Gražbylė Venclauskaitė gimė 1912 m. gegužės 31 d. Rygoje, Latvijoje. Ji augo žymioje ir visuomeniškai aktyvioje šeimoje - advokato Kazimiero Venclauskio (1880-1940) ir aktorės Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės (1874-1958) namuose. Pirmojo pasaulinio karo metais būsimoji teisininkė kartu su tėvais gyveno Tuloje, Rusijoje, o vėliau sugrįžo į Lietuvą.

1930 m. Gražbylė baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją. Toliau siekdama išsilavinimo, 1930-1934 m. ji studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete. Profesinę karjerą pradėjo 1934-1941 m. dirbdama Šiaulių ir Joniškio apylinkės teismų teisėja. Vėliau, 1941 m., užėmė LSSR Teisingumo komisariato Notariato skyriaus viršininkės pareigas.
Gražbylės Venclauskaitės karjera buvo glaudžiai susijusi su advokatūra: 1941-1944 m. ji dirbo advokate Žemaičių Naumiestyje, o 1944-1947 m. - Kaune. Nuo 1947 m. iki 1981 m. ji tęsė advokatės praktiką.
Svarbiu jos gyvenimo akcentu tapo tėvų atminimo įamžinimas ir labdaringos veiklos tęsinys. 1991 m. ji Šiaulių miestui dovanojo tėvų rūmus Vytauto gatvėje, kuriuose dabar įsikūręs „Aušros“ muziejus. Jos nuopelnai buvo įvertinti ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu.
1995 m. Stanislavai Venclauskienei, seserims Danutei ir Gražbylei suteikti Pasaulio teisuolių vardai, įteikti Pasaulio teisuolio medaliai, paskirta Izraelio valstybės parama. Šis įvertinimas buvo skirtas už jų šeimos vykdomą humanitarinę veiklą, ypač per Antrąjį pasaulinį karą.
| Data | Įvykis |
|---|---|
| 1912 m. | Gimė Gražbylė Venclauskaitė |
| 1934-1941 m. | Darbas teismų sistemoje |
| 1991 m. | Šiaulių muziejui dovanoti tėvų rūmai |
| 1995 m. | Suteiktas Pasaulio teisuolės vardas |
| 2017 m. | Gražbylė Venclauskaitė užbaigė savo žemiškąją kelionę |
Gražbylės motina, Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė (1874-1958), buvo ryški asmenybė, 1899 m. Palangoje režisavusi pirmąjį lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“ ir jame vaidinusi. Venclauskių šeima išaugino ir išauklėjo per 100 našlaičių, pamestinukų bei beglobių vaikų, suteikdami jiems namus ir galimybę mokytis.

Antrojo pasaulinio karo metais, rizikuodama savo ir artimųjų gyvybėmis, S. Venclauskienė padėjo Šiaulių gete kalėjusiems žydams. Šis pasiaukojimas tapo pavyzdžiu ateities kartoms, o jos garbei pastatytas Motinystės paminklas primena apie jos kilnų žygdarbį ir humaniškumą.