Tarptautinis vaikų grąžinimas: 1980 m. Hagos konvencijos taikymas
Tėvų pareigos, įskaitant globos ir bendravimo teises, kol bus išspręsta vaiko pagrobimo byla, lieka atsakingas šalies, kurioje buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta iki pagrobimo, teismas.
Visose ES šalyse veikia centrinės institucijos, kurios padeda tėvams, nukentėjusiems nuo tarpvalstybinio vaikų grobimo. Galima pradėti vaiko grąžinimo procedūrą.
Jeigu vaikas buvo neteisėtai išvežtas į kitą valstybę narę nei ta, kurioje jis nuolat gyveno iki pagrobimo, arba yra neteisėtai joje laikomas, taikoma 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau - Hagos konvencija).
Vienas iš pagrindinių Hagos konvencijos tikslų - užtikrinti, kad neteisėtai į bet kurią susitariančiąją valstybę išvežti ar jose laikomi vaikai būtų greitai grąžinti. Siekiant jo įgyvendinimo, yra įtvirtintas bendrasis šešių savaičių terminas, per kurį turi būti priimtas sprendimas dėl vaiko grąžinimo nuo pareiškimo pateikimo, išskyrus atvejus, kai išimtinės aplinkybės to neleidžia padaryti.
Taigi, Hagos konvencija nustato bendrąją taisyklę, jog vaikas visada turi būti grąžintas į valstybę, iš kurios ar į kurią jis buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas.
Pažymėtina, kad vaiko neteisėto išvežimo ir/arba negrąžinimo pasekmės yra tos, kad pažeidžiamos globos teisės. Asmuo, turintis vaiko globos teisę, netenka galimybės šią teisę realizuoti vaiko gyvenamojoje vietoje, o vaikas netenka asmens globos, kurią turėjo savo gyvenamojoje vietoje iki neteisėto išvežimo ar laikymo. Tai yra žalingi padariniai, kurie atsiranda tiek asmeniui, turinčiam globos teisę vaikui, tiek vaikui, jį neteisėtai išvežus iš gyvenamosios vietos ar neteisėtai negrąžinant.
Taigi, tokiu atveju, kai yra neteisėtai išvežamas vaikas, svarbu kreiptis į atitinkamas institucijas ne tik dėl vaiko grąžinimo į nuolatinę gyvenamąją vietą, bet ir dėl globos teisių.
Pavyzdžiui, į „Kas vyksta Kaune“ redakciją kreipėsi skaitytojas, kuris siekė išsiaiškinti dėl neteisėto nepilnamečio vaiko išvežimo. „Kartu su sugyventine gyvename Vokietijoje, šioje valstybėje gimė ir mūsų dukra. Neseniai vaiko motina kartu su nepilnamete išvažiavo į Lietuvą trumpalaikėms atostogoms, kurių metu pareiškė, kad nei ji, nei mūsų dukra nesiruošia sugrįžti į Lietuvą. Kur galėčiau kreiptis, kad mano dukra būtų sugrąžinta pas mane?"- plačiau klausimą pateikė skaitytojas.
Kaip dėmesį atkreipia R. Lazauskienė, skaitytojo atsiųstoje situacijoje nepilnametis vaikas buvo atvežtas į Lietuvos Respubliką, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymu, kuris reglamentuoja, kad bylos dėl vaiko grąžinimo, kai vaikas neteisėtai atvežtas ar neteisėtai laikomas Lietuvoje, yra teismingos Vilniaus apygardos teismui. Tačiau, jei nepilnametis vaikas būtų atvežtas į kitą valstybę, tokiu atveju dėl vaiko grąžinimo reikėtų kreiptis į tos valstybės institucijas, kur nepilnametis vaikas yra neteisėtai atvežtas ir/ar laikomas.
Svarbu pažymėti, kad vadovaujantis tarptautiniais teisės aktais, valstybės, į kurią yra neteisėtai atvežtas vaikas, teismas turi teisę spręsti tik dėl vaiko grąžinimo, o sprendimą globos teisių byloje priima jurisdikciją turintis vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos iki išvežimo valstybės teismas.
Teismas yra konstatavęs, jog „nuolatinės gyvenamosios vietos“ sąvoka turi būti aiškinama taip, kad ši gyvenamoji vieta atitinka vietą, kur vaikas tam tikra dalimi integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką. Šiuo tikslu, be kita ko, turi būti atsižvelgta į gyvenimo valstybės narės teritorijoje ir šeimos persikėlimo į šią valstybę trukmę, teisėtumą, sąlygas ir priežastis, vaiko pilietybę, mokyklos lankymo vietą ir sąlygas, kalbų žinias ir šeiminius bei socialinius vaiko ryšius toje valstybėje. Nustatyti vaiko gyvenamąją vietą turi nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas kiekvienam konkrečiam atvejui reikšmingas faktines aplinkybes.
Hagos konvencijos išimtys
Hagos konvencijoje yra numatyta išimčių, kuomet valstybės, į kurią kreipiamasi, teismas ar administracinė institucija neprivalo nurodyti grąžinti vaiko. Šios išimtys, kurias turi įrodyti asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, reglamentuojamos Hagos konvencijos 13 straipsnyje:
- Asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri rūpinosi vaiku, vaiko išvežimo ar laikymo metu iš tiesų nesinaudojo globos teisėmis arba neprieštaravo ar vėliau sutiko, kad vaikas būtų išvežtas ar laikomas (1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a punktas).
- Yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė arba psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją (1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punktas). Tačiau vaiko grąžinimas negali būti sustabdytas, jei buvo imtasi tinkamų vaiko apsaugos priemonių.
- Jei vaikas prieštarauja grąžinimui (1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalis).
- Jei grąžinimas nebūtų leidžiamas pagal prašomosios valstybės pagrindinius principus, susijusius su žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsauga (1980 m. Hagos konvencijos 15 straipsnis).
Jei nebuvo neteisėto išvežimo ar laikymo (1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a punktas). Jei likęs vienas iš tėvų pagrobimo metu faktiškai nepasinaudojo savo globos teisėmis (1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a punktas).
Tada šalies, iš kurios vaikas buvo pagrobtas, teismas priima sprendimą dėl galutinio sprendimo, atsižvelgdamas į kito teismo įrodymus ir argumentus.
Vaiko išlaikymo pareigos
Vengiate išlaikyti savo vaiką? Nacionaliniai ir tarptautiniai teisės aktai bei formuojama teismų praktika pripažįsta, kad viena iš pagrindinių vaiko teisių, be kurios tinkamo įgyvendinimo neįmanoma normali vaiko raida, yra jo teisė į materialinį aprūpinimą. Tėvai privalo auklėti savo vaikus dorais žmonėmis bei ištikimais piliečiais, išlaikyti juos iki pilnametystės. Tėvai, siekdami garantuoti, kad vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, realizuoti ir tenkinti savo įgimtus ir įgytus gebėjimus, privalo šias pareigas vykdyti tinkamai.
Pabrėžtina, kad tėvų pareigos vaikams nesibaigia su santuokos nutraukimu arba gyvenimo skyrium pradžia. Tėvų pareigos vaikams išlieka net ir po to, kai vienas iš tėvų negyvena kartu su savo vaiku. Pareiga materialiai išlaikyti vaikus yra saugoma Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste - CK) 3.192 straipsnio 1 dalies nuostatų. Tai reiškia, kad vaikų išlaikymas laikytinas neišvengiama tėvų pareiga, kurios dėka užtikrinami būtiniausi vaiko poreikiai.
Sąmoningas teismo nustatytos pareigos išlaikyti vaiką nevykdymas kriminalizuotas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 164 straipsniu. Atsižvelgiant į tai, kad vaikai negali dirbti, dėl to neturi lėšų, neturi galimybių savimi pasirūpinti patys, įstatymų leidėjas teismo įpareigotų asmenų vengimą išlaikyti vaiką laiko pavojinga visuomenei veika ir už tokios pareigos tyčinį nevykdymą nustato griežčiausią - baudžiamąją atsakomybę.
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 164 straipsnį kyla tuo atveju, kai kaltininkas tyčia, žinodamas savo pareigą pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui ir galėdamas šią pareigą įvykdyti, sąmoningai jos nevykdo. Tai reiškia, kad ši nusikalstama veika gali būti padaroma viena iš alternatyvių veikų: 1) pagal teismo sprendimą nevykdant pareigos išlaikyti vaiką; 2) pagal teismo sprendimą nemokant lėšų vaikui išlaikyti; 3) pagal teismo sprendimą neteikiant kitos būtinos materialios paramos vaikui.
Vengimas išlaikyti vaiką laikomas nesunkiu tyčiniu nusikaltimu. Tai trunkamoji nusikalstama veika, kadangi BK 164 straipsnio dispozicijoje nurodyta pavojinga veika - vengimas - reiškia nusikalstamos būsenos pastovumą, nuolatinį jos pobūdį, o kaltininkas tam tikrą laikotarpį nepertraukiamai yra nusikalstamos būsenos, kuri susidaro nevykdant teisinės pareigos.
Pirmiausia, vaiko išlaikymas privalo būti priteistas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Antra, atsakomybė pagal BK 164 straipsnį kyla ne tik tuo atveju, kai pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma visiškai, bet ir kai ji vykdoma tik iš dalies. Trečia, yra visos objektyvios galimybės tam, kad teismo įpareigotas asmuo savo pareigą vykdytų, tačiau jis nuo jos sąmoningai susilaiko bei jos vengia. Ketvirta, kaltininko pareigos vykdymo neįmanoma užtikrinti civilinėmis priemonėmis arba tokių priemonių taikymas yra apsunkintas dėl nesąžiningų skolininko veiksmų.
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 164 straipsnio nuostatas taikoma tik tuomet, kai asmuo vengia teikti teismo nustatytą išlaikymą pilnametystės (18 metų) nesulaukusiam asmeniui. Už vengimą išlaikyti asmenį, sulaukusį pilnametystės, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 164 straipsnį netaikoma.
Asmuo neatsako baudžiamąja tvarka pagal BK 164 straipsnį, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių. Teismų praktikoje nustatyta, kad svarbiomis priežastimis derėtų laikyti priverstinę bedarbystę, nedarbą dėl ligos, sunkią finansinę padėtį, įkalinimą ir pan. Tačiau darbo ar pajamų neturėjimas, nepalankiai susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės, specialybės neperspektyvumas ir panašios baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų nurodomos aplinkybės įprastai teismų nelaikomos svarbiomis ir pateisinamomis priežastimis nevykdyti teismo nustatytos pareigos.
Šeimos edukologijos ir vaiko teisių apsaugos magistrantūros studijų programos pristatymas
Teismų praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas.
Atsižvelgiant į aptartą nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 straipsnyje, sudėtį bei šios griežčiausios baudžiamosios atsakomybės taikymą, susidūrus su vengimo išlaikyti vaiką situacija, svarbu įsitikinti, ar tokia pareiga atsakingam asmeniui yra nustatyta teismo sprendimu, išnaudoti visas įprastas civilinės priverstinio vykdymo priemones pasitelkiant antstolius bei tik esant atsakingo asmens sąmoningo vengimo išlaikyti vaiką požymiams svarstyti galimybę dėl baudžiamojo proceso įpareigoto asmens atžvilgiu iniciavimui.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
