Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, geriau žinoma kaip Žemaitė, gimė 1845 m. birželio 4 d. Bukantės dvarelyje, Plungės valsčiuje, bežemių bajorų šeimoje. Jos tėvas Antanas Beniuševičius buvo urėdas, o mama Julijana Sciepuraitė - namų šeimininkė. Namie visi šnekėjo lenkiškai, buvo puoselėjama lenkiška dvasia. Pradžios mokslus Žemaitei vedė tėvai, vėliau dėdienė.

Žemaitės kartos bajorams didžiulį poveikį turėjo išgyventas 1863 m. sukilimas. Dėdienės šeima aktyviai rėmė sukilėlius, į nuošalų Šėmų dvarą nuolat užsukdavo kovotojai. Šį laiką Žemaitė savo „Autobiografijoje“ atsimena kaip prasmingos tautinės veiklos, gyvenimo su uždegančia idėja metą. Po sukilimo nuskurdus Šėmų dvarui, Julija Beniuševičiūtė gavo tarnybą Gorskių dvare Džiuginėnuose. Būtent ten 1865 m. Žemaitė susituokė su dvaro eiguliu Laurynu Žymantu. Apsisprendimą prieš tėvų valią ištekėti už žemesnio luomo vyro rašytoja vėliau aiškino idealistiniais, greičiausiai Romantizmo lektūros ir sukilimo įvykių sukurstytais luomų solidarumo jausmais.
Apie 30 metų nuo vedybų pradžios Žemaitė su vyru nuomavosi žemę, dirbo joje ūkio darbus. 1883 m. Žemaitė su vyru apsigyveno Ušnėnuose. Ten susipažino su rašytoju, Žemaitės įkvėpėju, Povilu Višinskiu. Pradėjusi iš jo skolintis knygas, gavo paskaityti ir nelegalios lietuviškos spaudos. Lietuviškuose laikraščiuose skelbiama grožinė proza paskatino rašytoją išbandyti ir savo plunksną. Pirmąjį savo kūrinį „Rudens vakaras“ Žemaitė parašė būdama keturiasdešimties. 1894 m. šis kūrinys buvo išspausdintas „Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams“. Redakcija J. Jablonskio siūlymu autorei davė Žemaitės slapyvardį.
Po vyro mirties 1900 m. Žemaitė aktyviai įsitraukė į besikuriančios lietuvių visuomenės gyvenimą. 1907 m. Žemaitė dalyvavo Lietuvos moterų, o po metų ir Rusijos moterų suvažiavimuose. 1912 m. rašytoja persikėlė gyventi į Vilnių, kur nuo 1913 m. redagavo „Lietuvos žinias“. Pirmojo pasaulinio karo metu Žemaitės veikla dar labiau suaktyvėjo. 1916 m. su advokato A. Bulotos šeima lankėsi JAV lietuvių kolonijose, sakė kalbas ir rinko aukas kenčiantiems dėl karo pasėkmių. 1917 m. ji tapo Lietuvos socialistų liaudininkų sąjungos nare.
| Laikotarpis | Veikla |
|---|---|
| 1845-1865 | Vaikystė ir tarnystė dvaruose |
| 1866-1893 | Ūkininkavimas, šeimos kūrimas |
| 1894-1912 | Literatūrinis debiutas, darbas su P. Višinskiu |
| 1913-1921 | Redaktorė, visuomenininkė, kelionė į JAV |
Kaip pagrindinė Žemaitės kūrinių tema išskiriama kaimo gyvenimo tema. Būtent šio gyvenimo kaime centre atsiduria moteris. Žemaitės kūrinių herojai siejami su egzistenciniu rimtumu. Autorė į savo skaitytojus nežvelgia iš aukšto. Leidžia patiems skaitytojams nuspręsti, kas yra gerai, o kas - blogai, nors pati pateikia atitinkamas pozicijas ir veikėjų vertinimus. Žemaitės rašymas išskiriamas kaip ypač energingas, detalizuotas ir labai emocingas.

Gyvenimo pabaigoje 1921 m. rašytoja apsigyveno Marijampolėje, įsikūrė pas pažįstamą advokatą A. Bulotą, užsiėmė savo raštų redagavimu ir naujais darbais. Tais pačiais metais rašytoja mirė ir buvo palaidota Marijampolėje.