Abejingumas vaikams: kaip atpažinti ir kaip padėti?
Emocinis smurtas yra rimta problema, dažnai nepastebima ir nepakankamai vertinama suaugusiųjų. Tai nuolatinis vaiko menkinimas, nuvertinimas, tyčinis kritikavimas ir žeminimas, pažeidžiantis jo psichologinį augimą ir raidą. Tai elgesys, apimantis vaiko atstūmimą, įbauginimą ar pažeminimą, sukeliantį baimę ar kaltės jausmą.
Nors vaikai yra pakankamai atsparūs ir gali susitvarkyti su atsitiktiniais įžeidimais, nuolatinis kaltinimų bėrimas, net ir metamas tarp kitko, gali sužlugdyti vaiko asmenybę. Žodžiai, tariami vaikui svarbaus suaugusiojo - tėčio, mamos, auklėtojos, močiutės - žeidžia skaudžiau už fizinius kirčius. Nors kaulai nelūžta, emociniai randai lieka ilgam.
Emocinės prievartos apraiškos ir pasekmės
Prof. Danya Glaser emocinę prievartą apibrėžia kaip nuolatinį žalingą tėvų bendravimą su vaiku. Ši prievartos rūšis yra sunkiausiai nustatoma, nes vaikas paprastai pats jos neatskleidžia. Vaiko elgesys, išvaizda ar žaidimai gali parodyti jos pasekmes. Kartais vaikas pradeda tikėti tuo, kas jam sakoma, ir galvoja, jog iš tikrųjų yra nevertas, kvailas ar negražu. Nuolatinis kritika ir sakymas, kad vaikas nėra pakankamai geras, priveda prie pasitikėjimo savimi praradimo ir savivertės sumažėjimo. Užgaulių žodžių vartojimas ir pravardžiavimas gali turėti rimtų pasekmių, paliekant vaiką pažeidžiamu, su žemu savęs vertinimu ir socialinio pasitikėjimo lygiu.
Galima išskirti 5 emocinės prievartos kategorijas:
- Nuolatinis menkinimas ir kritika.
- Atstūmimas ir ignoravimas.
- Pažeminimas ir įžeidinėjimas.
- Baimės ir kaltės jausmo kurstymas.
- Emocinis šantažas.
Abejingumo fenomenas ir jo šaknys
Abejingumas, viena pavojingiausių ir labiausiai paplitusių nedorovingumo apraiškų, įsigalėjo palaipsniui, radęs palankią dirvą "homo sovieticus" psichologijoje. Komunistinė ideologija, remdamasi materializmu ir atmesdama dvasines vertybes, dešimtmečiais formavo materialistinę pasaulėžiūrą. Didysis Dievo įsakymas nurodo mylėti kiekvieną žmogų, tačiau abejingumo virusas, įsigraužęs į sąmonę, verčia žmones ignoruoti kitų nelaimę.
Pavyzdžiui, autoinspekcijos surengtas eksperimentas, imituojantis autoavariją, parodė šokiruojančią realybę: daugelis vairuotojų, net ir greitosios pagalbos automobilio vairuotojas, abejingai pravažiuodavo pro "nukentėjusįjį", ieškodami pasiteisinimų. Tik vienas iš šimto sustabdytų vairuotojų sutiko padėti. Panašiai, senutei iš rankų iškritus pirkiniams, viena moteris su pasitenkinimu šūktelėjo: "Va ir gerai tau!". Toks ledinis abejingumas kito nelaimei ypač skaudžiai juntamas sergantiesiems, vienišiems, mirusiems.
Kaip atpažinti vaikui reikalingą pagalbą?
Kiekvienas vaikas yra nepakartojama kūrybinė laboratorija, kurios fantazija beribė. Vaikystė - gražiausias žmogaus gyvenimo laikotarpis, kupinas emocijų, ieškojimų ir atradimų. Tačiau ne visi vaikai auga saugioje, mylinčioje ir dėmesingoje aplinkoje. Svarbu pastebėti ir suprasti vaiko siunčiamus signalus apie tai, kad jam nesaugu, kad jis patiria sunkumų šeimoje.
Jei vaikas nelanko mokyklos, be pateisinamos priežasties praleidžia pamokas, nuolat ateina pavargęs, neišsimiegojęs, neparuošęs namų darbų, neturi mokyklinių priemonių - tai rimti ženklai, kad šeimoje ne viskas gerai. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, ar artimieji nevengia kontakto su mokytojais, ar rūpinasi vaiko sveikata, ar domisi jo mokslo pasiekimais. Jei vaikas serga, karščiuoja, yra sužalotas, bet nėra gydomas, turi specialiųjų poreikių, bet tėvai ar globėjai jų netenkina - tai taip pat signalai, kad vaikui reikalinga pagalba. Tėvų, globėjų abejingumas ir nesirūpinimas daro neigiamą įtaką vaiko vystymuisi.
Savęs žalojimas, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas, pavojų saugoti keliantis elgesys, dažnas bėgimas iš namų, netinkami drabužiai - tai svarbūs signalai, pranešantys apie tai, kad vaikui reikia pagalbos. Agresyvus suaugusiųjų elgesys, nesaugi aplinka, sumušimai, mėlynės - ypač rimti ženklai, rodantys, kad turime padėti vaikui.
Tėvų vaidmuo ir atsakomybė
Šeimos aplinka vaidina itin svarbų vaidmenį vaikų raidoje. Būtent ten mokomasi elgesio modelių ir ryšių, sudarančių tarpasmeninių santykių pagrindą vėlesniame gyvenime. Tėvai yra elgesio modeliai. Jei šeimoje nėra tėvų, vaikai gali turėti problemų įsisavinant socialinius vaidmenis.
Sąlygos, kuriomis tėvai augo, jų asmenybės savybės, santuokinių santykių tvirtumas - visa tai turi įtakos auklėjimo įgūdžiams. Svarbu valdyti stresą šeimoje ir neįtraukti vaiko į suaugusiųjų konfliktus. Tėvų nuostatos, auklėjimo stiliai (autoritetingas, autoritarinis, laisvasis) taip pat daro įtaką vaiko raidai.
Pagrindiniai vaiko poreikiai yra:
- Saugi aplinka: Tėvai turi būti pasiekiami fiziškai ir emociškai, užtikrinti stabilią aplinką.
- Brandus vadovavimas: Nei visiška laisvė, nei per griežtos taisyklės nėra palankios sąlygos tinkamam vaiko vystymuisi. Aiškios, nuoseklios ir tinkamos ribos padeda vaikui išmokti savitvardos.
- Meilė, empatija, priežiūra: Vaikui pakanka vieno žmogaus, kuris suteiktų tikrą meilę, švelnumą ir supratimą.
- Autonomija: Vaikui turi būti leidžiama nekritikuojant priimti nedidelius sprendimus ir pasirinkti.
- Pagarba ir pripažinimas: Vaikas neturi nieko daryti, kad būtų vertingas. Besąlygiška meilė ir priėmimas yra būtini sveikai savivertei.
Tėvų kontrolė ir vaidmuo auginant brandžią asmenybę yra labai svarbūs. Nuolatinis vaikų kontroliavimas ir bandymas valdyti jų laiką riboja vaiką ir neleidžia jam pasitikėti savimi. Svarbu, kad tėvai būtų draugiški vaikams, nes vaikai perima vertybes ir pamokymus, kurie ateina per gerą patirtį.
Kaip visuomenė gali padėti?
Apsaugoti vaiką nuo bet kokios rūšies smurto, užtikrinti jo saugumą, pasirūpinti jo fizine ir emocine sveikata - kiekvieno suaugusiojo pareiga. Jei kyla bent menkiausių įtarimų, kad vaikui namuose nesaugu, kad juo tinkamai nesirūpinama - nedvejodami praneškite apie tai policijos pareigūnams arba vaiko teisių gynėjams. Pasidalinę įtarimais, išreiškiate nerimą ir rūpestį, o ne ką nors kaltinate ar skundžiate.
Laiku suteikta pagalba gali padėti šeimai įveikti krizę, užkirsti kelią galimiems vaiko teisių pažeidimams ar net tragedijai. Vaikų teisių gynėjai visuomet bendrauja su šeimos nariais, išklauso vaiko nuomonę, vertina situaciją namuose ir vaiko socialinėje erdvėje. Jei pranešimas nepasitvirtina, tiesiog baigiamas jo nagrinėjimas. Tačiau krizę išgyvenančiai šeimai paprastai pagalbos reikia nedelsiant.
Vaikystės traumų ir prievartos supratimas | Tanya Waymire | TEDxFlowerMound
Labai svarbu, kad valstybės mastu atsirastų efektyvi pagalbos šeimai sistema. Pedagogams ir tėvams svarbu suprasti, kad nenustatytos leistinos ribos daro didelę žalą vaiko raidai. Ribos vaikams yra būtinos, jos turi plėstis pagal amžiaus tarpsnius.
Tėvai turi pasitikėti savo vaikais ir būti jiems kelrodžiais. Šiandieniniai vaikai - be galo egocentriški, jiems sunku suprasti kitų jausmus. Tėvai dažnai renkasi, kad vaikui būtų gerai "čia ir dabar", nežvelgia į ateitį. Ribų nustatymas sukelia diskomfortą dabar, bet ateityje leis vaikui geriau suvokti save sudėtingesnėse situacijose.
Socialinis ir emocinis ugdymas (SEU) yra itin svarbus vaikų gerovei. Socialiniai ir emociniai vaiko įgūdžiai yra vienodai svarbūs pažinimo įgūdžiams. SEU ugdymui būtinas nuoseklumas, nes vienas mokytojas ar mokykla čia nieko nepadarys. Kaip sakoma etiopų patarlėje, vaiką augina visas kaimas.
Svarbu pastebėti ir įvertinti vaiko siunčiamus signalus, nebijoti kreiptis pagalbos, kai kyla abejonių dėl vaiko saugumo ir gerovės. Kiekvienas mūsų galime prisidėti prie to, kad vaikai augtų saugioje ir mylinčioje aplinkoje.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
