1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija: esminiai aspektai
Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija - tai tarptautinis teisės aktas, priimtas 1989 m. lapkričio 20 d. (įsigaliojo 1990 m.). Šis dokumentas, kurio tekstas parengtas anglų, arabų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų kalbomis, tapo pagrindiniu instrumentu, išplėtojusiu 1959 m. Generalinės Asamblėjos Vaiko teisių deklaracijoje įtvirtintas teises ir jų apsaugos principus, taip pat formalizavusiu valstybių teisinius įsipareigojimus vaiko teisių apsaugos srityje.
Konvencijos taikymas ir vaiko apibrėžimas
Prie konvencijos gali prisijungti bet kuri valstybė, o 2023 m. duomenimis prie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos buvo prisijungusios 196 valstybės (Jungtinės Amerikos Valstijos neprisijungė prie šios Konvencijos). Lietuvos Respublikos Seimas šią konvenciją, saugančią vaiko teises, ratifikavo 1995 m.
Konvencijoje suformuluotas bendras vaiko apibrėžimas: vaiku laikomas kiekvienas žmogus iki 18 metų, jeigu pagal nacionalinį įstatymą jo pilnametystė nėra pripažįstama anksčiau. Konvencijoje numatyta užtikrinti kiekvieno vaiko teises neatsižvelgiant į jo, jo tėvų ar teisėtų globėjų rasę, odos spalvą, lytį, kalbą, religiją, politines ar kitas pažiūras, tautybę, etninę ar socialinę kilmę, turtą, sveikatą, luomą ar kitas aplinkybes.
Pagrindinės vaiko teisės ir valstybių įsipareigojimai
Valstybės dalyvės įsipareigoja teikti vaiko gerovei reikalingą apsaugą ir globą. Pagal Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, valstybinėms ar privačioms socialinės rūpybos įstaigoms, teismams, administracijos ir įstatymų leidybos institucijoms svarbiausi turi būti vaiko interesai.
Konvencijoje įtvirtintos vaiko teisės ir laisvės:
- Vaikas neturi būti atskirtas nuo savo tėvų prieš jo norą.
- Teisė laisvai reikšti savo nuomonę.
- Teisė į mokslą, poilsį, laisvalaikį, minties, sąžinės, religijos, asociacijų ir taikių susirinkimų laisvę.
- Nė vienas vaikas neturi patirti savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį, šeimos gyvenimą, buto neliečiamybę, susirašinėjimo paslaptį arba neteisėto kėsinimosi į jo garbę ir reputaciją.
- Teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokios reikalingos jo fizinei, protinei, dvasinei, dorinei ir socialinei raidai.
- Teisė būti apsaugotam nuo ekonominio išnaudojimo ir bet kokio darbo, kuris gali būti pavojingas jo sveikatai ar trukdyti jam mokytis.
- Valstybės dalyvės įsipareigoja ginti vaiką nuo visų seksualinio išnaudojimo ir seksualinio suvedžiojimo formų.
Fakultatyviniai protokolai
Prie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos yra 3 fakultatyviniai protokolai, kurie plečia valstybių įsipareigojimus:
| Protokolas | Priėmimo metai | Lietuvos ratifikavimo metai |
|---|---|---|
| Dėl vaikų pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos | 2000 | 2004 |
| Dėl vaikų dalyvavimo ginkluotuose konfliktuose | 2000 | 2002 |
| Dėl pranešimų procedūros | 2011 | - |
Ratifikavus ir įgyvendinus Fakultatyvinį protokolą dėl pranešimų procedūros, vaikams sudaromos sąlygos pateikti skundus dėl konkrečių jų teisių pagal Konvenciją ir jos pirmuosius du fakultatyvinius protokolus pažeidimų.
Kontrolės mechanizmai
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą kontroliuoja 1989 m. įsteigtas Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas - nepriklausomų ekspertų institucija. Komitetas posėdžiauja 3 savaitines sesijas per metus Jungtinių Tautų būstinėje Ženevoje ir nagrinėja valstybių konvencijos dalyvių pranešimus apie priemones konvencijoje nustatytoms vaiko teisėms įtvirtinti ir pažangą šių teisių apsaugos srityje.
Komitetas, siekdamas kokybiškesnės vaiko teisių apsaugos bei norėdamas padėti valstybėms dalyvėms įgyvendinti jų prisiimtus įsipareigojimus, leidžia aiškinamuosius Konvencijos nuostatų dokumentus, vadinamus bendraisiais komentarais.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
