Virusologinis tyrimo metodas apima virusų kultivavimą ląstelių kultūrose, vištų embrionuose bei užkrečiant laboratorinius gyvūnėlius. Šie metodai yra itin svarbūs, nes virusų kultūros reikalingos užkrečiamųjų ligų etiologijai išaiškinti bei vakcinoms gaminti.
Virusų kultivavimo būdai
Virusų kultivavimui laboratorijose dažniausiai naudojami trys pagrindiniai objektai:
- Audinių kultūros;
- Imlūs virusui laboratoriniai gyvūnėliai;
- Vištos kiaušinių embrionai.
Ląstelių kultūros kultivuojamos specialiose maitinimo terpėse, kuriose yra druskų tirpalai ir būtini augimo veiksniai. Fibroblastai ar epitelinės kilmės ląstelės dauginasi susitelkdamos ant indo (mėgintuvėlio, kolbutės) sienelių, kur jos gali būti tiriamos nedidelio galingumo mikroskopu.
Gyvūnų virusų dauginimasis
Virusų indikacija ląstelių kultūrose
Virusų reprodukcija ląstelėse sukelia biologinį poveikį: citopatinius pokyčius, hemagliutininę sintezę, viduląstelinių intarpų susidarymą ir kt., kuriais remiantis indikuojami, o neretai ir identifikuojami virusai. Virusai ląstelių kultūroje indikuojami remiantis:
- Citopatiniu poveikiu (ląstelių degeneracija, simplastai, sincitijus, gigantinės ląstelės ir kt.);
- Hemadsorbcija ir/ar hemagliutinacija;
- Virusų interferencija;
- Imunologinių tyrimų duomenimis;
- Tam tikriems virusams specifinių fermentų sinteze.
Citopatinis poveikis ir morfologiniai pokyčiai
Daugeliu atvejų virusų reprodukcija vyksta kartu su ląstelių šeimininkų degeneracija ir kitais pokyčiais. Tokiais atvejais virusų reprodukcija sukelia būdingus ląstelių morfologijos pažeidimus, vadinamus citopatiniu poveikiu.
| Viruso tipas | Citopatinis poveikis |
|---|---|
| Tymų, parotito, paragripo | Gigantiškos daugiabranduolės ląstelės |
| Adenovirusai | Didelių apvalių ląstelių telkiniai (vynuogių kekės) |
Be to, tam tikrų virusų (gripo, paragripo, parotito) reprodukcijos metu ląstelės membranoje arba ląstelėms kultivuoti vartojamoje maitinamojoje terpėje galima rasti viruso apvalkalo ar kapsidės komponentų - hemagliutininų, kurie sujungia eritrocitus.