Mikčiojimas vaikystėje: kaip atpažinti ir padėti vaikui?

Mikčiojimas yra kalbos ir komunikacijos sutrikimas, kuris gali pasireikšti vaikams ir suaugusiems. Dažniausiai mikčiojimas apibūdinamas kaip sklandaus kalbėjimo sutrikimas, kuris pasireiškia garsų ir skiemenų pakartojimais, garsų tęsimu, tyliomis pauzėmis, artikuliacinio aparato raumenų įtampa. Mikčiojimą neretai lydi emocinės reakcijos į užsikirtimus, nerimas, baimė ir kalbinių situacijų vengimas. Emocinės reakcijos apsunkina bendravimą ir gali sustiprinti mikčiojimo požymius. Taigi mikčiojimas yra sudėtinga problema, apimanti daugiau nei kalbėjimo nesklandumus ir užsikirtimus. Šis sutrikimas būna arba trumpalaikis ir praeina savaime, ypač vaikystėje, arba ilgalaikis. Mikčiojimas - tai kalbėjimo ir bendravimo sutrikimas, ypač pasireiškiantis bendraujant.

Mikčiojimo tipai ir apraiškos

Mikčiojimas yra įvairių tipų ir reiškiasi skirtingais būdais. Svarbu pažymėti, kad kiekvienas asmuo gali turėti unikalią mikčiojimo formą, ir požymiai būna labai skirtingi. Mikčiojimo tipo nustatymas yra svarbus tuo, kad galėtų būti sukurtas efektyvus mikčiojimo gydymo planas, kuris atitiktų konkretaus sutrikimo pobūdį.

Mikčiojimo paplitimas ir atsiradimo amžius

Nepriklausomai nuo socialinio, ekonominio statuso ar kalbos, statistiniai mikčiojančių žmonių duomenys yra labai panašūs įvairiose pasaulio šalyse. Amerikos Mikčiojimo Fondo duomenimis, mikčioja 1 proc. suaugusiųjų ir 4-5 proc. ikimokyklinio amžiaus vaikų. Mikčiojimo apraiškų gali pasirodyti vaikystėje, dažniausiai maždaug nuo 3 metų amžiaus, kai vaikai mokosi kalbėti, nors pastebima, kad problemos užsimezga dar kūdikystėje. Apie 5 proc. vaikų per savo gyvenimą yra mikčioję keletą mėnesių ar ilgiau. Paprastai šis sutrikimas prasideda po truputį. Dažniausiai mikčiojimas prasideda 3-5 gyvenimo metais, intensyviu kalbos plėtotės laikotarpiu. Mikčiojančių vyrų yra 3-4 kartus daugiau nei moterų. Gera žinia yra ta, kad daugelis mikčiojančių žmonių su amžiumi gali sumažinti šį sutrikimą ir patobulinti savo kalbos gebėjimus. Daugiau nei 60 proc. vaikų, vaikystėje mikčiojusių, vėliau nebemikčioja.

Mikčiojimo priežastys ir rizikos veiksniai

Nepaisant ilgamečių daugelio mokslininkų pastangų atskleisti mikčiojimo priežastis, jo etiologija nėra iki galo aiški. Tai yra kompleksinis reiškinys, kurio priežastys įvairios: fiziologinės, psichologinės ir socialinės. Skiriamos fiziologinės, genetinės, psichologinės ir socialinės priežastys, kurių sąveika gali sukelti kalbėjimo nesklandumus. Moksliniai tyrimai rodo, kad genetinės ir neurofiziologinės priežastys lemia vaiko polinkį mikčioti, psichologiniai ir aplinkos veiksniai skatina jo atsiradimą, eigą ir sunkumą. Nepaisant mikčiojimo kilmės teorijų įvairovės, autoriai sutinka, kad šis sutrikimas glaudžiai susijęs su kalbos raida.

Genetinės priežastys

Mikčiojimui atsirasti yra svarbios genetinės priežastys. Atlikti tyrimai parodė, kad nėra nė vieno mikčiojimą sukeliančio geno. Priešingai, su mikčiojimu susiję genai buvo rasti daugelyje chromosomų. Tikėtina, kad genetika gali lemti smegenų struktūros ir funkcionavimo skirtumus, kurie yra susiję su mikčiojimo atsiradimu. Nors mikčiojimas yra labiau paplitęs kai kuriose šeimose, tačiau genetinės priežastys nepaaiškina visų mikčiojimo atvejų. Norint geriau suprasti genetines mikčiojimo priežastis, reikalingi tolimesni tyrimai. Jei šeimoje yra mikčiojančiųjų (pvz.: tėvas, dėdė ar senelis) tikimybė, kad vaikas mikčios, yra 5 kartus didesnė, nei tuo atveju, kai nemikčioja nė vienas. 25 proc. mikčiojimą lemia genai, tada mikčiojimas paprastai atsiranda 2-4 gyvenimo metais (tai paveldimas mikčiojimas).

Fiziologinės ir neurofiziologinės priežastys

Kitus mikčiojimo atvejus lemia įvairūs fiziniai sutrikimai. Žmogaus kalbą reguliuoja trys pagrindiniai smegenyse esantys centrai. Vienas jų - motorinis Broko (Broca) centras reguliuoja balso aparatą: balso stygas, gomurio bei kvėpavimo raumenis ir valdo visa tai, kas dalyvauja tariant garsus - judina lūpas, liežuvį. Jei mikčiojama dėl padidėjusio Broko centro aktyvumo, padėti tokiam vaikui - labai sudėtinga, mat sutrikimas - ne psichologinis, bet organinis. Mikčiojimą iššaukia nervinės sistemos nestabilumas, išsiderinimas.

Psichologinės ir aplinkos priežastys

Išorinių, įgytų priežasčių yra daug daugiau, jos gana buitiškos ir banalios. Mikčiojimą gali išprovokuoti didelis išgąstis (pavyzdžiui, išsigąstama didelio šuns, griaustinio, baisios filmo scenos). Didelę įtaką turi ir šeimos tarpusavio santykiai: jeigu jie įtempti, tėvai nuolat vaidijasi, kenčia ne tik jie, bet ir vaikas. Galima suprasti tėvų nusivylimą ar nerimą, kai paaiškėja, jog atžala susiduria su kokiomis nors problemomis. Mikčiojimas susijęs ir su jautresne nervų sistema. Gajus mitas, kad vaikas kažko išsigando ir ėmė mikčioti. Stresas gali turėti įtakos, bet ne tokios, kaip įsivaizduojame. Nė vienas vaikas neužauga ko nors neišsigandęs, bet ne kiekvienas mikčioja. Mikčiojimo priežastys didesnės, nors stresas gali būti pretekstas, kad mažylis pradėtų mikčioti. Tačiau patį mikčiojimo mechanizmą vaikas savyje turi turėti. Vis dėlto teigti, kad tik dėl psichologinių priežasčių vaikutis pradėjo mikčioti, negalima. Nes jei taip būtų, kiekvienas ilgalaikis stresas sukeltų mikčiojimą. Yra vaikų, kuriems įtampa pasireiškia kitaip, pavyzdžiui, jie šlapinasi naktimis, skauda pilvuką, pradeda elgtis kaip mažiukai (regresuoja), čiulpia pirštą. Priežastys tos pačios, o padariniai įvairūs. Didžiulio išgąsčio paveiktas vaikas gali nekalbėti kelias dienas. Tarkim, patyręs ar matęs baisų eismo įvykį. Tiesiog organizmas saugodamas jo balso stygas užspaudžia, kad jos neplyštų (juk į stresą vaikai reaguoja balsu - riksmu, šauksmu). Balso stygos, jausdamos per didelį impulsą, kurio neišlaikytų, užsispaudžia ir žmogus visiškai nieko negali pasakyti. Išgąstis gali tapti paleidžiamuoju mechanizmu, bet retai būna tikrąja mikčiojimo priežastimi. Vadinasi, vaikas turėjo silpną vietą, ir ji išryškėjo. Statistikos duomenimis, psichinės traumos lemia tik 10 procentų mikčiojimo atvejų.

Kaip atskirti mikčiojimą nuo natūralių kalbos nesklandumų?

Daugelis vaikų antraisiais - penktaisiais gyvenimo metais, intensyviu kalbos plėtotės laikotarpiu, kalba nesklandžiai. Šio amžiaus vaikai patiria daug įspūdžių ir ne visada lengvai gali išreikšti savo mintis. Įprastinei kalbos raidai būdingi natūralūs kalbėjimo nesklandumai (įterpiniai, sakinio dalies ar žodžių pakartojimai), ypač kai jie pasakoja susijaudinę ar skubėdami. Pavyzdžiui: „Mama, mama, ar tu, tu nupirkai man ledų.“ Fiziologinis mikčiojimas paprastai stebimas tarp dvejų ir penkerių metų amžiaus ir yra visiškai įprastas reiškinys. Iš tiesų tai net ne mikčiojimas, o vadinamosios iteracijos, kai vaikutis negali prisiminti žodžio, kurį nori pasakyti, ir kartoja prieš tai pasakytąjį arba jo skiemenį. Pavyzdžiui, sako: „Mama kepė kepė kepė kepė (ieško reikiamo žodelio)… pa… (pajaučia, kad žodžio pradžia netinka)… pyragą.“ Svarbiausia, kad vaikas žodžius ar sakinius kartoja be įtampos ir spazmų kalbos padarguose. Fiziologinio mikčiojimo atveju vaikas kartoja skiemenis, žodžius, sakinukus, o mikčiojant dažniau kartojami garsai (rečiau skiemenys), bet nekartojami žodžiai ir sakiniai. Fiziologinis mikčiojimas praeina. Tačiau nors tai nieko bloga, mažylį reikia stebėti, nes fiziologinis mikčiojimas kartais gali virsti liga.

Mikčiojimui būdingi požymiai:

• Ne lengvi trumpų žodžių pakartojimai, bet dėl padidėjusios artikuliacijos aparato įtampos atsirandantys pirmo žodžio skiemens, garso kartojimas, tęsimas, balso tono pakilimas, sunkesniais atvejais lydimieji kūno judesiai.
• Jei vaikutis, tardamas žodžius kartoja skiemenis, reikia susirūpinti.
• Reikėtų atkreipti dėmesį, ar kalbant neatsiranda traukulių, nesikilnoja šnervės, mažylis nebąla, ar nėra kitų judesių, ar veide nėra baimės, kai reikia ištarti žodį.
• Delsti ir laukti, kad kalba „išsitaisys“ savaime, nereikia, o ypač tada, kai vaikas kartoja vienskiemenius žodžius labai ilgai, pvz.: aš, aš, aš, aš, aš, aš. Tai jau mikčiojimo požymis.

Svarbus ankstyvo amžiaus vaikų mikčiojimo požymis yra jo kaita. Vaiko mikčiojimas gali skirtis kiekvieną dieną ir kiekvienoje situacijoje. Vaikas gali mikčioti tik retkarčiais, kalbėdamas su nepažįstamais žmonėmis, susijaudinęs ar pavargęs. Mikčiojimo stiprumas gali keistis, jis priklauso nuo situacijos ar dienos. Kartais užsikirtimų intensyvumas skiriasi net ir to paties pokalbio metu. Ikimokykliniame amžiuje šie svyravimai dažnai yra susiję su vaiko veikla. Specialistai negali tiksliai paaiškinti mikčiojimo svyravimo priežasčių. Kai kalbama apie „banguojantį“ mikčiojimą, tai rodo, kad yra sklandaus ir nesklandaus kalbėjimo periodai. Jeigu vaikui būdingas toks mikčiojimas, vadinasi, mes galime siekti, kad sklandaus kalbėjimo periodai tęstųsi kuo ilgiau. Ir prognozė dažniausiai gera. Kartu mes galime įtarti, kad vaiko mikčiojimą kažkas pastiprina, pavyzdžiui, įtampa, liga, nuovargis ir pan. Jeigu mikčioja visą laiką vienodai, nors ir nebuvo stresinės padėties, galime įtarti, kad vaiką mikčioti skatina organinė galvos smegenų patologija. Taisyti tokį mikčiojimą sunkiau. Nėra aiškių kriterijų atpažinti, kuris vaikas mikčiojimą „išaugs“ be specialistų pagalbos. Mikčiojimas linkęs kartotis. Atpažinti natūralius kalbėjimo nesklandumus ir mikčiojimą gali patyrę kalbos specialistai (logopedai), atidžiai įvertinę vaiko kalbėjimą ir tėvų pasakojimo duomenis.

Kada kreiptis į specialistus ir kokią pagalbą jie teikia?

Pirmiausia verta pasitikrinti pas logopedą. Pastebėjus užsikirtimus vaiko kalboje, reikėtų kreiptis į logopedą ir kitus specialistus, kurie galėtų įvertinti vaiko kalbėjimą, suteikti reikiamą pagalbą ar patarti, kaip skatinti sklandų kalbėjimą namuose. Logopedas įvertina, ar vaiko žodynas, gramatinė kalbos sandara, garsų tarimas atitinka jo amžių, lygina pagal normas, įvertina nesklandumų pobūdį. Pagalba efektyvesnė, kai tėvai nedelsdami kreipiasi į specialistus ir vaikas pradeda lankyti pratybas. Logopedo pagalba gali būti efektyvi bet kokio amžiaus mikčiojantiems žmonėms. Mikčiojimas priklauso nuo įvairių išorinių ir vidinių veiksnių, todėl šiai problemai įveikti reikia daugelio specialistų ir paties mikčiojančiojo pastangų.

Rekomenduojama kreiptis į specialistų komandą:

• Logopedas: įvertina kalbos ypatumus ir sudaro terapijos planą.
• Neurologas: gali skirti medikamentinį gydymą ar papildus, jei yra nervinės sistemos nestabilumas.
• Psichologas: padeda vaikui įveikti emocines problemas ir vidinę įtampą, susijusią su mikčiojimu.

Specialistų drauge bus pajėgūs padėti efektyviau. Kiti specialistai galės padėti vaikui įveikti problemą terapijų metu. Yra daug žymių mikčiojančių žmonių kaip Aristotelis, Niutonas, Čerčilis, Darvinas, Merlin Monro, kurie neleido mikčiojimui jų sustabdyti ir tapo žinomi visame pasaulyje. Pirmas ir vienas pagrindinių dalykų - neatkreipti į tai vaiko dėmesio. Ramiai ir kantriai išklausyti, atsakyti. Jokiu būdu netaisykite, neprašykite pakartoti „gražiai“. Specialistų dažnai naudojami relaksacijos, kvėpavimo pratimai, be abejo, yra naudingi.

Tėvų vaidmuo padedant mikčiojančiam vaikui

Pirmiausia nepaniškai reaguokite į vaiko mikčiojimą. Patarimas toks, - į specialistą dėl vaiko mikčiojimo kreipkitės tuomet, kai jums tas išties neramu. Tačiau ir tokiu atveju, nebūtina visko iškart sureikšminti, galima pasakyti vaikui: „eime, tiesiog pasitarsime, ką ir kaip daryti“. Tėvų ir specialistų pagalba mikčiojančiam vaikui gali sumažinti kalbėjimo nesklandumus bei suteikti didelį bendravimo džiaugsmą. Mikčiojimo pradžioje didelę reikšmę vaiko kalbos raidai turi tėvų ir kitų artimųjų elgesys. Tėvai dažnai jaučiasi sutrikę, išsigandę ir bejėgiai, kai vaikas pradeda sunkiai mikčioti. Jie dažnai mėgina padėti užbaigdami vaiko pradėtą mintį, patardami „neskubėk“, „nesijaudink“, „pasakyk dar kartą“. Asmens sveikatos klinikos psichologė V. Čioraitienė pasakoja, kad mikčiojantys vaikai labai skuba pasakyti, ką nori. Tad tiek terapijoje, tiek namuose, tokie vaikai turi būti skatinami nusiraminti, kalbėti lėčiau. Dažnai tėvai bando kontroliuoti tą vaiką, sako: „gal tu čia nemiksėk jau taip dabar“, ar „gal tu nesakyk to žodžio“. Tokiu atveju, vaiko mikčiojimas atvirkščiai - dar labiau užsifiksuoja: „Su manim kažkas negerai“. Užuot padėję vaikui atsipalaiduoti ir sklandžiau kalbėti, tėvai taip skatina mikčiojimą. Tėvų įtampa lengvai persiduoda vaikui, jis įsitempia pats ir mikčiojimas sustiprėja. Nesiūlau nepastebėti mikčiojimo. Visais atvejais, ne tik mikčiojimo - tėvų įtampa labai veikia vaiką. Parodykite vaikui, kad priimate jį tokį, koks jis yra. Nesuverskite visos atsakomybės vaikų darželio logopedui: patikėkite, padėti pasveikti vaikui - ir jūsų pareiga. Mikčiojimo korekcijos principas - sumažinti vidinę įtampą.

Tėvų pareiga - nepabloginti situacijos ir nesielgti su vaiku kaip su neįgaliuoju. Nedaruykite vaikui nuolaidų, nes liga greitai bus imama piktnaudžiauti. Mikčiojantys vaikai tampa bendraamžių pajuokos objektu, tarytum ne tos „kastos“ nariais. Kuo tai baigiasi? Turintys šį sutrikimą išsiugdo nevisavertiškumo kompleksą, jaučiasi kalti. Bet koks nuokrypis nuo normos išstumia mikčiojantį vaiką iš tos mažos grupės, kurioje jis turėtų vystytis ir išmokti save realizuoti. Kad taip nenutiktų, kalbos sutrikimų turintis vaikas turi išmokti parodyti stipriąsias savo puses, užsitarnauti autoritetą ir pripažinimą.

Patarimai tėvams, kaip padėti vaikui:

1. Kalbos tempo sulėtinimas: Kalbėkite su savo vaiku neskubėdami, darykite pauzes. Palaukite keletą sekundžių, kai jūsų vaikas baigia savo mintį, prieš pradėdami kalbėti. Jūsų lėtas ir ramus kalbėjimas bus daug efektyvesnis už kritiką ar tokius patarimus, kaip „neskubėk“ ar „pabandyk dar kartą lėčiau“. Bendraujant su mikčiojančiu vaiku labai svarbu sulėtinti savo kalbos tempą. Antras, labai svarbus dalykas, kai vaikui prasidėjęs mikčiojimas ankstyvame amžiuje, yra kalbėjimo tempo lėtinimas visai šeimai. Jeigu matome, kad mažylis kalbėdamas labai skuba (o kuo labiau skuba, tuo labiau užsikerta), pradėkime savo pavyzdžiu rodyti, kad kalbėti galima ir lėčiau. Tada mažylis pajus, kad gali neskubėti, kad bus išklausytas, net jeigu ir nesklandžiai kalbės. Skubinimas labai dažnai pakiša koją mikčiojantiems vaikams.
2. Klausimų kiekio mažinimas ir pokalbio palaikymas: Sumažinkite klausimų, kuriuos užduodate vaikui, kiekį. Vaikas kalbės laisviau išsakydamas savo mintis, nei atsakinėdamas į suaugusiųjų klausimus. Vietoje klausimų, trumpai pakartokite tai, ką vaikas pasakė, leisdami jam pajusti, kad girdite, ką vaikas pasakoja. Vaikui, kuris mikčioja ar turi tokį polinkį, sunku atsakyti į tiesioginius klausimus. Sunku, kai reikia greitai atsakyti, todėl gali įsitempti ar spazmuoti kalbant dalyvaujantys raumenys. Norėdami patausoti vaikučio kalbėseną, ne klausinėkime, o kalbėkimės su juo. Pavyzdžiui: „Mačiau, kad šiandien nebuvo tavo draugės Kamilės…“ Vaikas pratęs mintį, kad jos tikrai nebuvo. Neklauskime, o darykime prielaidą. Tada vaikui nebus įtampos, kad atsakyti reikia tuoj pat. Ir nekalbėkite akis į akį prieš save pasisodinę, o lipdydami, žaisdami, dėliodami. Mažylis atsipalaiduos ir jam bus paprasčiau. Tai labai svarbu, nes kuo dažniau vaikas girdi sklandžią savo kalbėseną, tuo stipriau toks gebėjimas įsitvirtina.
3. Emocinis palaikymas: Veido išraiška ir kūno kalba palaikykite vaiką, kai jis mikčioja. Parodykite vaikui, kad klausotės jo kalbos turinio, o ne to, kaip jis kalba. Visas mūsų emocijas vaikas sugeria kaip kempinėlė. Jeigu mama su siaubu ar ašaromis akyse žiūri į „užsikertantį“ vaiką, šis gyvena nuolatinio siaubo ar liūdesio apimtas. Padėti jam galime tik neneigdami problemos, bet jos ir „neišpūsdami“. Kuo ramiau apie tai su vaiku kalbėsime, tuo mažiau nerimo jaus. Vaikas, kurio tėvai apskritai su juo apie tai nesikalba, jaučia, kad kažkas blogai. Jam labai baisu, kad tėvai tyli arba šnabždasi tarpusavyje.
4. Sąmoningas laikas kartu: Paskirkite kasdien keletą minučių, kai galite savo vaikui skirti nedalomą dėmesį. Tuo metu leiskite vaikui pasirinkti, ką jis nori veikti. Leiskite jam vadovauti jūsų bendrai veiklai ir pačiam nuspręsti - kalbėti tuo metu ar ne. Kai jūs kalbate, naudokite lėtą, ramų ir atsipalaidavusį kalbėjimo būdą, dažnai darykite pauzes. Šis tylus, ramus laikas gali sustiprinti mažų vaikų pasitikėjimą, padėti vaikui pajusti, kad jums maloni jo draugija. Kai vaikas paauga, tokie momentai gali suteikti jam galimybę išsakyti tėvams savo jausmus ir įspūdžius. Pasistenkite surasti keletą minučių pokalbiui su vaiku kasdien, kai niekas netrukdo jums ir vaikui šnekėtis. Kartu pieškite, klijuokite, vaikščiokite gamtoje.
5. Kantrumas ir kantrybė: Padėkite visiems šeimos nariams išmokti sulaukti savo eilės pokalbyje ir klausyti. Vaikams, ypač tiems, kurie mikčioja, yra žymiai lengviau kalbėti, kai jų niekas nepertaukia ir jie jaučia pašnekovo dėmesį. Stebėkite, kaip bendraujate su savo vaiku. Pasistenkite kuo dažniau parodyti vaikui, kad jo klausote ir jis turi pakankamai laiko kalbėti. Mažiau kritikuokite, nepertraukite, neužduokite daug klausimų ir neskubėkite kalbėdami.
6. Ramus dienos režimas ir aplinka: Labai svarbu laikytis nuoseklaus dienos režimo, kad vaikas nepavargtų, nebūtų dirglus ir suirzęs. Labai rekomenduojama vaiko komunikaciją su išoriniu pasauliu apriboti iki minimumo. Televizorių reikėtų išjungti, nepalikti jo net ir „bendram fonui“. Pašalinių garsų namuose turi būti kaip galima mažiau, o kalbėtis kiek lėčiau ir taisyklingai. Tylos ir lėto kalbėjimo rėžimas turėtų tęstis bent jau 3-4 savaites. Specialistų praktika rodo, kad geriausia šiuo laikotarpiu būti saugioje ir ramioje vietoje - namuose su mama. Tuo metu reikėtų neiti į darželį, mokyklą, būrelius, vengti svečių, kelionių į kino teatrus, spektaklius ir kt. Nuo pat dienos pradžios, kai vaikas tik nubunda, mama kalba l a b a i l ė t u t e m p u, viską komentuoja (labai lėtai): labas rytas, matau jau atsikėlei. Dabar mes eisime nusiprausti, apsirengti ir eisime valgyti pusryčių. Žiūrėk, jau paruošiau tau švarius marškinėlius, kojines ir patogias kelnes.... Be abejo, sunku įsivaizduoti, kad tėvai galėtų sau leisti tiesiog mėnesį ar du neiti į darbą... Veikdami iš karto, mikčiojimą galime suvaldyti per mėnesį ar du. Visiškai apribokite televizoriaus žiūrėjimą, planšečių naudojimą ir kt. Tai ypač įaudrina nervų sistemą, kas trukdo pasiekti norimų rezultatų. Kai vargina vaiko mikčiojimas, rekomenduojama žaisti „Tylos žaidimus“: leidžiamės į jūros dugną, po vandeniu negalime kalbėti, tačiau galime piešti/lipdyti/ gaminti iš kruopų daiktus, kuriuos ten matome. Kitas variantas - padarome jūros dugną permatomoje plastikinėje dėžėje, smėlis, akmenukai... Žaidimo metu galima vaidinti, po truputį leidžiant vaikui kalbėti, vaidinti pasakų personažus (meška, zuikis - keičiant balso toną, tembrą).
7. Nekoreguokite techninės kalbos pusės: Ikimokyklinuko nereikia mokyti, kaip kvėpuoti, kaip kalbėti, kad neužsikirstų. Jis dar per mažas, kad dėmesį sutelktume ties mikčiojimu. Tėvai turėtų apgalvoti, kaip elgtis su vaiku. Pirmiausia atsisakyti nurodymų: „Įkvėpk-iškvėpk, dabar tark žodį.“ Net savo paties kvėpavimą šitaip sąmoningai sunku kontroliuoti, o ką jau kalbėti apie vaiką. Per daug dėmesio skiriant vaiko kalbėjimo „techninei“ pusei galima paskatinti mikčiojimą. Padėti jam galime gerindami emocinį foną, t. y. stebėti, kokiomis aplinkybėmis labiau mikčioja. Kas gali kelti vaikui nerimą, baimę, nesaugumo jausmą? Galbūt tas aplinkybes galima švelninti, siekti, kad būtų mažiau grėsmingos. Kai sumažės vidinė įtampa, vaikas mažiau ir mikčios. Apskritai kuo mažesnis vaikas, tuo lengviau taisyti jo kalbėseną. Nepamirškime, kad tokio amžiaus mažyliui svarbiausia veikla yra žaidimas, kuris ir gydo, ir ramina, ir pradžiugina, ir moko rasti išeitį iš sunkių padėčių.
8. Kalbėjimas su mokyklinukais: Su mokyklinuku, kuris supranta, kad kalba „užsikerta“, jau galima apie tai kalbėtis. Su tokio amžiaus vaiku jau galima aptarti artikuliacijos, kvėpavimo ypatumus, kaip kalbėti, kad žodis kuo lengviau išsprūstų iš lūpų.

Mikčiojimas viešumoje ir skirtingose situacijose

Yra vaikų, kurie mikčioja tik tam tikromis aplinkybėmis, pavyzdžiui, mokykloje, ar viešoje vietoje, arba nemikčioja kurį laiką, paskui vėl pradeda. Mikčiojimas dažniausiai pasireiškia bendraujant, o žaisdamas vienas pats vaikas tiesiog palydi savo veiksmus žodžiais. Tas pats ir deklamuojant, dainuojant - vaikas taria išmoktą tekstą, tai nėra tiesioginis bendravimas su pašnekovu. Tas pats atliekant vaidmenį, persikūnijant į kitą personažą. Tai ne jis. Tai personažas, veikėjas, kuriam mikčioti nėra reikalo. Neįmanoma ir nebūtina bandyti apsaugoti vaiką nuo bet kokio streso. Anksčiau ar vėliau turės išmokti pats jį suvaldyti. Bet jeigu matome, kad darželyje jam baisu deklamuoti eilėraštį būriui žmonių, galima pasitarti su auklėtoja, kad skirtų kokį nors kitą, mažiau streso keliantį vaidmenį. Aišku, svarbu ir tai, koks tėvų požiūris į mikčiojimą - ar kalbėjimas be kliūčių yra svarbiausia. O gal svarbesni kiti dalykai - vaiko neišskirti iš kitų, kai su visais lipa į sceną, vaidina, deklamuoja. Tikrai nereikia mikčiojančio mažylio paversti ligoniuku, bandyti sudarinėti jam ypatingas, „šiltnamio“, sąlygas. Užtenka jam leisti nusiraminti ir pagalvoti, kaip pagerinti jūsų bendravimą.

Vaikų istorijos: skirtingos mikčiojimo apraiškos

Šios trys istorijos atskleidžia, kad kiekvieno vaiko mikčiojimas gali prasidėti ir pasireikšti skirtingai. Svarbu kuo anksčiau pastebėti vaiko kalbos sunkumus, nes emocinė reakcija į užsikirtimus, nerimas ir baimė, apsunkina vaiko bendravimą ir sustiprina mikčiojimo požymius.

Lukas

Lukui - ketveri. Berniukas gimė ir augo normaliai, laiku pradėjo vaikščioti ir kalbėti. Nuo trejų metų jis lanko vaikų darželį. Luko tėvai pastebėjo, kad kalbėdamas jis pradėjo kartoti pirmąjį žodžio garsą ar skiemenį. Pradžioje užsikirtimai buvo reti, tačiau laikui bėgant kalbos nesklandumai vis stiprėjo ir tapo dažnesni. Tėvai papasakojo, kad berniukas judrus, mėgsta bendrauti. Jis netrodo sunerimęs dėl savo kalbos ir tęsia pasakojimą, nekreipdamas dėmesio į pasitaikančius sunkumus.

Lina

Kai Lina pirmą kartą atėjo su mama, atrodė labai sunerimusi ir išsigandusi. Pradėjus kalbėti dažnai sustodavo, įstempdavo ir tardavo žodžius su didele fizine įtampa. Jos užsikirtimai pasireiškė beveik kiekviename sakinyje. Mergaitė dažnai užsidengdavo burną ranka ir vengė žiūrėti man į akis. Kalbėdama apie savo dukrą mama labai jaudinosi ir nerimavo. Ji papasakojo, kad Lina pradėjo kalbėti labai anksti ir visus džiugino pasakodama ilgas istorijas, deklamuodama eilėraščius. Po savo trečiojo gimtadienio mergaitė staiga pradėjo mikčioti. Pirmomis dienomis vargiai galėjo pasakyti net trumpą sakinį ar atsakyti į klausimus. Tėvai jautėsi išsigandę ir sutrikę dėl Linos kalbos. Jie mėgino jai padėti užbaigdami pradėtą žodį, prašydavo nesijaudinti ar pakartoti viską iš pradžių.

Tadas

Tadas mokosi penktoje klasėje. Kalbėdama su jo tėvais sužinojau, kad berniukas pradėjo mikčioti sulaukęs 2,6 metų. Jo giminėje yra kitų mikčiojančių žmonių. Kartais Tado kalba būdavo visai sklandi, tačiau pradėjus lankyti mokyklą užsikirtimai tapo stipresni. Pasakojimo metu jis tęsia garsus, kartoja skiemenis ir garsus. Didelių sunkumų sukelia atsakinėjimas žodžiu ir skaitymas. Jo klasės draugai pastebi, kad Tado kalba išsiskiria iš kitų ir neretai pasišaipo pamėgdžiodami jo tariamus žodžius. Tadas varžosi savo bendraamžių, vengia aktyviai dalyvauti klasės gyvenime.

tags: #6 #metu #vaikas #pradejo #mikcioti

• Kaip įrengti geltoną vaiko kambarį
• Embriono teisinis statusas ir Konstitucinis Teismas
• Teisės ir išmokos pirmagimiui
• Aistės Paškevičiūtės istorija
• skaitykite daugiau apie Nicko Brandto fotografijos filosofiją