Aktyvus vaikas pilve: judesių reikšmė ir mitai apie hiperaktyvumą
Pirmieji vaisiaus judesiai - nepamirštama akimirka būsimai mamai. Neretai tik tuomet ji įsisąmonina, kad taps mama. Šiuos išskirtinius pojūčius paaiškina gydytoja ginekologė Ingrida Kravčenkienė.
Mes kiekvienas esame kitoks, kiekvienas kitaip jaučiame net tuos pačius dalykus ir mūsų būsimi vaikai dar įsčiose yra visiškai skirtingi - jie užsimezga skirtingai ir auga skirtingai. Vaisius ima judėti labai anksti - antrą savo vystymosi mėnesį, kai atsiskiria galūnės, pradeda vystytis motorika, tuomet jis ir ima plaukioti gimdoje. Mama to visiškai nejaučia, nes jo judesiai nesukelia net vaisiaus vandens virpesių. Tiriant ultragarsu galima pastebėti, kad 8-ą savaitę vaisius ima plaukioti, suktis, judina galūnes, retkarčiais virpteli.
Kaip anksti mama pajunta vaisiaus judesius, priklauso nuo jos pačios svorio ir kur yra prisitvirtinusi placenta. Kai prasideda pirmieji judesiai, nuo placentos padėties priklauso, kaip stipriai jie jaučiami. Lieknesnė moteris judesius jaučia stipriau nei apkūnesnė. Jeigu placenta yra priekinėje sienoje, vaisiaus judesiai jaučiami mažiau.
Vaisiaus judesių pojūčio ypatumai skirtingais nėštumais
Pirmą, antrą, trečią kartą
Kai laukiesi pirmą kartą, nežinai, ko laukti, ir tuomet dažniausiai moteris pajaučia vaisiaus judesius šiek tiek vėliau. Tiksliau ne pajaučia, bet atpažįsta vėliau. Antrakartė, kaip jau vieną kartą išbandžiusi tą kelią, dažniau atpažįsta tuos pačius judesius anksčiau nei pirmakartė. Trečiakartė vaisiaus judesius vėl atpažįsta šiek tiek vėliau, mat į viską reaguoja daug ramiau, ji jau viską žino. Bet yra moterų, kurios pajaučia ir atpažįsta pirmojo vaisiaus judesius labai anksti. Anksčiausiai juos atpažįsta antrakartės, o vėliausiai trečiakartės ir t. t.
Jeigu tarpai tarp nėštumų nedideli, tai besilaukdama trečiąkart ir kitus nėštumus vaisiaus judesius pajunta vėliau, mat tiesiog mažiau įsiklauso. Jai tarsi nebelieka to pirmakartės smalsumo ir laukimo: „Oi, o kaip šiandien, ar jau sujudės?“ Trečią kartą besilaukiančiosios vaisiaus judesių tikrai nesupainios su žarnyno veikla, nes pirmieji vaisiaus judesiai iš tiesų panašūs, bet yra truputėlį kitoje vietoje ir kitokie.
Nuo chaoso prie darnumo
Vaisiui augant jo judesiai keičiasi - iš pradžių jis daugiausia rąžosi ir judesiai būna chaotiški, vėliau, vystantis nervų sistemai, jie tampa darnesni. Kuo jis didesnis, tuo judesiai darnesni, net rąžosi lyg sąmoningiau, vaisius pradeda nuo viršutinės kūno dalies ir baigia apatine.
Antro trimestro pabaigoje vaisius pradeda žagsėti, mama gali pajusti reguliarius judesius, tiesiog tokius: „Ik, ik, ik.“ Kai kurie žagsi labai daug, o kai kurie - labai mažai. Tai nieko nerodo - nei sveikatos, nei kokie jie bus gimę, tiesiog tokie spontaniniai judesiai, einantys iš diafragmos. Kokia to priežastis, sunku pasakyti, tai tiesiog savita, viena iš daugelio motorikos treniruočių. Kai kurios mamos klaidingai mano, kad tai jos ko nors užvalgė ir dėl to vaisius žagsi, iš tiesų mamos mityba nieko nelemia.
Drugelis, burbuliukas, žuvytė
Moterys skirtingai apibūdina pirmuosius vaisiaus judesius. Dalis mamų juos palygina su drugelio plazdėjimu, kai jis skrenda ir vos vos paliečia sparneliu. Kitos lygina su oro burbulais vandenyje, kai jie sprogsta, tokie lengvi „pliumt, pliumt“, dar kitos - tarsi plaukdama žuvelė užkabina uodegėle. Iš visų palyginimų galima suprasti, kad mamos nejaučia pačių vaisiaus judesių, jos jaučia, kaip virpa vaisiaus vandenys. Įsivaizduokite, kiek vaisius turi maskatuotis, kad sujudintų vandenis. Įrodyta, kad mama jaučia maždaug pusę judesių, o tam, kad ji pajaustų, vaisius turi judėti visu kūnu bent kelias sekundes arba judinti galūnes ne mažiau kaip 7 sek.
Plaukia, eina, šokinėja
Kai vaisius juda darniai, jo judesiai tampa įvairesni, jis gali suktis aplink savo ašį, po truputį gali įsiremti ir poziciją išlaikyti, pavyzdžiui, ištiesti koją ir ją taip ilgiau laikyti. Įdomu, kad vaisius gali atlikti tokius judesius - ėjimas, plaukimas, šuoliavimas aukštyn žemyn, t. y. moka pašokti ir nusileisti abiem kojomis. Viso to gimęs jis dar ilgai nemokės. Kai kurie jo judesiai darosi tikslingi ir koordinuoti - jis kiša pirštą į burną, palaižo virkštelę, paėmęs ją palaiko, to taip pat atkeliavęs į šį pasaulį ilgai dar mokysis.
Kaip vystosi vaisiaus judesiai pagal savaites
- 16-19 savaitė: Mama vaisiaus judesius pradeda jausti, jie būna silpni ir mama jaučia tik nedidelę dalį.
- 20-23 savaitė: Kai kurie pilvinukai jau pradeda žagsėti, ima judėti stipriau, ypač dieną. Tuo metu labai tiksliai skaičiuoti vaisiaus judesių dar nereikia.
- 24-28 savaitė: Kai vaisiaus vandenų prisikaupia apie 750 ml, jau galima atskirti, kaip skiriasi vaisiaus charakteris ir jo judesių gama, tuomet kiekvienas vaisius juda skirtingai.
- Nuo 29-os savaitės: Vaisius gyvena mamos ritmu, kartu su ja keliasi, pradeda judėti, „pasisveikina“, labiau juda po pusryčių, jei jie gausūs angliavandenių. Jei mama labai jaudinasi prieš egzaminą ar pokalbį, ir vaisius pradeda reaguoti, adrenalinas veikia jo judesius. Judesiai labiau tikslingi ir koncentruoti, kai jau pradeda judėti, taip ir duodasi „serijomis“, toks judėjimas pasiekia piką apie 32 savaitę. Dabar jau visas pilvas tarsi „vaikšto“.
- Po 35-os savaitės: Vaisius jau leidžia galvytę žemyn, judesiai tampa kitokie, ypač jei įsistato į taisyklingą padėtį - galva žemyn, nugara - į priekį, todėl visi jo judesiai sukoncentruoti į motinos nugarą. Jei placenta priekinėje sienoje, vaisiaus judesiai mažiau jaučiami, santykinai sumažėja vaisiaus vandenų, todėl jis nebegali taip laisvai nardyti kaip anksčiau, tiesiog sukasi nuo šono ant šono, jo galva spaudžia šlapimo pūslę ir motina tai gerai jaučia. Atsiranda savitų jutimų strėnose, nes pilvas įsitempia į priekį, kol galva dar neįsistačiusi, kvėpuoti darosi sunku, o vaisiaus judesiai gali tapti net skausmingi, nes jis remiasi į mamos šonus, mat daugiau rąžosi, kitaip juda. Kai vaisius įsiremia po mamos šonkauliais, patartina ramiai pagulėti ir paglostyti pilvą.
- Apie 36-ą savaitę: Kai galva jau nusileidžia ties sąvarža, dar neįsistato, paprastai skausmingų judesių jau nebebūna, vaisius tik rąžosi. Jeigu mamos pilvo raumenys neišsitampę, stipresni, pavyzdžiui, pirmakartėms, tuo lengviau suvaldyti vaisiaus judesius. Kai gimdymas jau ne pirmas, raumenys ne taip riboja, vaisius tarsi ritinėjasi laisvai po visą pilvą. Vaisiaus vandenų kiekis taip pat turi didelę įtaką tam, kaip vaikas judės, kuo daugiau vandenų, tuo daugiau judės.
Kaip skaičiuoti vaisiaus judesius?
Būtina kiekvieną dieną iki pat gimdymo fiksuoti, kad vaisius judėjo rytą, per pietus ir vakare. Atidesnės mamos turėtų suskaičiuoti, kad vaisius judėjo bent 10 kartų per valandą. Labai patartina su vaiku bendrauti, rasti laiko tik jam, taip jūs ne tik judesius suskaičiuosite, bet skirsite dėmesio.
Jeigu nerandate laiko bent tris kartus per dieną paskaičiuoti vaisiaus judesių, kažkas negerai - arba jums, arba šeimoje dedasi blogi dalykai, arba nemokate susidėlioti prioritetų ir pirmenybę skiriate kitiems dalykams, nei turėtumėte. Nuo to, kiek dėmesio skirsite savo vaikui pilvelyje, priklausys labai daug dalykų ateityje. Vaisiaus judesius geriausia skaičiuoti ramiai prigulus. Kai moteris šeštą mėnesį nėščia sako, kad visą dieną beveik nejuto vaisiaus judesių, nes buvo labai užsiėmusi darbe, nėra gerai.
Aktyvus pilve - aktyvus ir gimęs? Mitas ir realybė
Dažnai mamos, laukiančios ne pirmo vaikelio, susimąsto: ar tiesa, kad kiek vaikas aktyvus pilve, toks bus ir gimęs?
Kai kurios mamų patirtys rodo, kad aktyvus vaikas pilve gali būti itin aktyvus ir gimus, pavyzdžiui, "Pirmagimis buvo itin aktyvus nestumo metu. Dabar 9 m., aktyvus beprotiskai. Nenusedi ramiai." Arba "Mūsų mažė pilve duodavosi kaip išprotėjusi. Atrodydavo, kad ten nedidelė ponių kaimenė varžybas surengė. Ir tokią pat asmenybę turime jau 7 mėnesius! Šiaip, aišku, lengva nėra. Nes dienoje nebūna pusvalandžio, kad ji tiesiog ramiai pabūtų ir pasikuistų su žaisliukais - nuolat judesy, vis jai kažko naujo norisi." Tačiau kitos mamų patirtys prieštarauja šiai nuomonei: "Mano pilve pirmas buvo laaabai aktyvus, gyvenime jis toks nėra." "Antras aktyvus ir gyvenime panašus, dukrytė laaaaabai rami, o gyvenime, bent jau kol kas visur jos pilna. Nesivadovaučiau tokia nuomone, kad aktyvus=aktyvus."
Specialistai paneigia šį mitą. Vyrauja begalė mitų apie vaisiaus judesius, pavyzdžiui, jei jis labai stipriai ir daug juda, neva bus hiperaktyvus. Nieko panašaus, kaip vaisius juda, niekaip neapibūdina to, koks jis bus gimęs. Sveikas vaisius taip ir turi judėti - labai aktyviai ir daug. Per stiprių vaisiaus judesių nebūna, tegul tik jis ten duodasi.
Tačiau svarbu stebėti judesių pokyčius. Jeigu dėl kokių nors priežasčių vaisiaus būklė pablogėjo, tai gali parodyti jo judesiai. Jeigu mamai atrodo, kad vaikas pradėjo silpniau judėti, tai gali būti vienas iš priešlaikio gimdymo požymių. Iš karto lėkti į ligoninę gal ir nereikėtų, bet atlikite tokį testą. Tarkime, ryte nejaučiate vaisiaus judesių, atsikelkite, pasivaikščiokite nors po namus, išgerkite stiklinę sulčių, suvalgykite saldesnių vaisių, košės. Nuvalykite namuose dulkes, saikingai pasimankštinkite ir įsiklausykite, kas vyksta jūsų pilve. Vaikelis turėtų sureaguoti, jei ne - skubėkite pas gydytoją. Nėščiosios pastebi, kad kai jos išalksta, ir vaikelis pilve pradeda maltis, tarsi nekantraudamas.
Hiperaktyvumas: kas tai ir kaip atskirti nuo paprasto judrumo?
Hiperaktyvus vaikas - dažnai girdimas nuosprendis, kuriuo kartais nepelnytai apibūdinami aktyvūs ar išdykauti linkę vaikai. Ne visi judrūs vaikai turi šį sutrikimą, kuris dar vadinamas dėmesio koncentravimo deficitu. Vaikai, kaip ir suaugę, būna skirtingi - vieni greiti kaip vijurkai, kiti - atsargūs ir lėti. Apie hiperaktyvumu vadinamą vaikų sutrikimą vis dar žinome tiek mažai, kad dažnas jį palaiko komplimentu, nors iš tiesų tai - liga. Tokie vaikai nuolat imasi vis naujos veiklos, kurią neužbaigia, yra neatidūs, blogai miega, jiems sunku mokytis.
Nemažai vaikų darželyje, mokykloje ar namuose išsiskiria neramiu, per dideliu aktyviu (hiperaktyviu) elgesiu. Todėl neretai judrumo ir hiperaktyvumo sąvokos painiojamos. Tuo tarpu judrus vaikas - nebūtinai hiperaktyvus. Aktyvus ir hiperaktyvus vaikas yra du skirtingi dalykai. Ne kiekvienas aktyvus vaikas yra hiperaktyvus, todėl pirmiausia patariama kreiptis į specialistus, kurie padėtų įvertinti esamą situaciją.
Pagrindiniai hiperaktyvumo požymiai
Vaikų ir paauglių psichiatrų teigimu, trys pagrindiniai simptomai - dėmesio ir koncentracijos problema, hiperaktyvumas ir impulsyvumas - rodo esant hiperkineziniams sutrikimams. Vaikas nenustygsta vietoje, nuolat mosuoja rankomis, kojomis. Pirmiausia gali būti pastebėtas padidėjęs vaiko aktyvumas - paprastai tai matyti jau 3-4 vaiko gyvenimo metais. Toks vaikas negali nusėdėti vietoje, yra nuolatiniame veiksme, yra labai šnekus, kalba greitakalbe.
Dėmesingumo stoka, kaip ir impulsyvumas, pasireiškia kiek vėliau - 5-8 gyvenimo metais. Impulsyvumas pasireiškia tuo, kad pirmiausia atliekamas veiksmas, o tik po to galvojama, kas yra padaryta.
Kada pasireiškia ir kam dažniau?
Šiai sutrikimų grupei būdinga ankstyva pradžia - jie turėtų būti diagnozuojami iki vaikui sukaks 5 m. Specialistai pastebi, kad pirmieji hiperaktyvumo požymiai ima ryškėti jau pirmaisiais vaiko gyvenimo metais ar pradėjus lankyti darželį. Dažniausiai hiperaktyvumas nustatomas jau mokyklinio amžiaus vaikams, tai tam tikras elgesio sutrikimas, manoma, daugiausia nulemtas paveldėjimo. Dažniausiai hiperaktyvumas nustatomas mokyklinio amžiaus vaikams, kai jie pakliūna į mokyklos aplinką su nauja tvarka ir griežtomis taisyklėmis.
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas 3-5 kartus dažniau nustatomas berniukams, hiperaktyvių berniukų nustatoma 4 kartus daugiau, negu mergaičių. Taip gali būti todėl, kad berniukams šis sutrikimas pasireiškia tipiškai, kartu su dideliu aktyvumu, impulsyvumu ir dėmesio problemomis. Tuo tarpu mergaitėms aktyvumo ir dėmesio sutrikimas dažniausiai pasireiškia dėmesingumo stoka, pernelyg didelio aktyvumo gali ir nebūti. Dėl to visai gali būti, kad daliai mergaičių šis sindromas lieka nediagnozuotas, nors jos jį ir turi.
Mokslininkai nustatė, kad hiperaktyvių vaikų skaičius kasmet vis didėja. Kaip parodė tyrimas, net 40 proc. ketverių metų sulaukusių vaikų turi dėmesio sutelkimo problemų, kurios dažniausia išryškėja jiems žaidžiant. Nustatyta, kad dažniausiai hiperktyvių vaikų tėvai taip pat turi šį sutrikimą, kuris su amžiumi neišnyksta. Nors šis sindromas laikomas paveldimu, vienos priežasties, kodėl kai kuriems pasireiškia ADHD, nėra. Tėvai savęs neturėtų kaltinti, kad jų vaikas yra hiperaktyvus dėl netinkamo jų auklėjimo. Hiperaktyvumo priežastys nėra visiškai aiškios. Hyperaktyvių vaikų gera savijauta ir sėkmė mokymosi procese gali būti iššūkis tiek jiems patiems, tiek jų tėvams bei mokytojams.
Hiperaktyvumo įtaka vaiko gyvenimui
Dėl to kenčia patys vaikai, nes aplinkiniai jiems užklijuoja „blogiuko“ etiketę. Dėl hiperaktyvumo kenčia ir patys vaikai. Kalbant apie socialinį gyvenimą, dėl savo nekantrumo, taisyklių nesilaikymo ar trukdymo kitiems žaisti šie vaikai dažnai yra atstumiami bendraamžių. Mokymosi sunkumai ir konfliktai su bendraamžiais gali lemti tai, jog pastabos iš mokyklos taps kasdienybe, kas ilgainiui vaikui sukels baimę, beviltiškumą, savęs nuvertinimą.
Tokiems vaikams, jų nesuprantant ir nesuteikiant reikiamos pagalbos, kyla daugybė pavojų: patirti emocinę ir fizinę prievartą, turėti menką savivertę ir žemą pasitikėjimą savimi ir savo jėgomis, nuolat patirti nesėkmes. Tokių vaikų negydant rizika, kad jie ims piktnaudžiauti narkotikais, alkoholiu, nusikalsti, nusižudyti, yra labai didelė. Tuo tarpu tėvai, auginantys vaiką su ADHD, dažnai susiduria su aplinkinių priekaištais dėl netinkamo vaiko elgesio viešose vietose, netinkamo auklėjimo. Prasidėjus pastaboms iš mokyklos juos irgi gali apimti susierzinimas, bejėgiškumas, kas namie kelia nuolatinę įtampą. Hiperaktyvų vaiką auginanti šeima patiria didelį diskomfortą - dažnai jie sulaukia aplinkinių tėvų pasmerkimo, tą pačią darželio grupę ar mokyklos klasę lankančių vaikų tėvų spaudimą, priekaištų.
Pagalba ir palaikymas hiperaktyviems vaikams ir jų šeimoms
Šiandien hiperaktyviems vaikams padėti galima. Svarbu nebijoti kreiptis į specialistus. Pirmiausia patariama kreiptis į specialistus, kurie padėtų įvertinti esamą situaciją. Juolab kad šiuos sutrikimus svarbu nustatyti kuo anksčiau, nes tokiems vaikams, jų nesuprantant ir nesuteikiant reikiamos pagalbos, kyla daugybė pavojų. Pagal gydymo standartus, iš pradžių išbandomi visi nemedikamentiniai gydymo metodai, ir, jeigu tai nepadeda, tuomet skiriamas medikamentinis. Tik kai visi nemedikamentiniai būdai nepadeda, skiriame vaistų. Medikai pastebėjo, kad gerų rezultatų padeda pasiekti ne tik medikamentinis gydymas, bet ir tėvų supratingumas bei disciplina namie.
Poliklinikose veikia ambulatorinė reabilitacija. Tad hiperkinezinių sutrikimų turintys vaikai sulaukia kompleksinės pagalbos ir yra stebimi 16 parų. Po to, kai specialistai yra labiau susipažinę su vaiku, jo sutrikimais, pateikia daugiau patarimų tėvams, parašo rekomendacijas pedagogams. Taigi šių sutrikimų gydymą sudaro psichosocialinės intervencijos, specifinė pagalba mokykloje ir medikamentinis gydymas. Jeigu nerandate išeičių ir, atrodo, niekas neveikia, visada galite pasikonsultuoti su specialistais ir atrasti naujų pagalbos būdų.
Praktiniai patarimai tėvams ir pedagogams
- Kantrybė ir supratimas: Svarbiausia, pasak specialistų, kad tėvai į vaiko aktyvų elgesį reaguotų ramiai ir, pirmiausia, apsišarvuotų kantrybe. Pyktis, emocijos, vaiko barimas - ne geriausia išeitis. Atvirkščiai, priešiškas tėvų elgesys vaiko atžvilgiu, gali išprovokuoti dar didesnę agresiją. Svarbiausia - turėti supratimo ir kantrybės.
- Struktūra ir tvarka: Svarbu sukurti tvarką ir rutiną dienos įvykiams numatyti.
- Fizinis aktyvumas: Suteikite galimybę vaikui išleisti perteklinę energiją per fizinį aktyvumą. Vieni tinkamiausių užsiėmimų hiperaktyviems vaikams - įvairūs sporto pratimai, kurie vienu metu skatina sutelkti dėmesį ir lavina judesius.
- Mokymosi metodai: Mokymosi medžiagą aktyviems vaikams geriausia pateikti vizualiai, papildant ją praktiniais pavyzdžiais. Turėkite galvoje, kad kiekvienas vaikas turi jam priimtiniausią mokymosi būdą ir jeigu viena forma pateikta informacija jo nesudomina, tai nereiškia, kad jo nesudomins tą pati informacija pateikta kita forma.
- Apdovanojimai: Nepamirškite apdovanojimų. Skatinkite gerus elgesio pavyzdžius ir pastangas. O tokius vaikus, kai jie gerai elgiasi, dažniau negu kitus reikia pastebėti ir pagirti. Pagirti reikia tuoj pat, kai vaikas gerai elgiasi, pvz., ramiai sėdi, atlieka užduotį. Tai gali būti žodinis įvertinimas, žvilgsnis, prisilietimas ar nedidelė dovanėlė. Namuose visuomet stengiamasi pagirti - net tik už pastangas.
- Maistas ir miegas: Suderinkite maistą ir miegą. Sveikas maistas ir pakankamas miegas gali turėti įtakos hiperaktyviems vaikams. Hiperaktyvių vaikų mityba taip pat turi didelės įtakos. Nuolat nenustygstantys vaikai greitai sudegina kalorijas, todėl reikėtų stengtis kas 3 valandas dienos metu pasiūlyti jiems sveikų užkandžių. Miegas - taip pat labai svarbus faktorius, turintis įtakos vaiko elgesiui.
- Emocinis palaikymas: Stabilus emocinis palaikymas. Padėkite vaikui suvokti ir įvardinti jaučiamas emocijas ir mokykite, kaip su jomis išbūti, nusiraminti.
- Bendradarbiavimas su mokykla: Bendradarbiaukite su mokytojais, susidarykite planą, kaip padėti vaikui mokykloje. Kaip tik mokytojai, darželių auklėtojai, jeigu būtų dėmesingi ir pastebėtų vaiko aktyvumo bei dėmesio sutrikimus, galėtų suteikti tėvams labai daug naudingos informacijos.
Kiekvienas vaikas unikalus, todėl svarbu ieškoti individualių sprendimų, atsižvelgiant į jų poreikius ir charakterį. Anksti nustačius šį sutrikimą ir suteikus reikiamą pagalbą, apie 20-50 proc. atvejų simptomai išnyksta pasiekus paauglystę. Visgi laiku nesiėmus dirbti su šiuo sindromu, suaugus simptomai gali tęstis ir sukelti dar didesnių sunkumų nei vaikystėje. Sergantys aktyvumo ir dėmesio sutrikimo sindromu suaugusieji sunkiai planuoja laiką, jiems labai sunku suprasti, kas kiek užtruks, jie dažnai vėluoja, nemoka planuoti darbų. Turintys ADHD suaugusieji yra nuolatiniame bėgime. Tačiau priešingai nei vaikai, suaugusiame amžiuje žmonės turi daugiau atsakomybių, patiria daugiau spaudimo iš išorės dėl pareigų darbe, socialinio statuso ir pan., tad ši bėgimo būsena gali sukelti stiprų vidinį nerimą.
Pagalbos organizacijos
Galime pasidžiaugti, kad Lietuvoje jau yra pagalba tokiems vaikams ir jų šeimoms. 2009 m. gruodžio 9 d. įkurta asociacija „Mes greta“. Tai savanoriška visuomeninė organizacija, vienijanti šeimas, turinčias vaikų ir/ar jaunuolių, kuriems yra padidėjęs aktyvumas, dėmesio, impulsyvumo, bendravimo sunkumų ir emocinių sutrikimų, ir pavienius asmenis, norinčius bei galinčius padėti šeimoms ir vaikams. Daugiau informacijos - www.mesgreta.lt.
Šios visuomeninės organizacijos tikslas - padėti šiems vaikams ir juos auginančioms šeimoms. Juk hiperaktyvūs vaikai - tokie kaip ir visi. Jie irgi nori supratimo, meilės, socializacijos, kaip ir bendraamžiai nori dalyvauti visuomeninėje veikloje, nori vadovauti, nors tai jiems sunkiai sekasi. Žodžiu, nori gyventi normalų visavertį gyvenimą.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
