Žmogaus teisių užtikrinimas ilgalaikės socialinės globos namuose: iššūkiai ir perspektyvos

Socialinės priežiūros paslaugų teikimo tikslas - užtikrinti, kad asmenų, kurie dėl savo amžiaus, ligos ar funkcinių sutrikimų negali užtikrinti gyvenimo kokybės savo jėgomis, gyvenimo kokybė nesuprastėtų. Socialinės globos paslaugų teikimo tikslas - užtikrinti, kad gyvenimo kokybė nesuprastėtų asmenims, kurie dėl savo amžiaus, ligos ar funkcinių sutrikimų negali šios kokybės užtikrinti savo jėgomis. Remiantis Socialinių paslaugų įstatymu, socialines paslaugas gali gauti Lietuvos piliečiai bei užsieniečiai (įskaitant asmenis be pilietybės), kurie turi leidimą gyventi Lietuvoje. Mokėjimo už socialines paslaugas dydis nustatomas atsižvelgiant į socialinių paslaugų, teikiamų asmeniui (šeimai), rūšį, į asmens (šeimos) pajamas, turtą, įvertinus asmens (šeimos) finansines galimybes. Kartais geriausias pasirinkimas teikti asmeniui socialines paslaugas yra atlikti tai ilgalaikės socialinės globos ir socialinės reabilitacijos įstaigose. Šios įstaigos užtikrina asmeniui būstą, individualią socialinę globą ir socialinę reabilitaciją.

Istorinė perspektyva ir identifikuotos problemos

VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ vykdydama projektą „Pokyčių sparnai“, kuriam finansavimą skyrė Europos NVO programą „EEA Grants“, siekia prisidėti prie reformų psichikos sveikatos ir žmogaus bei vaiko teisių srityje. Viena iš projekto sudedamųjų dalių yra stebėti vykdomą deinstitucionalizacijos procesą ir aktyviai jame dalyvauti siūlant savo patirtį ir žinias, sukauptas per daugiau nei dešimtmetį aktyvaus dalyvavimo psichikos sveikatos politikos diskurse. Siekiant įvertinti esamą padėtį Lietuvos socialinės globos namuose iš ilgalaikės perspektyvos, buvo parengta ataskaita „Žmogaus teisės Lietuvos socialinės globos sistemoje“.

Pirmojoje ataskaitos dalyje pristatomi šeši Lietuvoje vykę stacionarių socialinės globos institucijų stebėsenos vizitai, pradedant nuo Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“ inicijuotų apsilankymų 1990 metais, baigiant 2011 metais vykdytu išsamiu valstybinių institucijų bei nevyriausybinių organizacijų atstovų tyrimu apie žmogaus teisių padėtį socialinės globos namuose. Tiriamas laikotarpis apima daugiau nei 20 metų (1990-2011), tačiau visuose tyrimuose identifikuojamos tos pačios problemos. Ataskaitoje daromos išvados, jog Nepriklausomybės laikotarpiu stacionarios globos sistemoje vyko tik fragmentiški ir paviršutiniški pokyčiai. Pirmieji apsilankymai daugiau pabrėžė įstaigų skurdą, nežmoniškas gyvenimo ir buities sąlygas, apleistus ir tarp keturių sienų uždarytus žmones.

Pagrindiniai žmogaus teisių pažeidimai pagal JT Neįgaliųjų teisių konvenciją

Aptariant pagrindinius žmogaus teisių pažeidimus stacionariose socialinės globos įstaigose ataskaitoje remiamasi Neįgaliųjų teisių konvencija ir jos pagrindiniais straipsniais, kuriuose aptariamų teisių užtikrinimas socialinės globos namuose kelia daugiausia problemų:

• Lygybė prieš įstatymą;
• Teisė nebūti kankinamam ar nepatirti žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio ar nebūti taip baudžiamam;
• Laisvė nebūti išnaudojamam, nepatirti smurto ir prievartos;
• Gyvenimas savarankiškai ir įtrauktis į bendruomenę;
• Asmens mobilumas;
• Saviraiškos laisvė ir laisvė reikšti nuomonę, galimybė gauti informaciją;
• Privataus gyvenimo neliečiamumas;
• Būsto ir šeimos neliečiamumas;
• Sveikata;
• Gebėjimų ir funkcijų lavinimas ir reabilitacija;
• Darbas ir užimtumas;
• Pakankamas gyvenimo lygis ir socialinė apsauga.

Institucinė kultūra ir vidaus tvarkos taisyklės

Antroji ataskaitos dalis buvo skirta socialinės globos namų vidaus tvarkos taisyklių analizei. Tai - įstaigos vidinis dokumentas, reglamentuojantis jos gyventojų gyvenimo sąlygas, elgesio normas, teises ir prievoles. Todėl šių dokumentų analizė leidžia suvokti įstaigoje esančią tvarką, jos kūrimo ir palaikymo metodus, požiūrius į gyventojus, atsakomybes, priemones, kurių imamasi pažeidus dokumentuose numatomą drausmę. Analizei buvo surinkta 14 globos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.

Sprendžiant iš socialinės globos namų vidaus tvarkos taisyklių analizės, šios įstaigos pasižymi visais „institucinės kultūros“ požymiais: nuasmeninimu; tvarkos griežtumu; priskyrimu grupėms; bei akivaizdžiu socialiniu atstumu tarp gyventojų ir darbuotojų. Savarankiško gyvenimo namų vidaus gyvenimas kur kas mažiau įspraustas į rėmus, tačiau iš dalies taip pat turi šių požymių apraiškų: jų vidaus tvarkos taisyklės atskleidžia darbuotojų dominavimą priimant sprendimus; įstaigos gyventojų nuasmeninimą ribojant arba kontroliuojant asmeninių daiktų atsivežimą.

Pavyzdys: Kukarskės globos namų priėmimo procesas

Vienas iš pavyzdžių, kaip veikia ilgalaikės socialinės globos sistema, yra Kukarskės globos namai. Kukarskės globos namai yra biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis - užtikrinti ilgalaikę (trumpalaikę) socialinę globą suaugusiems asmenims su negalia, dėl kurios jie negali gyventi savarankiškai, naudotis kitomis bendruomenės paslaugomis, ir kuriems būtina nuolatinė specialistų priežiūra. Svarbu pažymėti, kad į socialinės globos įstaigą nepriimami asmenys, kurie apgyvendinimo metu serga ūmiomis infekcinėmis ar kitomis pavojingomis užkrečiamomis ligomis bei esant ūmiai psichozei. Pirmines ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančio gydytojo išduotas išrašas iš medicininių dokumentų (F027/a), nuo kurio išdavimo iki asmens apsigyvenimo globos įstaigoje negali būti praėję daugiau kaip 3 mėnesiai, yra saugomas asmens byloje.

Globos namai, į kuriuos siunčiamas asmuo, yra parenkami pagal galimybes atsižvelgiant į asmens (globėjo, rūpintojo) pageidavimą. Jei Globos namuose yra laisvų vietų, Departamentas siuntimą išrašo ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo sprendimo dėl socialinės globos skyrimo gavimo dienos. Siuntimas pateikiamas (išsiunčiamas) asmeniui (globėjui, rūpintojui). Siuntimo kopija pateikiama Globos namams, į kuriuos asmuo siunčiamas. Išrašytas siuntimas galioja 30 kalendorinių dienų nuo jo išsiuntimo asmeniui (globėjui, rūpintojui) dienos. Jei Globos namuose nėra laisvų vietų, asmuo yra įrašomas į asmenų eilę ilgalaikei socialinei globai gauti valstybės Globos namuose, kurią sudaro ir tvarko Departamentas.

Sisteminiai iššūkiai ir deinstitucionalizacijos procesas

Jau daugiau nei dešimtmetį Lietuva yra ratifikavusi Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją. Ši konvencija aiškiai ir nedviprasmiškai įpareigoja valstybes užtikrinti, kad visi žmonės galėtų laisvai rinktis, kur ir su kuo gyventi, turėtų galimybę gyventi bendruomenėje, nebūtų atskirti nuo visuomenės, sukūrus oriam ir savarankiškam gyvenimui reikalingą paslaugų infrastruktūrą, tinkamai pritaikius įvairias sąlygas ir suteikiant reikalingą individualią pagalbą, pagal kiekvieno individualius poreikius.

Deja, Lietuvoje iki šiol apie 6000 suaugusiųjų gyvena atskirtyje, socialinės globos namais pavadintose uždarose įstaigose, iš jų yra atimta teisė gyventi bendruomenėje, būti pilnaverčiais visuomenės nariais, turėti geresnę gyvenimo kokybę. Tai yra įstaigos, kurių pavadinimai buvo pakeisti ir kurių patalpos buvo renovuotos. Tačiau svarbiausias dalykas išlieka nepasikeitęs - tai yra įstaigos, egzistuojančios visuomenės „paraštėse“, o jų gyventojai patiria ne tik žmogaus teisių pažeidimus, tačiau ir itin plačiai paplitusią stigmą. Faktiškai, visi šie 6000 mūsų bendrapiliečių yra įkalinti valstybės ir mūsų visų netiesioginiu bendru sutarimu.

Jau nuo 2014 metų Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vykdo pertvarką ir deda pastangas, kad dalis šiose įstaigose apgyvendintų žmonių persikeltų, apsigyventų bendruomenėje. Ne tik mūsų giliu profesiniu įsitikinimu, bet ir remiantis gerosiomis tarptautinėmis praktikomis, yra labai svarbu ne vien tik vystyti naujų kokybiškų, į asmenį orientuotų ir žmogaus teisių standartus atitinkančių paslaugų spektrą bendruomenėje, tačiau ir siekti, kad į vis dar egzistuojančias nuolatinės socialinės globos įstaigas nebebūtų siunčiami gyventi nauji asmenys.

Deja, bet psichikos sveikatos priežiūros sistemai, už kurią atsakinga Sveikatos apsaugos ministerija, tokia užduotis net nėra iškelta. Tai yra labai didelė spraga, nes realybėje socialinės globos ir psichikos sveikatos priežiūros sistemos yra glaudžiai susijusios, egzistuoja aiški sistemų sinergija, šios dvi sistemos viena kitą palaiko. O psichikos sveikatos priežiūros sistema iki šiol yra perdėm medikalizuota, diagnozavus psichikos sveikatos sutrikimą - tai dažnai atsitinka paauglystėje arba jaunystėje - ambulatorinė sistema labiausiai rūpinasi gydymu psichotropiniais vaistais, trūksta galimybių žmonėms pasirinkti platesnio spektro paslaugas, kurios papildytų arba tam tikrais atvejais net ir pakeistų vien tik vaistų skyrimą ar vartojimą. Nėra sukurtos kompleksinės paslaugų sistemos, kuri pakankamai užtikrintų psichosocialinių aspektų bei žmonių individualaus atsistatymo poreikių atliepimą, tęstines psichoterapijos paslaugas, profesinę reabilitaciją bei užimtumo paslaugas, asmeninio asistento pagalbą, apsaugotą būstą. Taigi, daugumos šių žmonių poreikiai nebūna patenkinami, o jų prasta būsena dažnai vertinama kaip „simptomų paūmėjimas“, ir jie guldomi į psichiatrijos stacionarą.

Taigi, turime paradoksalią situaciją. Kol socialinės apsaugos sistema stengiasi mažinti socialinės globos įstaigose gyvenančių žmonių skaičių, tą skaičių kasmet papildo sveikatos apsaugos sistema.

Sisteminių permainų poreikis

Šioje sistemoje dirbantiems specialistams niekas iki šiol nėra davęs uždavinio, kad bendro darbo tikslas yra ne nukreipti psichikos sveikatos priežiūros paslaugas gaunančius žmones į šias įstaigas, o daryti viską, kas įmanoma, kad tai neįvyktų. Kiekvienas atvejis, kuomet dar vienas žmogus nusiunčiamas gyventi į tokią įstaigą, reiškia dar vieną valstybės pralaimėjimą ir dar vieno asmens pažeistas teises. Kol to nesuprasime - klausysimės egzistuojančios socialinės globos sistemos šalininkų nuolatinio kartojimo, kad šios įstaigos yra labai reikalingos, net laisvų vietų jose trūksta egzistuojančiai paklausai patenkinti - ydingos sistemos tikslas ir yra nuolat pateisinti savo reikalingumą. Prasmingo ir oraus gyvenimo nusipelno ne tik šiose įstaigose gyvenantys žmonės. Ydingos sistemos įkaitais yra tapę ir specialistai, dirbantys joje, kurie yra priversti prisitaikyti prie pasenusios atskirtyje veikiančių įstaigų idėjos ir praktikos.

Žmogaus teisių stebėjimo institutas kartu su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis pasisako už sistemines permainas Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros bei socialinės globos sistemose. Deja, kaip ir ne kartą anksčiau, prasmingo diskurso, ypač apie sistemines problemas, išplėtoti nepavyko. Kai kyla skandalas ir paviešinama, kad neteisėtais veiksmais pažemintas žmogaus orumas, apribota laisvė, galima potencialiai tikėtis kelių scenarijų. Pirmas - kad greitai viską užmiršus, gyvenimas, diskriminacija ir panašaus pobūdžio nusikaltimai nepastebimai tęsis po senovei. Antras - kad visuomenei ir žiniasklaidai reaguojant, valdžios struktūros priims sprendimą, kuriuo asmenys pažeidę žmogaus teises bus priversti prisiimti atsakomybę ir už savo veiksmus atsakyti, taip pat bus imtasi prevencijos priemonių, kad tokie įvykiai niekada nebesikartotų.

tags: #zmogaus #teises #aukstelkes #socialines #globos #namuose

• Satja Sai Baba: stebukladarys ar charizmatinis lyderis?
• Vaiko tikėjimo laisvės apribojimai
• Vaikų mitybos įpročių ugdymas
• kaip surengti įsimintiną pižamų vakarėlį vaikams
• Sužinokite apie vaikų sveikatos sutrikimus