Gyvenimo kelionė ne visada klostosi tiesiai ir ramiai. Kartais ji kupina išbandymų, kurie palieka gilų pėdsaką mūsų sielose. Ypač, kai šie išbandymai susiję su nežmoniškumu ir patirtomis traumomis. Tai gali sukelti daug klausimų apie save, savo tapatumą ir vietą pasaulyje.
Kai kurie žmonės, siekdami išgyventi sudėtingus patyrimus, ieško naujų kelių ir būdų. Pavyzdžiui, Rūta dalinasi savo motinystės išgyvenimais socialiniuose tinkluose. Ji apibūdina, kaip laikui bėgant ji ir jos vyras prisitaiko prie naujo gyvenimo ritmo su dukrele. Rūta džiaugiasi dukters Sakmėjos vardu, kuris, jos manymu, yra unikalus, lietuviškas ir prasmingas, nešantis paslapties ir mistikos atspalvį. Tai jos antrasis vaikas, o vyrui - pirmasis. Pora svajoja apie vaikus nuo pat vestuvių ir džiaugiasi kiekviena akimirka kartu.
Istorija ar patirtis, kai žmogus susiduria su žiaurumu, gali palikti gilų randą. Kai kurie patyrę tokius išgyvenimus, netgi galėtų būti nuteisti ir surakinti, jei ne galimybė būti išgydytiems. Augantis suvokimas, ką mes galime padaryti, kad padėtume tiems, kurie kenčia, yra svarbus žingsnis į priekį. Galiausiai, ar žmogiškumo išaugimas galėtų užbaigti tokius kankinimus?
Kartais moterys ieško bendraminčių ar naujų pažinčių. Kai kurie skelbia apie savo norus ir lūkesčius, ieškodamos supratimo ir bendravimo. Pavyzdžiui, viena moteris skelbia, kad yra ištekėjusi ir ieško partnerio su vyro sutikimu, pabrėždama, kad jos vyras žino visus detalius ir gali prisijungti. Kita moteris apibūdina save kaip "kartais angelą, kartais velnią", ir pabrėžia, kad nesidomi jokiu rėmimu ar seksu už pinigus, o nori būti pažinta per pastangas. Ji taip pat nurodo, kad dydis ar ilgis nėra lemiamas veiksnys, o svarbiau parodyti charakterį.
Kitos moterys ieško brandesnių ir pasitikinčių savimi partnerių, kurios žino, ko nori. Jos apibūdinamos kaip patyrusios, protingos, atviros, prižiūrėtos, gražios, su natūralia eisena ir moteriška energija. Tokios moterys nori bendrauti tik su tomis, kurios gali pasiūlyti ką nors daugiau nei trumpą atsakymą, ir blokuoja įkyruosius.
Šiaulių mieste gyventojai padovanojo miestui brandžias egles Kalėdoms. Nors atsisveikinti su dešimtmečius puoselėtomis žaliaskarėmis nebuvo lengva, jos tapo svarbiausiais švenčių akcentais. Vienos eglės, kuri puošia pagrindinę miesto aikštę, amžius siekia apie 40 metų. Kitos eglės, kurias dovanojo gyventojai, puošia įvairias miesto erdves. Miestas džiaugiasi, kad kalėdiniais simboliais tapo ne atvežtinės, o vietinių gyventojų augintos ir dovanotos eglės.

Šis tekstas apima įvairias temas: nuo asmeninių išgyvenimų ir traumų iki motinystės džiaugsmų ir visuomeninių iniciatyvų, kaip gyventojų dovanojamos eglės miestui.