Mama - tai ne tik pirmas žodis, kurį ištariame, bet ir žmogus, kuris lydi mus visą gyvenimą savo meile, šiluma ir atsidavimu. Nors kartais žodžių pritrūksta, norint išreikšti, ką jaučiame, įkvepiančios citatos apie mamą gali padėti tai padaryti už mus. Jos tinka ne tik pasveikinti ypatinga proga, bet ir tiesiog padėkoti, priminti, kokia ji svarbi.
Artėjant Motinos dienai ar tiesiog kasdienybėje, dažniau nei įprastai susimąstome, ką mums duoda buvimas mama, kokius jausmus jaučiame savo mamoms. Tai - neaprėpiama meilė, begalinis palaikymas ir išminties šaltinis.
Mamos meilė yra universali ir amžina, apibūdinti ją bandoma įvairiais žodžiais. Šios klasikinės citatos padeda pajusti tos meilės gilumą ir švelnumą:

Kai norime išreikšti ypatingą dėkingumą ar pasveikinti širdžiai artima proga, šios citatos gali tapti nuoširdžiu sveikinimo atviruko tekstu ar tiesiog tylia padėka, pasakyta širdyje:

Motinystė - tai ne tik besąlygiška meilė, bet ir nuolatinis augimas, iššūkiai ir didžiulė atsakomybė. Šios mintys atskleidžia gilesnę motinos vaidmens prasmę:
Kitos vertingos mintys pabrėžia motinystės unikalumą:
TAVO VAIKO feisbuko paskyroje paklausėme bičiulių, kas jiems yra motinystė ir kas yra būti mama. Sulaukėme daugybės atsakymų, atrinkome pačias geriausiais citatas ir žodžius apie mamas, atspindinčius šio vaidmens kompleksiškumą ir grožį:

Motinystė - tai darbas 24/7, pats svarbiausias ir geriausias darbas pasaulyje. Tave nuolat supa šypsenos, juokas ir atradimai. Tai naujo žmogučio dovanojimas sau, šeimai ir pasauliui. Tai daug darbo ir rūpesčio, bet dar daugiau laimės ir džiaugsmo. Tai kasdieninis mokymasis ko nors naujo, savęs atradimas iš naujo. Motinystė - tai, kai save turi paskirstyti į daugybę dalelių, turi būti visur ir visada. Augindama 5 vaikus jaučiuosi, kad esu labai reikalinga.
Mamos palieka gilų pėdsaką mūsų širdyse ir formuoja mus visą gyvenimą. Kelių žmonių asmeninės istorijos atskleidžia neįkainojamas pamokas ir prisiminimus, kuriuos mums padovanojo mamos.
Sakoma, kad tik pagimdžiusi savo vaikus, pradedi suprasti tai, ką gavai iš savo mamos. Širdyje gimsta gilus dėkingumas ir supratimas, baigiasi teismas. Mano mama man visada buvo ir bus žmogus, kurio ilgėsiuos, kurios rankų prisilietimas ir vienas žvilgsnis ramina geriau nei raminantys vaistai.
Niekada nepamiršiu, kai tereikdavo užeiti į jos miegamąjį - ji ramiai atsisėsdavo, nuleisdama kojas ant lovos krašto, ir sakydavo: „Vaikeli, tuoj viską sutvarkysim, tik neverk“. Tuomet aš tyliai stebėdavau, kaip ji valingai ima į rankas telefono ragelį ir suka numerį po numerio. Pokalbis po pokalbio ir neilgai trukus aš išgirsdavau: „Na va, juk sakiau - viskas tvarkoj“. Visada žinojau, kad kol turiu mamą, galėsiu pasislėpti, ir šalia jos gyvenimo siaubai ištirps. Kai ištekėjau, reikėjo gerai save tramdyti, kad nebėgčiau spręsti savo problemų ant jos kelių. Juk aš dabar pati buvau mama.
Iš mamos išmokau nebijoti darbo ir būti ryžtinga. Tiesiog stebėdavau, kaip ji ramiai neria į darbų verpetą, o vakare su malonumu nusibraukia prakaitu aprasojusią kaktą ir taria: „Ar nesakiau, vaikeli: akys baisininkės, rankos darbininkės“. Iš vaikystės širdy išlikusi dar viena pamoka. Pamenu, kažkur keliavom. Pavargom, norėjosi ilsėtis, valgyti ir šiaip buvau irzli. Tuomet mama pasakė tai, kas giliai nusėdo širdy: „Niekuomet nezirzk kelionėj. Niekas nenorės draugauti su nepatenkintu žmogumi“.
Pamenu, kaip dažnai studentaudama ir vėliau gyvenime pagaudavau save pradedančią įprastinę „nepasitenkinimo dainą“, kai ausyse nuskambėdavo mamos žodžiai. Nuostabu, kaip dažnai jie mane suvaldydavo ir išsaugodavo. Suprantu, kad tikrai iki galo nežinau, kiek daug išmokau iš savo mamos, to jokioj parduotuvėj nenusipirksi. Ir dar žinau, kad amžinai liksiu jai skolinga, todėl ir nebandau grąžinti, tiesiog stengiuosi viską, ką gavau, atiduoti savo vaikams ir tiems, kuriuos kasdien sutinku.
Mama… Kažkur perskaičiau, kad mamos - tai angelai žemėje. Pirmas dalykas, kuris man ateina į galvą mąstant, ko mokausi iš savo mamos, yra nuolankumas. Didžiulis nuoširdus nuolankumas, statantis tiltus ir tirpdantis ledus. Ji visada pirma atleidžia nuoskaudas ir pirma atsiprašo. Galvodavau, kaip ji sugeba taip ir tiek atsisakyti savęs dėl kitų, t.y. dėl mūsų, dėl ramybės, santarvės, iš meilės šeimai ir Dievui… Dabar suprantu, kad tai ne vien JOS nuopelnas, ši meilė kyla iš paties meilės šaltinio, iš To, kuris pats yra Meilė, tik reikia būti prigludus prie Jo širdies…
Nežinau, gal tai skamba banaliai, gal tai nieko ypatingo, bet man darbštumo pavyzdys taip pat yra mama. Tik iš jos mokinausi gaminti maistą, tvarkytis namuose, galų gale, skalbti, prižiūrėti drabužius… Vakarais, kai mes, vaikai, jau suguldavome į lovas, mamą dar ilgai girdėdavau dirbant virtuvėje arba įsivaizduodavau jos siluetą kitame kambary prie uždegtos stalinės lempos siuvančią brolio suplėšytą rūbą.

Taip pat mane žavi neišsenkantis mano mamytės pasiaukojimas. Kartais su nuostaba ir net su baime pastebėdavau, kad mama yra visi keturi namų „kampai“, pagrindinė namų ūkio ir židinio kurstytoja. Sakau, su nuostaba - nes mamų pareigos tokios nelengvos, tiek daug reikalaujančios, dažnai varginančios ir sekinančios; su baime - nes atrodydavo, kad be JOS mes prapulsime, viskas sugrius ir pabirs kaip karoliukai iš suirusios apyrankės… Negaliu pasakyti, kad visų šių dalykų jau išmokau - aš tik pakeliui; mokausi tai išsiauginti savyje.
Mama mane pamokė pasidažyti lūpas, patvarkyti antakius, įpratino šukuotis plaukus ne tik ryte atsikėlus… O svarbiausia, nors žinojau, kad nesu gražuolė (beje, tai irgi pasakė mama), jaučiausi graži. Nebeprisimenu detalių, tačiau žinau, kad mama mokėdavo ir rasdavo už ką mane pagirti. Matyt, visi tie pagyrimai mano sąmonėje suformavo stiprų savo vertės pajautimą, nepriklausantį nuo išvaizdos. Dabar suprantu, kad iš tikrųjų moteris graži savo vidumi, tačiau tą vidų kažkas turi pradėti kurti ir formuoti. Gera, kai tie pamatai padedami dar ankstyvoje vaikystėje.

Aš vis dar prisimenu saugumo ir gerumo jausmą, kurį patirdavau, kai mama mane mažą, gal trejų metų, išmaudžiusi paguldydavo į lovą, atnešdavo pieno su medumi, o pati tvarkydavosi kambaryje. Šiltai apklostyta, paglostyta žiūrėdavau, žiūrėdavau, kol miegas sulipindavo blakstienas… Išliko tas jausmas, kai tikrovė pereina į ramų sapną, o ramybė iš sapno sugrįžta į tikrovę.
Kai myluoju savo mažąją dukrytę, suprantu, kad kažkada ir aš suteikiau savo mamai tokį patį malonumą - bučiuoti putlius žandukus, o ant skruostų jausti švelnius pirštukų grybštelėjimus. Kai iš savo vyriausiosios panelės išgirstu kilniaširdišką atsidūsėjimą „nieko tu nesupranti, mama…“, prisimenu, kaip panašios mintys kildavo ir man. Deja, tik dabar galiu pasakyti, kad mama suprato žymiai daugiau, negu tada galėjau įsivaizduoti.
Kol gyva mano mama, ji užstoja mane nuo amžinybės skersvėjo, kuris kartkartėmis jau pakedena jos sidabruotus plaukus. Vis dėlto ateis laikas, kai vietą prie amžinybės slenksčio užimsiu aš, kad mano vaikams nepūstų į nugarą…
Net kai labiausiai dreba kinkos ir atrodo, kad nieko nepavyks, arba kai ateina mintis, jog esu nevykėlė, nieko neišmanau ir apskritai neverta net bandyti ko nors siekti, kiekvieną kartą iš naujo stebuklingai prisimenu mamos žodžius, pasakytus kažkada vaikystėje: „Tu viską gali padaryti, ko tvirtai sieki. Tu niekada nepražūsi“. Aš pradedu galvoti, kad gal mama ne veltui man taip sakė, gal iš kažkur žinojo, kad aš iš tiesų panorėjusi galiu daug ką padaryti. Pradedu ieškoti to vienintelio kelelio, galinčio išvesti iš susidariusios padėties ar nuvesti ten, kur seniai troškau… ir randu. Randu, nes patikiu tuo, kuo tikėjo mano mama, tardama šiuos žodžius.
Žodžiai veikia! Tai pati brangiausia pamoka.
