Alerginis bėrimas vaikui: priežastys, simptomai ir efektyvus gydymas

Odos bėrimai vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu paveikia kiekvieną mūsų, tačiau neaiškios kilmės odos bėrimas gali sukelti ir nemažai nerimo, ypač, jei pastarasis pasireiškia mūsų mažiesiems. Vaikų bėrimai - dažna problema, su kuria susiduria tiek tėvai, tiek pediatrai. Vaikų oda yra jautresnė nei suaugusiojo, todėl į alergines reakcijas ji gali reaguoti greičiau, intensyviau ir kartais netikėtai. Kyla klausimas: ar tai alergijos pasekmė, o gal itin pavojingos ligos simptomas? Bėrimas - tai sudirginta, pastebimai pakitusi (spalva ar tekstūra) odos vieta. Sudirginta oda gali būti paraudusi, patinusi, niežtinti ar netgi skausminga. Nors dažniausiai odos išbėrimas pasireiškia ir pakitusiu odos reljefu. Gydytoja pabrėžia, kad odos bėrimas yra ne kas kita, kaip vaiko imuninės sistemos siunčiamas apsauginis signalas, jog organizmas susidūrė su jam nepriimtina medžiaga - alergenu. Imuninė sistema, atpažinusi šį dirgiklį kaip grėsmę, pradeda išskirti histaminą ir kitas chemines medžiagas, kurios sukelia kraujagyslių išsiplėtimą, odos paraudimą bei stiprų niežulį.

Kūdikio oda labai gležna ir ją gali lengvai paveikti odos pokyčius sukeliančios medžiagos. Odos paviršius yra švelniai rūgštus - pH 4,7. Barjerinė (apsauginė) - apsaugo vidaus organus nuo įvairių dirgiklių (cheminių medžiagų, ultravioletinių spindulių) ir mikrobų. Kūdikių ir vaikų odos epidermis (viršutinis odos sluoksnis) yra plonesnis, todėl oda greičiau pažeidžiama, yra jautresnė nei suaugusiųjų, prakaito ir riebalų liaukos veikia silpniau, oda pralaidesnė, ją labiau veikia saulės spinduliai. Dėl visų šių priežasčių oda greičiau pažeidžiama ir labiau linkusi išsausėti. Sausėjanti oda tampa šiurkšti, nelygi, paryškėja jos piešinys, parausta, pleiskanoja, ima niežėti. Vėliau praranda elastingumą, vientisumą, joje atsiranda įtrūkimų, per kuriuos gali patekti įvairios aplinkos medžiagos, alergenai, patogeniniai mikroorganizmai ir sukelti uždegimą. Per sausą ir pažeistą odą lengviau patenka įvairios sensibilizuojančios cheminės medžiagos, kurios gali sukelti alerginį kontaktinį dermatitą.

Alerginių bėrimų tipai ir priežastys

Alerginis bėrimas vaikams - tai odos reakcija į įvairius alergenus, tokius kaip maistas, vaistai, aplinkos dirgikliai (pavyzdžiui, žiedadulkės, gyvūnų kailiai, dulkės) ir kitos medžiagos. Alerginis bėrimas gali pasireikšti įvairiai: nuo lengvų odos paraudimų iki sunkių, į pūslės panašių bėrimų, kurie niežti ir sukelia diskomfortą.

Kontaktinis alerginis bėrimas

Kontaktinė alergija (dar minima kaip kontaktinis alerginis bėrimas) tai odos, burnos gleivinės arba/ir genitalijų bėrimai, atsirandantys dėl tiesioginio kontakto su alergenu. Nepageidaujamos reakcijos, kurios taip pat gali pasireikšti bėrimu, bet atsirandančios dėl alergeno patekimo į organizmą kitais būdais (per burną ar kvėpavimo takus) kontaktinei alergijai nepriskiriamos. Kontaktinė alergija savo ruožtu skirstoma į du tipus: kontaktinę dilgėlinę ir kontaktinį dermatitą.

Alerginis kontaktinis dermatitas

Kontaktinis dermatitas išsivysto tada, kai vaiko oda tiesiogiai susiliečia su dirginančia medžiaga. Tuo tarpu kontaktiniu alerginiu dermatitu vadinamos IV tipo (ne IgE sąlygotos, lėtosios) alerginės reakcijos, kurios pasireškia praėjus kelioms valandoms ar netgi dienoms po kontakto su alergenu. Šis kontaktuodamas su oda prasiskverbia pro viršutinius odos sluoksnius ir, jei žmogus yra alergiškas, sukelia imuninių ląstelių, vadinamų T limfocitais, kaupimąsi kontakto vietoje. Alerginio kontaktinio dermatito sukėlėjai - cheminės medžiagos, kurios būdamos grynos ar įvairių gaminių sudėtyje (kremuose, kosmetikos priemonėse, drabužių medžiagoje) kontaktuoja su oda.

Simptomai ir išvaizda. Ilgainiui, jei kontaktas su alergenu nenutraukiamas, simptomai stiprėja, tinimas pasidaro ryškus, raudoni niežtintys spuogeliai ant kūno gali virsti skausmingomis, atviromis žaizdomis. Vienas ryškiausių alerginio kontaktinio dermatito požymių yra tas, kad bėrimas atsiranda išskirtinai tik kontakto su alergenu vietoje pvz., ties žiedo ar laikrodžio nešiojimo vieta. Jei alerginį kontaktinį dermatitą sukelia medžiagos esančios kremuose, alerginiai spuogai pasireiškia tik kremo tepimo vietoje. Per pažeistą odą sergantieji atopiniu dermatitu gali įsijautrinti įkvepiamiems alergenams.

Diagnostika ir gydymas. Alerginio kontaktinio dermatito diagnozė nustatoma ir patvirtinama tik gydytojo alergologo ir klinikinio imunologo konsultacijos metu. Alerginis bėrimas yra atidžiai apžiūrimas gydytojo, o diagnozės nustatymui atliekamas odos lopo tyrimas. Tyrimo metu ant sveikos, nepažeistos odos (dažniausiai nugaros) klijuojami pleistrai su specialiomis kameromis. Kiekviena iš kamerų prieš užklijuojant ant nugaros yra pripildoma skirtingo potencialaus alergijos sukėlėjo. Pleistrai su kameromis ir alergenais nuo odos nuimami praėjus 2 dienoms nuo užklijavimo. Būtent tada atliekamas pirminis odos lopo testo vertinimas. Jei vienoje iš alergenų buvimo vietų stebimas uždegimas (alerginiai spuogai, paraudimas, patinimas) reakcija vertinama kaip teigiama.

Svarbiausia kontroliuojant alerginį kontaktinį dermatitą - tikslus alergizuojančios medžiagos išsiaiškinimas ir jos vengimas. Tad tuomet, kai atlikti alergijos tyrimai gydytojams leidžia nustatyti pagrindinius sukėlėjus, reikia stengtis neturėti su jais sąlyčio. Tačiau, net ir žinant kokia medžiaga sukelia šį alerginį bėrimą kartais kontakto išvengti nepavyksta. Venkite pakartotinio kontakto.

Alergija maistui

Mūsų imuninė sistema yra sukurta tam, kad apgintų organizmą nuo visų jai žalingų biologinių ir cheminių veiksnių (tokių kaip virusai, bakterijos, vienaląsčiai ar daugialąsčiai parazitai). Visgi, neretai dėl dar ne iki galo išsiaiškintų mechanizmų, imuninė sistema įprastas ir mums visai nepavojingas medžiagas palaiko „priešais“, nuo kurių reikia gintis, ir sukelia stiprią imuninę reakciją. Taip bendrai galėtume apibūdinti bet kurią alergiją. Maisto alergenai yra viena iš labiausiai paplitusių priežasčių, sukeliančių greitojo tipo alergines reakcijas ant odos. Kūdikiams ir mažiems vaikams dažniausiai alergiją sukelia karvės pieno baltymai, kiaušiniai, kviečiai, soja, įvairūs riešutai ir žuvis. Neretai įtardami alerginį bėrimą pirmiausia puolame kaltinti maistą.

Vaikų organizmas įvairiai reaguoja į maisto alergenus. Vaiko pilvo išbėrimas dažnai kelia susirūpinimą tėvams, tačiau ne visada tai turėtų kelti nerimą. Ant pilvo atsiradę išbėrimai įgauna įvairių formų ir atspalvių: atsiranda dėmelių, šašelių ar pūslelių.

Dažniausi maisto alergenai, sukeliantys bėrimus:

• karvės pieno baltymai, labiausiai jautrinantys vaikus pirmaisiais jų gyvenimo mėnesiais. Bėgant laikui, alergijos simptomų dėl šios priežasties mažėja ir dažnai galop išnyksta;
• gliutenas (grūdų baltymai), sukeliantis atopinį odos uždegimą, taip pat ant pilvo;
• vištos kiaušinių baltymai, sukeliantys dilgėlinę ant kūno;
• pomidorai;
• salierai;
• riešutai, kurie sukelia ne tik kontaktinę dilgėlinę, bet ir viršutinių kvėpavimo takų paburkimą.

Tokie mažyliai dažnai kenčia nuo alergijos maisto baltymams. Pagrindinis kūdikio maistas yra pienas, o vaiko alergiją baltymams rodo aiškios pūslelės ant pilvo ir kitų kūno dalių.

Greito tipo (IgE sąlygotos) alergijos maistui

Alergijos maistui atveju serologinis (IgE antikūnų) ar ląstelinis (T limfocitų) imuninis atsakas kyla suvartojus alergizuojančio maisto produkto. Dažniausi maisto alergenai - pienas, kiaušinis, žemės ir lazdyno riešutai, žuvis ir jūros gėrybės, kviečiai. Greito tipo alerginės reakcijos maistui pasireiškia praėjus vos kelioms minutėms iki kelių valandų po maisto suvalgymo. Alerginis bėrimas, pavyzdžiui, dilgėlinė, gali atsirasti vos per kelias minutes ar valandas po to, kai vaikas suvalgė jam netinkamo maisto. Dauguma greito tipo alerginių reakcijų į maistą pasireiškia kūdikiams ir vaikams. Pagrindiniai sukėlėjai - pienas ir kiaušiniai. Šias alergijas vaikai dažniausiai išauga iki mokyklinio amžiaus.

Diagnostika ir gydymas. Vienas tiksliausių šio tipo alergijų diagnostikos algoritmų - išsamus specifinių IgE kraujo tyrimas + diagnozės patvirtinimas gydytojo alergologo ir klinikinio imunologo kabinete, atliekant provokacinius mėginius. Šiuo atveju - itin svarbu neapsigauti renkantis kraujo tyrimus ir pasirinkti tokius, kurie galėtų padėti Jums ir gydytojui atskirti tikrąsias alergijas nuo kryžminių reakcijų. Šiuo metu tiksliausiai tą padaryti leidžia alergijų diagnostika molekuliniame lygmenyje (tiriant įsijautrinimą ne tik alergenų ekstraktams, bet ir atskiroms molekulėms, sudarančioms kiekvieną alergeną). Nors šiuo metu pasaulyje jau atsiranda naujų alergijos maistui išgydymo būdų taikant specifinę imunoterapiją, kol kas toks gydymas nėra patvirtintas ir taikomas klinikinėje praktikoje. Šiuo metu, diagnozavus tikrąją greito tipo alergiją maistui rekomenduojama griežta eliminacinė dieta (pacientams rekomenduojama vengti ne tik paties maisto produkto, bet ir bet kokių jo pėdsakų, o maistą gamintis ir valgyti tik iš asmeninių indų, taip užtikrinant, kad pastarieji nėra turėję nei menkiausio kontakto su alergenu).

Lėto tipo (ne IgE sąlygotos) alergijos maistui

Tai - itin kontraversiška tema alergologų ir klinikinių imunologų bendruomenėje, tačiau kol kas tokiomis vis dar laikomos IV tipo (T limfocitų sukeltos) hiperjautrumo reakcijos. Pastarosios pasireiškia praėjus vienai ar kelioms dienoms po alergizuojančio produkto suvartojimo ir yra kiek mažiau pavojingos. Nors, kaip ir greito tipo alerginės reakcijos maistui, taip ir šios gali sukelti virškinimo problemų ir alerginius bėrimus - sisteminių reakcijų, dėl kurių grėstų pavojus gyvybei, lėto tipo alerginės reakcijos į maisto produktus nesukelia. Dažniausiai ši alergija gali pasireikšti viduriavimu ar vidurių užkietėjimu, pilvo pūtimu ir/ar skausmu, bei nespecifiniais kūno bėrimais. Kaip ir greito tipo alergijų maistui atveju, taip ir lėto tipo alergijos maistui dažniausiai paveikia mūsų mažuosius.

Diagnostika ir gydymas. Kaip ir alerginio kontaktinio dermatito, taip ir lėto tipo alerginės reakcijos maistui diagnozė nustatoma ir patvirtinama tik gydytojo alergologo ir klinikinio imunologo. Diagnozės nustatymui atliekamas odos lopo tyrimas, kuriame, kaip alergenai naudojami švieži maisto produktai ar jų gaminiai (pvz pienas ar jo milteliai, kiaušinis, sojos miltai ir tt.). Neretai prieš atliekant odos lopo tyrimą su maisto alergenais pacientų tėvelių paprašoma apgalvoti kokie maisto produktai jų manymu sukelia alergiją ir jų atsinešti pas gydytoją alergologą. Kaip gydomos lėto tipo alerginės reakcijos maistui?

Atopinis dermatitas (neurodermitas)

Atopinis dermatitas, kitaip neurodermitas arba atopinė egzema - lėtinė liga, pasireiškianti nuolatiniu odos niežuliu, sausumu ir uždegiminiais procesais: paraudimu, patinimu, žaizdelėmis. Tai lėtinė uždegiminė odos liga. Pagrindiniai jos simptomai - paraudusi, sausa, pleiskanojanti oda bei varginantis niežulys. Tai dažna vaikų (kartais - net ir kūdikių) liga. Išsivysčiusiose pasaulio šalyse atopinis dermatitas pasireiškia maždaug 10-30 % vaikų ir 2-10 % suaugusiųjų. Pastaraisiais dešimtmečiais registruojama net dvigubai ar net trigubai daugiau šio odos uždegimo atvejų. Dažniausiai (90 proc. atvejų) ji prasideda vaikystėje iki 5 metų amžiaus, tačiau gali atsirasti ir suaugusiems. Atopinis dermatitas dažniausiai prasideda ankstyvoje vaikystėje, o vaikui augant simptomai gali mažėti arba visai išnykti. Kaip skelbia Amerikos dermatologų akademijos asociacija, ši liga įprastai prasideda vaikystėje - daugeliu atvejų dar iki 5-ojo vaiko gimtadienio. Daugeliui vaikų dermatitas iki paauglystės išnyksta, tačiau kai kuriems liga būtent brendimo laikotarpiu atsinaujina. Atopinio dermatito simptomai gali būti labai skirtingi, priklausomai nuo paciento amžiaus.

Atopinio dermatito priežastys ir simptomai

• Genetika. Ši odos problema gali būti paveldėta iš tėvų ar kiti artimųjų. Neurodermitas paprastai yra susijęs su genų kitimu, kuris turi įtakos odos gebėjimui suteikti tokią apsaugą.
• Imunitetas. Kai kurių žmonių organizmas į įprastus aplinkos dirgiklius reaguoja stipriau.
• Mikrobiotos pokyčiai.
• Alergenai. Atopinis dermatitas kūdikiui gali pasireikšti netgi nuo 2-3 mėnesių amžiaus. Tokia suaugusiųjų ar kūdikių alergija gali atsirasti dėl tam tikrų maisto produktų alergijos (karvės pienas, kiaušiniai, riešutai ir t.t.). Vaikų, ypač kūdikių ir darželinio amžiaus mažylių, imuninė sistema dar tik formuojasi, todėl ji gali pernelyg jautriai reaguoti į visiškai įprastus aplinkos elementus. Įkvepiamieji alergenai ir aplinkos veiksniai taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Nors namų dulkių erkutės, žiedadulkės ar naminių gyvūnų pleiskanos dažniau sukelia kvėpavimo takų simptomus, jie gali smarkiai pabloginti atopinio dermatito eigą. Kūdikiams ir vaikams uždegimas gali pasireikšti valgant tam tikrus maisto produktus, tokius kaip kiaušiniai, pienas, soja ir kviečiai.

Svarbu turėti omenyje, kad atopinio dermatito simptomai gali atsirasti ir išnykti, tačiau jie gali varginti ir nuolat ar beveik nuolat. Svarbu turėti omenyje, kad kiekvieną vaiką gali varginti skirtingi simptomai. Atopinis dermatitas suaugusiems dažniausiai pažeidžia alkūnių ir kelių raukšlių odą, kaklą, veidą, kartais - zonas aplink akis. Lėtinis niežulys, odos pleiskanojimas. Neurodermitas prasideda odos niežuliu. Ją nusikasius gali pasireikšti tik dar stipresnis niežulys. Galų gale kasytis pradedama tiesiog iš įpročio. Odos infekcijos. Pastovus odos kasymas gali sukelti atviras opas ir įtrūkimus. Miego problemos.

Atopinis dermatitas ir odos pažeidimai vaikystėje yra siejami su atopiniu maršu - reiškiniu, kuomet vieną alerginę ligą keičia kita, t.y. Kai kuriems vaikams atopinis dermatitas gali būti susijęs su astma ir šienlige.

Atopinio dermatito diagnostika ir gydymas

Pastebėjus tokius simptomus, vertėtų kreiptis į specialistus - jie individualiai įvertins paciento situaciją ir nuspręs, ar reikalingi tolimesni alerginiai tyrimai. Atopinis dermatitas yra lėtinė liga, todėl ja reikia rūpintis nuolatos, t.y. Nuolat drėkinti odą emolientais. Atopinio dermatito gydymas yra kompleksinis. Jo tikslas - suvaldyti ligos simptomus. Kai ūmus alerginis bėrimas atslūgsta, darbas ties tuo nesibaigia. Gydytoja akcentuoja, kad ilgalaikė odos priežiūra ir prevencinės priemonės yra raktas į tai, jog tokie epizodai pasikartotų kuo rečiau. Jeigu pastebėjote nemalonius dermatito simptomus, nedvejodami kreipkitės į gydytojus. Sveika oda padeda kūnui išlaikyti drėgmę ir apsisaugoti nuo bakterijų, dirgiklių ir alergenų. Odos drėkinimas bent du kartus per dieną. Sausą odą bent du kartus per dieną būtina drėkinti kremu ar losjonu. Patariama tai daryti iš karto nusiprausus, kol oda dar drėgna.

Diagnostikos metodai:

• Kraujo tyrimai. Vaiko kraujyje gali būti tiriamas imunoglobulino E (IgE) - specifinio antikūno, kurį gamina imuninė sistema - kiekis. Daugelio alergiškų ir atopinio dermatito varginamų vaikų organizme IgE kiekis yra aukštas.
• Odos tyrimai.

Atopinio dermatito gydymo priemonės:

• Emolientai. Visų pirma naudokite specialius losjonus, kremus ir tepalus (dar vadinamus emolientais), drėkinančius odą bei neleidžiančius jai išsausėti. Emolientai - tai odos priežiūros priemonės, kurios intensyviai drėkina odą ir atkuria barjerinę funkciją. Jie taip pat pasižymi niežėjimą ir uždegimą raminančiomis savybėmis. Todėl alerginis bėrimas vaikui būna lengviau pakeliamas. Emolientai tepami net tada, kai nėra bėrimų, ne mažiau kaip 2 kartus per dieną. Tačiau, jei oda labai sausa, gali reikėti tepti ir 3-4 ar daugiau kartų per dieną. Tik pakankamas emoliento kiekis duoda norimą efektą. Jei oda labai sausa, tai visam kūnui tepti kelis kartus per dieną visą savaitę gali prireikti: kūdikiui - iki 250 g, vaikui - iki 500 g emoliento. Atopinio dermatito pažeistai odai gydyti labiausiai tinka kremai arba tepalai, kurių sudėtyje yra mažai arba apskritai nėra vandens.
• Vietiniai priešuždegiminiai preparatai. Kortikosteroidai, kalcineurino inhibitoriai naudojami atopinio dermatito gydymui, kai gydymas vien emolientais neveiksmingas. Šie vaistai pasižymi uždegimą mažinančiu poveikiu ir tepami ant pažeistos odos plotų. Šiuos vaistus vartokite taip, kaip nurodė gydytojas. Esant lengvai ligos formai, gydytojas skiria kremus ir tepalus.
• Sisteminiai vaistai. Kai vietinis gydymas neefektyvus, gydytojas gali paskirti sisteminių (geriamų arba leidžiamų) vaistų.
• Antihistamininiai preparatai.
• Imunomoduliatoriai. Vaistai, veikiantys imuninę sistemą. Jų skiriama, kai kiti gydymo būdai nėra veiksmingi.
• Biologiniai vaistai. Jeigu atvejis sunkus, vaikui gali prireikti specialių injekcinių vaistų, kurių veiklioji medžiaga yra dupilumabas.
• Fototerapija (šviesos terapija).

Prevencinės priemonės ir gyvenimo būdo pokyčiai:

• Vengti alergenų - jei gydytojas alergologas diagnozavo alergiją maistui, nevartoti tų maisto produktų, jei yra diagnozuota alergija aplinkos ar kontaktiniams alergenams - vengti kontakto su jais. Ligos paūmėjimą sukeliančių veiksnių nustatymas ir vengimas. Tai gali būti prakaitas, stresas, viršsvoris, muilai, plovikliai, dulkės, žiedadulkės. Siekiant pagerinti dermatito pažeistos odos būklę, šių veiksnių reikėtų stengtis kuo labiau vengti. Venkite sąlyčio su tam tikrais audiniais, medžiagomis, kosmetikos priemonėmis ir kt., galinčiomis sudirginti jautrią odą.
• Maudyti galima kasdien, tačiau trumpai (5-10 min.) ir ne per karštame vandenyje. Rekomenduojama maudyti vaiką ne karštame, o drungname vandenyje. Maudynės neturėtų trukti ilgiau nei 10-15 minučių, o vietoj įprastų muilų reikėtų naudoti prausimosi aliejus ar specialius sindetus, kurie nesausina odos. Sergantiems atopine egzema rekomenduojama praustis kartą per dieną vėsiu vandeniu. Nusausinti odą netrinant rankšluosčiu ir per 3 min. Iškart po maudynių, per pirmąsias tris minutes, vaiko odą, dar šiek tiek drėgną, reikia gausiai ištepti emolientu.
• Tik švelnių muilų ir prausiklių naudojimas. Sergantiems atopiniu dermatitu, prausiantis patariama naudoti tik švelnius muilus ir prausiklius. Atsargus odos šluostymas.
• Gausus vandens vartojimas.
• Oro drėkintuvo naudojimas. Jeigu namų oras yra sausas, galima naudoti drėkintuvą. Tai ypač aktualu prasidėjus šildymo sezonui. Geriausia namuose palaikyti maždaug 70 proc.
• Tinkamos oro temperatūros palaikymas.
• Stresas ir įtampa. Siekiant suvaldyti atopinį dermatitą, labai svarbu nustatyti, kas gali turėti įtakos jo paūmėjimui. Dažnai tai būna nuolatinis stresas ir įtampa. Atsipalaiduoti galima pačiais įvairiausiais būdais. Tam puikiai tinka masažas, sportas, joga, meditacija, spalvų, garsų ir šviesos terapija.
• Tėvai turėtų peržiūrėti vaiko aplinką. Patartina rinktis tik šviesius, medvilninius arba iš bambuko pluošto pagamintus drabužius, kurie tiesiogiai liečiasi su oda. Vaiko patalynę ir drabužius skalbkite naudodami hipoalergines priemones be kvapiklių ir visada įjunkite papildomo skalavimo funkciją.

Žiemą atopinio dermatito simptomai įprastai suintensyvėja - taip nutinka dėl šalčio, vėjo, daugiasluoksnės aprangos ir sauso patalpų oro. Atopinis dermatitas gali paūmėti nusilpus vaiko imunitetui, pavyzdžiui, susirgus infekcine liga ar jei mityba yra nepilnavertė. Vaikui susirgus galite iš anksto imtis prevencinių priemonių ir itensyviau drėkinti vaiko odą, emolientais gausiau patepti tipines bėrimų vietas dar prieš jiems pasirodant.

Dilgėlinė

Dilgėlinė - grupė ligų, kuriai būdingas bėrimas pūkšlėmis ir niežėjimas. Kartu gali būti ir gilesnių odos sluoksnių patinimas (angioedema). Bent kartą gyvenime dilgėlinė pasireiškia 12-23,5 proc. žmonių. Dilgėlinė ne visada yra susijusi su vaikų alergija. Vaikams dažniau pasitaiko ūminė dilgėlinė (kai bėrimas trunka iki 6 sav.), kuri dažniausiai būna susijusi su infekciniu susirgimu. Jei ūminė dilgėlinė pasireiškė pirmą kartą gyvenime, ištyrimas nereikalingas. Jei dilgėlinė yra lėtinė (tęsiasi daugiau nei 6 sav.), tiriama dėl galimų provokuojančių veiksnių (fizinių veiksnių, lėtinių infekcijų, skydliaukės patologijos, kitų ligų). 80 proc. atvejų lėtinės dilgėlinės priežastis lieka neaiški. Dilgėlinė gydoma šalinant provokuojančius veiksnius ir antros kartos (naujaisiais) antihistamininiais vaistais. Dilgėlinė ant vaiko pilvo yra viena lengvesnių alergijos rūšių. Ji pasižymi raudonomis dėmėmis, gana stipriai niežtinčiomis. Mažylio organizmas alergeną traktuoja kaip galimą grėsmę, dėl to gamina antikūnus. Jų pagrindinė užduotis - kovoti su jautrinančia medžiaga, o tai visada sukelia alerginę reakciją.

Nealerginiai bėrimai, painiojami su alerginiais

Nors alergija tėra viena iš daugelio odos bėrimų priežasčių, tėvams dažnai kyla iššūkis nuspręsti, ar atsiradęs bėrimas yra alergijos pasekmė, ar prasidedančios virusinės arba bakterinės infekcijos (pavyzdžiui, vėjaraupių, tymų, skarlatinos) simptomas. Bėrimai gali būti įvairūs, o jų atsiradimo priežastys gali būti labai skirtingos. Dažnai tėvai susiduria su klausimu, kaip atskirti alerginį bėrimą nuo virusinio, nes šie du bėrimų tipai gali atrodyti labai panašūs. Bėrimas vaikui dažnai atsiranda netikėtai ir gali greitai išplisti, todėl tėvams kelia daug nerimo.

Kitos vaiko pilvo išbėrimo priežastys yra šios:

• Blusų įkandimai. Blusos, dažniausiai kankinančios mūsų mylimus keturkojus, taip pat sėkmingai gali sukandžioti ir mus. Blusų įkandimai nėra bėrimas, tačiau atrodo labai panašiai, tad neretai yra palaikomi bėrimu. Kaip ir vėjaraupių bėrimai, taip ir blusų įkandimai yra nedideli, raudoni, niežtintys spuogeliai. Dėl šios priežasties tėveliai blusų įkandimus neretai sumaišo su vėjaraupiais, tačiau verta pastebėti porą svarbių skirtumų: skirtingai nei vėjaraupių atveju, blusų įkandimų „bėrimas“ dažniausiai aptinkamas ant kojų ir pėdų.
• Laimo ligos bėrimas. Sukeltas erkių įkandimo metu perduodamos Borellia bakterijos. Skiriamieji bruožai - raudona dėmė, apsupta raudonos „aureolės“, kitaip vadinama „buliaus akimi“. Prilietus vieta gali pasirodyti šilta, bet nebūtinai. Negydant ši dėmė gana sparčiai plečiasi, gali pasiekti ir plaštakos dydžio dėmę.
• Vėjaraupiai. Sukelti Varicella zoster viruso pasireiškia nedideliais, raudonais, niežtinčiais spuogeliais, kurie įspaudimo metu nepabąla. Vėjaraupiai pirmoje fazėje įgauna mažų pūslelių pavidalą, ilgainiui ligai progresuojant virsta didelėmis pūslėmis. Šiuo atveju, be bėrimo, karščiuojama, juntamas silpnumas ir galvos skausmas.
• Rankų, kojų ir burnos liga. Keleto skirtingų virusų sukeliama rankų, kojų ir burnos liga pasireiškia panašiu į vėjaraupių bėrimu, tik šį kartą pastarasis yra lokalizuotas išskirtinai ant paciento galūnių ir aplink burną. Smulkus bėrimas yra skausmingas, neniežtintis.
• Tymai. Infekcinė liga, dar sukelianti karščiavimą, kosulį ir ilgainiui išplintanti į kitas kūno dalis. Kartais atsiranda net konjunktyvitas.
• Raudonukė. Virusų sukelta raudonukė. Be išbėrimo, padidėja limfmazgiai. Raudonukė pasireiškia raudonomis dėmėmis, tačiau ligai progresuojant alergija leidžiasi į apačią, bėrimų atsiranda ant kūdikio pilvuko ir kojų.
• Skarlatina. Infekcinė liga, kurią sukelia bakterijos. Kartu pasireiškia karščiavimas, gerklės skausmas ir liežuvio apnašos. Skarlatina pasireiškia raudonomis papulėmis, kurios pirmoje ligos stadijoje pasirodo ant dilbių, kirkšnių ir kaklo.
• Karštas pilvo bėrimas (prakaitinė). Dažnas kūdikio odos pokytis - karštas pilvo bėrimas. Šie maži šašai pripildyti skaidraus skysčio. Jų atsiranda sušutus ir prakaitui užsilaikius prakaito liaukose.

Išbertas vaiko pilvas dažnai yra pirmasis alergijos požymis. Tačiau tai ne vienintelė tokio odos pokyčio priežastis. Pasitikrinkite, kokias ligas signalizuoja dėmelės arba spuogeliai ant pilvo. Kūdikių pilvo ir nugaros išbėrimai - būdingi naujagimių ir kūdikių sukaitimo požymiai. Šiose kūno vietose užsikimšusios prakaito liaukos dažniausiai sukelia odos pokyčių. Smulkus ar išplitęs bėrimas ant kūdikio pilvo gali reikšti atopinį bėrimą - reakciją į tam tikrus alergenus.

Kaip atskirti alerginį bėrimą nuo infekcinio?

Alerginiai bėrimai vaikams gali atsirasti staiga - nuo kelių minučių iki kelių valandų po kontakto su alergenu. Jie dažnai būna ryškiai raudoni, niežtintys, kartais susidaro patinusios dėmelės ar dilgėlinę primenantys iškilimai. Infekciniai bėrimai vaikams dažniausiai pasireiškia kartu su kitais simptomais - karščiavimu, silpnumu, gerklės skausmu, galvos skausmu ar apetito sumažėjimu. Virusinio bėrimo požymiai dažnai pasireiškia kartu su kitais infekcijos simptomais, tokiais kaip karščiavimas, nuovargis, gerklės skausmas ar kosulys.

Vienas iš pagrindinių skirtumų tarp alerginio ir virusinio bėrimo yra jų priežastys. Alerginis bėrimas atsiranda dėl organizmo reakcijos į alergenus, o virusinis - dėl infekcijos. Norėdami atskirti alerginį bėrimą nuo virusinio, turėtumėte atkreipti dėmesį į bėrimo pobūdį, lokalizaciją ir kitus lydinčius simptomus, tokius kaip karščiavimas, kosulys, galvos skausmas ar sloga.

Alerginių bėrimų diagnostika ir gydymas

Alerginis bėrimas yra atidžiai apžiūrimas gydytojo, o diagnozės nustatymui atliekamas odos lopo tyrimas. Alergenų tyrimai turi daug privalumų, tačiau labiausiai tėvų dėmesį atkreipia tai, jog jie vaikams prieinama kaina gali būti atlikti skirtinguose Lietuvos miestuose.

Bendrieji gydymo principai

Pamatę raudonas, niežtinčias dėmes, pūsleles ar pleiskanojančius odos plotus, tėvai natūraliai išsigąsta ir ieško greitų atsakymų bei sprendimų. Gydymas priklauso nuo bėrimo priežasties. Alerginių reakcijų valdymas dažnai apima prevenciją. Vaikystė ir įvairūs odos pakitimai yra beveik neatsiejami dalykai, tačiau staiga ant vaiko kūno atsiradęs alerginis bėrimas dažnai sukelia didelį nerimą kiekvieniems tėvams. Alerginio bėrimo gydymas paprastai atsiranda staigiai ir intensyviai. Pažeista oda dažnai niežti, parausta, atsiranda dilgėlinės tipo iškilimų. Gydymo pagrindas - pašalinti alergeną ir nuraminti odą.

Rekomenduojamos priemonės:

1. Nustatykite ir pašalinkite dirgiklį. Pamėginkite prisiminti, ką vaikas pastarosiomis valandomis valgė, ar nebuvo naudojama nauja kosmetikos priemonė, ar nevilkėjo naujų, neišskalbtų drabužių. Jei įtariate konkretų alergeną, nedelsdami nutraukite kontaktą su juo. Alergijų atveju svarbu vengti kontaktų su žinomais alergenais.
2. Vėsinkite odą. Šiluma plečia kraujagysles ir stiprina niežulį bei paraudimą. Ant išbertų, niežtinčių vietų uždėkite vėsų, vandenyje sudrėkintą rankšluostį arba specialų šaldantį kompresą (įvyniotą į audinį, kad nepažeistumėte odos).
3. Naudokite emolientus. Jei bėrimas primena atopinį dermatitą (oda sausa, pleiskanoja), labai svarbu atkurti pažeistą odos barjerą. Rekomenduojama naudoti bekvapius drėkinamuosius kremus vaikams.
4. Nukirpkite vaiko nagus. Kadangi alerginiai bėrimai stipriai niežti, vaikas gali nusikasyti odą iki kraujo. Tai atveria kelią antrinei bakterinei infekcijai.
5. Medikamentinis gydymas. Jei bėrimas yra platus ir niežulys nepakeliamas, galima duoti vaikui jo amžiui pritaikytų nereceptinių antialerginių vaistų - antihistamininių preparatų. Esant stipriam niežėjimui - pasitarti su gydytoju dėl antihistamininių vaistų.

Ko reikėtų vengti

Kad ir kokia būtų priežastis, tėvai turėtų vengti šių klaidų:

• nenaudoti stiprių kortikosteroidų kremų be gydytojo paskyrimo;
• netepti daugybės skirtingų priemonių vienu metu;
• nenaudoti agresyvių šveitiklių ar dezinfekcinių gelių;
• neleisti vaikui kasytis - tai gali sukelti infekciją;
• neišspausti bėrimų ir neliesti jų neplautomis rankomis.

Kada kreiptis į gydytoją

Pasitikrinkite, kokias ligas signalizuoja dėmelės arba spuogeliai ant pilvo. Jei nesate tikri, ar bėrimas yra alerginis, ar virusinis, geriausia kreiptis į gydytoją. Jeigu išbėrimą lydi kūdikio negalavimas, dirglumas ar vangumas, karščiavimas ar apetito stoka, dėl tokių pokyčių verta pasitarti su gydytoju. Dėmės ant vaiko pilvo yra ne tik dermatologinė problema, tai ir daugelio ligų simptomas.

Ypatingas dėmesys reikalingas, jei:

• bėrimas stiprėja, plinta, vaikas serga, atsiranda pūslių arba bėrimas išlieka ilgiau nei kelias dienas;
• bėrimas staiga išplinta per kelias minutes ar valandas, tai gali rodyti ryškią alerginę reakciją;
• bėrimas atsiranda kartu su kitais simptomais, tai gali būti rimtos reakcijos ženklas.

Anafilaksija - pavojinga būklė. Nors dauguma alerginių bėrimų yra lengvai suvaldomi namų sąlygomis, tėvai privalo žinoti raudonas vėliavėles, kurios įspėja apie prasidedančią pavojingą gyvybei būklę - anafilaksiją. Kviesti greitąją medicinos pagalbą būtina, jei kartu su bėrimu pastebite bent vieną iš šių simptomų:

• vaikas pradeda sunkiai, švokšiančiai kvėpuoti, dūsta;
• jam tinsta lūpos, liežuvis, akių vokai ar veidas (greitai atsiradęs tinimas, ypač veide, aplink akis, lūpų srityje ar liežuvyje, reikalauja skubaus įvertinimo);
• pasireiškia staigus, nevaldomas vėmimas ar viduriavimas;
• vaikas tampa neįprastai vangus, mieguistas, netenka sąmonės ar jo oda smarkiai išblykšta.

Jei bėrimas atsiranda kartu su akių ar lūpų patinimu, kvėpavimo pokyčiais ar vėmimu - tai gali būti pavojinga alerginė reakcija, todėl būtina skubi pagalba.

Prevencija ir ilgalaikė priežiūra

Reguliarus vaiko odos stebėjimas padeda greitai pastebėti pokyčius ir laiku reaguoti. Naudinga kasdien po maudynių įvertinti odos būklę, pastebėti galimus naujus paraudimus ar sausus plotus. Pastebėjus pasikartojančius bėrimus toje pačioje vietoje, verta užsirašyti galimus alergenus ar veiksmus, po kurių reakcija atsirado. Tėvams, auginantiems į alergijas linkusius vaikus, rekomenduojama namų vaistinėlėje visada turėti tinkamų antialerginių vaistų ir patikrintų emolientų. Jei vaikui yra buvusi diagnozuota sunki alerginė reakcija, šeima privalo turėti gydytojo sudarytą skubios pagalbos planą bei adrenalino autoinjektorių, kurį būtina nešiotis su savimi visur, kur tik vaikas eina.

tags: #alerginis #berimas #vaikui

• Rekvizitai ir veikla
• Kodėl kyla atsiskyrimo nerimas pas vaikus
• Andrulio pasiekimai ir baudžiamoji byla
• Kaip išsirinkti ir prižiūrėti vaikišką dviratį
• Manikiūras vaikams: viskas, ką reikia žinoti