50 pavojingų dalykų, kuriuos turėtumėte leisti savo vaikui
Šiandieniniame pasaulyje, kur saugumas ir sterili aplinka tampa vis svarbesni, amerikietis Gever Tulley, knygos „50 pavojingų dalykų, kuriuos turėtumėte leisti savo vaikui“ autorius, ragina tėvus permąstyti savo požiūrį į vaikų auginimą. Jis teigia, kad leidimas vaikams patirti tam tikrus pavojus ir iššūkius yra būtinas jų vystymuisi ir savarankiškumui ugdyti.
Gever Tulley: laisvė ir nuotykiai ugdo asmenybę
G. Tulley idėja kilo iš jo paties vaikystės patirčių, kai tėvai leisdavo jam ir jo broliui laisvai tyrinėti aplinką be nuolatinės priežiūros. „Kai augau, mūsų tėvai išsiųsdavo mus į kiemą, vaikštinėjome miškais, paplūdimy, kuris buvo netoli namų, ir tai darėme be tėvų priežiūros. Niekas nežinojo, kur esame ar ką darome. Taip turėjome visai kitokį santykį su pasauliu ir sykiu - su tėvais. Supratome, kad galime daryti bet ką tol, kol esame atsargūs. Abu tapome nuotykių ieškotojai, drąsūs gyvenime“, - prisimena autorius. Sulaukęs trisdešimties ar keturiasdešimties metų, G. Tulley pastebėjo, kad dabartiniai vaikai neturi galimybių patirti tokius nuotykius ir laisvę, kokią turėjo jis. Tai paskatino jį parašyti knygą, kurios tikslas - priminti tėvams, kad gyvenimas turėtų būti jaudinantis ir kad tai galima gyventi saugiai.
Knyga „50 pavojingų dalykų, kuriuos turėtumėte leisti savo vaikui“ suteikia saugumo kontekstą tėvams ir vaikams, kad jie galėtų kartu atlikti eksperimentus ir projektus, kurie iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti pavojingi, bet tai daroma saugiai. Autorius pabrėžia, kad ši knyga yra galimybė šeimai aptarti pavojaus idėją ir išmokti jį valdyti.
Kodėl knyga sukėlė kontroversiją Australijoje?
Knygos pavadinimas „50 pavojingų dalykų, kuriuos turėtumėte leisti savo vaikui“ sukėlė diskusijų, o Australijoje netgi buvo bandyta ją uždrausti. G. Tulley pasakoja: „Vyras Australijoje, kuris prašė, kad ši knyga būtų uždrausta, niekada jos neskaitė. Jis perskaitė tik knygos pavadinimą ir pagalvojo, kad tai - siaubinga tendencija, kad vaikai gali mirti. Jis yra žymus vaikų psichologas, parašė straipsnį laikraščiui ir teigė, kad neturėtumėme leisti tokių knygų Australijoje, jos pavojingos. Manau, kad jis visiškai nesuprato, jog knyga padeda vaikams būti saugiems, išbandant rizikingas veiklas.“
Krapštukų mokykla: kur vaikai kuria ir sprendžia problemas
G. Tulley yra ne tik knygos autorius, bet ir Krapštukų mokyklos (angl. Tinkering School) įkūrėjas. Šios mokyklos idėja kilo iš to paties suvokimo, kad vaikams trūksta galimybių naudoti tikrus įrankius ir medžiagas, kad pagamintų tikrus daiktus ir išspręstų tikras problemas. „Stovyklą įkūrėme mano namuose, šalia jų mes pastatėme linksmuosius kalnelius. 40 m kelio, du staigūs posūkiai, ir vaikai bei jų tėvai galėjo kalneliais važinėti. Tėvai, prieš tai niekada nebuvo matę, kad jų vaikai sukurtų kažką tokio sudėtingo. Mačiau, kaip tėvai į vaikus pažvelgė naujai - nemaniau, kad tu taip sugebi“, - pasakoja G. Tulley. Šioje stovykloje, kuri veikia jau dešimt metų, vaikai mokomi naudotis įrankiais ir įgyvendinti dideles idėjas, tokias kaip laivo statyba ar automobilio kūrimas iš senų daiktų.
Kuo naudingi „pavojingi“ eksperimentai?
G. Tulley knygoje siūlo įvairias, iš pirmo žvilgsnio, pavojingas veiklas, kurios, pasak jo, padeda vaikams ugdyti svarbius įgūdžius. Štai keletas pavyzdžių:
- Susiklijuoti pirštus stipriais klijais: „Mes manome, kad susiklijuoti pirštus yra gerai todėl, kad tai leidžia patirti trūkumą, negalią. Jei vaikas susiklijuoja pirštus, bent kelioms valandoms negali jų atskirti, staiga įvyksta ilgalaikis pokytis. Jei jo nykštys suklijuotas su kitu pirštu, jis mėgina suimti puodelį, viskas nevyksta kaip įprastai. Tuomet galima svarstyti, kaip viskas būtų, jei neturėčiau rankos ar negalėčiau matyti. Tai suteikia galimybę įvertinti, koks skirtingas būtų mūsų gyvenimas.“
- Valandai užsirišti akis: „Ši idėja gimė kalbant su žmogumi, kuris studijuoja, kaip veikia smegenys. Jei užsimerktumėme bet 30 sekundžių, mūsų klausa taptų šiek tiek geresnė. O jei užsirištumėme akis valandai, mes galime išgirsti tai, ko niekada nepastebėdavome: kitame bute veikiantį šaldytuvą, traukinį, kuris yra už kelių kvartalų. Kartą, kai tai išgirstame, suprantame, kad yra visas pasaulis garsų, yra daugybė naujų būdų patirti šį pasaulį.“
- Laipioti stogu: „Sakau - lipk ant stogo, nes mokykloje naudotis kopėčiomis nemoko. Knygoje mes mokome, kaip tą daryti saugiai. Truputis praktikos, ir staiga vaikas supranta pavojų, jį gerbia. Jie užsilipa ant stogo ir pamato pasaulio vaizdą, kurio jie iki šiol nematę. Vaikams visa tai siejasi su stebuklingu dalyku, kuris vadinamas kopėčiomis.“
Geriausia dovana vaikui: įrankiai ir tėvų dėmesys
Paklaustas, kas, jo nuomone, būtų puiki dovana vaikui, G. Tulley atsakė: „Manau, kad kartais geriausia dovana vaikui yra dėžutė vinių, plaktukas ir mažos medinės lentelės. Taip pat - akimirka, kai tėvai vaikui gali skirti absoliutų dėmesį. Tiesiog būti su vaiku, ir vietoj to, kad nuolatos aiškintumėm, ką tiksliai reikia daryti, leisti jiems patiems atrasti. Taip galima praleisti kartu dvi valandas, per kurias vaikas pagamins baisius, šlykščius mažus dalykėlius, kurie tuo pačiu tokie malonūs - juk jie patys juos pagamino. Po kelių mėnesių galbūt panaudosite ir kitus įrankius, dar kitus įrankius, ir taip vaikas augs suprasdamas, kad, turėdami idėją, jie gali ją įgyvendinti realiame pasaulyje. Tai skatina jų kūrybiškumą ir padrąsina juos įgyvendinti vis didesnes ir didesnes idėjas.“
Kaip kalbėti su vaikais apie svarbius dalykus: psichologės Mildos Karklytės įžvalgos
Psichologė Milda Karklytė pabrėžia, kad vaikų problemos jiems atrodo gerokai didesnės nei suaugusiems. Suaugusiųjų požiūris, jog tai „nereikšmingas dalykas“, gali pakenkti vaiko emocinei būsenai. Vaikams dažnai trūksta vidinių resursų susidoroti su problemomis, todėl tėvų vaidmuo yra be galo svarbus.
Pokalbiai apie mokymąsi ir pažymius
Pasak M. Karklytės, svarbu su vaiku kalbėti apie mokymosi procesą ir pastangas, o ne tik apie pažymius. Užuot klausę „kokį įvertinimą gavai?“, verčiau paklausti „ką naujo ir įdomaus sužinojai?“. Jei vaikas gavo blogą pažymį, reikia priminti, kad tai nėra svarbiausia, o svarbiausia - pastangos. Tačiau, jei vaikas gavo žemesnį pažymį dėl mažų pastangų, verta su juo aptarti tai klausimais, skatinančiais atsakomybę ir sprendimų ieškojimą. Pavyzdžiui: „Kaip tu jautiesi, gavęs tokį pažymį?“, „Kaip manai, ką kitą kartą galėtum padaryti, kad taip nenutiktų?“, „Ar galim kitą kartą pasistengti taip ir padaryti?“
Konfliktai su draugais ar mokytojais
Vaikams pykčiai su bendraamžiais gali būti labai skausmingi. Svarbiausia - atliepti ir suprasti vaiko emociją, įsijausti į jo situaciją. Reikia vengti moralizavimų ir pamokslų. Po to, kai vaikas išklausomas, verta paklausti: „O kaip tu manai, ką dabar reikėtų daryti, jog galėtum susitaikyti su draugu?“ Jei vaikas nežino, tėvai gali pasiūlyti galimus elgesio būdus.
Kaip kalbėti su vaiku, kuris nelinkęs atsiverti?
Svarbu vaiko nespausti. Reikėtų atspindėti jo emociją, pavyzdžiui, „Matau, kad tu pyksti“ arba „Matau, jog esi nuliūdęs“, ir pasiūlyti pasikalbėti. Jei vaikas atsisako, reikia pasakyti, kad suprantate, jog jam dabar sunku kalbėti, ir kad esate pasiruošę išklausyti vėliau. Svarbu nesakyti „nepyk“ ar „neliūdėk“, nes tai skatina slėpti jausmus. Reikia pasakyti, kad normalu jausti įvairias emocijas ir kad net suaugusieji taip jaučiasi.
Gyvenimo pamokos, kurias tėvai turi išmokyti
Tėvai moko vaikus daugelio svarbių dalykų. Svarbu galvoti apie tai, ko vaikui reikės sėkmingam ir laimingam savarankiškam gyvenimui. Štai keletas pagrindinių pamokų:
- Mokėti būti savimi, bet ir mokėti įsilieti į grupę.
- Pažinti ir tinkamai išreikšti savo emocijas.
- Suprasti savo norus ir pasiekti juos socialiai priimtinu būdu.
Kada leisti vaikui patirti ir išgyventi pačiam?
Kol vaikas mažas, tėvai turėtų būti šalia ir palaikyti. Svarbu leisti vaikui patirti ir išgyventi kilusius jausmus, bet tėvams reikia būti šalia, užtikrinant emocinį saugumą ir rodant, kaip išreikšti jausmus ar spręsti situaciją.
Ko reikėtų vengti bendraujant su vaikais?
Amerikiečių rašytojas Evanas Porteris teigia, kad viskas, ką sakome savo vaikui, turi didžiulę reikšmę. Todėl prieš ką nors sakant, reikia gerai apgalvoti. Štai keletas frazių, kurių tėvams reikėtų vengti:
- „Gana, netrukdyk, eik iš čia“ / „Palik mane ramybėje“: Vaikai tai supranta kaip atstūmimą. Reikia rasti laiko sau, bet ne vaiko sąskaita.
- „Tu toks blogas“: Vengti vaikui klijuoti etiketes. Geriau vertinti vaiko elgesį, o ne patį vaiką.
- „Neverk“: Vaikai dar nemoka žodžiais išreikšti jausmų. Reikia priimti vaiko emocijas ir padėti jas įvardinti.
- „Kodėl tu negali būti toks kaip tavo sesuo?“: Vengti vaikų lyginimo. Kiekvienas vaikas yra unikalus.
- „Tu turi tai mokėti“: Vaikai mokosi darydami klaidas. Reikia paaiškinti, o ne priekaištauti.
- „Liaukis arba tau blogai baigsis“: Grasinimai dažniausiai neefektyvūs.
- „Palauk, grįš tėtis, tau parodys“: Toks grasinimas griauna tėvų autoritetą.
- „Paskubėk“: Nuolatinis skubinimas trikdo vaiką.
- „Gera mergaitė“, „puikus darbas“: Pagyrimai nebeveikia, kai giriamas kiekvienas menkniekis. Reikėtų girti už tikrą darbą ir konkrečiai įvardinti, kas buvo gerai.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
