Žmogus pagal Bažnyčios mokymą: embrionas kaip asmuo ir gyvybės vertė
Krikščioniškasis požiūris į gyvybę remiasi fundamentalia tiesa, kad žmogus, Kūrėjo sukurtas iš meilės, yra norėtas dėl jo paties ir asmeniškai. Bažnyčios mokymas pabrėžia, kad žmogus, toks pat žmogus, kokiu jis vėliau taps, egzistuoja jau nuo pat pradžios. Tai nėra tiesiog „būsimas“ žmogus, o jau besivystantis asmuo, turintis nelygstamą vertybę.
Šventasis Raštas aiškiai liudija pagarbą negimusiam kūdikiui. Dievo žodžiai pranašui Jeremijui: „Dar prieš suformuodamas tave įsčiose, tave aš pažinau, dar prieš gimimą tave aš pašventinau“ (Jer 1, 5) - pabrėžia, kad gyvybė priklauso Dievui, o ne mums. Kiekvienas žmogus yra vienintelis ir nepakeičiamas Dievo akyse, todėl mums nepriklauso teisė disponuoti jų gyvybe ar spręsti, kam gyventi, o kam mirti.
Biologinė ir asmens gyvybė: vientisa visuma
Šiuolaikiniame diskurse kartais bandoma atskirti biologinę gyvybę nuo „asmens“ statuso, tačiau krikščioniškoji antropologija moko, kad žmogus yra vientisa kūno ir dvasinės sielos vienovė. Embrionas nėra tik ląstelių rinkinys, laukiantis, kol „taps“ žmogumi - jis jau yra besivystantis žmogus. Šis dualistinis požiūris, bandantis nuasmeninti negimusį kūdikį, yra abejotinas, nes nuo pat apvaisinimo momento egzistuoja unikali gyvybė su savo genetiniu kodu.
Mokslo pažanga tik patvirtina šias įžvalgas: tyrimai rodo, kad vaikas jau labai anksti jaučia skausmą, reaguoja į aplinką ir turi savo poreikius. Todėl pagalbinio apvaisinimo technologijos, kurių metu manipuliuojama embrionais, yra neatsiejamos nuo opiausių etinių klausimų. Pagal krikščioniškąją moralę, embrionas - tai žmogaus gyvybė, turinti teisę gimti, augti ir turėti Dievo duotus bei tėvų jam sukurtus namus.
Moralinio vertinimo kriterijai
Svarstant pagalbinį apvaisinimą, Bažnyčia kviečia atsakyti į esminį klausimą: ar tai tikrai yra gydymas? Gydymas bendriausia prasme siekia pašalinti ligos priežastį ir atkurti funkciją, o ne ją apeiti technologijomis. Krikščioniškoji bioetika pabrėžia tris sąlygas, idant pagalba būtų morali:
- Apvaisinime turi dalyvauti sutuoktinių lytinės ląstelės.
- Gyvybės atsiradimas negali būti atskirtas nuo santuokinio lytinio akto.
- Apvaisinimas turi įvykti moters organizme (in vivo).
Onkologijos epidemija - pokalbis su gydytoja Robertina Ostapenkienė
Žemiau pateiktoje lentelėje apibendrinami esminiai Bažnyčios mokymo principai, taikomi žmogaus gyvybės pradžiai.
| Principas | Paaiškinimas |
|---|---|
| Gyvybės šaltinis | Visa gyvybė priklauso Dievui ir yra Jo dovana. |
| Neliečiamumas | Embrionas yra asmuo nuo pat pradžios ir turi teisę į gyvenimą. |
| Santuokinis aktas | Gyvybė turi būti perduodama tik meilės akte tarp vyro ir moters. |
| Technologijų riba | Technologijos negali pakeisti Dievo ir sutuoktinių bendradarbiavimo. |
Krikščioniškas požiūris į žmogaus gyvybės vertę šiandien yra nepaprastai aktualus. Tai gyvybės-meilės kultūros pasirinkimas, kviečiantis visus, ypač kenčiančius, ieškoti moralinio teisumo kelio. Tik einant šiuo keliu, galima išlaikyti pagarbą kiekvienai, net ir pačiai mažiausiai, gyvybei.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
