Abortų statistika Lietuvoje: tendencijos, priežastys ir visuomenės požiūris

Abortų tema Lietuvoje ir pasaulyje išlieka aktuali ir diskutuojama, kelianti aštrias moralines, socialines ir politines diskusijas. Šimtai tūkstančių žmonių mūsų kaimynėje Lenkijoje spalio pabaigoje išėjo į gatves protestuoti po to, kai šalies Konstitucinis tribunolas nusprendė, kad šalies įstatymai, leidžiantys abortus vaisiaus apsigimimo atvejais, prieštarauja konstitucijai. Šie įvykiai sukėlė daug diskusijų abortų klausimu. Lietuvoje abortai leidžiami, o jų tvarką reglamentuoja Sveikatos apsaugos ministerija. Nuo nepriklausomybės atkūrimo 1991 m. Lietuva paveldėjo sovietmečio abortų reguliavimą, kuris leido atlikti abortus moters pageidavimu iki 12-osios nėštumo savaitės, o vėliau - tik griežtais medicininiais pagrindais. Šis reguliavimas galioja iki šiol, tačiau nuo 1991 m. prasidėjo nuolatinės diskusijos apie jo griežtinimą, įtraukiant bažnyčią, feministes ir politikus.

Abortų skaičiaus mažėjimas Lietuvoje

Per pastaruosius 10 metų abortų skaičius Lietuvoje sumažėjo per pusę - nuo 5300 iki 2600 per metus. Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir 2000-ųjų pradžioje abortų skaičius sparčiai krito - nuo 40,7 tūkst. 1991 m. iki 9,9 tūkst. 2005 m. ir 6 tūkst. 2012 m., o 2021 m. - iki 2,7 tūkst. Abortų mažėjo absoliučiais skaičiais: nuo 28 tūkst. 1990 m. iki 2,7 tūkst. 2021 m., t. y. daugiau kaip 10 kartų. Per nepriklausomybės laikotarpį abortų skaičius labai smarkiai sumažėjo, o požiūris į abortus - liberalėjo. Taigi matome priešingas tendencijas. Remdamiesi tyrimų duomenimis, galime daryti išvadą, kad ne draudimai ar ribojimai mažina abortų skaičių, tačiau negalime daryti išvadų apie abortų skaičiaus mažėjimo priežastis.

Šį nuosmukį lėmė didėjanti prieiga prie kontracepcijos ir visuomenės švietimas, nors 2005 m. 61% moterų 15-49 metų amžiaus nenaudojo jokių metodų dėl baimės šalutinių poveikių ar nežinojimo. Taip pat mažėja ir 15-17 metų nepilnamečių, kurios nutraukia nėštumą, skaičius - 2018 metais tokių buvo 54, o 2024-aisiais - 12. „Lietuvoje gimstamumas mažėja, tai su tuo gali būti santykis, kad ir abortų mažėja. Na, bet ir švietimas, aš manau, turi didelę įtaką“, - teigia Sveikatos apsaugos ministerijos atstovė Aimė Dumšienė. Nors Lietuvoje abortų kiekis palaipsniui mažėja, lyginant su Vengrija taipogi negalime džiūgauti. Kol Vengrija mato kone per pusę susitraukusį abortų mastą, Lietuva kiekvienais metais tik šiek tiek sumažina jų kiekį. O lyginant su gimstamumo kreive, abortai netgi pakilo aukštyn. Deja, lyginant su gimusiais kūdikiais, Lietuvoje gan aiškiai juntama savo noru daromų abortų problema. Nepaisant to, jog abortų kreivė mažėja, gimstamumas traukiasi daug sparčiau nei abortų dažnumas. Dėl šios priežasties 100 gyvų gimusiųjų praėjusiais metais teko 12,3 aborto atvejų. Tuo tarpu 2021 metais šis rodiklis siekė 11,7, o 2020 metais - 11,1.

Abortų priežastys ir moterų sprendimų motyvai

Moterys abortą nutraukia dėl pačių įvairiausių priežasčių. Vienas didžiausių ir įdomiausių tyrimų šia tema atliktas Kalifornijos universiteto, JAV. Tyrime, trukusiame penkerius metus (2007-2012), dalyvavo beveik tūkstantis (n = 954) neplanuotai pastojusių ir nėštumą norinčių nutraukti moterų iš 21 valstijos. Tyrimas atskleidė, kad 40 proc. moterų nėštumą nutraukė dėl finansinių priežasčių, 36 proc. nurodė, kad tai buvo netinkamas laikas kūdikiui gimti, net 31 proc. moterų nutraukė nėštumą dėl priežasčių, susijusių su santykiais su partneriu (nestabilūs santykiai, priklausomybės, nusikalstamas elgesys, smurtas šeimoje). Panašus procentas moterų (29 proc.) abortui ryžosi norėdamos pasirūpinti jau turimo ar turimų vaikų poreikiais ir gerove. 20 proc. moterų nėštumas kirtosi su ateities tikslais, 12 proc. moterų nėštumą nusprendė nutraukti dėl sveikatos problemų, 7 proc. jautėsi nepakankamai subrendusios motinystei. Svarbu pabrėžti, kad moterys, dalyvavusios tyrime, dažniausiai nurodydavo ne vieną priežastį. Tik 6 proc. moterų nurodė tik vieną priežastį. „Dalis moterų atlieka dėl to, kad jas spaudžia vyrai nutraukti nėštumą - ne dėl to, kad jos nori, ar ne, bet jos bijo būti vienos“, - prideda krizinio nėštumo centro vadovė Zita Tomilinienė. Moters sprendimas pasidaryti abortą nėra neapgalvotas, skubotas ar nepagrįstas, kaip neretai teigia abortų priešininkai. Moterys sprendimą priima įvertinusios savo finansines galimybes, galimus aplinkos resursus, savo pačios pasirengimą motinystei, santykius, kuriuose tektų auginti vaiką.

Krizinio nėštumo centrai ir pagalba moterims Lietuvoje veikia Krizinio nėštumo centrai, teikiantys pagalbą moterims, išgyvenančioms krizinį nėštumą, patyrusioms persileidimą, abortą ar netektį. Į Krizinio nėštumo centrą per metus kreipiasi apie 300 moterų. Apie du trečdaliai jų - dėl neplanuoto nėštumo. Iš centro darbuotojams žinomų atvejų 50-60 moterų pagimdo. Šie centrai, tokie kaip Krizinio nėštumo centras, kurio globojamoms moterims per šešerius metus gimė apie 250 kūdikių, siūlo tęstinę pagalbą, įskaitant moters palydėjimą po gimdymo, ypač vienišoms moterims. Psichologė Giedrė Širvinskienė teigia, kad į centrus kreipiasi įvairaus amžiaus ir socialinių situacijų moterys, dažnai jaunos, neturinčios stabilių santykių ar ekonominio pagrindo. Palaikymo stoka iš artimos aplinkos, ypač iš vyro ar tėvų, gali paskatinti moteris abejoti ir svarstyti abortą. Dr. G. Širvinskienė pabrėžia, kad abortas nėra vertybių trūkumo išdava, o moterys po aborto dažnai jaučiasi blogai, kaltina save ir kenčia vienatvėje.

Visuomenės požiūris į abortus Lietuvoje

Nors abortų skaičius Lietuvoje mažėja, ši tema išlieka aktuali ir diskutuojama. DELFI užsakymu atlikta apklausa parodė, kad 36,3 proc. lietuvių mano, jog moteris turi teisę pati apsispręsti dėl nėštumo nutraukimo, o 48 proc. abortą pateisina tam tikrais atvejais. Tik 9,2 proc. respondentų kategoriškai nepateisina abortų. Apklausos duomenimis, abortus dažniau pateisina moterys, 36-45 metų amžiaus, aukštesnio išsimokslinimo, didesnių pajamų ir gyvenantys didmiesčiuose. Griežtai prieš abortus dažniau pasisako vyriausio amžiaus, žemiausio išsimokslinimo, mažiausių pajamų, rajonų centrų gyventojai.

2021 m. mes pradėjome tirti Lietuvos gyventojų požiūrį į abortus. Su nuostata, kad nėščia moteris turi turėti teisėtą galimybę padaryti abortą, jeigu dėl kokios nors priežasties nutaria negimdyti, sutiko 60 proc. Lietuvos moterų ir 51 proc. vyrų. Tik 6 proc. moterų ir 4 proc. vyrų tam nepritarė, kiti buvo neapsisprendę. 1994 m. vaisingo amžiaus respondentų klausėme, ką moterys darytų, jei nenumatytai pastotų, ar ką patartų vyrai, jei jų partnerės nenumatytai pastotų. Daugumos gyventojų - ir moterų, ir vyrų - nuomone, reikėtų gimdyti vaiką. Padaryti abortą siūlytų 12 proc. moterų ir 3 proc. vyrų. Apie ketvirtadalį gyventojų - 17 proc. moterų ir 24 proc. vyrų - nežinotų, kaip pasielgti. Vis dėlto daugiau moterų (12 proc.) nei vyrų (3 proc.) siūlytų padaryti abortą, o šiek tiek daugiau vyrų - gimdyti.

Abortai Lietuvoje legalūs, tačiau beveik visą nepriklausomybės laikotarpį buvo siūlymų juos uždrausti arba labai apriboti. Todėl Lietuvos moterų ir vyrų klausėme nuomonės apie abortų draudimą. Šiuo klausimu nuomonės neišreiškė 13 proc. vyrų ir 6 proc. moterų. Didžiausia dalis moterų (42 proc.) ir vyrų (44 proc.) laikosi moters teisės į abortą (feministinės) pozicijos, nemaža dalis moterų (39 proc.) ir vyrų (31 proc.) galvoja, kad abortų uždrausti nereikia, bet reikia šviesti gyventojus, propaguojant įvairius šeimos planavimo būdus. Už besąlygišką abortų draudimą pasisako tik 3 proc. moterų ir 4 proc. vyrų, o už jų griežtą apribojimą - 11 proc. moterų ir 8 proc.

Ankstesniuose tyrimuose pastebėjome, kad požiūris į abortų draudimą priklauso nuo žmonių religingumo. Religingais laikėme tuos žmones, kurie bent kartą per mėnesį lanko bažnyčią ar religinius susirinkimus, išskyrus vestuves, laidotuves ar krikštynas. Kaip ir reikėjo tikėtis, tarp religingų žmonių daugiau palaikančių abortų draudimą ar apribojimą nei tarp nereligingų, tačiau jokiu būdu negalima teigti, kad religingi žmonės palaiko abortų draudimą, o nereligingi - ne. Absoliuti dauguma religingų Lietuvos gyventojų (73 proc.) taip pat nepalaiko abortų draudimo.

Požiūrio į abortų draudimą pokyčiai

Pažvelkime, kaip nuo 1994 m. keitėsi Lietuvos gyventojų požiūris į abortų draudimą. 1994-aisiais už besąlygišką abortų uždraudimą ar labai smarkų apribojimą pasisakė 27 proc. gyventojų. 2000-aisiais tokiai nuomonei pritarė 20 proc. Lietuvos gyventojų. 2009 m. už abortų uždraudimą ar apribojimą pasisakė 19 proc. gyventojų, o 2022 m. - 13 proc. Nepritariančių abortų draudimui ar apribojimui dalis išliko beveik nepakitusi iki 2009 m.: 1994-aisiais taip manė 70 proc., 2000-aisiais - 71 proc., o 2009-aisiais - 72 proc. Lietuvos gyventojų. Tuo tarpu 2022 m. šios nuostatos laikėsi didesnė dalis - 78 proc. respondentų. Galime konstatuoti, kad požiūris į abortų draudimą labiau keitėsi laikotarpiu nuo 2009 iki 2022 m.

Lentelė: Gyventojų požiūris į abortų draudimą (procentais)

Aplinkybės, kuriomis Lietuvos gyventojai pateisina abortus

Svarbu žinoti aplinkybes, kuriomis Lietuvos gyventojai pateisina abortus, o kuriomis - ne. Remdamiesi respondentų atsakymais galime labai aiškiai atskirti priežastis, dėl kurių Lietuvos gyventojai pateisina abortus, o dėl kurių - ne. Per visą nepriklausomybės laikotarpį absoliuti dauguma (visais atvejais daugiau nei 80 proc.) Lietuvos moterų ir vyrų pateisino abortus tais atvejais, kai motinos sveikatai gresia pavojus, kai moteris pastojo ne savo valia ar yra didelė tikimybė, kad vaikas gims nevisavertis.

Abortų prieinamumas ir kainos Lietuvoje

Nėštumo nutraukimo operacijų atlikimą Lietuvoje reglamentuoja sveikatos apsaugos ministro 1994 m. išleistas įsakymas „Dėl nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarkos“, kuriame nurodyta, kad, moteriai pageidaujant, nėštumą leidžiama nutraukti iki 12 savaičių, jei nėra šiai operacijai kontraindikacijų. Lietuvoje nėštumas vaistais gali būti nutraukiamas iki 9 savaitės, chirurginis - iki 12 nėštumo savaitės, o esant medicininėms indikacijoms - iki 22 savaitės. Pernai 1880 aborto atvejus kompensavo Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis - tam išleista beveik 820 tūkstančių eurų. Tiesa, Valstybinė ligonių kasa apmoka nėštumo nutraukimą tik dėl medicininių indikacijų - jeigu vaisiaus arba mamos gyvybei gresia pavojus. Kitu atveju moteris už abortą susimoka pati.

Kyla klausimas, ar valstybė turi užtikrinti aborto paslaugos prieinamumą, kai ji yra legali? Oksfordo universiteto filosofas dr. Alberto Giubilini teigia, kad „jei valstybė legalizuoja abortą, kyla klausimas, ar tai tik teisė nebūti baudžiamam (negatyvi teisė), ar pareiga valstybei užtikrinti šią paslaugą (pozityvi teisė)“. Tarptautinės teisės ekspertė dr. Laima Vaigė pabrėžė, kad Lietuvoje „teisėtas abortas nesureguliuotas įstatymu, tik ministro įsakymu“. Anot jos, vienintelis įstatymu įtvirtintas aspektas - Baudžiamojo kodekso straipsnis apie „neteisėtą abortą“, kuriame minimos tik „operacijos“, tad net nėra aišku, ar jis apima ir medikamentinį abortą.

Medikamentinis abortas ir jo prieinamumas

Nors Lietuvoje jau daugiau nei dvejus metus teisėtai galima atlikti medikamentinį nėštumo nutraukimą, daugelyje įstaigų vis dar dominuoja chirurginė intervencija. Net 17 gydymo įstaigų Bendra.lt nurodė, kad teikia tik chirurginį nėštumo nutraukimą pagal pacienčių pageidavimą. Kitos įstaigos teigia, kad neturi budinčio ginekologo, nors daugelyje šalių tokių reikalavimų šiai procedūrai nėra. Jonavos ligoninė šiuo metu neteikia nė vienos savanoriško nėštumo nutraukimo formos - nei medikamentinės, nei chirurginės. Panašią poziciją išreiškė ir Tauragės ligoninė. Jos atstovas Danas Masiulionis komentavo: „Turime Naujagimiams palankios ligoninės statusą, kuris siejasi su nacionaline gimstamumo skatinimo politika.“ Prienų ligoninė nurodė net nežinojusi, kad tokia procedūra yra legali. SAM atstovė A. Dumšienė paaiškino, kad gydymo būdo pasirinkimą sprendžia paslaugą teikiantis gydytojas pagal savo kompetenciją. Ji pripažino,ad negali atsakyti, kodėl konkrečios įstaigos šios procedūros neteikia, nes tai esą priklauso nuo jų vidinės tvarkos ir gydytojų sprendimų.

Nors vaistinis nėštumo nutraukimas iš esmės yra tik konsultacija, kurios metu pacientei išrašomas receptas, o vaistai vartojami namuose, Lietuvos teisės aktuose jam taikomi tokie pat infrastruktūros ir specialistų reikalavimai kaip ir chirurginiam nėštumo nutraukimui. Pagal sveikatos apsaugos ministro įsakymą, tiek medikamentinis, tiek chirurginis nėštumo nutraukimas iki šeštos nėštumo savaitės gali būti atliekami tik gydymo įstaigose, turinčiose licenciją teikti antrinio ar tretinio lygio akušerijos ir ginekologijos paslaugas. Priešingai nei Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), kuri rekomenduoja paprastinti medikamentinio aborto prieinamumą ir leisti šią paslaugą teikti ir žemesnio lygio gydymo įstaigoms, Lietuvoje galiojantis apribojimas sukuria perteklinius barjerus.

Abortų paslaugų kainos

Abortų paslaugų kainos Lietuvoje labai skiriasi priklausomai nuo gydymo įstaigos tipo ir pasirinktos procedūros. Privačiose klinikose užfiksuoti reikšmingi kainų svyravimai tiek medikamentinio, tiek chirurginio nėštumo nutraukimo atvejais. Be bazinės paslaugų kainos, galutinę sumą dažnai didina papildomi vizitai, tyrimai. Viešosiose gydymo įstaigose dažniausiai skelbiamos chirurginio nėštumo nutraukimo kainos. Procedūros taikant vietinę nejautrą dažniausiai kainuoja apie 83 eurus, o bendros nejautros atveju - apie 130 eurų. Pavyzdžiui, Utenos ir Klaipėdos universitetinėse ligoninėse procedūra kainuoja 67,93 Eur, Panevėžyje - 70 Eur, o Kaune - 101,42 Eur. Kelmės, Druskininkų ir Alytaus ligoninėse - 82,88 Eur. Išskirtinai aukštos.

2001 m. aborto kaina klinikose buvo 146 lt. su vietiniu nuskausminimu - 69,13 lito.

Abortų istorija Lietuvoje: Tarpukaris ir Sovietmetis

Tarpukario situacija

Dirstelėkime į XX a. abortų istoriją Lietuvoje. Svarbiausias skirtumas - tarpukariu abortai buvo uždrausti, tačiau daromi nelegaliai neretai baigdavosi moterų mirtimis. Spauda ne tik pasakojo apie nelegalių abortų žalą moteriai, visuomenei, bet ir siūlė priemones, kaip pagerinti sunkią moterų padėtį. "Abortai, pavainikių gimdymas (…) visai madon įėjo", - rašė 1925 m. dienraštis „Lietuva“. Mokslinių tyrimų šiuo klausimu tuo metu niekas neatliko, todėl tenka pasikliauti tuometine spauda ir teisės dokumentais.

Tarpukariu abortus lėmė kelios pagrindinės priežastys:

• Sunki materialinė padėtis: 90 proc. Lietuvos moterų dirbo sunkų fizinį darbą fabrikuose, žemės ūkyje ir buvo pagimdžiusios 3-5 vaikus. Joms "tenka uždirbti duonos kąsnį ir vaikams, ir šeimos galvai. Tokios moterys turėtų pagalvoti apie laukiamo šeimos nario atsiradimą".
• Gausios šeimos: "Juk biednuomenėj, kur dažnos krikštynos, ten dažnos ir laidotuvės. Kokia nauda šeimai ir visuomenei iš tokių krikštynų? Ar ne geriau tokiai moteriai leidus apsisaugoti nuo naujo kūdikio?"
• Tragiška netekėjusių moterų padėtis: Visuomenėje vyravo klaidinga nuomonė, kad dažniausiai abortus daro netekėjusios moterys dėl jų „nepavydėtinos padėties visuomenėje“. Tačiau skelbti 1923 m. duomenys byloja priešingai: 1920-1923 m. į Kauno Raudonojo Kryžiaus akušerijos skyrių kreipėsi 354 moterys, iš kurių 323 buvo ištekėjusios ir 31 netekėjusi.
• Ekonominis faktorius: Nėščios moterys buvo nepageidaujamos darbdavių. "Motinystė Lietuvoje neapsaugota".
• Neišsilavinimas: Į teismus dėl nelegalių abortų patenka „neapsišvietusi visuomenės dalis“.

1931-1933 m. Kauno policijoje buvo užregistruoti tokie nelegalių abortų skaičiai: 1931 m. - 70, 1932 m. - 108, 1933 m. - 128. Dauguma nelegalių abortų baigdavosi mirtimi: 1920-1922 m. Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje mirė 9 moterys, o jau 1930 m. spauda rašė, kad „Lietuvoje kasmet gimsta apie 65 000 kūdikių ir padaroma apie 15 000 abortų. Dėl abortų kasmet miršta apie 700 moterų“. Manoma, kad 1920-1930 m. Lietuvoje per metus buvo padaroma 15 000 abortų.

Lietuvos valdžia, norėdama paskatinti gimstamumą, teigė, kad vyrai „turi prievolę tarnauti Tėvynei, o moterys turėtų turėti prievolę gimdyti vaikus“. Susirūpinusi demografinės problemos sprendimu, tuometinė spauda apeliavo į moters sąžinę, primindama jai pareigas visuomenei ir valstybei: „Kiekviena jauna moteris turėtų žinoti savo svarbiausią pareigą, būtent gimdyti (…) Deja, mūsų laikais ištekėjusios ir netekėjusios moterys (…) daro nelegalius abortus.“

Sovietmečio įtaka

Negalime lyginti ir su tarybiniu laikotarpiu, kai abortai ne tik buvo legalūs, bet ir nekalbėta apie jų uždraudimą. Iš to laikotarpio paveldėjome labai didelius abortų skaičius, tačiau pagrindinės priežastys buvo, matyt, lytinio ugdymo ir prieinamų moters sveikatai nekenksmingų apsaugos priemonių nuo nėštumo nebuvimas. SSRS 1989 m. teko 16,5 mln. abortų, o gimdavo tik 5 mln. vaikų (Mokslas ir gyvenimas. 1989. Nr.9.). 1989 m. SSRS abortų skaičiumi užėmė 1 vietą pasaulyje, toli aplenkusi kitas šalis. Iš tūkstančio 15- 44 m. moterų atliktų abortų skaičius buvo apie 1:3 (Šeima. 1989. Nr.12.).

Gimstamumo mažėjimas ir demografinės tendencijos

Nuo 1990 m., kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Lietuva prarado apie 520 000 žmonių - savo potencialių bendrapiliečių! Tai yra kraupus Lietuvos visuomenės degradacijos masto rodiklis. Gimstamumo rodiklis siekia vos 1,3 vaiko moteriai, o populiacija mažėja 1-2% per metus. Kontracepcijos klausimas čia ypač svarbus: nors ji radikaliai sumažino abortų skaičių (iš 40 tūkst. 1991 m. iki 2,7 tūkst. 2021 m.), ji tuo pačiu ženkliai sumažino ir gimstančių vaikų skaičių Lietuvoje, skatindama „planavimą“ kaip alternatyvą natūraliam šeimos augimui ir prisidėdama prie demografinės krizės, kur jaunų šeimų bijo finansinių ir karjeros iššūkių. Tik suvokiant šią dvigubą pasekmę galima ieškoti sprendimų, kurie skatintų ne tik mažesnį abortų skaičių, bet ir tautos išlikimą per šeimos palaikymą.

Remiantis oficialiais statistiniais duomenimis, 2022 metais Lietuvoje gimė 22 068 kūdikiai. Tai yra pats žemiausias rodiklis per kelerius metus. Pati gimstamumo kreivė kasmet nuosekliai krenta žemyn: 2018 metais turėjome 28 149 naujagimius, 2019 metais sulaukėme 27 393 naujagimių, 2020 metais pasaulį išvydo 25 144 naujagimiai, o 2021 metais - 23 330. Jei 2018 metais 1000 Lietuvos gyventojų dar tekdavo 10,0 kūdikių, tai praėjusiais metais šis rodiklis susitraukė iki 7,8 kūdikio. Kalbant procentais, 2021 metais gyvų gimusių kūdikių skaičius sumažėjo 7,2 procento, lyginant su 2020 metais. O 2022 metais naujagimių skaičius sumažėjo dar 5,41 procento.

Vengrija džiaugiasi šeimai palankios politikos vaisiais. Naujausia Vengrijos demografinė statistika verčia iš nuostabos aikčioti visas valstybes, stebinčias nuoseklų gimstamumo mažėjimą ir augantį skyrybų ar nenoro kurti šeimas mastą. Budapešto demografinio viršūnių susitikimo metu Vengrija atskleidė, jog 2011-2021 metais šalyje gimstamumas padidėjo 29 proc., abortų sumažėjo 46 proc., o santuokų kiekis išaugo net 101 proc. Tokie skaičiai visiškai sutriuškino daugumos politikų įsitikinimą, jog šeimai palanki politika neva negali ištraukti Europos valstybių iš visiško demografinio kritimo. Per dešimtmetį vengrai taip pagerino savo demografiją, kad tapo reikšmingiausiai augančia valstybe iš visų ES narių. Be to, net ir 2022 metais vengrų gimstamumas tūkstančiui gyventojų akivaizdžiai viršijo ES vidurkį. Vengrijos valdantieji tiesiog nusprendė nuosekliai dirbti šeimų labui. Į tai įeina ne tik būstą norinčios įsigyti šeimos ar sutuoktiniai, susilaukiantys pirmųjų atžalų. Vengrijos vyriausybė taip pat dosniai remia vienišus tėvus ar daugiavaikėmis nusprendusias tapti šeimas.

tags: #abortu #statistika #pagal #amziuissilavinima

• Ką svarbu žinoti apie naujagimio kraujospūdį
• Daržo planavimas ir sodinimas
• Iššūkiai baigiant gimnaziją
• Nuolaidos sauskelnėms ir žaislams RIMI
• jautrus laiškas sūnui apie ryšį per atstumą