Daiktyvės aplinkos reikšmė vaiko ugdymui(si) ikimokyklinėje įstaigoje
Lietuvos demokratinėje visuomenėje kinta ekonominė situacija, žmonių sąmonė, vertybės, santykiai. Švietimo, socialinė ir vaiko gerovės sistema reformuojama, remiantis Europos šalių patirtimi, bendrosiomis tarptautinėmis sutarimis ir pagrindiniais principais - humaniškumo, demokratiškumo, nacionalumo, atsinaujinimo ir atvirumo kaitai. 2002 m. gegužės mėn. vykusioje Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos specialiojoje sesijoje, skirtoje vaikams, kurioje dalyvavo delegacijos iš 190 šalių (taip pat ir iš Lietuvos), baigiamojoje deklaracijoje patvirtintas šalių įsipareigojimas ginti vaiko teises ir gerovę, kurti ,,vaikams tinkamą pasaulį", parengiant valstybės politikos strategijas bei veiksmų planus šiam tikslui siekti (Uited Nations, 2003).
Vykdydama šį įsipareigojimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2005 m. vasario mėn. pritarė Vaiko gerovės valstybės politikos strategijai ir patvirtino jos įgyvendinimo 2005-2012 metais priemonių planą, kuriame akcentuojamos būtiniausios permainų sritys: stiprinti institucijų ir organizacijų bendradarbiavimą, kurti vaikui ir šeimai reikalingų paslaugų tinklą ir gerinti paslaugų kokybę, kelti vaiko gerovės srities specialistų kvalifikaciją (LR Seimas, 2005).
Visa tai neaplenkia švietimo ir socialinių institucijų. Naujoje kokybinėje erdvėje kuriasi šiuolaikiškas formalusis ir neformalusis įstaigų įvaizdis, kaip suaugusiųjų ir vaiko nuolatinės socialinės sąveikos, jų ugdymosi institucijos. Todėl labai svarbu, turimais ištekliais ir perspektyviomis galimybėmis tobulinti įstaigos darbą, kad būtų užtikrinta vaiko ir šeimos socialinė gerovė. Būtina sudaryti palankias sąlygas vaikystės periodo, ne tik bazinėms, universalioms charakteristikoms, bet ir specifinėms, individualioms. Tuo savaime bus sudaromos sąlygos vaiko emocinei gerovei, visavertei prigimtinių galių raiškai ir natūralios sąveikos su aplinka plėtojimuiisi (Juodaitytė, 2002 p.
Ikimokyklinė vaikystė (3-7m.) - gana ilgas vaiko gyvenimo tarpsnis. Socialinės sąlygos šiuo metu tampa sudėtingos. Išėjęs iš namų iki gatvės, miesto, šalies ribų, vaikas atranda žmogiškųjų santykių veiklos įvairovę, bei socialinių funkcijų pasaulį (Juodaitytė, 2002, p. 25). Vienas iš ikimokyklinio ugdymo tikslų - padėti vaikui pajusti savo galimybes ir vertę, plėsti vaiko socialinę, emocinę patirtį, ir tenkinti specialiuosius vaiko poreikius. Šis specialusis poreikis - integracija.
Iš visų Lietuvos miestų ikimokyklinės įstaigos, tik Kauno mieste įkurti specialiojo ugdymo pagalbos konsultaciniai korekciniai centrai, teikiantys pagalbą specialiųjų poreikių vaikams, jų šeimoms, pedagogams. Tai reglamentuoja teisės aktai: ,,Specialiųjų poreikių asmens sutrikimas ir jo laipsnis nustatymo ir specialiųjų asmens priskyrimo specialiųjų ugdymosi poreikių grupei tvarka". Patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės 2002m. liepos 12d. įsakymu Nr. 1329/369/98 ( Žin., 2002, Nr. 66-2004).
Statistiniais duomenimis, ikimokyklinio amžiaus specialiųjų poreikių vaikai, kurie dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turi ribotas galimybes dalyvauti ugdymo procese, visuomenės gyvenime, yra ugdomi ikimokyklinio ugdymo bendrosiose ir specialiosiose grupėse, bei ikimokyklinio ugdymo įstaigose. 2006m. Lietuvoje veikė 105 specialiosios paskirties ir kitų tipų ikimokyklinės įstaigos, kuriuose buvo specialiosios paskirties grupės. Jas lankė 3914 vaikai. Daugiausia (59%) turėjo kalbos sutrikimus, 12% - regos sutrikimus, 4% - fizinius ir judėjimo sistemos sutrikimus. Tai vaikai su nukrypimais nuo vystymosi normos, kuriems taikytas korekcinis ir specialusis ugdymas. Per 2006m. jų didėja. Tai tampa socialine problema, kaip padėti šiems vaikams, jų šeimoms integruotis į visuomenę, suteikti visapusišką pagalbą ir užtikrinti reikalingų paslaugų kokybę bei tikslingumą.
Kaip pažymi mokslininkė A. Juodaitytė, ,,ikimokyklinio ugdymo įstaigai visuomenė deleguoja socialines - edukacines funkcijas ir skatina ją bendradarbiauti su šeima ir kitomis vaikų ugdymo institucijomis. Šios visuomenės bendruomenės grupėms kokybiškas švietimo ir vaikų ugdymo paslaugas, siekia, kad šios įstaigos būtų patrauklios šeimoms, tiek jų vaikams. Vaikų ir šeimos socialinės apsaugos politika ikimokyklines įstaigas orientuoja sudaryti palankias vaikų iš įvairių socialinių grupių socializacijos sąlygas. Pozityviosios socializacijos galimybes tyrinėjanti G. Kvieskienė (2005), teigia, kad ,,šiandien įvairiose institucijose, savivaldybėse, regionuose pradedama suprasti reali partnerystės ir bendradarbiavimo reikšmė" ( Kvieskienė,. 2005, p.56).
Daiktyvės aplinkos reikšmė ikimokyklinio ugdymo(-si) kokybei
Teorinėje analizėje nagrinėjama daiktinės aplinkos reikšmė priešmokyklinio ugdymo(-si) kokybei. Aptariama daiktų atsiradimo istorija, aplinkos samprata, ugdymo(-si) aplinkos samprata, dorovinės ir edukacinės ugdymo(si) aplinkų samprata ir reikšmė, daiktinės aplinkos samprata ir jos įtaka ugdymo(-si) kokybei, daiktų (esančių vaiko aplinkoje) įtaka ugdymui(-si).
1.1. Daiktų atsiradimo istorija
Istorija liudija, kad daiktai visada buvo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Nuo primityvių įrankių iki sudėtingų šiuolaikinių technologijų, daiktai formavo mūsų aplinką ir veikė mūsų elgesį bei mąstymą. Kiekvienas daiktas turi savo atsiradimo istoriją, kuri atspindi žmogaus poreikius, galimybes ir kultūros raidą.
1.2. Aplinkos sampratos analizė
Aplinka - tai visuma veiksnių, veikiančių organizmą ar sistemą. Ji apima tiek fizinius, tiek socialinius, tiek kultūrinius elementus. Žmogaus aplinka yra dinamiška ir nuolat kintanti. Ji formuoja mūsų asmenybę, vertybes ir elgesį.
1.3. Ugdymo(-si) aplinkos samprata
Ugdymo(-si) aplinka - tai sąlygos, kuriose vyksta ugdymo procesas. Ji apima fizinę erdvę, materialinius išteklius, socialinius santykius, emocinį klimatą bei ugdymo turinį. Kokybiška ugdymo(-si) aplinka yra būtina sėkmingam vaiko vystymuisi ir mokymuisi.
1.3.1. Dorovinės ir edukacinės ugdymo(si) aplinkų samprata ir reikšmė
Dorovinė aplinka susijusi su vertybėmis, normomis ir moraliniais principais, kuriais vadovaujasi ugdymo įstaiga ir jos bendruomenė. Edukacinė aplinka apima mokymosi metodus, priemones ir pedagogų veiklą, kuria siekiama skatinti vaiko pažinimą ir asmenybės augimą.
1.3.2. Daiktinės aplinkos samprata ir jos įtaka ugdymo(-si) kokybei
Daiktinė aplinka - tai fizinė aplinka, kurioje vaikas gyvena ir mokosi, įskaitant žaislus, baldus, ugdymo priemones ir kitus daiktus. Daiktinė aplinka gali turėti didelę įtaką vaiko ugdymui(-si), skatinant jo kūrybiškumą, smalsumą ir mokymosi motyvaciją.
1.3.3. Daiktų (esančių vaiko aplinkoje) įtaka ugdymui(-si)
Tinkamai parinkti ir išdėstyti daiktai gali tapti svarbiomis ugdymo priemonėmis. Jie skatina vaikų tyrinėjimą, eksperimentavimą ir problemų sprendimą. Pavyzdžiui, žaislai, atitinkantys vaiko amžių ir raidos poreikius, gali skatinti jo motorinius, kognityvinius ir socialinius įgūdžius.
2. Tiriamoji dalis
Šioje dalyje pristatomi tyrimo metodika ir organizavimas, instrumentarijaus parengimas ir tyrimo rezultatai. Empirinio tyrimo metu apklausta 100 respondentų iš Kauno miesto ikimokyklinės įstaigos specialiojo ugdymo pagalbos konsultacinio korekcinio centro. Tiriamąsias grupės: įstaigos vadovai, pedagogai ir specialistai. Tyrimui pritarė Kauno m. švietimo ir ugdymo skyrius.
2.1. Tyrimo metodika ir organizavimas
Tyrimas buvo atliktas siekiant išsiaiškinti daiktinės aplinkos reikšmę ikimokyklinio ugdymo kokybei. Buvo naudojama kokybinė ir kiekybinė tyrimo metodika. Respondentai buvo apklausiami naudojant anonimines anketas.
2.2. Tyrimo instrumentarijaus parengimas
Anketa tėvams ir pedagogams buvo parengta atsižvelgiant į tyrimo tikslus ir uždavinius. Joje buvo klausimai apie vaikų ugdymo(-si) aplinką, daiktų naudojimą, pedagogų ir tėvų požiūrį į ugdymo(-si) kokybę.
2.3. Tyrimo rezultatai
Tyrimo rezultatai parodė, kad daiktinė aplinka turi svarbią įtaką ikimokyklinio ugdymo kokybei. Pedagogai ir tėvai pripažino, kad tinkamai parinkti ir naudojami daiktai skatina vaikų ugdymą(-si), kūrybiškumą ir socialinę raidą.
3. Edukacinis projektas
Šioje dalyje aprašomas edukacinis projektas, kurio tikslas - skatinti vaikų kūrybiškumą ir saviraišką per daiktinę aplinką. Taip pat pateikiama edukacinio projekto refleksija.
3.1. Edukacinio projekto aprašymas
Projekto metu vaikai buvo skatinami kurti ir tyrinėti įvairius daiktus, naudoti juos žaidimuose ir kūrybinėje veikloje. Buvo organizuojamos parodos, dirbtuvės ir kiti renginiai, skatinantys vaikų ir tėvų bendradarbiavimą.
3.2. Edukacinio projekto refleksija
Projekto refleksija parodė, kad tokio pobūdžio veikla teigiamai veikia vaikų ugdymą(-si), skatina jų savarankiškumą, kūrybiškumą ir bendravimo įgūdžius.
Meno terapija UC Davis vaikų ligoninėje
Socialinio darbo veikla yra apibūdinama, kaip ,,veikla, kurios paskirtis - stiprinti žmogaus prisitaikymo prie aplinkos gebėjimus, atkurti jo ir bendruomenės ryšius, padėti jam integruotis į visuomenę, skatinant kuo pilnaverčiausią socialinį žmogaus funkcionavimą" (Andraašikėnienė, 2007, p.124). Kauno mieste nuo 2005m. teikiamos socialinės paslaugos, padeda vaikams, jų šeimoms, pedagogams ir specialistų komandai spręsti pedagogines, psichologines bei socialines problemas. Kad ši pagalba būtų efektyvi ir kryptinga tenka ieškoti naujų darbo formų ir galimybių. Šias problemas ir ieškotų sprendimų strategijų užtikrintų specialiųjų poreikių tenkinimą. Socialinis darbuotojas su menų (dailės, muzikos) specializacija - tai nauja sritis socialinių paslaugų plėtojimo veikloje.
Menų (dailės, muzikos) terapijos metodų taikymas papildytų socialinių paslaugų sferą ikimokyklinės įstaigos specialiojo ugdymo pagalbos konsultaciniuose korekciniuose centruose. Tai taikoma užsienio šalių socialiniame darbe, ugdyme, reabilitacijoje, prevenciniame darbe ir jau nekelia abejonių šis metodų veiksmingumas. Spontaniškas kūrybiškumas suteikia kokybišką laisvalaikio praleidimą, savęs atskleidimą ir pažinimą procese, patiriamas malonumas, skatinama pažintinė, emocinė, psichosocialinė vaiko raida.
Kaip pažymi A. Brazauskaitė ,, šiandien dailės terapijos metodai ar darbo aspektai yra taikomi ugdymo įstaigose, prevencinėse programose, šiais metodais vis dažniau naudojasi ugdytojai, pedagogai, socialiniai darbuotojai ir kt." ( Brazauskaitė, 2004, p.46). Meno (dailės, muzikos) terapijos metodų taikymas socialinių paslaugų kontekste sustiprintų socialinę sąveiką, partnerystę specialistų komandoje, naujas bendradarbiavimo su šeima galimybes ir problemų sprendimų būdus, specialiųjų poreikių vaikų integraciją, užtikrintų vaiko, kaip socialinio individo jo socialinius - komunikacinius poreikius bei saviraišką.
Atsižvelgiant į šiuolaikinės švietimo kaitos, socialinės plėtros tendencijas, specialiųjų poreikių vaikų pagalbos konsultaciniuose korekciniuose centruose, tenka ieškoti naujų darbo formų, socialinių paslaugų pasikloloje. Šiuo metu, meno terapijos metodų taikymas socialiniame darbe paspartintų vaikų socialinės integracijos procesą, padėtų išplėsti teikiamas paslaugas Kauno m.
Įsimintiniausios pažintinės veiklos formos. Išmokdamas kalbėti, vaikas įgyja galimybę suvokti ir atspindėti tikrovę, logiškai mąstyti, apibendrinti, planuoti ir reguliuoti savo ketinimus, sumanymus ir veiksmus. Tai ir kitų psichinių procesų raida. Kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos sutrikimai, skirstomi pagal 1995 m. Kalbėjimo sutrikimai - įvairūs fonetiniai sutrikimai. Tai įvairūs garsų tarimo sutrikimai, kai normalūs foneminiai vaizdiniai. Vaikai, pasižymintys tokio pobūdžio sutrikimais, gerai girdi ir skiria kalbos garsus, turi pagal amžių pakankamus garsinės analizės ir sintezės įgūdžius. Fonetinis kalbėjimo sutrikimas gali būti įvairaus laipsnio - nuo visiško negebėjimo artikuliuoti kalbos garsus iki vieno ar kito garso netarimo bei netaisyklingo garso ar garsų grupės tarimo. Fonetiniams sutrikimams priskiriama fonetinė artikuliacinė dislalija, rinolalija, dizartrija. Kalbos sutrikimai - kalbos neišsivystymas ( laipsniai: nežymus, vidutinis, žymus), fonologiniai sutrikimai, sulėtėjęs kalbos vystymasis, sutrikdytas kalbos vystymasis.
Asmenybės vystymosi terpė yra nuolatinė sąveika su socialine aplinka, prasidedanti nuo pirmosios gyvenimo dienos. Psichoanalitinės ir kognityvinės }.. Piaže teorijos aiškina žmogaus raidą, kad biologinis brendimas lemia psichosocialinį progresą. Z.Froidas įvedė psichoseksualinio vystymosi sampratą, E. Eriksonas papildė socialiniu turiniu ir bandė pažvelgti į vystymąsi per santykį su socialiniu pasauliu. Autonomijos arba gėdos pojūtis - ankstyvoje vaikystėje atsirandantis savikontrolės jausmas, neprarandant savigarbos. Tai laisvos valios šaltinis. Tai vaiko fizinių galių, kalbos ir fantazijos vystymosi. Humanistinės teorijos atstovai Maslou, K. Rodžersas pažymi patirties, prasmingumo dimensiją, savęs aktualizavimo poreikį. Biheiviorizmo šalininkai akcentuoja perimamo elgesio modelius, įsisavintus problemų sprendimo būdus, savęs vertinimo standartus. Taigi kognicijos krypties atstovai tirdami domisi tuo, kaip vaikas mąsto ir samprotauja apie save ir jį supantį socialinį pasaulį, kaip šie procesai plėtojasi ir kaip jie susiję su socialiniu elgesiu. Svarbu, kad vaikas suprastų savo poreikius, būsenas, reikalavimus kitiems. Kaip teigia psichologas Alder (2001), savęs suvokinis visuma sudaro ,,Aš - vaizdo" turinį, kuris formuojasi tarpasmeniniuose santykiuose.
Meno terapija UC Davis vaikų ligoninėje
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
