Žmonės, nežinantys savo istorijos, visada lieka vaikais
Kasdienė akistata su viskuo nepatenkinta ir vis burnojančia tamsa perša tikėjimą, kad jau nebebus Baltijos kelių ir Laisvės laužų. Ar netiesa čia parašyta? Gal iš tikrųjų nereikėjo tų visų akcijų ir kelių? Vos ne kasdien, o gal ir dar dažniau, skundžiamės, kaip dabar bloga gyventi, kaip sunku gyventi, kokie esame vargšai, kokia niekam tikusi valdžia. Ir taip diena iš dienos. Žinoma, ne visi taip murma, bet didžioji dalis tikrai. O kaip yra iš tikrųjų? O iš tikrųjų tereikia pasižiūryti į parduotuves su gausybe prekių ir nemažesne gausybe pirkėjų, į gatves su automobilių spūstimis, į laisvai užsienin vykstančius apsipirkti. Ar būdavo taip anksčiau, ar taip elgtis galėjome? Tikrai ne. Viso šito tiesiog nebuvo.
Aiškiai žinojai, kad vadinamos šlapios dešros gausi nusipirkti (jei užteks) pirmadienį arba ketvirtadienį atstovėjus ilgą eilę parduotuvėje, kad apie nuosavą automobilį galėjai pasvajoti, kol sulaukdavai paskiros, o užsienin išlėkti, tik svajonėse. Ar buvo lengviau smetoninei Lietuvai? Ar buvo lengviau ikismetoninei Lietuvai? Ar būtų šiandien Lietuva, jei ne J. Basanavičiaus „Aušra“ ar V. Kudirkos „Varpas“? Bet palaukite, čia vėl norėtųsi klustelti, kas tas Basanavičius, „Aušra“, Kudirka, „Varpas“? Sakote, savaime aišku. Norėtųsi taip galvoti, deja, pasižiūrėjus televizijos laidą „Klausimėlis“, kai žmonių buvo klausiama kas yra Kovo 11-oji? Kuo ši data skiriasi nuo Vasario 16-osios? Teko įsitikinti, kad daug Lietuvos gyventojų nežino, neskiria šių datų ir nemato nieko baisaus. Tiesą pasakius, žiūrint į pagyvenusias moteris, vyrus, į jaunus žmones, kurie aiškindavo, kad tai pavasario lygiadienio šventė, arba, kad darbo žmonių šventė, buvo graudžiai liūdna.
Pirmojo „Aušros“ numerio, pasirodžiusio 1883 m. balandžio mėnesį, pratarmės pradžioje pateiktas senas romėnų posakis: „Homines historiarum ignari semper sunt pueri“ - „Žmonės, nežinantieji istorijos, visada lieka vaikais“. Jau tuomet, beveik prieš pusantro šimto metų, tamsiai, neraštingai visuomenei buvo aiškinama apie savos istorijos pažinimą. Mes gi, pasirodo, taip ir likome vaikais neišmanėliais, kuriems nėra svarbus Tėvynės likimas, jos istorija. Nežinantys artimos (jau nekalbame apie tolimą) istorijos lieka per maži, kad suprastų, kaip ir kodėl reikia branginti tėviškę ir ją saugoti. O kam būti savo Tėvynės patriotu? Va, Kovo 11-oji laisva diena, išeiginė, vadinasi, važiuojam į Lenkiją pigesnės dešros, mėsos, miltų ar cukraus. Kokia čia dar šventė, baikit juokus. Va, apsipirksime pigiai ir valio. Liūdna ir darosi neramu dėl savo krašto ateities. Negi dvidešimt pirmame amžiuje tapome tokiais materialistais, kad viską galime parduoti, iškeisti nesusimąstydami, kokias vertybes prarandame.
Istorijos svarba tautos išlikimui
Jonas Basanavičius rašė: „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia!” Oi, kaip dar gajūs mūsuose per penkiasdešimt metų puoselėti sovietiniai reliktai. „Tačiau ateina toji diena, kai prisidedame dar vienus laisvės metus. Apgintus, išsaugotus, išpuoselėtus. Ir tų metų niekada neturi būti per daug. Kaip ir mūsų pastangų siekti šviesos ir tiesos. Šiandien. Kasdien. Į dar vieną Kovo 11-ąją! Švęskime Laisvę!“ - sakoma tame pačiame sveikinime. Vilties yra. Mūsų viltis - tie laisvės vaikai, kurie jau nepažino apsimestinio ir melagingo gyvenimo, kurie yra pajutę tikros laisvės vėjo gūsį, kurie žino, kaip ir kam reikia švęsti valstybines šventes.
Istorija kaip ir gamta turi savo dėsnius. Istorija yra gyvenimo mokytoja. Istorija yra laboratorija, kurioje mes turime idėjų rezultatą. Istorija - tikras praeities liudininkas, tiesos šviesa, gyvoji atmintis. Istorija - nuolatinė pjesė, kurią vaidina vis nauji aktoriai. Istorija - mūsų darbų lobynas, praeities liudytoja, pavyzdys ir pamokymas dabarčiai, įspėjimas ateičiai. Istorijos nuosėdos yra atskiro žmogaus nelaimė. Istorinė tiesa dažnai būna kaip banali pasakėčia: visuose procesuose yra realūs dalykai ir ketinimai; neginčytinas faktas dažnai tampa užsitęsusiu procesu. Kiekvienos epochos savi uždaviniai, ir nuo to, kaip jie sprendžiami, priklauso žmonijos pažanga. Nelabai malonu skaityti istoriją. Skaitant telieka keistas liūdnokas pasitenkinimas, kad ir šiandien nieko naujo neatsitinka. Viskas jau buvę tuzinus kartų. Melas, veidmainystė, žmogžudystės, Baltramiejaus naktys, korupcija dėl valdžios troškimo, nepertrūkstama karų grandinė - žmonijos istorija parašyta krauju ir ašarom, o po tūkstančiais krauju nutaškytų praeities statulų tik kai kada sušvisdavo kokia nors viena, užlieta sidabrinės gėrio šviesos. Demagogai, apgavikai, tėvažudžiai ir žudikai, apgirtę nuo valdžios egoistai, pranašai, fanatikai, skelbią artimo meilę tik su kalaviju; tas pats ir tas pats, ir visur ta pati kantri liaudis, kurstoma susikibti viena su kita beprasmiškoms žudynėms už kaizerį, tikėjimą ir bepročius valdovus - nei galo, nei pabaigos.
Pirmas istorijos uždavinys - susilaikyti nuo melo, antras - neslėpti tiesos, trečias - neduoti jokios progos įtarti šališkumu arba išankstiniu priešiškumu. Tobulai parašyti istoriniai romanai verti išsamiausių istorijos studijų. Vienintelis dalykas, kurio pamoko istorija, yra tas, kad žmonių istorija nepamoko. Žmonijos istorija vis labiau darosi panaši į lenktynes tarp mokymosi ir katastrofų.
Kultūrinis atsilikimas ir atminties praradimas
Dabarties istorija remiasi praėjusia istorija. Neveltui yra posakis „Nežinantys istorijos, pasilieka vaikais“. Tad jei žmogus nežino savo šalies praeities, tai jis ir prie ateities mažai kuo prisidėti begali. Prieš dešimtmetį įkurtame muziejuje galima aplankyti autentišką beveik pusę amžiaus veikusį kalėjimą, susipažinti su tremtinių buitimi ir vargais bei pabandyti įsivaizduoti, kokius sunkumus turėjo iškęsti tuometiniam režimui nepaklusę šalies patriotai. Muziejaus darbuotoja neabejoja, jog mėgstamiausia lankytojų vieta - mirties nuosprendžių vykdymo kambarys. Čia mirti pasmerkti žmonės net ir po egzekucijos įvykdymo buvo laikomi nusikaltėliais. Būtent todėl kalinių palaikai niekada nebūdavo grąžinami artimiesiems. Nors 2012-ieji paskelbti muziejų metais, Genocido aukų muziejus šia proga ypatingų ekspozicijų rengti neketina. Šių metų Kovo 11-oji - ne išimtis. Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga kiekvienas panorėjęs Genocido aukų muziejaus ekspozicijų sales galėjo aplankyti nemokamai. Tądien čia lenkęsis Stanislovas teigė, jog šios vietos reikšmė lietuvių tautai yra didžiulė. ,,Ši vieta nepaprastai svarbi tautai, o ypač jaunimui. Čia galima sužinoti, kaip žmonės buvo kankinami sovietmečiu.
Genocido aukų muziejaus reikšme taip pat neabejoja. Šis muziejus, viešindamas kovotojų už laisvę prisiminimus apie tai, kaip jie buvo kankinami, prisideda prie tam tikro tiesos ieškojimo. Viešumas yra pagrindinis ginklas kovoje už tiesą ir dabar. Tačiau informacijos apie vykdytas sovietų valdžios represijas viešojoje erdvėje trūksta. O ir pati Lietuvos visuomenė, jos nuomone, kažkodėl įsitikinusi, jog domėtis šalies praeitimi yra neverta. Kas lemia tokį visuomenės abejingumą? Galimai kaltas meilės tėvynei trūkumas. Jį galima įvardyti kaip esminį skirtumą tarp dabartinės ir tarpukario Lietuvos. Žmonės tarpukariu savo šalį pamilo taip stipriai, kad net tremtyje, minint Vasario 16-ąją, savo skalbinius jie išdžiaustydavo Lietuvos vėliavos spalvų eiliškumu.
Kalbant apie patriotiškumo skatinimą mokyklose, jo yra nemažai, tačiau visuomet norėtųsi dar daugiau. Mokinių meilė savo šaliai dažnai priklauso nuo mokytojo. Jeigu mokytojas stiprus ne tik kaip istorijos dalyko mokytojas, bet ir kaip patriotas, tai ir mokiniai daug daugiau žino apie savo šalies istoriją. Su moksleivių grupėmis muziejuje dirbanti specialistė pastebėjo, jog kartais tautinių mažumų mokyklos skiria daugiau dėmesio vaikų patriotiniam ugdymui nei lietuviškos mokyklos. Ji prisiminė, kaip viena tokios mokyklos mokytoja jai pasakojo, jog visam jų mokytojų kolektyvui yra svarbu atvesti savo mokinius į tokią vietą kaip ši. Muziejaus specialistė mano, kad dėl šios priežasties kai kurie į muziejų atvykę moksleiviai nesupranta tikrosios to laikmečio padėties. Pasitaiko, kad ir vyresniųjų klasių mokiniai į muziejų ateina stokodami žinių apie šalies praeitį. Atsiranda ir tokių jaunuolių, kurie 1991 m. nežino.
Kodėl verta studijuoti istoriją? | 5 minučių vaizdo įrašas
Istorija - tai aš. Istorijos motto: tas pats, bet kitaip. Istorijos nežinantys žmonės visada lieka vaikais. Suprasti, kaip ir kodėl reikia branginti tėvynę ir ją saugoti, įmanoma tik žinant jos istoriją.
Savivaldybės privalo remtis duomenimis, nes jos teikia paslaugas gyventojams, o jų sprendimai daro tiesioginę įtaką gyventojų gyvenimo kokybei, teigia Valstybės duomenų agentūra (VDA). VDA dar 2024 m. žengė svarbų žingsnį - sukūrė savivaldai skirtą aplikaciją „DataLab“. Vilniaus odontologinių paslaugų rinką papildė nauja klinika, priklausanti vienam didžiausių odontologijos tinklų Lietuvoje - „Šypsenos akademijai“. Vasarį pacientus pradėjusi priimti klinika šią savaitę oficialiai pristatyta visuomenei. Atidarymo renginyje dalyvavo ir „Hanner“ valdybos pirmininkas Arvydas Avulis.
„Verslo klasės“ 2009 m. rugsėjo mėn.
Istorijos nežinantys žmonės visada lieka vaikais.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
