ir alternatyviosios sveikatos priežiūros (PASP) paslaugas. Nuo 2017 metų ji yra kuksando specialistė, o 2021 metais Pietų Korėjoje jai suteikta kuksando specialisto kvalifikacija.
2023 metais kuksando tapo LR Sveikatos sistemos dalimi, priskirta PASP Rytų medicinos paslaugų grupei. Savo akupunktūros praktikoje Toma remiasi tiek Vakarų medicinos protokolais, tiek Rytų medicinos žiniomis.
Nuo 2006 metų Toma gilinasi į tradicinę korėjiečių mediciną sasang, stažuojasi Pietų Korėjos klinikose, o nuo 2019 metų studijuoja pas Dr. Gary Wagman, Tradicinės korėjiečių medicinos institute JAV.
Tradcinė korėjiečių medicina teigia, kad norėdami padėti negaluojančiam ar skausmus kenčiančiam žmogui turime naudoti akupresūrą, akupunktūrą, fitoterapiją, kuksando - meditaciją, kvėpavimą, judesį - bei sureguliuoti žmogaus gyvenimo būdą ir mitybą.
Knygos: „Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis“, „Kuksando. Kelio knyga“, „Rasa. Po angelo sparnu“, „Oranžinis romanas. Ketveri ambasadoriaus metai Ukrainoje“, „Kuksando. Nuo Korėjos kalnų“ ir „Lietuviški karmos dėsniai. Mano gyvenimo istorijos“.
Signataro Algirdo Kumžos knygų pristatymas
2026 m. kovo 5 d. Seimo skaitykloje vyks Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Algirdo Kumžos knygos „Lietuviški karmos dėsniai. Mano gyvenimo istorijos“ pristatymas. Naujausioje knygoje A. Kumža pasakoja keliautojo, diplomato ir politiko patirtį.
„Regėjau didžiausius pasaulio įvykius: Berlyno sienos griūtį, Sąjūdžio gimimą, Šri Lankos cunamį. Turėjau nuskęsti ledinėje Patagonijos upėje, nugarmėti į Himalajų prarajas, tačiau paskutinę akimirką mane sugriebdavo kažkieno stipri ranka. Matyt, saugojo pasaulio dievai. Pasakoju daug linksmų ir graudžių istorijų, atskleidžiu savo patirties įvairovę: diplomatija, politika, teatras, verslas, alpinizmas, Rytų praktikos,“ - sako autorius.
Filosofijos profesorius Alvydas Jokubaitis apie naujausią A. Kumžos knygą rašo: „Algirdas savo gyvenimą pavertė estetinio pasitenkinimo objektu. Tai tikrai ne pasipūtusio garbėtroškos biografija, o neabejotinas grožinės literatūros kūrinys.“
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
