Kasdienybė, kurioje gyvename, dažnai susideda iš mažų, kartais nepastebimų detalių. Kalendoriaus lapeliai, kuriuos plėšiame kas rytą, žymi ne tik prabėgantį laiką, bet ir virsta tyliais istorijos liudininkais. Nors atrodytų, kad kasdienybė yra tiesiog pasikartojantis ciklas, kiekviena data turi savo svorį, o 1957 metų rugpjūčio 21 diena, kaip ir daugelis kitų, yra įsprausta tarp praeities šešėlių ir dabarties apmąstymų.
Kraštovaizdis nėra tik statiškas vaizdas ar pasyvi iliustracija, o praeities ir dabarties procesų sankaupa, kurioje esama ir buvimo, ir nebuvimo pėdsakų. Ši mintis puikiai atspindi tai, kaip mes suvokiame istorinius įvykius: jie nėra atskirti nuo mūsų, jie yra su mumis, tapdami mūsų tapatybės dalimi.

Meno kūriniai, archyvinė ir dokumentinė medžiaga dažnai tampa vieninteliu būdu priartėti prie to, kas buvo prarasta arba užmiršta. Šiuolaikiniai tyrėjai vis dažniau griebiasi žodinės istorijos ir vizualinio pasakojimo derinio, kad iš užmaršties keltų skaudžius istorinius momentus.
Tikrąją miesto istoriją rašo ją išgyvenantys žmonės, o gatvės kultūra yra kone intymiausio išgyvenimo terpė tokio tipo pasakojimui. Panašiai kaip ir 1957-aisiais, kai žmonės gyveno savo kasdienį gyvenimą, šiandien mes bandome apmąstyti tą laikmetį atsispirdami nuo antropologo Timo Ingoldo idėjos, kaip esantį su mumis, o ne prieš(ais) mus.
Prieš daugiau nei pusantro šimtmečio naudotas šlapiasis kolodijus reikalavo itin ilgo išlaikymo - žmogus turėjo išbūti sustingęs keliolika sekundžių. Tai - kitoks laiko suvokimas nei mūsų technologijų amžiuje. „Aštuonios minutės - tiek laiko reikia šviesai iš Saulės pasiekti Žemę“, - sako menininkai, ieškodami savo santykio su šviesa ir laiku. Šiandienos fotografija, kaip ir archyviniai kadrai, jungia mūsų kasdienę patirtį su kosminiu masteliu.
| Laikotarpis | Technologija | Poveikis atminčiai |
|---|---|---|
| XIX a. | Šlapiasis kolodijus | Išskirtinė detalizacija |
| 1957 m. | Analoginė fotografija | Istorinis dokumentavimas |
| Šiandien | Skaitmeninė/mišri technologija | Interpretacijų gausa |
Mąstant apie 1957 metų rugpjūčio 21 dieną, kyla klausimas: ar galime iš tiesų suprasti tą dieną, jei patys joje negyvenome? Kai kurie žmonės mano, kad permainos nebegrįžtamos, ir nepavyks sugrąžinti mus ten, kur buvome. Tačiau archyvuose saugomi kalendoriaus lapeliai, nuotraukos ir pasakojimai visada primena: laikas yra praeities ir dabarties procesų sankaupa, kurioje svarbu ne tik tai, kas įvyko, bet ir tai, kaip mes tai interpretuojame šiandien.