Žmonės gimsta turėdami visą reikiamą potencialą įveikti savo sunkumus. Jie gimsta turėdami gebėjimus geriems santykiams su kitais žmonėmis kurti bei juos palaikyti. Tačiau neretai atsitinka taip, kad vaikystėje dėl toksiškų tėvų tarpusavio santykių, tėvų asmenybių ypatumų gali sutrikti vaiko psichologinė savijauta. Tėvų tarpusavio santykiai yra vienas svarbiausių veiksnių, formuojančių vaikų psichologinę gerovę.
Pasaulį, santykius, kitus žmones ir save, vaikai suvokia per šeimos dinamiką. Stebėdami, kaip tėvai sprendžia kasdieninius iššūkius, kaip reiškia emocijas, kaip kuria ir palaiko tarpusavio ryšį, vaikai perima tą tikrovę, kurią mato. Emociškai saugioje, pagarbių santykių aplinkoje vaikas vystosi sveikai ir laimingai. Deja, kai kurie toksiški tėvai savo elgesiu daro didžiulę žalą, kurios pasekmės gali būti jaučiamos ilgus metus.
Toksiškas žmogus yra tas, kuris kenkia kitiems savo žodžiais, veiksmais ar nuostatomis. Toks žmogus dažnai yra egocentriškas, nepagarbus, kontroliuojantis, kritikuojantis, meluojantis, kaltinantis ar netgi agresyvus. Jis nesugeba ar nenori užmegzti sveikų ir lygiaverčių santykių su kitais. Toksiški tėvai įprastai nesuteikia vaikui pakankamai meilės, palaikymo, saugumo ir pripažinimo. Visiškai piktybiniais atvejais, kai kurie tėvai neatlieka savo pareigų ir atsakomybių, palikdami vaikus be pagalbos, priežiūros ar mokymosi galimybių. Jie taip pat dažnai kritikuoja, žemina, tyčiojasi, grasina, šantažuoja, kaltina ar ignoruoja juos.
Emociškai nesaugioje, nestabilioje aplinkoje, kai tėvų santykiai komplikuoti, konfliktiški ir destruktyvūs, vaikai auga pažeisti, taip trikdomas jų emocinis vystymasis. Tokia aplinka, kurioje vaikas nuolat girdi tėvų vienas kito žeminimą, ginčus, emocinį šaltumą, rėkimus, fizinį smurtą, kelia vaikui didelį stresą, nerimą, lemia elgesio ir emocijų sutrikimus, valgymo sutrikimus, miego problemas, žemą savivertę, priklausomybes, savęs žalojimą, depresiją, prastą mokymosi pažangumą, patyčias. Matydami, kaip tėvai nekonstruktyviai sprendžia tarpusavio konfliktus, vaikai patys išmoksta tų pačių elgesio modelių. Dažniausiai tai būna agresija, manipuliacija, atstūmimas.
Tose šeimose, kuriose vyrauja abejingumas, emocinis šaltumas, kuriose tyčiojamasi iš jausmų, vaikai išmoksta slėpti, vengti ir neigti jausmus, jiems būna sunku palaikyti emocinį artumą su kitais arba jie gali turėti kitų sunkumų santykiuose suaugusiame amžiuje. Kritikuojančiuose, menkinančiuose ir toksiškuose santykiuose užaugę vaikai, vėliau tapę suaugusiais, meilės jausmą priima traumuojančiai - meilę suvokia kaip skausmingą, o santykiuose pasirenka kentėjimo poziciją.

Pradžiai išsiaiškinkime, kas apskritai yra manipuliacija? Tai veiksmas, kuriuo siekiama paveikti kito asmens elgesį ar mąstymą, naudojant apgaulę, subtilius, paslėptus metodus, dažnai savo naudai. Kodėl taip lengvai paklūstame svetimai valiai? Galbūt tai noras būti kam nors reikalingu, priklausyti kokiai nors grupei, kitaip sakant, baiminamės būti pilnaverte asmenybe? Ypač dažnai patenkame į tėvų numegztus manipuliacijų tinklus. Tėvai bando reguliuoti vaikų gyvenimą, nesuprasdami, kad iškelia į paviršių savas klaidas bei elgesio programas, žalodami vaikų likimus.
Realybėje tėvai susilaukia vaikų dėl kažkokios naudos. Vienu atveju ji gali būti psichologinė, kitu ir finansinė. Tokiose šeimose nuo mažens programuojamos tėvams palankios vertybės, kad būtų galima vėliau valdyti šviežiai susiformavusią asmenybę. Taip užauga ne nauja asmenybė, o tėvų marionetė. Žmogus, neturintis savo nuomonės, pomėgių, svajonių. Žmogus, gyvenantis svetimą gyvenimą, todėl toks nelaimingas ir negalintis iš to jausmo išsivaduoti. Blogiausia, kad tokie vaikai net nesuvokia savo problemos. Tad negali ieškoti ir sprendimo būdų. Atrodytų, jog tas naujas žmogus pats prašėsi būti atvedamas į šį žiaurų, bet kartu nuostabų pasaulį. Jis juk neturėjo pasirinkimo negimti. Bet šie suaugę žmonės padarė sąmoningus sprendimus, už kuriuos lieka kaltas vaikas.

Suaugę žmonės, kuriais manipuliuoja tėvai, būna jų labai gaila. Jie pamena, kiek laiko ir jėgų šie žmonės paaukojo, kad mus užaugintų, išmokslintų, neretai aukodami savo interesus. Daliai tėvų vaikai reikalingi užpildyti dvasinę tuštumą, patenkinti psichologinius poreikius. Tokie tėvai paverčia vaikus nuo jų priklausomais. Abiem atvejais žmogus prieina prie išvados, kad pats nieko gyvenime nesugebės ir kiekviename žingsnyje jam bus reikalinga gimdytojų pagalba. Tokie vaikai gali visą gyvenimą pragyventi po vienu stogu su savo tėvais, pildydami jų poreikius ir net nesuprasdami, jog tai daro.
Čia pateikiamos kelios dažnos manipuliacijos taktikos:
| Manipuliacijos taktika | Pavyzdys | Tikslas |
|---|---|---|
| Kaltės jausmo kurstymas | „Aš tave pagimdžiau, toks sunkus gimdymas buvo, dėl tavęs į darbą nebegrįžau, dėl tavęs vyro nesusiradau, aš tau visą gyvenimą paaukojau, o tu!“ | Priversti vaiką jaustis skolingam ir paklusti tėvų norams. |
| „Nepakankamai gero vaiko“ sindromas | „Nieko nepadarysi, tu tokia kvailelė mūsų šeimoje. Ne taip kaip vyresnis brolis (matematikos mokykla, baigta aukso medaliu).“ | Nuolatinė kritika, verčianti vaiką nuveikti tai, ko tėvams norisi, siekiant užsitarnauti meilę. |
| Aukojimasis ir finansinė įtaka | „Kokia tu turi teisę gyventi sau?!“ / Investavimas į vaiko išsilavinimą ar nuosavybę, o vėliau - pareiga atsidėkoti. | Panaudoti įdėtas pastangas ar finansus kaip svertą kontroliuoti vaiko gyvenimą. |
| Savižudybės ar ligos grėsmė | Manipuliuojama savo pačių sveikata, pavyzdžiui, „mirštant“ arba sakant: „Tu mane pamiršai, aš taip ir numirsiu, ir nežinosi“. | Sukelti baimę ir gailestį, kad vaikas nedrįstų atsitraukti ar prieštarauti. |
| Ekonominis išnaudojimas | Vaikai tampa darbo jėga ūkyje, pagalbininkais namuose, siekiant socialinių pašalpų ar lengvatų. | Vaikų gimdymas ir auginimas siekiant finansinės ar darbo naudos, ignoruojant jų poreikius. |
„Tėvų ir vaikų santykiai, pastariesiems suaugus, be abejonės tęsiasi ir toliau“, - sako „Asmens sveikatos klinikos“ medicinos psichologė, psichoterapeutė Viktorija Tarozienė. Nors šiame etape tėvai ir vaikai jau būna perėję reikšmingiausius santykių kūrimo laikotarpius, tam tikri santykių modeliai jau būna įsišakniję, tačiau ir vėlesniuose gyvenimo etapuose jie neišvengiamai vystosi toliau ir keičiasi.
V. Tarozienė išskiria mažiausiai tris suaugusių vaikų ir tėvų santykių etapus:
Kognityvinės elgesio terapijos konsultantas Vaidas Arvasevičius išsakė požiūrį, kad tėvai visada savo vaiką laikys vaiku, o tai kenkia tėvų ir vaikų santykiams. Jo nuomone, taip mąstydami tėvai nerodo pagarbos jau suaugusiam žmogui. Suaugusiu tampama tuomet, kai žmogus savarankiškai sugeba priimti sprendimus ir tėvai neriboja jo apsisprendimo laisvės. Konsultantas minėjo, kad tėvai ne visada stumia vaikus į savarankiškumą ir nepriklausomybę, kartais jie kaip tik užlaiko vaikus priklausomybėje nuo savęs. Taip pat ir vaikai ne visada nori būti nepriklausomi nuo tėvų.
Psichologė Ramunė Murauskienė atkreipė dėmesį, kad būtent pagal amžių suaugusį žmogų, vienaip ar kitaip, tėvams sunkiau kontroliuoti. Problema atsiranda ir tuomet, kai tėvai nori būti vaiko draugai. Kai vaikams reikėtų susilaikyti nuo pretenzijų tėvams. „Tiek reikia išsitreniruoti, kad tėvo pasakymas arba pamokymas jau nebejaudintų, nes vaikai labai dažnai užsižaidžia „įrodyk tėvams“ žaidime, o mums nieko nereikia tėvams įrodinėti. Kuo mes tai anksčiau suvoksime, tuo mes patys sąmoningai ir atsakingai gyvensime savo tą suaugusiųjų gyvenimą ir mums mažiau grėsmės kels tėvų moralai ar kažkokie pamokymai“, - paaiškina ji.
Deja, kontrolė yra pati dažniausia problema, dėl ko šeimos, sutuoktiniai, tėvai su vaikais kreipiasi į terapiją. Tie patys suaugę vaikai, kurie buvo kontroliuojami, pradeda kontroliuoti senus tėvus. Tai atsitinka, nes jų tėvai buvo kontroliuojami. Taip užaugo, taip išmoko ir kitaip net neįsivaizduoja. Elgesio modeliai „paveldimi“ iš kartos į kartą. Be kontrolės egzistuoja ir daugiau disfunkcinių elgesių, kaip mano vadinamasis „aukos sindromas“. Kai asmuo save pateikia kaip vargšą, silpną, nepajėgų ir tokiu būdu gauna naudos: dėmesio, pagalbos. Tai visiška manipuliacija, kuri paremta dvejomis skausmingomis emocijomis - kalte ir gėda. Vaikai tai mato, smegenys informaciją įsisavina, kaip elgesio modelį, ir jis atkartojamas.

Suaugę vaikai, kuriais manipuliuoja jų tėvai, paprastai yra pernelyg emocingi, pernelyg jautrūs, pernelyg savimi nepasitiki, nesijaučia vertais, priklauso nuo aplinkinių nuomonės ir pritarimo. Šie žmonės dėl visko save kaltina, visokeriopai vengia konfliktų, konfrontacijos. Visą gyvenimą juos persekioja nesugebėjimas pasakyti kitam žmogui „ne“. Jiems be galo sunku nebesuteikti galimybės mumis manipuliuoti. Patikėti, kad daug ką padaryti ir pergyventi gali patys tėvai. O pats sudėtingiausias dalykas - nenutraukti santykių iš pykčio, kuris kaupėsi daugybę metų.
Pasitikrinkite, ar nesate manipuliuojančio vaiko auka. Taip yra, jei:
Svarbu pripažinti, kad vaikai moka manipuliuoti. Vaikai gali būti tikri manipuliavimo profesionalai, todėl tėvams dažnai tenka rimtai padirbėti tam, kad pergudrautų savo atžalą. Net labai maži vaikai gali rodyti specifinius jausmus ir atitinkamai elgtis, iš anksto numatydami, kaip suaugusieji į juos reaguos. Kaltės jausmo kurstymas yra bene veiksmingiausias manipuliavimo būdas, kurį taiko net ir mokyklinio amžiaus vaikai.
Jeigu manote, kad tokie tėvai ženkliai prisideda prie to, kad gyvenimas tampa sudėtingesniu, tuomet patartina kreiptis į psichologą. Labai tikėtina, jog tas pačias manipuliacines strategijas Jūsų tėvams taikė jų tėvai ir šie nesąmoningai dabar elgiasi taip pat. Labai sunku suvokti ir mūsų pačių manipuliacijas, išsiaiškinti poreikius, kurie už jų slypi ir išreikšti juos atvirai ir sąžiningai. Atminkite: jokie, netgi patys kilniausi tikslai negali pateisinti manipuliacijų.
Niekas šiame pasaulyje nenori išpildyti mūsų troškimų. Dabar turėtų būti aiškiau, kad mes patys turime kovoti dėl savo svajonių, kurti savo asmenybę, nepasiduoti aplinkos spaudimui.

tags: #tevu #manipuliacija #suaugusiais #vaikais