Vaiko raidos krizės: nuo gimimo iki paauglystės
Vaikystė - tai ne tik žaidimai ir džiaugsmas, bet ir sudėtingas žmogaus gyvenimo etapas, kupinas įvairių iššūkių. Vaikui augant, jis nuolat susiduria su amžiaus tarpsnių krizėmis, kurios yra natūrali jo raidos dalis. Supratimas, kas vyksta su vaiku ir kaip jam padėti, yra labai svarbus tėvams, norintiems sukurti šiltus santykius šeimoje ir mėgautis tėvyste.
Pirmoji krizė: naujagimio adaptacija
Pati pirmoji krizė žmogaus gyvenime prasideda vos gimus. Iki tol vaikas buvo įpratęs gyventi mamos pilvelyje, apsuptas vandens ir tamsos, o staiga per didžiausius skausmus jis išlenda į pasaulį, kuriame viskas nauja, šviesu, daug triukšmo, nebesigirdi mamos širdutės plakimo. Šiuo laikotarpiu mama turi stengtis kuo greičiau priglausti mažylį prie savo širdies, kad jis išgirstų jam pažįstamą garsą, pajustų ramybę. Tai ir yra priežastis, kodėl gydytojai taip skuba tai padaryti. Jie žino, kad tokį pat didelį skausmą kaip mama, pajunta ir vaikelis.
Kūdikis jaučia saugumą ir yra daug ramesnis, kai jaučia tas pačias rankas, užuos tą patį kvapą. Ar aplinka saugi, kūdikis vertina ir pagal tai, kiek yra patenkinami fiziologiniai jo poreikiai. Kūdikio verksmas reiškia pagalbos šauktį ir nereikia baimintis, kad vaikas išleps, jei bus reaguojama į jo verksmą ir ieškoma priežasties. Naujagimio krizė yra pats pirmasis ir trumpiausias kritinis periodas. Tai perėjimas iš saugaus mamos pilvelio į išorinį pasaulį. Manoma, kad krizė tęsiasi maždaug iki trejų mėnesių. Labai svarbu, kad vaikas pasijustų vėl saugus. Tam yra reikalinga minimali jį prižiūrinčių žmonių kaita, būtinas mamos ar kito pagrindinio prižiūrinčio žmogaus buvimas, supančios aplinkos vienodumas (tie patys namai, ta pati lovytė, ta pati skarelė ar merliukas ir pan.).
Antroji krizė: pirmieji savarankiški žingsniai (1-3 metai)
Sekanti krizė prasideda mažyliui sulaukus maždaug metukų. Dažnai literatūroje tai vadinama pirmųjų metų krize, tačiau iš tiesų ši krizė susijusi su naujais vaiko gebėjimais - laisvai judėti aplinkoje. Kai vaikas jau vaikšto, jis pasijunta savarankiškesnis, pradeda suprasti, kad jis ir mama, tai atskiras organizmas. Svarbu suteikti vaikui laisvės pačiam veikti, skatinti jį ir palaikyti. Būtent šiuo metu šeimoje turi atsirasti pirmosios taisyklės. Abu, tėtis ir mama, turi sutarti, ką namuose vaikas galės daryti, kur jis galės eiti, ką imti, kurį stalčių atidaryti. Jei vaikas supras, kad aš galiu atidaryti stalčių, bet tik šitą, o kitų ne, tai bus patenkintas ir jo poreikis atidaryti (kažką išimti be didėti), o taip pat ir suvokimas, kad egzistuoja, tam tikros taisyklės. Jei namuose gyvena ir kitų šeimos narių - brolių, sesių, močiučių - svarbu, kad ir jie laikytųsi tų pačių taisyklių.
Maždaug 1-erių metų amžiuje stiprėja vaiko supratimas, kad jis yra fiziškai atskiras, o sulaukus 1,5-2 metų amžiaus - kad ir skirtingas nuo kitų, t. y. asmuo su savo kūnu, norais ir valia. Šis naujas suvokimas skatina išmokti pasirūpinti savimi: pačiam vaikščioti, kalbėti, valgyti, naudotis tualeto įgūdžiais bei atlikti daugybę kitų įdomių veiklų, kurias iki tol padėdami vaikui atliko suaugusieji. Tad antrųjų-trečiųjų gyvenimo metų uždavinys yra įgyti savarankiškumą. 2-metis teikia pirmenybę naujų gebėjimų išbandymui, stipriai reiškia norus būti savarankišku: „Aš pats!“, „Ne!“, „Mano!“.
Ši krizė gali prasidėti nuo devynių mėnesių ar vėliau ir tęstis iki 1,5 ar iki 2,5 metukų, kai vaikas pradeda laisviau judėti aplinkoje ir nebėra visiškai priklausomas nuo mamos. Vaikui nori tyrinėti ir pažinti aplinką. Per patirtį jis supranta, kad gali pats pasiekti daiktus, nuropoti ar nupėdinti pasiimti jį dominantį žaislą, atidaryti stalčių. Šios krizės pabaigoje vaikas žino tris dalykus, t. y. Jeigu mes ribojame vaiko judėjimo laisvę, jis negali įgyti šių savybių. Tėvai, sudarydami vaikui saugią tyrinėjimo aplinką, sudaro sąlygas šias savybes įgyti. Vaikas gali norėti obuolio ir nenorėti morkos. Gali norėti rankoje laikyti spalvotą žaislą ir nenorėti ryšėti seilinuko ar dėtis kepurę. Šiuo amžiaus tarpsniu netinkamas metodas yra įtikinėti, įrodinėti ir derėtis su vaiku, ką jis turi daryti.
„Ožiukais“ vadinama vaiko raidos krizė pasireiškia 1-3-aisiais gyvenimo metais, o kartais ir iki 4-ųjų metų, jos pikas - tarp 2-3-ejų metų. Šis laikotarpis yra didžiulis iššūkis tėvams, tačiau jiems reikėtų suprasti, kad tai natūrali vaiko raidos dalis. Būtina dar kartą pakartoti, kad „ožiukai“ arba neigiami, stiprūs emocijų pliūpsniai yra būdingi augantiems vaikams, tad jų visiškai išvengti nepavyks.
Trečioji krizė: „Aš pats!“ (2,5-6 metai)
Trečioji krizė, apie kurią galima rasti daugiausia informacijos ir kuri būna labiausiai aptarinėjama tėvų - trečiųjų metų krizė. Ši krizė tapo tokia populiari, todėl, kad tėvai neturi informacijos apie pirmųjų metų krizę, jie nebūna tinkamai pasiruošę tam, kas laukia ateity ir jiems jau beveik 3 metų sulaukusį mažylį tenka „perauklėti“. Šios krizės esmė - Aš pats. Vaikas galutinai įsisąmonina frazę „AŠ“, žino jos reikšmę ir pradeda norėti viską daryti pats. Jei namuose iki šiol buvo sutarta dėl esminių taisyklių, vaikas jas žinos ir jums bus lengviau. Galbūt atsiras daugiau stalčių, į kuriuos vaikui bus leidžiama „įlįsti“, galbūt ilgiau pažiūrėti TV, daugiau gaus pareigų, bet tuo pačiu supras ir tai, kad kažko jam neleidžiate, nes tokia taisyklė. Šiuo metu duoti vaikui pareigų - pats tinkamiausias momentas, nes vaikas jų nori. Vaikas nori „PATS“. Jei skubate ryte, kelkite vaiką ankščiau ir leiskite pačiam apsirengti, pačiam nusirengti, nešvarius drabužius nunešti plauti, susitvarkyti žaislus, pamaitinti gyvūnėlį ir pan.
Krizė gali prasidėti 2,5-3,5 amžiaus vaikams. Vaiką užvaldo frazė „Aš pats“ ir dar vakar buvęs paklusnus mažylis, staiga net prieidamas iki isterijų reikalauja savarankiškumo ir su neįtikėtinu užsispyrimu ir nesukalbamumu gina savo nuomonę. Atsiranda stiprus poreikis tirti aplinką jam pageidaujamu būdu. Ir tuomet vaikai dažnai sulaukia: „Negalima“, „Neliesk“, „Nelįsk“, „Nemesk“. Dar blogiau, jei už atliekamus aplinkos „tyrimus“ yra baudžiami. Tėvams reikėtų žinoti, kad trejų metų vaikas dar nėra pajėgus ramiai pasėdėti ir nieko nedaryti. Tam kad vaikas vystytųsi, jam reikia judėti ir pažinti aplinką. Labai svarbu nedrausti vaikams reikšti emocijų, nors dažnu atveju tėvai neleidžia vaikui pykti, tuo pačiu momentu patys reikšdami pyktį dėl jo tokio elgesio. Reikia mokyti atpažinti savo jausmus ir juos įvardinti: „Tu pyksti, kad neleidžiu tau valgyti saldainio, taip?“
Ketvirtųjų-šeštųjų metų uždavinys yra įgyti iniciatyvą ir susikurti teigiamą „Aš“ vaizdą. Savarankiškas, savimi pasitikintis vaikas imasi iniciatyvos. Jis nori atlikti daugelį veiksmų, kuriuos moka ir kuriuos atlieka suaugę, planuoja savo veiksmus bei siekia išsikeltų tikslų. Deja, iniciatyvos neretai pakrypsta sudėtinga linkme: vaikas nori ir gali veikti, bet ne visada pasielgia tinkamai, jo suplanuoti ir savarankiškai įvykdyti „žygdarbiai“ gali ir nesulaukti suaugusiųjų pritarimo. Peržengus tinkamo elgesio ribas (nebūtinai aiškiai iškomunikuotas) ir baudžiant už vaiko iniciatyvą - vaikas jaučia kaltę, skiepijamos neigiamos nuostatos į save („aš mažas, blogas, nesugebu dalykų atlikti gerai“). Taigi, sprendžiama krizė apima du sprendinius: iniciatyva arba kaltė.
Ketvirtoji krizė: 5-6 metų amžiaus
Ketvirtoji vaiko gyvenimo krizė prasideda apie 5-6 vaiko gyvenimo metus. Vienas iš pagrindinių šios krizės požymių, jog vaiko nebeveikia ankščiau tikę auklėjimo metodai, atsiranda daugiau konfliktų bei emocinių iškrovų. Ši krizė prasideda dėl galvos smegenų struktūros pokyčių. Vaiko mąstymas kinta, sugeba labiau valdyti savo emocijas, jo vidinis pasaulis tampa daug sudėtingesnis, lavėja vaizduotė. Taigi šiuo laiku kylantys vaiko kaprizai tėra negebėjimas suvaldyti savo emocijų, vaikui dar trūksta patirties kaip tinkamai parodyti nuovargį ar išreikšti nepasitenkinimą veikla, kurios daryti nenori.
Šiuo amžiaus tarpsniu formuojasi vaiko emocijos (spontaniška reakcija į patenkintą arba nepatenkintą poreikį) ir jausmai (tai vaiko santykių su žmonėmis, daiktais ir reiškiniais išgyvenimas), todėl tėvų pareiga - padėti savo vaikui atpažinti emocijas, suprasti, kas jas sukelia, ir mokyti tinkamai jas reikšti. Svarbu nedrausti vaikui reikšti emocijų ir jausmų, bet dera stabdyti netinkamą vaiko elgesį ir parodyti, kaip jis gali elgtis kitaip apimtas emocijų.
Penktoji krizė: 6-7 metai - „mokyklinė“ krizė
Kitas svarbus etapas vaiko gyvenime - mokykla. O naujas etapas - nauja priežastis krizei. Ši krizė dažnai prasideda būtent nuo suaugusiųjų - tėvai, seneliai, mokytojai tikisi, kad vaikas staiga pasikeis. Jis taps savarankiškesnis, atsakingesnis, jis gerai mokysis, susiras draugų ir pan. Taigi vaikui iškyla reikalavimų, iš aplinkinių. Šiuo metu formuojasi moralinės vaiko nuostatos. Stengiasi visur rasti teisybę, gėrį, todėl neretai atsisako draugauti su tais, kurie nesidalina, o ir tėvus neretai pastato į keblią padėtį. Šiuo metu reikia labai apgalvoti, ką prie vaiko galima sakyti ir ko ne. Šiuo metu reikia ne tik galvoti ką sakote prie vaikų apie kitus, bet ir ką patys darote. Ar jūsų veiksmai ir žodžiai neprieštarauja moralinėms normoms. Jei vaikai pamato, kad tėvai jiems sako: „ nekalbėk valgydamas“, o patys visą laiką kalba argi tai teisybė? O jei mama pasakė: „Susitvarkyk kambarį arba negausi kompiuterio“, o vaikas ir toliau žaidžia, nes mama priemonių nesiima, argi tai teisybė? Vaikui šiuo metu reikia autoriteto, jis ieško žmogaus, į kurį galėtų lygiuotis. Į vaiką dabar jau reikia žiūrėti ne kaip į vaiką, o kaip į mažą suaugusįjį. Laikykite jį beveik lygiu sau.
6-7 metai - „mokyklinė“ krizė. Ji susijusi su tuo, kad tapus mokiniu, vaikas papuola į naują aplinką, kurioje turi paklusti mokytojui, turi susidraugauti su vaikais, turi laikytis naujų taisyklių, kurios nevisada sutampa su namuose egzistuojančiomis taisyklėmis. Tai kelia vaikui sumaištį. Taip pat vaikučiams yra sunku kontroliuoti savo norus: negalima išeiti iš klasės kada norisi, negalima neiti į mokyklą, jei nesinori, negalima kalbėtis ar juoktis pamokos metu. Apribotos galimybės verčia vaiką protestuoti, priešintis, kas pasireiškia verkimu, perdėtu jautrumu, nerimastingumu ar agresija. Kaip tėvai galėtų padėti vaikui? Nesmerkti jo už patiriamus jausmus, negėdinti, nebausti. Parodyti supratimą vaiko išgyvenimams. Kadangi atsiranda daug naujų reikalavimų, gerai yra suteikti daugiau laisvės laisvu nuo pamokų metu. Dar prieš leidžiant į mokyklą reikėtų vengti vaiką „gąsdinti mokykla“: „Nueisi į mokyklą, tai išmokys tave tvarkos“ ir pan.
Septintoji krizė: 7-8 metai
7-8 metų vaikas pereina į naują mąstymo lygį - pradeda analizuoti, lyginti save su kitais, suprasti atsakomybę. Tai kelia stresą ir gali sumažinti pasitikėjimą savimi. Šiuo laikotarpiu vaikas gali tapti tylesnis, labiau susimąstęs. Atsiranda nenoras bendrauti su draugais, nusivylimas savimi, kartais net sakoma: „Nenoriu į mokyklą“, „Man nesiseka“. Tai gali būti laikinas užsisklendimas, atsirandantis dėl vidinio augimo.
Tai veikia geriau nei bausmė vaikui, turinčiam ADHD | Drausmė ir pasekmės
Aštuntoji krizė: Prepaauglystė (apie 9 metus)
Nors straipsnyje nebuvo tiesiogiai minimas 8 metų vaiko krizės pavadinimas, tačiau aprašomas 7-8 metų amžiaus tarpsnis ir vėliau pereinama prie prepaauglystės, kuri prasideda apie 9-uosius metus. Tai laikotarpis, kai vaikas pradeda formuoti asmeninį identitetą ir atsiskirti nuo tėvų. Krizė kyla dėl dviejų priešingų poreikių: atsiskirti nuo tėvų, išlaikyti saugumo jausmą, kurį suteikia priklausymas šeimai. Taip vaikas tarsi stovi viena koja ant vaikystės, kita - ant paauglystės platformos. Formuodamas savo identitetą, vaikas ima kvestionuoti viską, kas iki tol atrodė nekvestionuotina: tėvų taisykles, vertybes, tradicijas, požiūrį. Kam to reikia? Kad galėtų atskirti save nuo tėvų ir kurti savąjį „aš“. Tai procesas, kai jis viską „pakelia“, peržiūri, permąsto: „Kas aš esu?“, „Kaip aš noriu gyventi?“, „Kas man patinka, o kas ne?“ Vaiko akyse tėvai praranda autoritetą, jis ima juos lyginti su kitų tėvais, šeimos gyvenimo būdą - su kitų šeimų modeliais.
Kaip ir daugeliui svarbių raidos šuolių, prepaauglystei būdinga 9 metų krizė. Ji būtina - tai laikotarpis, kai vaikas pradeda formuoti asmeninį identitetą ir atsiskirti nuo tėvų. Krizė kyla dėl dviejų priešingų poreikių: atsiskirti nuo tėvų, išlaikyti saugumo jausmą, kurį suteikia priklausymas šeimai. Taip vaikas tarsi stovi viena koja ant vaikystės, kita - ant paauglystės platformos.
Tėvai dažnai nežino, kaip į tai reaguoti. Pabandykime pažvelgti, kas vyksta su vaiku ir kaip tėvams susiorientuoti šiuo laikotarpiu. Terminą jau turime - tai prepaauglystė. Kada prasideda ir baigiasi prepaauglystė? Prepaauglystė paprastai prasideda apie 9-uosius gyvenimo metus. Ji baigiasi tada, kai prasideda tikroji paauglystė - mergaitėms su pirmosiomis mėnesinėmis, berniukams - su pirmosiomis poliucijomis. Pirmasis uždavinys šiame amžiaus tarpsnyje - priimti kūno pokyčius.
Keičiantis kūnui, vaikas pradeda nuolat savęs klausinėti: ar tai normalu? Ar gražu? Atsiranda pirmieji kompleksai. Tyrimai rodo, kad vaikai, turintys pasitikėjimu grįstą ryšį su tėvais, apie lytiškumą mieliau kalbasi būtent su jais. Todėl trečioji klasė - tinkamas laikas pradėti kalbėti apie lytiškumą. Kad vaikas išmoktų priimti savo kūno pokyčius natūraliai ir sveikai.
Ką svarbu žinoti tėvams?
- Krizės - tai ne problema, o raidos ženklas. Jos rodo, kad vaikas auga ir mokosi.
- Jūsų reakcija - svarbiausias įrankis. Net kai vaiko elgesys vargina, jūsų ramus, supratingas tonas padės jam susivokti savo emocijose.
- Taisyklės ir ribos - saugumo garantas. Vaikams reikia žinoti, kas leidžiama, o kas ne - tai jiems suteikia stabilumo.
- Nereikia būti tobulu tėvu.
Amžiaus krizė yra augimo taškas, tai momentas, kai vaikas turi didelį raidos šuolį. Jo psichika įgauna tam tikrų įgūdžių. Tuo pačiu pirmiausia atsiranda chaosas, nes vaikui reikia lavinti savo naujus įgūdžius, žinias apie pasaulį ir save pasaulyje (šis laikotarpis ir yra laikomas krize), įveikus ją prasideda gana ramus gyvenimas, kuris tęsiasi iki naujos krizės. Krizės laikotarpiu vyksta kokybiniai vaiko pokyčiai. Mažylis jau nebebus toks, koks buvo anksčiau ir santykius su juo reikia kurti nauju būdu. Savotišką krizę išgyvena ir tėvai, nes prieš akis „naujas“ vaikas, prie kurio vėl reikia prisitaikyti (senieji auklėjimo metodai ir bendravimo technikos nustoja veikti).
Tam, kad chaosas greitai užleistų vietą ramiam laikotarpiui, krizė praeitų greičiau ir ne taip sunkiai: prisiminkite teigiamą krizės pobūdį (Valio, mano vaikas auga, vystosi, keičiasi!); būkite pasirengę naujiems santykiams ir bendravimo su vaiku būdams, atsižvelgdami į pasikeitusias jo žinias apie save ir pasaulį, prisitaikykite ir prie naujo jo vaidmens šiuose santykiuose; reikėtų atsižvelgti į vystymosi pobūdį, vykstantį toje ar kitoje krizėje, nesipriešinti, gerbti vaiką ir suteikti erdvės jo raiškai; atsiminkite, kad bet kokia krizė yra naujas vaiko atskyrimo nuo tėvų etapas (buvo pilve - gimė, visą laiką buvo laimingas glėbyje - išmoko savarankiškai ir nepriklausomai judėti, ir pan.). Tai naujas jo formavimosi etapas. Vaikui reikia daugiau laisvės, jis vis labiau suvokia save kaip atskirą asmenybę „aš“.
SVARBU! Krizės netrunka metų metus, paprastai tai kelių savaičių arba 2-3 mėnesių klausimas. Tėvelius dažnai išgąsdina krizių metu atsiradęs neįprastas vaiko elgesys. Jie ima kankinti save mintimis apie tai, kur ir kada jie padarė „auklėjimo klaidas“, kad vaikas taip elgiasi. Tačiau vystymosi krizės atsiradimas nėra tėvų elgesio pasekmė, tai natūralus vaiko raidos procesas, tiesiog liudijantis, kad pereinama iš vieno raidos etapo į kitą.
Nuo pat vaikelio atsiradimo susitarkite namie taisykles, ne tik tas, kurios „vers“ vaiką kažką daryti, bet kurios kurs šiltus santykius jūsų šeimoje. Susitarkite ne tik ką tvarkysite namuose, kaip kalbėsite ir elgsitės, bet ir ką bei kada veiksite. Visada raskite laiko šeimai.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
