10 metų vaiko auklėjimas: supratimas, stiliai ir efektyvūs patarimai tėvams
Tėvai yra pagrindiniai savo vaikų globotojai ir yra atsakingi už jų auklėjimą. Nuo to, kaip jie augina savo vaikus, priklausys kaip šeimoje ir socialinėse situacijose jausis jų vaikai. Kad išauklėtų ir sėkmingai globotų savo vaikus, tėvai augina vaikus pagal auklėjimo stilius, auklėjimo praktikas. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindinius auklėjimo stilius, psichologinės kontrolės būdus bei dažniausiai pasitaikančias tėvų klaidas, kurios gali paveikti augantį 10-metį vaiką.
Pagrindiniai auklėjimo stiliai ir jų įtaka
Analizuojant mokslinę literatūrą buvo išskirti auklėjimo stiliai, kurie skirtingai veikia vaiko raidą ir gerovę. Supratimas apie šiuos stilius gali padėti tėvams įvertinti savo auklėjimo metodus ir, prireikus, juos koreguoti, ypač kai vaikas įžengia į priešpaauglystės amžių, kaip 10 metų.
| Auklėjimo stilius | Aprašymas ir charakteristikos |
|---|---|
| Autoritetingas auklėjimas | Šis auklėjimo stilius yra apibūdinamas šiltu, bet tvirtu auklėjimu. Tėvams yra svarbi vaiko autonomija, tėvai pilnai priima atsakomybę už vaiko elgesį, iš vaiko nesitiki daugiau, negu jam yra suteiktų galimybių, tėvai bendrauja ir tariasi su vaiku, jiems svarbi vaiko nuomonė. |
| Autoritarinis auklėjimas | Šis auklėjimo stilius yra apibūdinamas dideliu klusnumo reikalavimu iš vaiko. Taip savo vaikus auklėdami tėvai mano, kad vaikai su jais turi sutikti neklausinėdami ir nedvejodami, tėvams svarbu yra riboti vaiko autonomiją. |
| Viską leidžiantis auklėjimas | Šis auklėjimo stilius yra apibūdinamas tėvų tolerantiškumu, vaiko priėmimu, tėvams labai svarbi vaiko laisvė, jo norai. |
| Atsitraukęs auklėjimas | Šis auklėjimo stilius yra apibūdinamas minimaliu laiko ir energijos skyrimu vaikams, tėvai labai nedaug žino apie savo vaikus ir yra per daug susirūpinę savo asmeniniais gyvenimais, nesitaria su vaikais, nesvarbi jų nuomonė. |
Be auklėjimo stilių, kai kuriais atvejais tėvai naudoja psichologinę kontrolę. Psichologinės kontrolės pavyzdys: staigus emocinis kaitaliojimas tarp rūpinimosi ir emocinio puolimo.
Dažnos tėvų klaidos ir jų įtaka vaiko raidai
Nors tėvų norai dažniausiai būna geri, tam tikros auklėjimo praktikos gali turėti neigiamų pasekmių vaiko psichikai ir raidai. Su 10 metų vaiku bendraujant, svarbu atkreipti dėmesį į šiuos aspektus.
1. Fizinės bausmės už netinkamą elgesį
Anksčiau buvo įprasta vaikus „pavaišinti“ diržu ar už netinkamą elgesį pastatyti ilgesniam laikui į kampą. Dabar smurtas prieš vaikus yra visiškai netoleruotinas. Fizinės bausmės auklėjimo procese yra visiškai nepriimtinas būdas. Dažnai suaugę, ypač vyresnės kartos atstovai, nevengia pasisakymų, kad nė vienas neužaugom be liaudyje vadinamos „beržinės košės“ ir nieko blogo neatsitiko. Deja, yra daug tyrimų, kurių išvados aiškiai apibrėžia ir nurodo fizinių bausmių žalą vaiko psichikai, kas vėliau lemia suaugusio žmogaus gyvenimo problematiką. Vaikai, kurių tėvai nevengia fizinių bausmių, pasižymi stipriu nesaugumo jausmu, nepasitikėjimu savimi ir aplinkiniais, elgesio ir emociniais sutrikimais. Suaugę žmonės, kurie buvo auklėjami fizinių bausmių pagalba, turi socialinių santykių sunkumų, savivertės problemų bei dažnai patys nevengia bendraudami su žmonėmis pasitelkti smurtinių veiksmų.
2. Perdėtas lepinimas
Kalbant apie lepinimą, yra viena paprasta taisyklė - saikas. Perdėtai lepindami tėvai atima iš vaikų galimybę mokytis susitvarkyti su kasdieniais iššūkiais. Didžiausia lepinimo žala yra ta, jog vėliau vaikai nesugeba kontroliuoti savo elgesio ir emocijų, negeba laikytis taisyklių, pamiršta pareigas, ypač kai nepatenkinami jų poreikiai. Tačiau visiškai atsisakydami palepinti savo atžalą nesuteikiame vaikui galimybės pasijusti dėmesio centre, išgyventi besąlygiško poreikio patenkinimo. Retkarčiais palepinti vaiką nėra kažkas blogo, bet svarbu neperlenkti lazdos ir stebėti, kaip tai veikia vaiko emocijas ir elgesį.
3. Kategoriškumas ir sprendimų priėmimas už vaiką
Daugelis dabartinių tėvų prisimena, kad tėvų žodis būdavo paskutinis ir nereikėdavo jokių paaiškinimų, kodėl kažkas neleidžiama. Auklėjimo stilius, kai tėvai yra kategoriški ir siekia visus sprendimus priimti už vaiką, vadinamas autoritariniu. Toks tėvų elgesys skatina vaiką manyti, kad jis yra nepajėgus ir neturi galios priimti jam svarbius sprendimus. Šia savybe pasižyminčių tėvų vaikams dažniau būdinga žema savivertė, nepasitikėjimas savo jėgomis, silpna mokymosi motyvacija, nenoras siekti savarankiškumo, elgesio sunkumai, apatija. Kita vertus, nėra gerai, kai vaikams suteikiamas per didelis savarankiškumas ir primetama atsakomybė patiems pasirūpinti savimi, nes jie dar nėra pajėgūs priimti visų sprendimų, su kuriais susiduria kasdienybėje.
4. Lyginimas su kitais bendraamžiais
Lyginimas su kitais bendraamžiais yra labai būdingas mūsų visuomenei. Dauguma mūsų vaikystėje buvome lyginami vieni su kitais, o vėliau patys pradėjome lygintis. Lyginimas tapęs savotiška norma, bet taip neturėtų būti. Dažnas pasakys, kad girdimi palyginimai skatina vaikus siekti geriausio rezultato, motyvuoja elgtis taip, kaip tinkama aplinkai, ir jie bus teisūs. Tačiau už to slypi besiformuojančios savivertės problemos, jausmas, kad nesu pakankamai geras, kad turiu būti kitoks, kad turiu būti geresnis, panašus į kažką kitą. Reikia suprasti, kad paskatinti vaiką elgtis tinkamai, siekti tikslų, mokytis galima ir kitais, palankesniais asmenybės augimui, būdais.
Pusiausvyros svarba ir vaiko poreikių prioritetas
Pasak psichologės Š. Vienės, visi aptarti auklėjimo metodai, išskyrus fizines bausmes, yra aktualūs ir šiandien, tačiau juos taikant labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą ir nenukrypti į kraštutinumus. Moteris pabrėžia, kad blogai yra tuomet, kai auklėjimas atsiduria aukščiau vaiko poreikių. Pavyzdžiui, tėvai įsitikinę, kad vaikas turi būti savarankiškas. Pritariu, kad savarankiškumas yra puiki savybė, skatinanti asmenybės augimą, tačiau visa esmė yra tai, kaip tėvai ir vaiko aplinka gebės atskleisti šią savybę ir su kokia emocija vaikas išgyvens savarankiškumo augimą. Vaikai „su raktu po kaklu“ tikriausiai išmoko pasirūpinti savimi, bet tapti savarankišku, nes „esu vienas ir privalau išgyventi“ yra ne tas pats kaip „aš noriu būti savarankiškas ir mokausi tokiu būti, o šalia esantys tėvai man padės, jei kažkas nepavyksta“. Abiem atvejais vaikai įgis savarankiškumo, bet emocinė savijauta ir išgyvenimai, kurie lydės juos gyvenime, skirsis.
Internete apstu informacijos vaikų auklėjimo tema, todėl specialistė ragina tėvus kritiškai vertinti visas pateikiamas rekomendacijas. Blogiausia, kas gali atsitikti, tai aklas vadovavimasis gairėmis. Ji primena, jog santykiuose su atžalomis asmeniniai įsitikinimai neturi būti aukščiau vaiko poreikių.
tags: #10 #metu #vaiko #auklejimas
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
