Lietuvių dainos: nuo kasdienybės iki partizanų kovų „Žaliam daržely tarp žalių rūtų“
Daina lietuvį lydėjo visą gyvenimą: nuo kūdikystės iki paskutinių gyvenimo dienų. Kūdikystėje skambėjo lopšinės, paūgėję vaikai dainuodavo piemenėlių dainas, vėliau kiekvienas darbas buvo dirbamas skambant dainoms: šienapjūtės, rugiapjūtės, linų apdorojimo, audimo ir kitoms. Nesuskaičiuojamos dainos skambėjo jaunimo pasilinksminimo vakaruose, kur daina buvo viena iš pasilinksminimo priemonių.
Partizaninės dainos: istorijos ir kovos atspindys
Ypatingą dalį sudarė tėvynės gynimo ir karo dainos. Lietuva visą laiką buvo apsupta priešų, su kuriais nuolat reikėjo kariauti dėl Nepriklausomybės ir Laisvės. Labai populiarios tapo dainos apie bėrą žirgelį, aštrų kardą, į karą išeinantį ginti tėvynės bernužėlį. Labai daug dainų buvo sukurta Nepriklausomybės kovų metu -1918-1920 m. Tos dainos tarpukario Lietuvoje 1918-1940 m. skambėdavo švenčių, įvairių susibūrimų metu. Tam įtakos turėjo tuometinė švietimo sistema - jaunimas buvo auklėjamas patriotine ir meilės Tėvynei dvasia.
Užėjus antrajai sovietinei okupacijai, jaunimas, vedinas patriotinių jausmų, pasitraukė į miškus ir su ginklu rankose stojo į beviltišką kovą su okupantais. Tuo metu pradėjo skambėti dainos nauja partizanine tematika. Daug dainų buvo pritaikyta ne tik iš Nepriklausomybės kovų laikotarpio, bet ir iš ankstesnių kovų. Partizanai pradėjo kurti naujas dainas, kuriose skambėjo ryžtas ginti Tėvynę, jos Nepriklausomybę, sunki partizano dalia, viltis ir tikėjimas pergale.
Dainų temos ir žinutės
Daugelyje dainų skamba rauda motinų, kurios laimina į mišką išeinančius sūnelius, bet tiki, kad jie iškovos pergalę ir vėl Lietuva bus laisva. Dažnai partizanai apdainuoja savo mergeles, kurių prašo puošti partizanų kapus. Beveik visose partizanų dainose pradžioje skamba skausmas, nepakeliamos gyvenimo sąlygos, o gale viltis, kad jų vargas ne veltui, ir Lietuva vėl bus nepriklausoma ir laisva. Daug dainų sukurta žuvusių bendražygių ir kovos draugų atminimui.
Partizaninės dainos atspindėjo ir rezistentų požiūrį į priešus. Yra ir humoristinių dainų, kuriose išjuokiami išdavikai ir kolaborantai, nuėję tarnauti okupantams, liaudis juos vadino niekinamai - stribais (skrebais). Jiems skiriamose dainose skamba vien tik prakeiksmai.
Štai keletas dainų ištraukų, atspindinčių to meto nuotaikas ir siekius:
- „Grąžink šiam pasauliui ramybę pirmykštę. Naikina žmoniją jau kelinti metai. Tik baisios patrankos po Lietuvą kaukia.“
- „Bet nepaliksim vergaut tėvynės... Pilių griuvėsius vėl puoš trispalvės.“
- „Vienas tikslas mums beliko: mirti ar laimėt.“
- „Lūpos mirštančių kartojo: "Sudiev, Lietuva!"“
- „Kova. Kova. Už bočių mušasi kapus... Vaikai jos, drąsūs milžinai...“
- „Žeme, mano žeme! Apšlakstyta lietuvių krauju.“
- „Amžiais vargus kentus - vienąkart gana! Juoksis šviesiaplaukis Prienšilio sūnus...“
- „Skamba dainos: - Greit būsim laisvi! Laimėsim...“
- „Lietuvi, amžiais būk didus, nes tavo kelias -kruvina kova...“
Vilniaus Kalneliai– Lietuvių Partizanų Daina (Lithuanian partisan song)
Partizanų dainų rinkimas ir išsaugojimas
Pokario metais retas kuris dainininkas užsirašydavo dainas, nes bijojo, kad užrašai nepatektų valdžios represinėms struktūroms. Sukurtos dainos buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, todėl tų pačių dainų yra daug variantų.
Nepaisant sunkių sąlygų, partizanų dainos buvo renkamos ir saugomos. Daug dainų Atgimimo metais 1988-1992 m. Ukmergės apylinkėse surinko Vaclovas Janušis.
Reiškiu nuoširdžią padėką Vadokliuose gyvenančiai Kazimierai Kisielienei už padainuotas ir užrašytas partizanų dainas. Ji jaunystėje buvo garsi dainininkė ir saviveiklininkė, daug dainų dainavusi su partizanais. Kazimiera Imbrasaitė-Kisielienė gimė 1926 m. Šeima buvo gausi: šešios seserys ir vienas brolis. Giedraitynės kaimas buvo tarp miškų, o tėvai - Salomėja ir Tomas - rėmė partizanus. Imbrasų namuose visad vykdavo gegužinės ir birželinės pamaldos. Vakarais rinkdavosi kaimynai, ateidavo ir partizanai. Kazimiera, būdama garbaus amžiaus, padainavo ir užrašė 98 dainas, kurios saugomos Kėdainių krašto muziejuje.
Lietuvių liaudies muzikos fonogramų rinkinio istorija ir UNESCO pripažinimas
Pirmąją dalį fonogramų rinkinio sudaro 117 fonografo cilindrų, kurie buvo įrašyti 1908-1949 m. Eduardas Wolteris buvo pirmasis Lietuvių mokslo draugijos narys, pradėjęs įrašinėti lietuvių liaudies muziką. Naudodamas Edisono fonografą, jis įrašinėjo lietuvių liaudies dainas ir melodijas, atliekamas skudučiais bei dūdmaišiais 1908-1909 m. rytiniuose ir pietiniuose Lietuvos regionuose, taip pat lietuviškame anklave, kuris dabar yra Baltarusijos teritorijoje - Zietaloje. Iki šiol išliko 113 jo įrašytų cilindrų, didžioji jų dalis saugoma Berlyno fonogramų archyve, o tik 14 originalių cilindrų - Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto garso įrašų kolekcijoje.
Nuo 1909-1912 m. Jonas Basanavičius taip pat naudojo fonografą liaudies dainoms įrašinėti, ir šiandien turime 22 jo cilindrus, kuriuose yra 40 dainų. Po Basanavičiaus mirties šį darbą tęsė Matas Untulis. Jis įrašė liaudies dainas iš Lydos, Švenčionių, Vilniaus-Trakų regiono (20 cilindrų su 118 įrašų, dažniausiai buvo įrašomi tik pirmieji dainų posmai).
Didžiąją rinkinio dalį sudaro fonografo plokštelės su lietuvių liaudies melodijomis, įrašytomis 1935-1949 m. Šiandien išlikusios 980 šių plokštelių, kuriose yra daugiau nei 6700 kūrinių. Liaudies melodijų rinkimo komisija, veikusi 1934-1935 m. Kaune, tuometinėje nepriklausomos Lietuvos laikinojoje sostinėje, įsigijo stacionarų fonografą ir pradėjo įrašinėti folklorą į plokšteles. Šią veiklą tęsė Lietuvių tautosakos archyvas (1935-1939 m.), kuris kviesdavo liaudies dainininkus ir muzikantus iš visų Lietuvos regionų į laikinąją sostinę įrašams (už įrašymą buvo atsakingas archyvo darbuotojas Z. Slaviūnas). Taip buvo dokumentuotos kaimo Lietuvoje nykstančios polifoninės sutartinės, polifoninės muzikos kūrimo tradicijos su ragais ir skudučiais, taip pat Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus balsas ir kt. Taip pat buvo įrašytos kalendorinės, darbo, jaunimo, meilės, vestuvių, karo-istorinės dainos ir kitų žanrų dainos, taip pat kūriniai, atliekami muzikos instrumentais: ožragiu, lamzdeliu, birbyne, smuiku, Peterburgo armonika, dambreliu, cimbolais ir kitais.
Skaitmeninimas ir įtraukimas į UNESCO registrą
2001 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute buvo pradėta archyvinių garso įrašų išsaugojimo ir leidybos programa. Su Lietuvos kultūros ministerijos parama fonografų įrašai buvo skaitmenizuoti (už skaitmeninimą atsakingas LCVA specialistas Vytautas Vizgintas), ir sukurta skaitmenizuotų garso įrašų registravimo duomenų bazė.
Geriausi garso įrašai, atspindintys Suvalkijos, Žemaitijos, Aukštaitijos ir Dzūkijos regioninį folklorą, buvo atrinkti, restauruoti ir 2003-2005 m. išleisti knygų serijoje su kompaktiniais diskais „1935-1941 Fonografiniai įrašai“.
Fonografų cilindrai buvo prikelti iš užmaršties 2006 m., kai Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą aplankė Vienos fonogramų archyvo inžinierius ir senųjų garso įrašų specialistas Franzas Lechleitneris. Jis skaitmenino 105 cilindrus (340 kūrinių) savo paties pagaminta fonogramų mašina. 2007 m. aukščiausios kokybės įrašai buvo atrinkti ir restauruoti, o jų transkripcijos išleistos knygoje „Lietuvių etnografinės muzikos fonogramos (1908-1942)“.
2008 m. Lietuvių liaudies muzikos fonogramų rinkinys (1908-1949), saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, buvo įtrauktas į UNESCO „Pasaulio atminties“ nacionalinį registrą kaip regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektas.
Štai suvestinė apie partizaninių ir liaudies dainų rinkimo ir išsaugojimo pastangas:
| Metai | Įrašymo tipas/projektas | Pagrindiniai veikėjai/institucijos | Pastabos |
|---|---|---|---|
| 1908-1909 | Fonografo cilindrai | Eduard Wolter | 117 cilindrų (išliko 113), įrašyta Rytų, Pietų Lietuvoje ir Zietaloje. |
| 1909-1912 | Fonografo cilindrai | Jonas Basanavičius | 22 cilindrai su 40 dainų. |
| Po J. Basanavičiaus mirties | Fonografo cilindrai | Matas Untulis | 20 cilindrų su 118 įrašų iš Lydos, Švenčionių, Vilniaus-Trakų regiono. |
| 1934-1935 | Fonografo plokštelės | Liaudies melodijų rinkimo komisija (Kaunas) | Įsigijo stacionarų fonografą, pradėjo įrašinėti folklorą. |
| 1935-1939 | Fonografo plokštelės | Lietuvių tautosakos archyvas (Z. Slaviūnas) | Kvietė dainininkus iš visos Lietuvos, dokumentavo sutartines, Mažosios Lietuvos patriarcho balsą ir kt. Išliko 980 plokštelių (>6700 kūrinių). |
| 2001 | Archyvinių garso įrašų išsaugojimo programa | Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvos Kultūros ministerija (Vytautas Vizgintas) | Fonografų įrašai skaitmenizuoti, sukurta duomenų bazė. |
| 2003-2005 | Skaitmenintų įrašų leidyba | Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas | Išleista serija knygų su CD „1935-1941 Fonografiniai įrašai“, atrinkus geriausius įrašus. |
| 2006 | Cilindrų skaitmeninimas | Franz Lechleitner (Vienos fonogramų archyvas) | Skaitmeninta 105 cilindrai (340 kūrinių). |
| 2007 | Knygos leidyba | Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas | Išleista knyga „Lietuvių etnografinės muzikos fonogramos (1908-1942)“. |
| 2008 | UNESCO „Pasaulio atminties“ registras | Lietuvių liaudies muzikos fonogramų rinkinys (1908-1949) | Įtrauktas į nacionalinį registrą kaip regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektas. |
Įžymūs partizanai ir jų vaidmuo dainų kontekste
Dainose apdainuoti ir prisiminti ne tik abstraktūs kovotojai, bet ir konkretūs partizanai, tapę pasipriešinimo simboliais. Daugelis jų turėjo slapyvardžius, kurie įaugdavo į dainas ir legendas.
Štai keletas partizanų, minimų šioje medžiagoje:
- Šarūnas - Juozas Survila, gimęs 1920 m. Būrio vadas, apygardos štabo narys.
- Rycelis - Vytautas Verikas, gimęs 1923 m. valsč. Klaibūnų k., žuvo Juodgirio miške 1949 m.
- Vilius - Klapėdos krašto vokietis, dezertyravęs iš Vermachto kariuomenės ir perėjęs pas partizanus. Buvo Vyčio apygardos partizanų štabo narys, sumanus kovotojas, meistriškai valdė kulkosvaidį, ne kartą kovoje išgelbėjo savo draugus. Gerai kalbėjo lietuviškai, buvo geras dainininkas. Tikroji jo pavardė nežinoma.
- Lelijavas - spėjama, kad tai Bronius Bytautas iš Giedraičių. Atbėgo pas partizanus ištrūkęs iš apsupties, buvo labai nuvargęs, partizanai davė jam Lelijavo slapyvardį. Grojo armonika, turėjo gerą balsą. Su Viliumi buvo ištikimiausi Danieliaus Vaitelio - Briedžio kovotojai.
- Vaitelis - Danielius Vaitelis - Briedis. Vyčio apygardos vadas, gimęs 1913 m. Geležių kaime.
- Plienas - Alfonsas Morkūnas, kapitonas, Didžiosios kovos apygardos B rinktinės vadas, vėliau apygardos vadas, gimęs 1908 m. Juodiškių kaime.
- Ąžuoliukas (Ąžuolas) - Antanas Juogėla. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės, Butageidžio kuopos, Tigro būrio vadas, gimęs 1913 m. Kavarsko valsč. Vaidevučių kaime. Žuvo 1948 11 13.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
