Algirdo Amšiejaus kelias nuo dailės svajonių iki bitininkystės ir sodininkystės meistro
Algirdas Amšiejus - žinomas Lietuvos bitininkas, sodininkas ir biomedicinos mokslų daktaras, kurio gyvenimo istorija įkvepia ir stebina. Apie bites ir medų A. Amšiejus galėtų pasakoti valandų valandas.
Vaikystės svajonės ir meno paieškos
Dėl to tikriausiai daugelis mano, kad bitininkystė ir sodininkystė jo galvoje tūno nuo pat mažumės. Tačiau charizmatiškasis biomedicinos mokslų daktaras būdamas vaikas buvo ryžtingai nusiteikęs siekti savo svajonės - tapyti. „Labai daug žmogui reiškia autoritetas, ypač kaimo vaikui. Viena kultūros darbuotoja atvažiavo į kaimą statyti spektaklį, daryti savo baigiamąjį darbą. Dar ir dabar atsimenu - tai buvo spektaklis „Ką gali mergaitės“. Bet ne spektaklis man įaugo ir pats vaidinimas. Dekoracijoms pastatyti buvo pakviestas dailininkas, jam reikėjo talkos. Taip įsmeigė į širdį man durklą, kad aš po to niekuo nenorėjau būti - būsiu dailininkas."
A. Amšiejaus noras ir ryžtas buvo tokie stiprūs, kad baigęs aštuonias klases jis bandė įstoti į Kauno Stepo Žuko dailės technikumą. Tuomet konkursai stojant į šią meno mokslų kalvę būdavo dideli - iš septyniolikos stojančiųjų priimdavo tik du. Taip jau susiklostė, kad A. Amšiejus nepateko tarp tų dviejų laimingųjų.
Nuo sodininkystės iki bitininkystės
Jo keliai nuvingiavo tuomečio Ivano Mičiurino technikumo link, kur buvo ruošiami būsimi sodininkai, daržininkai bei bitininkai. „Įsivaizduokite, gulbės plaukioja ir ten dar tave moko specialybės. Gamta man buvo viskas. Ir įstojau į technikumą, tapau sodininku-daržininku. O antrame kurse, kadangi Lietuvoje labai trūko bitininkų, mūsų grupę specializavo į bitininkystę. Aš labai gerai mokiausi - penketukais. Jau antrame kurse mane paskyrė būti medelyno vadovu."
Minėtame technikume A. Amšiejaus gyvenime atsirado ne tik bitininkystė - čia jis susipažino ir su būsima žmona Dalia, mat ir ji ten krimto mokslus.
Šeima ir darbas rankose
Žinomas bitininkas pripažįsta, kad yra seno sukirpimo žmogus - nuo pat mažens įsiklausydavo į vyresnių žmonių patarimus, o vienas iš jų buvo, jog reikia rinktis stiprią žmoną. „Ji buvo labai greita. Mokiausi iš mamos senelių, iš suaugusių žmonių - ir šiandien neturiu vienmečio draugo, visi 10-15 metų vyresni. Visą laiką bendravau su vyresniais žmonėmis, nežinau, kodėl. Net pats save kartais kontroliuoju. O man kažkada buvo sakę tokį dalyką: žiūrėk, kad moteris būtų labai stipri - tada tavo gyvenime bus ramstis. Man labai patinka stiprūs žmonės."
Nors jiedu su Dalia po kelerių metų švęs penkiasdešimties metų sukaktį nuo tada, kai jų gyvenimo keliai susikirto, A. Amšiejus iki šiol tiksliai pamena jų bendro gyvenimo istorijos pradžią su visomis datomis bei detalėmis, bet kartu prisipažįsta, kad iki šiol gerai nepažįsta savo antrosios pusės. „Aš turiu tokią patarlę: bičių ir moters iki pat mirties nepažinsi. Įdomu tyrinėti ir bites, ir moteris. Taip, kad aš nesakau, jog ją labai gerai pažįstu. Mes draugavome 5 metus. Dalia pirmos stipendijos proga pasikvietė mane pietų. <...> Ji kartu su manimi baigė technikumą - sodininkė-daržininkė su bitininkystės specializacija. Ir kai pabaigė, išvažiavo į Kelmės rajoną dirbti bitininke. Mano visų atostogų arba laisvų dienų kryptis buvo Kelmė. Aš jai ten padėdavau bitininkauti. Kai susituokėme, parsivežiau ją į Kauną, ji metė bitininkystę, kadangi atsirado ir vaikučiai“, - kalba A.
Sukūrę šeimą jiedu su žmona kartu užsiimdavo sodininkyste ir daržininkyste, o pats A. Amšiejus prigalvodavo įvairiausių verslų: ką auginti, ką parduoti, kad gausi šeima turėtų visko. O tam, kad Amšiejai gyventų erdviame name, plušėti teko ir vaikams. Nuo pat mažumės mokslų daktaro atžalos buvo pratinamos prie darbo. „Aš nesakau, kad neduodavau pinigų, kad aš skriaga. Pavyzdžiui, norėjo sūnus firminių kedų. Iš kur man paimti pinigų? Jūs galvojate, kad aš pats namą pastačiau? Jį šešiolika žmonių nupirko, sumokėjo kolchoziniais rubliais, o aš jiems atidaviau vienas su vienu. Tonom svogūnus auginau, vištas laikiau, kiaušinius pardavinėjau, kad surinkčiau pinigų. Sugalvodavau visokių nesąmoningų verslų, kad tiktai turėčiau. Ir mano vaikai dirbo. Ne indus plovė, valė, ne - tai priklauso. Rožių akiavimas, skuduriuku nuvalydavo visus kaklelius, kad nebūtų žemių, ravėjimas, pikiavimas... Keliais eidavome, bet pasidarydavome. Kiekvieną penktadienį mokėdavau atlyginimą“, - pasakoja A.
Dėstytojavimas ir praktinės žinios
Įgytos žinios darbuojantis su tėvais soduose ir daržuose nuo mažumės nepraėjo veltui - Amšiejų atžalos perėmė iš tėvų žinias ir apie ūkio reikalus išmano ne ką mažiau nei garsusis tėtis. O sūnus Rokas net perėmė medelyno reikalus, todėl charizmatiškasis bitininkas gali sau ramiai užsiimti mėgstamomis veiklomis. Tarp jų - dėstytojavimas Aleksandro Stulginskio universitete, kur jis studentus moko bitininkystės paslapčių.
Kaip ir kitose gyvenimo srityse, taip ir dėstydamas A. „Aš esu praktikas, niekada neskaitau iš užrašų, knygų - aš rodau, bet labai retai naudojuosi multimedija. Šiandien kartais net piktumas ima. Koks tu dėstytojas, jeigu be elektros negali vesti paskaitos? Mane tai pykdo, man taip netinka - mano visos paskaitos galvoje. Bet labai daug rašau ant lentos, kai kurie studentai juokiasi, nes būnu visas kreiduotas. Kiti dėstytojai kopijuoja knygas. Ką, tas studentas nemoka pats nusikopijuoti? Tu jam susakyk, kuriuos puslapius perskaityti, o pakalbėk apie kitką. Aš labai daug kalbu apie gamtą, apie bitę, ką bitė iš viso veikia, kam ji reikalinga. Studentams labiausiai patinka, kai sakau, kad bitės užsiiminėja seksu. Sako, kaip tai? Sakau, augalai mylėtis gali, nori - visi nori mylėtis, nėra sutvėrimo žemėje, kuris nenori mylėtis. Bet vieno šaknys čia, kito - čia. Kaip jiems apsikabinti?"
Bitininkystės paslaptys ir požiūris į medų
Kaip ir apie bičių gyvenimą, taip ir apie jų nešamas gėrybes A. Amšiejus gali papasakoti begales įdomių dalykų. Juk ne veltui aplinkiniai jį dažnai vadina vaikščiojančia sodininkystės bei bitininkystės enciklopedija. O apie bene kiekvieno iš mūsų namuose vertinamą medų mokslų daktaras turi gana griežtą nuomonę.
„Mes nemokame valgyti medaus. Jį reikia ne nuryti ar nugerti - tada bus kaip angliavandenis, suteiks energijos. Medus, visų pirma, yra mineralų nešėjas. Jis kraujyje turi padaryti mikromasažą. Ir medų reikia čiulpti, kuo ilgiau jį išlaikyti burnos ertmėje. Vaistus reikia užsigerti meduotu vandeniu. Ne vandeniu su medumi, o truputį vandens įpilti į medų ir burnoje tą meduotą vandenį palaikyti. Skauda galvą, sako, suvalgiau šaukščiuką medaus - nepadėjo. Kaip suvalgei? Suvalgiau, užgėriau vandeniu ir nepadėjo. Sakau, paimk ir sučiulpk iš lėto. Sulaižė, dar penkios minutės ir nustojo galva skaudėti. Užtai, kad jis pravalė kraujagysles, išjudino kraują. Dėl ko nuo trijų šaukštukų medaus šlapia bamba? Užtai, kad priverčia prakaituoti. Bet nuo medaus gali numirti - tai saldžiausia mirtis. Gali širdis sustoti - plyšta iš karto. O jeigu medaus per daug, niekados negerk šalto vandens."
Maistas turėtų būti šventas dalykas: valgai - televizorius išjungtas; pavalgei, padėkojai Dievui, tada junkis televizorių. Dabar viena ranka valgai, kita - žinutes rašai.
A. Amšiejus atkreipia dėmesį ir į kitus bičių produktus: žiedadulkes, bičių duonelę bei pienelį, kuris, deja, kol kas mūsų šalyje nėra itin vertinamas, nors ypač šiuo metu, siaučiant virusui, šis stebuklingas produktas kaip reikiant galėtų pagerinti imunitetą. „Toks vokiečių terapeutas labai gražiai pasakė: žmogaus organizmas - tai spinta su daug daug stalčiukų. Dešra, žvejybos reikmenys, maudomukas, duona, įrankiai - kai toje spintoje viskas sudėta netvarkingai, ir drebi. O vartojant bičių pienelį ar bičių produktus, jie sudėlioja stalčiukus taip, kaip reikia: čia žvejyba, čia įrankiai, čia maistas, čia drabužiai. Atėjai, išsitraukei, žinai, kur yra. Stalčiukų sudėliojimui bičių produktai - velniškai gerai."
„Aš mėgstu, kai mėsa kvepia mėsa, nes kai ją verdi ir nejauti kambaryje mėsos kvapo - tai ne mėsa. Rinktis kuo natūralesnius produktus - tai vienas iš pagrindinių dalykų. Žmogus vartodamas sintetinį, perdirbtą maistą negali sukurti geros imuninės sistemos, kad būtų stiprus. Maistas turėtų būti šventas dalykas: valgai - televizorius išjungtas; pavalgei, padėkojai Dievui, kad ant stalo yra maisto, tada junkis televizorių. Dabar viena ranka valgai, kita - žinutes rašai. Kaip organizmas gali pasidžiaugti maistu, kurį tu valgai? Džiaukis maistu, kurį tu valgai. Džiaukis, kad turi jo ant stalo ir viskuo, kas natūralu - patikėkite manimi“, - sako A.
Bitininkystės modernėjimas
Bitininkaujate jau keturis dešimtmečius, tris iš jų - savo patobulintuose daugiaaukščiuose bedugniuose aviliuose. Ar bitininkystė su metais modernėja? - Net labai modernėja. Pavyzdžiui, iki rugsėjo 1 dienos kas vakarą į telefoną gaudavau žinutes, kiek bitės prinešė medaus skirtingiuose aviliuose - Kelmės, Raseinių, Marijampolės, Trakų, Varėnos rajonuose - ten, kur mano bitės gyvena. Modernėjimas yra beprotiškas. Dar, įsivaizduokite, medaus sukimas. Anksčiau suki į vieną pusę, sustabdai medsukį, korius apverti į kitą pusę. Paskui atsirado radialiniai medsukiai, kur buvo galima sudėti spinduliniu būdu. Dabar programa - nuspaudi „knopkę“, pasisuko į vieną pusę, į kitą, pats sustoja, apsuka rėmelius. Savikaina išeina mažesnė, nors ir kainuoja įranga. Anksčiau iš vieno avilio medų reikėdavo kopti apie pusvalandį, o šiandien - dvi minutes. Galima iki pietų iškopti 40 bičių šeimų. Anksčiau niekaip urmu nebūčiau pardavęs medaus už 2 eurus.
Algirdo Amšiejaus mintys apie bites
Sakoma, būk darbštus kaip bitė. Ar tikrai bitės darbščios, ar čia tik stereotipas? - Bitė dirba labai daug. Bitė neša nektarą, gamina medų ir numiršta. Kuo bitės turi daugiau medaus, tuo toliau skrenda ir tuo geresnė bičių karta užauga. Vadinasi, ne badu marinta. Pats didžiausias malonumas - pamedituoti, pasėdėti prie avilio, kai bitės dirba. Tada supranti harmoniją. Jos parskrenda tokios sunkios, kad net krenta ir nubėga peščiomis į avilį.
Bitės turi visokių šokių ir kitų būdų susikalbėti tarpusavyje... Medituodamas, turbūt, pastebite ir tai. Koks jų bendravimas tarpusavyje jus nustebino? - Kai atneša nektarą, šoka vienaip, kai pikį - kitaip. Bet tą gali pamatyti tik stikliniame avilyje. Galima uždegti raudoną lempą, kurios bitės nemato, ir stebėti, kaip bitės gyvena. Sėdėdamas prie avilio matai tik išorę, o šokis ir komunikacija vyksta ant korio. Tada kitos bitės prieina prie šokančios bitės, nugraužia nuo kojų pikį ir eina padėti ten, kur reikia - rėmelį sutvarkyti, ar kokią skylę užtaisyti.
Bičių svarba pasauliui
Sakykite, kas būtų, jei pasaulyje vieną dieną bičių neliktų? Po penkerių metų ir mūsų nebeliktų - dar Albertas Einsteinas taip yra pasakęs.
Žmogus be bičių gal kurį laiką ir išliktų, bet turėdamas tik vienos rūšies maisto taptų labai silpnas, lengvai pažeidžiamas virusų ir bakterijų.
Nektaras koriuose. Ganome bites
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
