1 metų vaikas nenori pats valgyti: patarimai tėvams
Vaikams augant būna fiziologinių apetito šuolių ir duobių, kada vaikai natūraliai mažiau suvalgo. Kitas dalykas yra pačių tėvų lūkesčiai, kiek vaikas turi suvalgyti - čia yra didžiausia bėda.
Britanijoje yra padarytas vienas puikus tyrimas, kuriame tirta, kiek 1-3 metų vaikai turėtų gauti maisto pagal poreikį ir kiek tėvai jiems duoda. Paaiškėjo, kad beveik 80 proc. tėvų vaikams patiekia per dideles porcijas, kas 10-as tėvas duoda vaikui suaugusiojo porciją. Per 70 proc. tų pačių tėvų mano, kad jų vaikas yra nevalgus.
Gydytoja dietologė sako, kad tėvai, pamatę rekomendacijas, kokias porcijas jų vaikai iš tikro turėtų suvalgyti - kai kurios iš jų būna, pavyzdžiui, nuo pusės iki vieno sausainio 2 metų vaikui - gerokai nustemba.
Kitas vertus kartais fiziologinis apetito sumažėjimas yra painiojimas su maisto išrankumu ar nevalgumu. Atrodo, kad iki metų vaikas valgė didesnes porcijas, tačiau po metų vaiko augimo greitis sulėtėja ir kurį laiką jis ima valgyti mažiau - tai normalu.
Nevalgumo priežastys
B. Jarašūnė sako, kad, jeigu paaiškėja, kad vaikas ilgesnį laiką iš tikro suvalgo mažiau, nei jam reikėtų, derėtų paanalizuoti, kokios galėtų būti to priežastys.
- Arba vaikai, mažai valgydami, demonstruoja savo savarankiškumą ir nepriklausomybę.
- Arba jie patiria dėmesio trūkumą - pavyzdžiui, vaikas būna pamirštas patenkinant tik jo fiziologinius poreikius, ar šeimoje yra kivirčų, chaoso, tad vaikas taip nori atkreipti į save dėmesį.
- Taip pat vaikas gali turėti ryškiai mažesnį apetitą po ligos, pavyzdžiui, roto viruso.
- Mažesnį apetitą vaikas gali turėti ir dėl lėtinių ligų, pavyzdžiui, anemijos, kuri turi jau apčiuopiamą išraišką.
Jeigu vaikas jau porą mėnesių atsisako mėsos, žuvies, jei vartoja daug pieno produktų, reikėtų išsitirti, ar vaikui nėra mažakraujystės.
Todėl ji tėvams, besijaudinantiems dėl vaiko nevalgumo, pirmiausia siūlo parašyti kelių dienų dienoraštį, kuriame fiksuotų ką ir kiek vaikas valgo, ir tada įsivertinti, ar iš tikro vaikas tiek mažai suvalgo, kaip jiems atrodo.
Užkandžiai
B. Jarašūnė sako, kad dažna vaikų „nevalgumo“ priežastis yra per dažnas ir per gausus užkandžiavimas.
Labai dažnai atrodo, kad vaikas nevalgo pagrindinių patiekalų, bet tarpuose tarp pagrindinių valgymų yra labai daug užkandžių: sūrelių, traškučių, sulčių, saldžių pieno gėrimų. Suskaičiavus energinę maisto vertę pamatytume, kad su visais užkandžiais vaikas suvartoja pakankamai ar net daugiau nei reikia kalorijų.
Pasiūlymai tėvams
B. Jarašūnė sako, kad nuspręsti, ką vaikas valgys, turi tėvai, o ne vaikas. Jos teigimu, vaikas sugeba reguliuoti energijos kiekį pagal sotumo ir alkio jausmą, bet jis nesugeba tinkamai pasirinkti.
Vaikas turi rinktis, kiek jis suvalgys, o tėvų uždavinys - sudaryti valgymo režimą, kad vaikas išalktų. Geriausias vaistas nuo nevalgumo, jei tai yra psichologiniai dalykai, yra išalkimas.
Vaiko režime turėtų būti trys pagrindiniai valgymai ir, priklausomai nuo vaiko amžiaus ir fizinio aktyvumo, du-trys užkandžiai tarpuose. Tarp valgymų nerekomenduojama gerti sulčių, kefyro, pieno. Visos dienos metu vaikams siūlome gerti vandenį, o sultis, kefyrą, pieną geriau gerti kartu su maistu ar užkandžiais. Taip pat labai svarbu išlaikyti pertraukas tarp valgymų, kad vaikas spėtų išalkti, išmoktų ir palaukti. Užkandžiai turi būti suplanuoti, jų neturi būti daug.
Gudrybės
B. Jarašūnė nurodė, kad galima pasitelkti mažų gudrybių, kaip vaikui įsiūlyti valgyti tai, ko jis atsisako.
Jeigu vaikas nevalgo mėsos ar daržovių - juos galima įmaišyti į košes ar blynus. Dabar madingos užtepėlės, padažai, glotnučiai - gal ta forma vaikui tinka, gal jam patinka spalvos - maistas turi būti patrauklus vizualiai. Kitas dalykas - valgymo aplinka turi būti rami: be jokių televizorių, telefonų, planšečių. Be to, tėvai turi rodyti pavyzdį nuo pat mažens: jei patys tėvai nevalgys daržovių ar maitinsis chaotiškai tai ir vaikai nevalgys. Geriausia, kai šeima kuo dažniau valgo drauge.
Kitas dalykas, mes neturime klausti Petriuko „ar valgysi daržovių?“, mes turime klausti „ar valgysi agurkus, ar pomidorus?“. Leisdami vaikui rinktis tarp kelių variantų, mes skatiname jo savarankiškumą (pats nusprendžia) ir bendradarbiavimą.
Kai kurie vaikai nemėgsta sumaišytų maistų, padažų, troškinių - maisto pateikimą reikia gerbti, tačiau ne iki tokio lygio, kad namie gaminami penki atskiri patiekalai.
Pasak jos, vaikams reikia dėti nedideles porcijas (su galimybe paprašyti dar, jeigu vaikas nori), maistą galima patiekti neįprastuose induose, žaismingai jį dekoruoti, kad sudomintume valgytojus. Taip pat, kalba dietologė, į svečius galima pasikviesti valgesnių vaikų.
Taip pat patariu, kad vaikai praleistų kuo daugiau laiko lauke: darykime piknikus, patys eikime į svečius, iškylaukime.
Kreiptis į gydytojus
Taip pat gydytoja akcentavo, kad tie vaikai, kurie buvo žindomi, greičiau pripranta prie rimto maisto, jie linkę labiau viską ragauti.
Jeigu vaiko nevalgumas trunka ilgesnį laiką, sukelia psichosocialinės adaptacijos sutrikimų ir/ar tėvai pastebi pablogėjusią bendrą sveikatos būklę, reikia pasikonsultuoti su šeimos gydytoju arba dietologu. Svarbu žinoti, jog kai kurios su vaiko išrankumu maistui susijusios būklės, pavyzdžiui, mažakraujystė, gali turėti įtakos jo protiniam vystymuisi ir gebėjimui mokytis mokykloje. Taigi, gydytojo konsultacija gali padėti išvengti didesnių problemų bei grįžti prie malonumą, o ne stresą keliančio, valgymo.
Užkandžiavimas ir ragavimas
„Sąmoningų mamų“ bendraįkūrėja, medikė Giedrė Veličkienė nurodė, kad pagrindinė vaikų „nevalgumo“ priežastis yra nuolatinis užkandžiavimas.
Jeigu vaikas privalgo daug užkandžių maisto, tai jis nenori normalaus maisto. Todėl tarp valgymų reikia daryti apie 3-4 val. pertraukas. Tarpuose gali būti užkandis, tačiau tai galėtų būti vaisiaus gabaliukas, o ne pusė pakelio duoniukų.
Taip pat reikėtų atsargiai vertinti naujus maisto produktus. Kartais vaikas įtariai žiūri į dar neragautą maistą. Vaikui reikia duoti 10-12 kartų naujo maisto paraguti, kol jis pripranta - tai reikėtų turėti omenyje. Tam, kad vaikas pradėtų valgyti naują maistą, padeda pasakymas “ gali nevalgyti, bet paragauk“. Paragavus vaikas dažnai sako „gerai, man patinka“.
Maisto nekeisti jogurtukais
Pašnekovė sako, kad, jeigu vaikas atsisako valgyti normalų maistą, jam nereikia vietoj jo siūlyti užkandžių.
Vaikui reikia pasakyti „kai norėsi valgyti, aš tau duosiu“, ir, vaikui išalkus, siūlyti jam tą patį patiekalą, o ne jogurtuką, sumuštinuką, duoniuką.
Moteris taip pat nurodė, kad, norint, jog vaikas valgytų daugiau, jam reikia duoti valgyti savarankiškai - tada vaikas patiria daugiau valgymo malonumo.
Dar vienas dalykas, dėl ko vaikas gali būti nevalgus - tai žarnyno parazitai. Kalbant „mamiškai“, ne moksliškai, tai parazitus galima įtarti, jeigu vaikas pasidaro irzlus, labai nori saldumynų ir nenori normalaus maisto. Tada reikia eiti pa gydytojus ir daryti tyrimus. Tokiems vaikams, kurie žaidžia smėlyje kartą per metus, vasaros pabaigoje, rekomenduoja sugerti antikirminėlinių vaistų kursą - mano vaikas, pavyzdžiui, jį geria.
Tad tėvams pirmiausia vertėtų išsiaiškinti, ar tikrai jų vaikas valgo mažiau, nei reikėtų, o tada jau galima griebtis aibės gudrybių, kurias pateikia specialistės.
Paprastos taisyklės, kaip įkalbėti vaikus valgyti sveikiau
Ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvai, klausiami, ar jie patiria su vaiko valgymu maitinimu susijusių sunkumų, neretai atsako: vaikas nevalgo, neragauja naujų patiekalų, atsisako valgyti naujus kiek neįprastesnius valgius, itin išrankus maistui, neišsėdi ilgai prie stalo, suvalgo labai mažai, nesidomi maistu, prašosi pamaitinamas (nors gali pavalgyti pats), yra maitinamas, „nes kitaip nepavalgo“ ir pan. Tėvai išsako daugybę nusiskundimų, gamina vaikui maistą atskirai, įdeda daug laiko ir pastangų, „kad tik vaikas pavalgytų“.
Vaikas „nevalgo“, o mama ar kitas jį prižiūrintis asmuo rodo filmukus, knygutes ar kitais jį dominančiais dirgikliais visaip stengiasi atitraukti vaiko dėmesį nuo valgymo tam, kad galėtų jam sumaitinti, jų manymu, reikiamą maisto „normą“. Arba tėvai bėgioja, vaikšto po kambarius vaikui iš paskos su šaukštu ir siūlo po kąsnį, kalbina, aktyviai maitina, „kol vaikas pagaliau pavalgo“. Tokia patirtis tampa įprasta šeimos gyvenimo dalimi, ir jei apie tai nepaklausi, tėvai patys problemų ar sunkumų linkę ne(be)matyti ir neįvardinti. O gal tai tikrai ne problema? Drįsčiau sakyti, kad problema ir net didelė, kurią kartais būtų galima apibūdinti kaip fizinę ir emocinę prievartą vaiko atžvilgiu.
Jei vaikas jau sugeba laikyti rankoje šaukštą, turėtų mokytis valgyti pats. Reikėtų leisti vaikui maistą liesti, tyrinėti pirštais ir valgyti rankomis, palengva mokantis naudotis šaukštu, šakute, peiliu. Iš pradžių jam dar padeda tėvai ar vaiką prižiūrintys asmenys. Pamažėle mažylis tampa vis savarankiškesnis ir jam suaugusiųjų pagalbos nebereikia.
Kodėl nereikėtų vaiko aktyviai, kaip tėvams atrodo tinkama, maitinti vaiko? Kai vaikas pats ima ir deda maistą į burną taip, kaip jam išeina, tuomet jis domisi maistu, būna susitelkęs į valgymą ir daro tai savo tempu. Jis tyrinėja maisto skonį, kvapą, konsistenciją. Vaikas integruoja įvairius pojūčius ir kartu mokosi, kaip valgyti, kiek kramtyti, jaučia, kada jau norisi ryti, kada imti kitą kąsnį - šitaip formuojasi su maistu ir maitinimusi susiję savireguliacijos įgūdžiai.
Priežastys, kodėl tėvai taip daro, gali būti įvairios. Vieni bijo, kad vaiko neprivalgymas gali smarkiai pakenkti jo raidai ir sveikatai. Valgymas yra ta sritis, kurią tėvai gali aktyviai reguliuoti, kartais jie taip įsijaučia, kad tai tampa vienintele jų svarbiausios kontrolės ir rūpesčio sritimi. Kiti įsitraukia į savotišką kovą su vaiku, ypač kai vaikai pajunta, kad savo valgymu ar nevalgymu jie gali „statyti ant blakstienų“ visus jį prižiūrinčius suaugusiuosius, nes jiems tai labai svarbu. Vaikai kovoja atsisakydami valgyti ir taip baudžia tėvus, tėvai - vaikus - ima suktis ydingas ratas. Dar kiti tėvai jaučiasi bejėgiai suvaldyti, sureguliuoti pagrindinius vaiko poreikius užtikrinančias sritis - valgymą, miegą, žaidimų pobūdį bei trukmę ir pan. Kai kurie nemoka, nesugeba pajusti ir suprasti vaiko raidos poreikių, tuomet susigalvoja teisingiausią, jų manymu, schemą ir jos laikosi.
Prisimenu 5-erių metų mergaitę, į konsultaciją atvestą dėl emocinių ir elgesio sunkumų, visai neminint valgymo. Bendraujant su mergaite paaiškėjo, kad jai namuose neleidžiama valgyti pačiai, ją maitina. Pradėjus aiškintis situaciją, auklė, kuri prižiūrėjo mergaitę dienomis, pamaitindavo, kad, jos teigimu, „man būtų ramu“: „pamaitinu ir žinau, kad ji yra pavalgiusi“, nes „ir tėvams taip ramiau“. O savaitgaliais per pusryčius tėvai jai leisdavo pačiai nusilupti kiaušinį. Tai viskas, ką mergaitė prie stalo darydavo pati, nes ir tėvai, ir auklė ją visuomet maitino, ir šio dalyko nelaikė problema. O tuo metu tai buvo pirmasis ir svarbiausias žingsnis, kurį reikėjo skubiai padaryti - leisti vaikui valgyti pačiam, nes kiti sunkumai, dėl kurių jie kreipėsi, buvo užsitęsusių neatlieptų vaiko poreikių pasekmė. Tėvams reikėjo keisti požiūrį ir daugelį nuostatų - tai nebuvo lengva, tačiau būtina. Džiugu, kad pavyko.
Viena mama kreipėsi pagalbos dėl neklusnaus 4-erių metų sūnaus elgesio. Kartu ji skundėsi, kad jos vaikas mažai valgo; mama nerimavo dėl vaiko sveikatos, nes vaiko kraujo tyrimai rodė, jog hemoglobino kiekis - jau ties apatine riba, tad labai stengėsi jį sočiai pamaitinti. Filmavome berniuką ir mamą valgymo metu. Jie susėdo už stalo, pradėjo valgyti, mama beveik nevalgė, buvo labai įsitempusi ir susitelkusi į tai, kiek ir kaip vaikas valgo. Ramybės ir džiaugsmo pradedant valgyti buvo mažai, lyg artėtų svarbi kova ar darbas. Berniukas paskubom pats suvalgė keletą kąsnių dešrelės ir greitai sukosi į šalį, norėjo bėgti nuo stalo. Mama jį sugrąžino, pasiūlė dar suvalgyti. Vaikas atsisakė, sukosi į kitą šoną ir vėl norėjo bėgti, tuomet mama perkėlė lėkštę su jo maistu į tą pusę, kur buvo pasisukęs vaikas, ir pradėjo jį maitinti. Matydamas, kad nepabėgs ir reikės paklusti, berniukas ėmė valgyti, kramtė jam įdėtą maistą labai lėtai. Mamai buvo sunku laukti, ji kitą kąsnį jau kėlė jam prie burnos, taip paragindama sūnų greičiau nuryti burnoje esantį maistą. Po kelių tokių priverstinai sumaitintų kąsnių berniukas vėl pradėjo sukiotis į šalis, mėgindamas pabėgti, mama vis sugrąžindavo vaiką, ir maitino tol, kol jis suvalgė visą dešrelę („garnyras nesiskaito“). Žiūrėjome ir aptarėme filmuotą medžiagą su mama. Palengva jai tapo vis aiškesni sūnaus rodomi signalai. Žiūrėdama į situaciją iš šalies, ji lengviau įvardijo savo nerimą, pamatė, kad prievarta maitinamas vaikas valgo jos diktuojamu tempu ir neturi galimybės surasti savojo. Padėtis po truputį keitėsi, po keleto aptarimų atsirado daugiau natūralumo, vaikas ilgiau ir ramiau ėmė sėdėti prie stalo ir valgyti pats. Mama išmoko pažinti, kiek ir kaip sūnui pasiūlyti valgyti, kaip paraginti jį be prievartos, kaip grąžinti jo dėmesį į valgymą, jei jis išsiblaško, kada leisti baigti valgyti ir pan. Mama teigė, kad valgymas, suvalgyto maisto kiekis yra labai svarbūs tiek jai, tiek jos pačios mamai (vaiko senelei), tiek jos visai šeimai. Vaiko senelė maistui ir valgymui taip pat skyrė daug dėmesio, aktyviai maitino ją vaikystėje, nuolat maitina (arba primaitina) vaikaitį. Stebėdama filmuotą medžiagą ji suprato, kaip sutrinka natūralus vaiko alkio ir sotumo suvokimas, kramtymo, rijimo tempo pajautimas verčiant jį valgyti ir prikišant kąsnius prie burnos. Įvertinusi, kiek priešpriešos, nerimo, kitų emocijų susikaupia taip bendraujant su valgančiu vaiku, ji susiejo savo pačios šiuo metu turimus valgymo sunkumus su vaikystėje buvusiais savo patyrimais, kuriuos ji dabar perduoda savo sūnui. Suprato, kad pats laikas nutraukti šią ydingą valgyseną. Suaugusiesiems kartais būdingas sutrikimas, kuris vadinamas taip: „persivalgymas, susijęs su kitais psichologiniais sutrikimais“, kai persivalgoma patiriant stresą, susinervinus. Šio berniuko mama pripažino, kad tai būdinga ir jai, žūtbūt mėgino keisti valgymo ir maitinimo elgesį, susiformavusius įpročius ir įsitikinimus.
Padidinto sensorinio jautrumo vaikai labai išrankūs maistui, jo kvapui, spalvai, konsistencijai, skoniui ir kt. Jie nenoriai ragauja naujus patiekalus, valgo tik tam tikrus įprastus produktus. Dažnai tokie vaikai turi autizmo spektro bruožų ir juos maitinant būtina į tai atsižvelgti ir juos suprasti. Tokiems vaikams siūloma duoti jiems įprastus ir mėgstamus valgius, nors asortimentas ir itin ribotas, nekankinti vaiko nuolatiniais įkalbinėjimais ir labai nevargti gaminant vis naujus patiekalus, kurių vaikas neragauja ir nevalgo. Reikia kaskart vis pasiūlyti ir išradingai ieškoti būdų, kaip įpratinti vaiką valgyti naują patiekalą, t. y. plėsti vaiko „valgomų“ patiekalų sąrašą, tačiau nepersistengti ir prireikus papildyti organizmo gaunamas medžiagas subalansuotais reikiamais papildais. Kartais tenka leisti vaikui valgyti mėgstamą ir įprastą maistą, dažniausiai tuos pačius kelis patiekalus kasdien. Taip nebūna dažnai, bet jei vaikas turi tokių ypatumų, būtina juos pažinti ir į tai lanksčiai atsižvelgti.
Ar turėtų vaikas valgyti prie stalo? Manau, kad turėtų. Tačiau dažnai tenka girdėti, kad vaikas (kaip ir kiti šeimos nariai) maistą nešasi į savo kambarį, valgo prie kompiuterio, televizoriaus, palieka indus kambaryje, tų indų vis kaupiasi, ir pan. ƒ„Neprašome, kad išplautų, bet kad nors nuneštų į virtuvę“, - tenka girdėti iš tėvų. O kodėl nepaprašyti, kad ir išplautų? Dažnas atsakymas - „Turime indaplovę.“ Dar viena situacija - mama (tėtis) nevalgo, kol maitina ar prižiūri valgantį vaiką, nors jis jau puikiai gali pavalgyti ir pats. Jeigu visi šeimos nariai susėdę valgytų ir džiaugtųsi kartu, vaikas nustotų jausti, kad jo valgymas ar nevalgymas yra toks labai svarbus tėvams; patirtų, kad kartu visi valgydami gali patirti bendrystės, buvimo kartu džiaugsmą, kad valgyti gali būti gera ir malonu.
Ar turėtų visi šeimos nariai valgyti kartu? Manau, kad turėtų, bent jau periodiškai, retkarčiais, nors kartą per dieną ar nors savaitgaliais. Vis dažniau tenka išgirsti, kad šeimos nariai valgo atskirai, o kartu - tik per didžiąsias šventes. Kitaip tariant - svarbiomis progomis ir labai retai. Valgydami kartu tiek vaikai, tiek ir suaugusieji turėtų visais savo pojūčių kanalais mėgautis maistu ir, pageidautina, ramioje aplinkoje, neaptarinėdami svarbių dalykų, o susitelkdami į buvimą kartu, maistą, valgymo procesą. Šeimos narių bendrumo jausmas kuriamas, stiprinamas ir susėdus visiems prie bendro stalo, valgant, visiems prisidedant ir rūpinantis jaukiai bei smagiai kartu leidžiamu laiku. Prieš daugelį dešimtmečių šeimos narių susėdimas už stalo, bendras valgymas ir kavos, arbatos gėrimas buvo įprastinė šeimų gyvenimo sudedamoji dalis. Šiuo metu vis dažniau to pasigendama, kalbama apie silpnus ir trūkinėjančius šeimos narių tarpusavio santykius, greitą gyvenimo tempą, užimtumą, skausmingai prarandant jaukias ir smagias buvimo kartu akimirkas. Pakeitus požiūrį ir pirmenybinius tikslus, atsiranda nemokama galimybė pagerinti tarpusavio bendravimą, santykius, emocinę savijautą, sumažinti įtampą. Tam nereikia ir specialių centrų ar programų kūrimo. Kartais prireikia didesnių sukrėtimų ar besikaupiančios gyvenimo patirties, kad žmonės tą surastų, imtų branginti ir vertinti.
Ar turėtų vaikas ateiti į virtuvę valgyti visuomet „ant gatavo“? Iš tikrųjų kartais vaikui maistas jau būna paruoštas, ir smagu, kai tėvai pakviečia valgyti, kai patiekalas jau būna patiektas, tačiau ir pats vaikas turėtų būti „įleidžiamas“ šeimininkauti virtuvėje. Tačiau dažnai girdžiu, kad į maisto gaminimą, ruošimą, serviravimą vaikai nėra įtraukiami. Dėl keisčiausių priežasčių. Pavyzdžiui, kad taip bus greičiau ir paprasčiau arba: kad vaiką reikia apsaugoti nuo galimų įsipjovimų, susižalojimų ir kt. nelaimingų atsitikimų virtuvėje. Dar viena priežastis - mamai (dažniau tai būdinga mamoms nei tėčiams) labai svarbi preciziška švara ir tvarka virtuvėje, todėl ji negali ir nenori leisti joje šeimininkauti kitiems šeimos nariams. Šios mamos turėtų suprasti, kad dėl tokio savo noro neleidžia patenkinti natūralių ir reikalingų vaiko poreikių prisidėti prie maisto gaminimo. Kartais ir tėveliai būna išprašomi iš virtuvės, nes ten šeimininkauja ir viską kontroliuoja tik mama. Prisimenu šeimą, kai savaitgaliais tėtis su vaikais važiuodavo valgyti sriubos į kavinę ar restoraną (mama laikėsi dietos ir jos nevalgė). Mama šeimininkauti vyrui ir vaikams virtuvėje neleisdavo, nes „po to bus nebe taip švaru ir gerai sutvarkyta“. Taip neturėtų būti. Vaikui reikia matyti priežastis ir pasekmes, mokytis planuoti, dalyvauti namų ūkyje, būti aktyviai veikiančiu šeimos nariu. Jutiminiais receptoriais liesdamas indus, vandenį, maisto produktus, vaikas mokosi organizuoti savo veiksmus, planuoti ir koordinuoti judesius, pradėti ir pabaigti darbą, matyti rezultatus, prisidėti prie tvarkos kūrimo savo aplinkoje. Judriems, išsiblaškiusiems arba sensorinių (jutiminių) ypatumų turintiems vaikams tai paprasta, nemokama ir labai tinkama terapija. Tėvams reikia turėti kantrybės, leisti savo vaikui mokytis, dirbti savo tempu, tyrinėti aplinką. Rekomenduojama namuose gaminti maistą taip, kad vaikas matytų gaminimo procesą, pradžią, eigos etapus, rezultatą. Jeigu dauguma maisto produktų kasdien bus iš plastikinių maišelių bei indelių, vaikui bus sunku suvokti priežastinius daugialypius jo aplinkoje esamų dalykų tarpusavio ryšius. Pamenu įspūdį lankantis viename Švedijos vaikų darželyje - ten tradiciškai kartu su vaikais ryte buvo kepama duona: užminkoma tešla, sudedama į formą, kepama specialioje kepimo krosnelėje vidury stalo, vaikai uodė kvapą, ratu susibūrę aplink stalą, laukė iškepant duonos, patys sutvarkė indus ir stalą.
Dar vienas svarbus dalykas - tėvų, ypač tėčių, garsiai girdint vaikams (ypač dukroms) išsakomos replikos dėl aplinkinių (dažniausiai moterų) kūno formų, apkūnumo ir pan. Pasitaiko, kad mamos vaikams girdint aptarinėja įvairias dietas (ką galima valgyti, ko nevalgyti), pačios daug ko atsisako valgyti, o vaikui maistą ruošia atskirai, aktyviai siūlo valgyti, aiškina, kaip tai svarbu ir reikalinga. Vaikas nuolat mato ir girdi prieštaringą požiūrį į maistą, valgymą, kūno formas ir jų tariamą svarbą vertinant aplinkinius.
Patarimas paprastas: pradėkite patys valgyti kartu su vaiku. Patiekalus ar maisto produktus sudėkite ant stalo, leiskite vaikui pasirinkti, įsidėti pačiam, skirkite daugiau dėmesio savo, o ne vaiko valgymui. Galite vaikui pasiūlyti valgyti, įdėti, paraginti, paklausti ar pasitikslinti, ar jau tikrai sotus, tačiau darykite tai saikingai. Jei vaikas rodo ir pripažįsta, kad jau yra sotus, pavalgęs, leiskite jam pakilti nuo stalo. Tarp maitinimų jokiu būdu negalima duoti vaikui užkandžiauti (sausainių, riešutų, vaisių ir kt.). Reikėtų vaikui suprantamai pasakyti ir parodyti, kad vėl valgysite, kai bus kito valgymo laikas ir vėl susėsite prie stalo. Gerti, jei norėtų ir prašytų, vaikas turėtų gauti visuomet, bet tik vandens (ne sulčių). Vanduo jam turėtų būti lengvai pasiekiamas atsigerti. Visus užkandžius reikėtų paslėpti. Rekomenduojama su vaikui aptarti ne vien valgymo, bet ir kitas numatomas veiklas (geriau pasakyti ir nupiešti, nei tik pasakyti). Tuo atveju vaikas galės matyti ir aiškiau suprasti, ką jis veiks, ką darysite, supras veiklos pradžią ir pabaigą, išmoks pažiūrėti, kas numatyta toliau, tartis, rinktis, planuoti ir įgyvendinti. Vaikas bus aktyviai dalyvaujantis namų veiklos dalyvis, su kuriuo galima tartis, tačiau reikia padėti išmokti įvykdyti savo užduotėles (paprastai dvi tris paprastas, kuo aiškesnes). Artimiausių numatomų atlikti veiklų (užduotėlių) planelis turėtų būti sudaromas kartu su vaiku žaismingai, jam suprantama ir patinkančia forma. Vaikas pripras valgyti nustatyti nustatytu laiku, o negaudamas užkandžių, saldžių sulčių ir pan., išmoks pažinti alkio jausmą, sėsdamas už stalo norės valgyti, išmoks pažinti, kada jau pasisotino. Dažnai stebime ydingą dalyką: kai vaikas valgydamas prie stalo mažai suvalgo, tėvai dažnai duoda jam įvairių užkandžių, sočių sulčių, jogurto. Tokiu atveju vaikas nuolat užkandžiaudamas pasisotina ir iki kito valgymo laiko dar nebūna išalkęs. Tad labai svarbu visiems vaiko aplinkiniams laikytis tos pačios takt...
Vasarą per karščius dažnai pastebime, kad valgyti norisi mažiau arba visai nebesinori. Ypač tai pastebi vaikų „nevalgiukų" tėveliai. „Mažųjų ekspertų mokyklos" ambasadorius, vaikų mitybos specialistas doc. Vaidotas Urbonas sako, kad dažniausiai prasčiau valgantys vaikai puikiai auga ir yra visiškai sveiki, tad tėveliams neverta pernelyg jaudintis.
1. Per daug užkandžiauja
Jeigu vaiko svoris atitinka ūgį, vadinasi, vaikas puikiai auga ir jo apetitas yra geras. Dažniausiai paaiškėja, kad vaikas tiesiog valgo ne tai, ką reikėtų, nuolat užkandžiauja. Dėl to jis niekada neišalksta, o kai ateina įprastas valgymo laikas, kai suaugusieji sėdasi prie stalo, vaikas tuo metu visiškai nenori valgyti. Tokio vaiko tėvams siūloma keisti įpročius, o jei vaikas nutukęs - parenkama speciali dieta.
2. Bijo valgyti tai, ko dar neragavęs
Nemažai vaikų yra tiesiog išrankūs maistui. Galbūt kitose srityse jie - labai drąsūs, bet rinkdamiesi maistą jie yra itin konservatyvūs. Yra toks terminas - naujo maisto baimė, dar vadinama maisto neofobija. Ją patiriantys vaikai nėra labai norūs bandyti naujus produktus, labai gretai jiems kyla visokios aliuzijos: tai jiems atrodo, kad valgydami jie jaučia kažkokį ne tokį traškesį, tai jiems maisto spalva ar kvapas yra ne tokie, kokie turėtų būti.
3. Paveldėtas liesumas
Jei vaiko svoris žymiai atsilieka nuo jų ūgiui nustatytos normos, arba atsilieka netgi ūgis, tiriamas visas vaiko organizmas, ne tik virškinimo organai, tačiau ligų randama retai. Neretai pasitaiko, kad vaikų, kuriems akivaizdžiai trūksta svorio, vienas iš tėvų vaikystėje turėjo tokių pačių problemų.
4. Neigiamos emocijos
Dalis nevalgymo priežasčių yra psichologinės. Gali būti, kad vaikas nevalgydamas protestuoja dėl kokių nors neigiamų emocijų namuose. Svarbus ir mitybos kultūros vaidmuo. Gražiai ir skaniai paruoštas maistas, įdomiai paserviruotas stalas gali paskatinti daugiau valgyti kai kuriuos prastai augančius vaikus.
5. Darželis - proga pasikeisti
Labai dažnai tėvai nerimauja dėl vaikų mitybos darželyje. Tėvai bijo, kad atsisakydamas įstaigos maisto vaikas jaus diskomfortą, badaus, o gal netgi apsirgs. Tačiau būna ir priešingai: išrankūs vaikai darželyje pradeda valgyti įvairesnį maistą. Čia jie pamato, kaip elgiasi kiti vaikai, ir tai paskatina sekti jų pavyzdžiu.
Kai į darželį vedamas vaikas sėdi prie stalo ir jokiu būdu nevalgo, tada gydytojas pataria tėvams įdėti jam į darželį namų maisto.
6. Kur kas blogiau, kai vaikas yra nutukęs
Polinkį sureikšminti ar akcentuoti maistą paveldėjome iš karo ir pokario metų, kai iš tikro tykojo badas, kai organizmas negalėjo gauti maisto. Dabar galimybių gauti maisto yra, tik kažkas jo nenori. Todėl dažnu atveju galėtume sakyti, kad nenorėti valgyti yra nieko baisaus. „Dabar visas pasaulis susirūpinęs ne kūno svorio stoka, bet svorio pertekliumi, kuris lemia daugelį ligų. Šį reiškinį skatina ir vaikų auklėjimas, kai jiems nuolatos sakoma: svarbiausia - pavalgyti, vaikui už tai žadami prizai. Vaikui gali susidaryti įspūdis, kad daugiau nieko ir nebereikia, jis jau viską pasiekė tuo, kad pavalgė: gyvenimo tikslas pasiektas", - perspėja „Mažųjų ekspertų mokyklos" ambasadorius doc. V.
Ateina laikas, kai vaikas pradeda norėti valgyti pats. Tuomet tėvams neretai kyla klausimas, kaip elgtis - leisti bandyti valgyti pačiam, ar maitinti. Viskas prasideda nuo 8-12 mėnesio
Laikas bėga greitai. Net nepastebėsite, kaip (maždaug) nuo 8-12 mėnesio vaikas pradeda norėti bandyti valgyti savarankiškai. Pradžioje gali imti maistą pirštais, vėliau - paimti kokį nors įrankį. Nebijokite netvarkos, nes šis vaiko įprotis lavins smulkiąją motoriką, ateities valgymo įpročius bei pasitikėjimą savimi.
Ar vaikas pavalgo?
Nors gali susidaryti įspūdis, kad vaikas daugiau žaidžia su maistu, o ne jo gauna, tačiau taip nėra. Reikia laikytis vos kelių taisyklių.
Būtina pasiruošti du indelius maistui - vieną vaikui, kitą - sau. Svarbu, kad vaiko inde turi būti nedaug maisto, o jūsų tiek, kiek vaikas valgo įprastai. Nesibaiminkite, kad iš pradžių vaikas kapstysis tame maiste, žais su juo. Leiskite jam elgtis taip, kaip jis nori. Kol vaikas krapštosi, atsargiai dėkite šaukštelį maisto jam į burnytę. Būtent taip bus išpildyti du svarbūs uždaviniai: 1. vaikas bus pavalgęs ir 2. bus lavinami jo valgymo įpročiai bei kultūra.
Kiek maitinti?
Tokiu būdu vaiką maitinkite iki tol, kol išmoks suvalgyti visą porciją pats. Vėliau matysite, kaip vaiko valgymo įgūdžiai vis gražėja, savarankiškėja ir kultūringėja.
Svarbu: jei neleisite vaikui to daryti pačiam, ateityje jis gali priprasti, kad jį visada maitinate tik jūs, dings jo noras mokytis valgyti pačiam.
Mažas mamos spektaklis - svarbu
Kad vaikas greičiau išmoktų valgyti savarankiškai, mama gali (jam bevalgant) suvaidinti mažą spektakliuką - ima šaukštą ir rodo, kaip su juo reikia elgtis, kaip dėti maistą į burną. Tuomet vaikas stengsis atkartoti mamos judesius. Visa tai galima daryti ir su kitais įrankiais.
Kas dar svarbu?
Gerai kramtantiems kūdikiams reikia pasiūlyti ir tokių produktų, kuriuos galima patiems graužti laikant rankoje, pvz., duonos, obuolio, virtos morkos. Taip pat svarbu, kad maistas būtų toks, kurį būtų galima lengvai pasiimti pirštais ir įsidėti į burną, pvz., sūrio, virtos mėsos. Labai svarbu skatinti šio amžiaus kūdikių savarankiškumą, tada jie greičiau išmoks pavalgyti patys (be kitų pagalbos).
Niekada nepalikite valgančių kūdikių vienų, nes yra paspringimo pavojus.
Jei kūdikis nesidomi maistu, per prievartą jo nemaitinkite.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
